TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 03 07 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31,rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30,gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22 ir 29 d. numeriuose.

Karas prieš disidentus.

Rašytojas, kuris įpusėjus septintajam dešimtmečiui kėlė didžiausią susirūpinimą sovietų valdžiai, buvo Aleksandras Solženicynas. KGB jį pavadino kodiniu vardu Pauk (Voras). Romanas "Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo diena", išleistas 1962-aisiais, asmeniškai palaiminus N.Chruščiovui, Aleksandrą kone pernakt iš nežinomo provincijos matematikos ir fizikos mokytojo pavertė pasaulyje pripažintu rašytoju. Būtent jo tarptautinė šlovė šiek tiek saugojo rašytoją nuo KGB agentų persekiojimo.

Tačiau po rašytojų valymo 1965-aisiais, kai buvo areštuoti Andrejus Siniavskis ir Julijus Danielis, KGB surado ir konfiskavo A.Solženicyno rankraščius, kuriuos šis buvo palikęs saugoti bičiulio namuose. KGB raportavo Centro komitetui, neva rankraščių medžiaga įrodo, kad "Solženicynas skleidžia politiškai žalingas idėjas ir šmeižtą".

Vis dėlto tiek KGB vadas Vladimiras Semichastny, tiek prokuroras Romanas Rudenko neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip susidoroti su tokiu garsiu rašytoju, ir tiesiog perdavė jo rankraščius Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungai, kuri, nors iš jos buvo aiškiai tikimasi, nesiryžo didžiojo "eretiko" oficialiai pasmerkti ištisus aštuonis mėnesius.

Tuo metu, kai Centro komitetas svarstė jo likimą 1967-ųjų kovą, Aleksandras nusiuntė savo naujausią romaną "Vėžio palata" į Vakarus ir jau buvo bebaigiąs epinį veikalą apie koncentracijos stovyklas "Archipelago gulagas". Centro komitete Jurijus Andropovas, 1967-ųjų vasarą atsisėdęs į KGB vadovo kėdę, paragino imtis ryžtingų priemonių A.Solženicyno antisovietiniams veiksmams numalšinti.

Pradėjęs nuo A.Solženicyno, J.Andropovas visus likusius septyniolika savo gyvenimo metų buvo pats aršiausias disidentų priešininkas iš visų Sovietų Sąjungos lyderių. Tiesiogiai dalyvavęs numalšinant Vengrijos sukilimą, taip pat per pirmuosius savo, kaip KGB vadovo, darbo metus prisidėjęs malšinant Prahos pavasarį, J.Andropovas įsitikino, kad viena pagrindinių grėsmių sovietų blokui yra Vakarų remiamos ideologinės subversijos:

"Priešas tiesioginėmis ir netiesioginėmis priemonėmis remia kontrrevoliucinius elementus, palaiko ideologinį sabotažą, kuria įvairiausias antisocialistines, antisovietines bei kitokias priešiškas organizacijas ir siekia šalyje įžiebti nacionalizmo liepsną. Tai puikiausiai patvirtina įvykiai Čekoslovakijoje..."

Prahos pavasario išvakarėse J.Andropovas įkūrė naują - Penktają KGB valdybą, kurios uždavinys buvo stebėti ir numalšinti bet kokią pasipriešinimo sovietų režimui formą. Specialūs valdybos skyriai buvo atsakingi už intelektualų, studentų, etninių mažumų nacionalistų, tikinčiųjų ir žydų stebėjimą.

A.Solženicynas tiesiog apsėdo J.Andropovą. 1970-ųjų spalį paskelbta žinia, kad didžiajam sąmokslininkui skiriama Nobelio premija už nuopelnus literatūroje, paskatino KGB vadovą pateikti kompartijos politbiurui memorandumą, kurį pasirašė R.Rudenko ir prie kurio buvo pridėtas dekreto projektas, kuriuo siūloma atimti iš A.Solženicyno pilietybę ir išsiųsti jį iš Sovietų Sąjungos: "Išanalizavus surinktą medžiagą apie A.Solženicyną ir jo darbus, savaime peršasi išvada, kad turime reikalą su politiniu Sovietų valstybės ir socialinės sistemos oponentu... Jeigu A.Solženicynas ir toliau gyvens šalyje, kai gavo Nobelio premiją, tai tik sustiprins jo pozicijas ir leis jam dar aktyviau skleisti savąją propagandą."

Vis dėlto J.Andropovui nepavyko įtikinti politbiuro daugumos. Leonidas Brežnevas palaikė priešingą savo seno bičiulio ir vidaus reikalų ministro Nikolajaus Ščelochovo nuomonę, kuris 1971-ųjų rudenį tikino, jog A.Solženicyną reikia nugalėti be persekiojimo: "Kas nors iš aukščiausiojo sluoksnio turi su juo susėsti ir pasikalbėti, kad numalšintų kartėlį, kurį, be jokios abejonės, jam sukėlė anksčiau vykdytas jo persekiojimas." L.Brežnevas, aiškiai palaikydamas pastarąją nuomonę, parengtame memorandume J.Andropovui netgi prirašė savo komentarų, kurie sukėlė dar didesnę J.Andropovo neapykantą:

"Spręsdami A.Solžencyno klausimą, privalome išanalizuoti savo praeities klaidas, kurias darėme reikaluose su menininkais... "Solženicyno problemą" sukūrė literatūros administratoriai, kurie turėjo geriau žinoti... Šiuo atveju reikia ne viešai nuteisti mūsų priešus, bet uždusinti juos glėbyje."

Nuo tos akimirkos N.Ščelochovas J.Andropovo akyse buvo pasmerktas. Po L.Brežnevo mirties J.Andropovas jį apkaltino korupcija ir nuteisė, tačiau nespėjo išsiųsti į kalėjimą, nes šis nusižudė.

1971-aisiais J.Andropovas nebuvo toks kvailas, kad atvirai kritikuotų L.Brežnevo nuomonę, nors ir nesirengė pasiduoti. 1972 metų kovą jis vėl pabandė įtikinti politbiurą ištremti A.Solženicyną iš Sovietų Sąjungos - pateikė "neginčijamų" įrodymų, kad "šis sąmoningai ir užtikrintai pasuko kovos su sovietų vyriausybe keliu ir tęs šią kovą, nepaisydamas visko". Nors politbiuras sutiko, kad A.Solženicynas yra "tikras išgama", didžiam J.Andropovo nusivylimui, vis tiek nesutiko ištremti rašytojo.

A.Solženicynas nebuvo vienintelis disidentas, kurio persekiojimas tapo asmeniniu J.Andropovo reikalu ir manija. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios KGB vadui ramiai miegoti nedavė ir atominės fizikos mokslininkas, Sovietų vandenilinės bombos kūrėjas Andrejus Sacharovas, kurį KGB pavadino kodiniu vardu Asketas. Nors ir užsitraukė akademinės aplinkos nemalonę, A.Sacharovas vis dėlto išsaugojo savo vasarnamį Žukovkoje ir butą Maskvoje.

1970 metų pabaigoje A.Sacharovas su dviem bičiuliais fizikais Valerijumi Chalidze ir Andrejumi Tverdochlebovu įsteigė Žmogaus teisių komitetą ir įkalbėjo A.Solženicyną tapti jo (nors ir ne aktyviausiu) nariu.

Lygiai kaip ir A.Solžencyno atveju, dėl tarptautinio A.Sacharovo pripažinimo KGB buvo sunku persekioti mokslininką taip laisvai, kaip mažiau pasaulyje žinomus disidentus. Jo KGB byloje absurdiškai tvirtinama, jog A.Sacharovas "pasinaudojo savo autoritetu siekdamas turėti įtakos teisėjų sprendimams ir sukelti triukšmą dėl teisiamų antisovietinių elementų" - pavyzdžiui, aktyviai veikė 1972 metų sausį, kai Vladimiras Bukovskis buvo teisiamas dėl to, kad rinko įrodymus, jog jis bei kiti disidentai buvo siunčiami į psichiatrijos ligoninę neteisėtai. Tikroji KGB nepasitenkinimo priežastis buvo ta, kad A.Sacharovui ir jo komitetui, nors ir nežymiai, vis dėlto pavyko sumažinti teisminių procesų pažeidimus.

1972-ųjų spalį 37 metų nelegalui Georgijui Ivanovičiui Kotlijarui (kodinis vardas Bertrandas) pavyko pelnyti A.Sacharovo pasitikėjimą ir užmegzti su juo ir jo žmona Elena Bonner tai, ką centras laikė "pasitikėjimo santykiais". Prancūzijoje gimęs G.Kotlijaras vaidino prancūzų archeologą, kuris prieš tai dirbo Meksikoje. Jis sėkmingai šnipinėjo A.Sacharovą ir jo žmoną, taip pelnydamas penktosios valdybos vado Filippo Denisovičiaus Bobkovo ir jo pavaduotojo Nikašino pagyras. Be to, buvo bandyta įterpti agentų į A.Solžencyno aplinką. Vienas bandymų buvo pianistė Miroka Kokornaja (kodinis vardas Miroka), kuri reguliariai vykdavo į koncertinius turnė užsienyje. Tačiau KGB operacija 1973-iaisiais, kurios tikslas buvo įtikinti A.Solžencyną panaudoti Miroką kaip savo ryšininkę su Vakarais, žlugo.

1973-iaisiais A.Sacharovas su A.Solžencynu pasirašė sau nuosprendį, kai viešai sukritikavo Jungtinių Amerikos Valstijų koncesijas Sovietų Sąjungai, kad būtų sumažinta įtampą tarp Rytų ir Vakarų. Rugsėjo 17 dieną A.Sacharovas viešai kreipėsi į JAV kongresą prašydamas paremti Jacksono-Vaniko pataisas, kuriomis prieštaraujama SSRS, kaip didžiausią palankumą turinčios šalies statusui, kol pastaroji nepanaikins emigracijos apribojimų: "Šios pataisos nereiškia kišimosi į socialistinių respublikų vidaus reikalus, jos paprasčiausiai gina tarptautinius įstatymus, be kurių negali būti abipusio pasitikėjimo."

Didžiosiomis raidėmis JAV dienraštyje "The Washington Post" išspausdintas A.Sacharovo laiškas įtikino JAV Kongresą priimti pataisas, nors tam ir prieštaravo prezidento Nixono administracija.

Politbiuras, kaip buvo galima numanyti, reagavo tūžmingai. L.Brežnevas A.Sacharovo laišką paskelbė ne tik "antisovietiniu, bet dar ir trockininkų aktu".

"Sovietai, - pareiškė L.Brežnevas, - per ilgai toleravo A.Solžencyno ir A.Sacharovo elgesį, turėjome iš karto juos sustabdyti." J.Andropovas, tuo metu jau visateisis (turintis balsavimo teisę) politbiuro narys, netgi sugebėjo sukelti visuotinį savo kolegų pasipiktinimą rašytoju ir mokslininku, pakišdamas jiems po nosimi tendencingus žvalgybos raportus. "A.Solženicynas ir A.Sacharovas, - pareiškė J.Andropovas, - tarnauja mums priešiškiems imperialistams, ypač sionistų grupėms. Be to, šiais dviem veikėjais manipuliuoja, o veikiausiai - slapta bendrininkauja - Vakarų žvalgybos.

1974 metų vasario 7 dieną J.Andropovas pateikė politbiurui dekreto projektą, kuriuo iš A.Solžencyno atimama pilietybė ir jis ištremiamas iš Sovietų Sąjungos. Kartu jis nusiuntė apie gręsiantį pavojų perspėjamąjį asmeninį laišką L.Brežnevui, užsimindamas, jog jei dekretas nebus patvirtintas, tai sukels didžiulį aukščiausių partijos ir armijos asmenų nepasitenkinimą: "Aš tikiu, kad, nepaisant mūsų noro nepakenkti tarptautiniams santykiams, nebegalima ilgiau atidėlioti A.Solženicyno problemos, nes tai gali turėti ypač nemalonių pasekmių šalies viduje."

Šį kartą KGB L.Brežnevui ir jo bendražygiams daromas spaudimas suveikė. Vasario 11 dieną politbiuras oficialiai pritarė "draugo Andropovo pasiūlymams". Po trijų dienų KGB pareigūnai jėga įsodino A.Solženicyną į "Aerofloto" lėktuvą, skrendantį į Frankfurtą. Vos lėktuvas pakilo, rašytojas persižegnojo ir nusilenkė tėvynei, kurios veikiausiai daugiau jau nepamatys.

Iš Frankfurto A.Solženicynas nuvyko į Ciurichą, čia išsinuomojo butą miesto centre. Ironiška, tačiau KGB buvo lengviau įsilieti į jo aplinką Šveicarijoje nei Rusijoje. Užsienyje A.Solženicynas buvo svetimšalis, tad čia jam kur kas sunkiau sekėsi atskirti draugą nuo priešo. KGB netruko pasinaudoti jo simpatijomis išlikusiems Prahos pavasario herojams - čekų emigrantų bendruomenėje įsitvirtinę StB agentai sėkmingai pelnė rašytojo pasitikėjimą.

Pirmiausia prie jo priartėjo rusų kilmės StB pareigūnė Valentina Holubova. Ji pasirodė prie rašytojo durų slenksčio pačią pirmą jo dieną Ciuriche, prisistatė esanti iš Riazanės (kur rašytojas kadaise dirbo mokytoju) ir įteikė jam rožių bei alyvų puokštę. Ji padavė A.Solženicynui lapelį, ant kurio buvo užrašiusi seną Riazanės patarlę ir pasakė, kad jos atneštos alyvos jam primins tas, kurios pavasarį pražysta Riazanėje. Daugiausia po kelių savaičių V.Holubova ir jos vyras, mokslų daktaras Františekas Holubas (irgi StB agentas) įsitvirtino kaip neoficialūs A.Soženicyno patarėjai Ciuriche, o Valentina dar tapo ir jo sekretore (ne visą darbo dieną) bei atstove spaudai.

1974 metų kovą sutuoktiniai Holubai nusivedė A.Solžencyną į dailininkės Lucijos Radovos darbų parodą netoli Ciuricho esančio Pfafikono kaimelio galerijoje, kuri priklausė čekų emigrantui Oskarui Krause'ui. Kai O.Krause'as prisistatė rašytojui taip pat buvęs politinis kalinys, kalėjęs Čekijos kalėjimuose, A.Solženicynas jį apkabino ir apsiverkė. Tada sutuoktiniai Holubai jį supažindino su jaunuoju čekų rašytoju Tomašu Rezaču (kodinis vardas Repo), taip pat StB agentu, kuris į emigrantų bendruomenę įsisuko apsimetęs disidentu. Vėliau A.Solžencynas susitarė, kad F.Holubas redaguos jo romano "Archipelago gulagas" vertimą į čekų kalbą, prie kurio dirbo septyni vertėjai, o T.Rezačas išvers ilgą pasakojamąją poemą "Prūsijos naktys", kurią A.Solženicynas parašė sėdėdamas kalėjime 1949 metais.

Taigi, A.Solženicynas tapo paskutiniu iš daugelio - nuo prieškario baltosios gvardijos iki trockininkų - sovietų emigrantų lyderių, kuris netyčia apsistatė save sovietų agentais ir netgi artimiausiais patarėjais pasirinko šnipus.

Vis dėlto tai, kad F.Holubui ir T.Rezačui "didysis eretikas" patikėjo savo darbų vertimus, privertė centrą kurį laiką pamąstyti, kaip elgtis toliau. Vis dėlto: "Nuspręsta leisti Repo išversti visą A.Solžencyno veikalą, nesiekiant išversti antisovietinius teiginius neteisingai ar juos sušvelninti, nes tokiu atveju agentas prarastų A.Solženicyno pasitikėjimą, o tekstus, šiaip ar taip, išverstų kas nors kitas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"