TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 03 14 0:00

"Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos." Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7 d.

Ideologinė subversija.

Pirma dalis: kova su disidentais.

Prie tremtyje Šveicarijoje gyvenančio rašytojo Aleksandro Solženicyno (KGB jam suteikė Pauko kodinį vardą) prisiplakę čekoslovakų StB agentai tapo KGB įrankiu A.Solženicyno aplinkai ir šalininkams Sovietų Sąjungoje, taip pat jo veiklai Vakaruose stebėti. 1974-ųjų gegužės 2 dieną Jurijus Andropovas raportavo politiniam biurui: "[Solženicynas] puoselėja planus vykdyti subversiją prieš SSRS. Apsigyvenęs Ciuriche jis užmezgė ryšius su Čekoslovakijos emigrantais Šveicarijoje ir jų padedamas rengiasi nelegaliai platinti savo kūrinius bei kitokią antisovietinę literatūrą. Per diskusiją su čekoslovakų emigrantais Solženicynas pareiškė, kad ateityje jo veikla bus pirmiausia susijusi su "opozicija SSRS viduje".

J.Andropovas neatskleidė savo šaltinių vardų, tiksliau - nepasakė politiniam biurui, kad pagrindiniai emigrantai, su kuriais A.Solženicynas rengė tokio pobūdžio diskusijas, buvo StB (KGB atšaka Čekoslovakijoje) agentai. Liepos 24-ąją jis pranešė, jog rašytojas įsteigė Rusų socialinį fondą, kad, naudodamasis už savo kūrybą gaunamais autoriaus honorarais, "padėtų sovietų lageriuose uždarytų politinių kalinių šeimoms".

J.Andropovas politiniam biurui taip pat nušvietė (kaip visada - iškreiptai) A.Solženicyno tremtyje daromą įtaką. "Mūsų turima informacija, - pranešė jis, - rodo, kad po Solženicyno deportacijos į užsienį susidomėjimas juo Vakaruose ėmė nuolat slūgti."

Tuo metu, kai J.Andropovas rėžė politiniam biurui kalbą apie rašytoją, pirmasis A.Solženicyno romano "Archipelago gulagas" tomas buvo tapęs pasauliniu bestseleriu. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose jis jau buvo parduotas 2 mln. vienetų tiražu.

Kaip visada, KGB pasiekdavo iškreiptas A.Solženicyno vertinimas iš dviejų šaltinių. Pirmasis - sovietų rezidencijos - centrui sakydavo tai, ką jis norėdavo girdėti. Antrasis, t. y. J.Andropovas, politiniam biurui sakydavo tai, ką pats norėdavo, kad šis girdėtų - kaip 1974-ųjų vasarą, kai jis pabrėžė būtinybę ištremti rašytoją,

tačiau nepaminėjo fenomenaliai aukštų jo knygų pardavimo Vakaruose rodiklių.

1974 metų rugsėjo 19 dieną J.Andropovas palaimino didžiulį ir daugiaaspektį planą (Nr. 5/9�16091): sutriuškinti ir diskredituoti A.Solženicyną bei visą jo šeimą Vakarų akyse ir nutraukti rašytojo ryšius su disidentais Sovietų Sąjungoje. Penktosios valdybos pareigūnas, jau turintis patirties Pauko byloje, buvo ilgam laikui išsiųstas į Šveicariją atlikti užduoties - organizuoti prieš A.Solženicyną nukreiptų operacijų seriją.

KGB finansavo rašytojui priešiškų knygų ir straipsnių publikavimą. Tarp jų buvo ir pirmosios A.Solženicyno žmonos Natalijos Rešetovskajos vardu išleisti memuarai - iš tiesų greičiausiai sukurpti kagėbistų.

Prie A.Solženicyno sėkmingai prisigretinęs jaunas čekų rašytojas ir disidentas - o iš tikrųjų StB agentas - Tomašas Rezačas (kodiniu vardu Repo) apsiėmė išversti į čekų kalbą jo pasakojamąją poemą "Prūsijos naktys", tačiau 1975 metais staiga dingo iš Ciuricho su visu rankraščiu. T.Rezačas išvyko į Maskvą ir čia ėmė rašyti A.Solženicyno biografiją, kuri turėjo sugriauti jo reputaciją.

Netrukus A.Solženicynas suvokė, kad sutuoktiniai Valentina ir mokslų daktaras Františekas Holubsai (irgi StB agentai), kuriais jis pasikliovė nuo pat atvykimo į Ciurichą ir kuriems buvo patikėjęs ne tik savo paslaptis, bet ir "Archipelago gulago" čekų kalba redagavimą, jį taip pat išdavė. Rašytojas nutraukė su Holubsais visus kontaktus.

Tuo metu J.Andropovas įsakė palaikyti "nepasitikėjimo ir įtarimų tarp Pauko bei jį supančių žmonių atmosferą" ir skleisti A.Solženicynui gandus, kad ir kiti jo aplinkos žmonės yra arba KGB agentai, arba kitokiais būdais jį išduodantys asmenys.

A.Solženicyno destabilizavimo planu - nuolat grasinant rašytojo vaikams ir siuntinėjant mįslingus paketus, kurie atrodė taip, tarsi juose būtų sprogmenys, - buvo siekiama "jo šeimoje sukelti nervingumo būseną".

A.Solženicyno bendražygiui atominės fizikos mokslininkui Andrejui Sacharovui irgi taikyti panašūs metodai. Kai jo žmonai Elenai Bonner turėjo būti atlikta akies operacija, moteris paštu gavo savo fotografijas, kuriose buvo matyti iš akiduobių išvirtusios akys ir kitokie siaubą keliantys sužalojimai. Per 1974-ųjų Kalėdas Sacharovams plaukė šūsnys vokų su autoavarijų, smegenų operacijų, taip pat beždžionių, kurioms į smegenis buvo įkišti elektrodai, nuotraukomis. Visi šie grasinimai, kaip "Time" žurnalui sakė A.Solženicynas, ėjo "iš vienos ir tos pačios organizacijos - KGB".

Labiausiai visoje KGB prieš A.Solženyciną, ištremtą į Šveicariją, nukreiptoje kampanijoje stebina tai, koks milžiniškas dėmesys ir kokios lėšos buvo skiriamos šiam reikalui. 1974 metų pabaigoje Kriučkovas, Grigorenka ir Bobkovas (Pirmosios vyriausiosios, Antrosios ir Penktosios valdybų vadovai) drauge sutarė pradėti "slaptų operatyvinių metodų planą" prieš A.Solženicyną ir emigrantų žurnalą "Kontinent", su kuriuo jis bendradarbiavo.

Planą sudarė devyniolika skyrių, iš jų vien pirmi trys skelbė dvidešimt skirtingų operacijų. Sovietų rezidencijos Berne, Ženevoje, Karlšorste, Londone, Paryžiuje, Romoje ir Stokholme - visos buvo įtrauktos į "slaptų operatyvinių metodų" planą ir kitas su sovietų bloko žvalgybomis planuojamas jungtines operacijas. Lyg to būtų maža, 1976 metų liepą tie patys Kriučkovas, Grigorenka ir Bobkovas pasiūlė, o J.Andropovas palaimino dar aktyvesnes priemones.

Rašytojo destabilizavimo kampanija sulaukė sėkmės. Šveicarijos dienraščiai pranešė, kad A.Solženicynas paprašė policijos apsaugos, tačiau jam buvo atsakyta. KGB puldinėjo rašytoją Ciuriche bent jau iš dalies dėl jo apsisprendimo 1976-aisiais išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas.

Nuo tada, kai prieš dvejus metus A.Solženicynas buvo išvarytas iš Rusijos, jis prarado dalį savo moralinio autoriteto, kurį pelnė Vakaruose kaip persekiojamas disidentas. Nusivylęs tuo, kad Vakarams nerūpėjo sovietų vykdomos piktadarystės, rašytojas ėmė smerkiančiu, o kartais pranašišku tonu kalbėti apie Vakarų nesugebėjimą, kurio jis iki galo nesuprato, įvertinti blogio.

Įsikūręs Vermonte A.Solženicynas tapo atsiskyrėliu - užsidarė savo name, kurį su daugiau kaip dvidešimt hektarų jam priklausiančios žemės juosė pustrečio metro aukščio tvora su spygliuota viela viršuje. Čia rašytojas atsidavė istorinių romanų apie įvykius, lėmusius Spalio revoliuciją Rusijoje, kūrybai. Pasirinkdamas atsiskyrėlio gyvenimą (tik retkarčiais ir ypatingomis progomis išlįsdavo lauk pasakyti oficialios kalbos apie Vakarų ir Rytų problemas, kaip, tarkim, 1978-aisiais Harvarde per mokslinių laipsnių teikimo ceremoniją) A.Solženicynas iš dalies apsisaugojo nuo tolesnio KGB skverbimosi į jo aplinką. O KGB, nors ir nesugebėjo įsibrauti į A.Solženicyno tvirtovę Vermonte, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jau visiškai tenkino faktas, kad didžiojo rašytojo reputacija Vakaruose buvo sugadinta.

Tuo metu diskredituoti pasaulio akyse A.Solženicyno bendramintį A.Sacharovą KGB požiūriu buvo net svarbiau ir sunkiau dėl šiam 1975 metų spalį įteiktos Nobelio taikos premijos. Sovietų rezidencijai Osle buvo įsakyta padaryti viską, ką tik ji gali, kad apdovanojimas nebūtų įteiktas. Tačiau galiausiai sovietams teko pripažinti, jog jie bejėgiai paveikti Nobelio taikos premijos komitetą, kuris, jų manymu, sudarytas vien iš "reakcionierių". O A.Sacharovas atsiimdamas prizą pareiškė, kad šis apdovanojimas - ne tik jo, bet ir viso judėjimo dėl žmogaus teisių.

Tų pačių metų lapkričio 22 dieną J.Andropovas patvirtino dokumentą "Kompleksinės operatyvinės priemonės Sacharovui įteiktos Nobelio taikos premijos politinei galiai silpninti". Pirmajai vyriausiajai valdybai buvo įsakyta (esant reikalui bendradarbiaujant su kitomis KGB valdybomis):

"...inicijuoti straipsnius ir viešųjų asmenų bei politikų kalbas Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kuriomis būtų paskleista mintis, jog Sacharovui įteikta Nobelio taikos premija iš tikrųjų yra tam tikrų politinių grupių bandymas sulėtinti tarptautinių santykių įtampos mažinimo procesą;

- KGB lėšomis Suomijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje organizuoti viešų asmenų ir politikų straipsnių publikavimą ir kalbų, kuriomis būtų demonstruojamas bandymo susieti Nobelio taikos premiją Sacharovui su Helsinkio konferencijoje priimtais nutarimais absurdiškumas, sakymą;

- organizuoti laiškų, kuriuose protestuojama dėl Nobelio taikos premijos įteikimo Sacharovui, siuntinėjimą Nobelio komitetui prie Norvegijos parlamento, taip pat daryti įtaką žiniasklaidai įvairiose Vakarų šalyse;

- Danijos, Švedijos ir Suomijos žiniasklaidai pakišti A.Sacharovą kompromituojančią medžiagą, užsiminti apie jo ryšius su revoliucionierių organizacijomis, kurias finansuoja CŽV bei Vakarų specialiosios tarnybos;

- įtikinti Vakarų Vokietijos žurnalo "Stern" pagrindinį politikos apžvalgininką S.Haffnerį, kad šis parašytų neigiamą komentarą apie Nobelio taikos premijos skyrimą Sacharovui. S.Haffneris VFR spaudoje nepagailėjo aštrios kritikos, kai 1973 metais Sacharovas buvo nominuotas Taikos premijai;

- Vakarų Europos emigrantams disidentams pakišti tam tikrą informaciją, kuri pablogintų Sacharovo santykius su Solženicynu;

- per įtakos agentus, įsitvirtinusius tarp ryškiausių Čilės emigrantų (Alžyre ir Meksikoje), paskleisti (suklastotos) generolo Pinocheto (kuris vadovavo sukilimui prieš prezidentą Allende) Sacharovui nusiųstos sveikinimo Nobelio taikos premijos įteikimo proga telegramos tekstą;

- inicijuoti Čilės emigrantų lyderių Italijoje, VFR ir Prancūzijoje kalbas, išreiškiančias visų Čilės patriotų pasipiktinimą Nobelio taikos premija Sacharovui, kuris 1973 metais palaikė Allende vyriausybės nuvertimo planą ir už tai jį Pinochetas apdovanojo Garbės piliečio titulu;

- inicijuoti viešus aukštus postus arabų šalyse užimančių pareigūnų kalbas, smerkiančias Nobelio premijos komiteto sprendimą apdovanoti Sacharovą. Neva tai tėra sandėris tarp Sacharovo ir sionistų - premija Sacharovui skirta už jo kalbas žydų migracijos iš Sovietų Sąjungos klausimais, nes žydai darė milžinišką įtaką Nobelio premijos komitetui, kai šis 1975 metais skyrė premiją;

- per "Novosti" kanalus užsienyje išspausdinti seriją straipsnių pavadinimu "Kas gina Sacharovą?", kuriuose būtų rašoma apie kriminalinius nusikaltėlius (kaip įtariama, palaikančius Sacharovą), nuteistus Sovietų Sąjungoje už kyšininkavimą (Shternas), vagystes (Levijovas), terorizmo kurstymą (Bukovskis, Morozas)."

Visi pagrindiniai sufabrikuoti įrodymai A.Sacharovui diskredituoti - jo ryšiai su Vakarų žvalgybomis, jo simpatijos Pinocheto režimui ir sąmokslas su sionistais - buvo išplatinti naudojant aktyviąsias priemones per kelerius kitus metus.

Buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktos bylos atskleidžia, kad kelios iš minėtų "Kompleksinės operatyvinės priemonės A.Sacharovui įteiktos Nobelio taikos premijos politinei galiai silpninti" plano, patvirtinto 1975-aisiais paties J.Andropovo, operacijų pavyko.

Tuo metu sovietų rezidencija Osle buvo bejėgė. Daugiausia, ką ji galėjo padaryti, kad išprovokuotų norvegų opoziciją dėl Sacharovo apdovanojimo, - tai tam tikro straipsnio leidinyje "Dagbladet" išspausdinimas. Publikacijoje buvo purvais drabstoma A.Sacharovo žmona E.Bonner, kuri 1975 metų gruodžio mėnesį vietoj vyro atsiėmė premiją, mat šis negavo vizos. Vis dėlto straipsnis - jame tvirtinama, jog užkietėjusi rūkalė E.Bonner nuolat "rašė nemokamas publikacijas reklamuodama tabako industriją" ir todėl jai reikėtų įteikti ne Nobelio premiją, bet žiebtuvėlį, - taip ir neišvydo dienos šviesos.

O J.Andropovas per TSKP suvažiavimą 1976 metais paskelbė A.Sacharovą "liaudies priešu Nr. 1" - šį titulą mokslininkas išsaugojo devynerius metus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"