TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 03 21 0:00

"Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos."Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14 d.

Visos trylika Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo diskreditavimo operacijų - labai skirtingos. Kaip įprasta, imtasi klastojimo: sufalsifikuotas JAV Valstybės departamento įvertinimas, kuriuo A.Sacharovas buvo paskelbtas išsekusiu politiniu diletantu, ir suklastotas laiškas nuo "Laisvės radijo" rusakalbio kolektyvo - jame atskleidžiami mokslininko ryšiai su sionistais.

Ypač stengtasi susieti A.Sacharovą su gėjų teisių judėjimu. Laiškai, kuriuos neva pasirašė mokslininkas ir Baltarusijos "homoseksualistų grupuotė", nusiųsti gėjų teisių organizacijoms Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijos šalyse - viltasi, kad šios atsiųs atsakymus.

Vakarų "buržuazinė spauda" ir jos korespondentai Maskvoje buvo maitinami istorijomis - vis dėlto dažniausiai nesėkmingai - apie tai, jog visa A.Sacharovo šeima kenčia nuo paveldimos psichikos ligos, kuria neva serga tiek jo vaikai, tiek brolis, kad pats Nobelio premijos laureatas yra degradavęs ir tapęs "nuvargusiu, silpnos sveikatos žmogumi, nesugebančiu savarankiškai priimti jokio sprendimo", nes jam vadovauja žmona. Įsakyta pakviesti atrinktus, kaip manoma, lengvatikius, žurnalistus susitikti su generalinio prokuroro pavaduotoju S.I.Gusevu, kuris suteiks "objektyvios informacijos apie Asketui pateiktą oficialų įspėjimą dėl jo provokatoriškų veiksmų".

Tačiau žiauriausių ir aktyviausių priemonių imtasi prieš A.Sacharovo žmoną Eleną Bonner - mat mokslininkas dėl savo tarptautinės sąžiningo žmogaus reputacijos buvo ne toks pažeidžiamas taikinys negu mažiau žinoma E.Bonner, be to, žmonos puldinėjimai jį žeidė labiau. Per visus penkiolika persekiojimo metų A.Sacharovas vienintelį kartą pasipriešino psichologiniam smurtui - skėlė antausį Nikolajui Jakovlevui, vienam rašeivų, kuris KGB nurodymais drabstė purvais jo žmoną.

Vis dėlto tikrasis E.Bonner persekiojimas prasidėjo nuo straipsnio "Madam Bonner - piktasis Sacharovo genijus?" Niujorko rusiškame dienraštyje "Ruskij golos". Jį 1976-ųjų liepą sukurpė agentas kodiniu vardu Jakas. Tuo pat metu Elenai pradėjo plaukti valdybos A parengti laiškai neva nuo kažkokio Semiono Zlotniko, kuris tvirtino žinąs jos "tamsios praeities" paslaptis ir grasindamas reikalavo pinigų.

Per kitus kelerius metus KGB sufabrikavo moters "tamsią praeitį" - triuškinantį sekso ir smurto derinį. "Palaidoje jaunystėje, - buvo tvirtinama, - [Bonner] kone profesionaliai įvaldė gundymo meną ir melžė gerokai vyresnius, tam tikras pareigas einančius vyriškius." Įtariama, jog per karą ji suviliojo poetą Vsevelodą Bagritskį ir nusiuntė šio žmoną į kapus - užbombardavo ją nešvankiais telefono skambučiais.

Kita E.Bonner auka, kaip bylojo į spaudą paleistas KGB šmeižtas, buvo gerai žinomas inžinierius Moisejus Zlotnikas (kažkokio išgalvoto Semiono Zlotniko dėdė). Už žmonos nužudymą - neva tai padaryti liepusi E.Bonner - jis atsidūrė kalėjime. Norėdama išvengti teisingumo Elena įsidarbino sesele karo ligoninės traukinyje, tačiau ir čia buvo susekta, kai suviliojo pagyvenusį vyriausiąjį gydytoją, o juos užklupo daktaro duktė.

Tarp tariamų E.Bonner pokario pergalių buvo ir jos pagyvenęs vedęs dėdė prancūzas Leonas Kleimanas - teigiama, kad romanas nesibaigė ir tada, kai moteris "į savo pinkles įviliojo A.Sacharovą".

KGB dėjo milžiniškas pastangas fabrikuodama Elenos mirtį lemiančio seksualinio apetito įrodymus - 1977 metais net pasiuntė savo agentą nelegalą į Prancūziją, kad šis rastų ir parvežtų L.Kleimano (mirusio prieš penkerius metus) dokumentus. Jie turėjo padėti A valdybai klastoti įrodymus prieš E.Bonner.

Vis dėlto keletą metų KGB sunkiai sekėsi įpiršti šias pasakas Vakarų "buržuazinei spaudai". Galiausiai visą istoriją išspausdino Sicilijos dienraštis "Sette Giorni", kuris, kaip teigė sovietų rezidencija Romoje, turėjo "patikimą šaltinį" kodiniu vardu Kirilas. 1980 metų balandžio 12 dieną "Sette Giorni" publikavo sensacingą straipsnį pavadinimu "Kas yra Elena Bonner? Akademiko Sacharovo žmona - kelių žmogžudysčių kaltininkė". Jame rašoma, kad neįvardytas dienraščio žurnalistas per atostogas Paryžiuje susitiko su nepagaunamuoju "Semionu Zlotniku" ir visą istoriją išgirdo iš jo lūpų. "Sette Giorni" net citavo keletą A valdybos sufalsifikuotų šaltinių, tarp jų - "Moisejaus Zlotniko" laišką, kuriame inžinierius priekaištavo Elenai, kam ši įkalbėjusi jį nužudyti žmoną: "Tu veikei tiksliai, šaltakraujiškai ir racionaliai. Ir tavo reikalavimas atsikratyti jos atrodė toks natūralus, lyg primintum man, kad gimtadienio proga dovanočiau tau tavo mėgstamiausių saldainių."

Straipsnyje taip pat pateiktos sufalsifikuoto L.Kleimano dienoraščio ištraukos, kuriose vyriškis aprašo, kaip giminaitė jį sugundė. L.Kleimanas neva teigia, jog E.Bonner apsėdusi manija versti aplinkinius paklusti jos valiai.

Sovietų rezidencija Romoje didžiuodamasi nusiuntė centrui penkiasdešimt straipsnio "Sette Giorni" kopijų ir jį lydėjusius skaitytojų laiškus, kuriuose smerkiama Elena. Tiesa, daugelį tų laiškų parašė pati rezidencija. O KGB ataskaitoje apie operaciją greičiausiai pamiršo centro komitetui paminėti, kad "Sette Giorni" buvo mažai kam žinomas provincijos laikraštėlis, leidžiamas tik 20 tūkst. egzempliorių tiražu.

Siekdama sustiprinti daromą spaudimą E.Bonner, o per ją ir A.Sacharovui, KGB stengėsi padaryti viską, kad moteris prarastų šeimos ir draugų palaikymą. Tuo tikslu pirmą kartą aktyvių priemonių griebtasi 1977-ųjų pradžioje - operacija mėginta "nutraukti artimus Asketo ir Lisos (A.Sacharovo ir E.Bonner kodiniai vardai) kontaktus su antisocialiniais veikėjais ir sukelti nesantaiką jų aplinkoje". Septyniais skirtingais metodais imtasi terorizuoti Elenos dukterį Tanią iš pirmosios santuokos ir žentą Efremą Jankelevičių - siekta priversti juos emigruoti iš šalies. Ir operacija pavyko - 1977 metų rugsėjo 5 dieną E.Bonner atsisveikino su Tania ir Efremu Šeremetjevo oro uoste.

Lygiai taip pat centras pasistengė sukiršinti ir A.Sacharovo draugus. Į disidentų judėjimą įsiskverbusiems KGB agentams buvo įsakyta "pasėti nesantarvę tarp Asketo ir Lisos bei tuo pat metu supykdyti sutuoktinius su jų aplinkos veikėjais". Tuo tikslu pradėta skleisti paskalas, neva A.Sacharovas ir E.Bonner nepagarbiai atsiliepia apie savo draugus.

Dar dviejų aktyvių priemonių operacijų imtasi tam, kad akademiko ir jo žmonos kasdienis gyvenimas taptų nepakeliamas - mėginta sukurti jiems "kiek įmanoma nenormalesnes gyvenimo sąlygas".

Nors KGB nedrįso iš A.Sacharovo atimti vairuotojo pažymėjimo, nė vienam artimam disidento ir Elenos giminaičiui nebuvo leista jo turėti. Agentui, kodiniu vardu Morvikovas, įsakyta kenkti sutuoktiniams ir A.Sacharovo vaikams. Rengtos "dėmesio blaškymo" operacijos - Sacharovai buvo užverčiami tariamais laiškais, kuriuose pagalbos prašė žmonės, neva nukentėję nuo Sovietų Sąjungos teisinės sistemos. Kai kurie klausė patarimo dėl iš tikrųjų neegzistuojančios problemos.

Aktyvios KGB priemonės daugiausia žalos padarė Elenos sveikatai, juolab kad moteris sirgo širdies liga. "Buvo momentų, - vėliau rašė ji, - kai man buvo sunku nueiti net šimtą metrų, kai net sėdėdama prie spausdinimo mašinėlės staiga apsipildavau šaltu prakaitu." Elena susirgdavo vien nuo minčių apie paskalas, gaubiančias jos asmeninį gyvenimą, arba nuo minties, jog tuoj tuoj patirs širdies smūgį.

Milžiniško slapto Sacharovų persekiojimo priežastis buvo ta, kad KGB vis dar nedrįso uždaryti sutuoktinių į kalėjimą. Sovietų Sąjungos mokslo akademijos prezidentas užtikrino savo kolegą, einantį tokias pat pareigas Amerikoje, kad nuo A.Sacharovo galvos nenukris nė vienas plaukelis - nors, kaip ironiškai pabrėžė Elena, pažadas nieko nereiškė, nes A.Sacharovas buvo beveik plikas.

1977 metais nuvilnijo ir kitų gerai žinomų disidentų arešto banga. Tarp jų pateko ir garsus fizikas, Maskvos grupės įkūrėjas Jurijus Orlovas. O 1980-aisiais net A.Sacharovas pasirodė nesąs neliečiamas - sausio 22 dieną jį areštavo pakeliui į Mokslo akademiją ir nuvežė į prokuratūrą.

Čia mokslininkui buvo pasakyta, kad jis su žmona ištremiami į Gorkio miestą: "Jums draudžiama išeiti už Gorkio ribų. Būsite akylai stebimi. Be to, jums draudžiama susitikti ar užmegzti bet kokį kontaktą su užsieniečiais ir nusikaltėliais [disidentais]."

Penktoji valdyba skubiai organizavo vietinio radijo ir televizijos reportažus, kuriais siekė įtikinti visuomenę, jog tremtyje A.Sacharovo ir E.Bonner visuomeninis statusas nukrito iki parijų lygmens. Tačiau, didžiam KGB nusivylimui, sutuoktinių tremtį į Gorkį lydėjo socialinių neramumų laikotarpis. Sovietai ėmė baimintis, kad netrukus jo atgarsiai gali pasiekti ir Vakarus: gegužės mėnesį Gorkio automobilių gamykloje kilo streikas, rugsėjį ir spalį mieste buvo įvykdytos keturios žmogžudystės. Po jų pasklido gandai, jog iš tikrųjų čia žudoma kasdien, tačiau valdžia tai slepia. Panikos apimto Gorkio mokyklose buvo nutrauktos pamokos, o gamyklose panaikinta naktinė pamaina. Valdžiai plaukė šūsnys laiškų, kuriuose buvo maldaujama sugauti žudikus. Vis dėlto Vakarai, centro džiaugsmui, chaoso Gorkyje nepastebėjo.

Devintojo dešimtmečio pradžioje disidentų judėjimas, atrodė, pasiekė žemiausią tašką. Dauguma judėjimo lyderių buvo uždaryti į lagerius arba ištremti. Tuos, kurie išsaugojo laisvę, akylai stebėjo KGB. Tačiau jau antrąją devintojo dešimtmečio pusę disidentai, savo nuostabai, atsibudo - iš "antisocialinių elementų" staiga tapo "perestroikos" pranašais. O pagrindinis šių pokyčių dirigentas buvo Michailas Gorbačiovas.

"Kai tapau generaliniu sekretoriumi, - "Memuaruose" rašė M.Gorbačiovas, - nusistačiau sau svarbią užduotį - ištraukti akademiką A.Sacharovą iš tremties."

1985-ųjų rugpjūčio 29 dieną per politbiuro susirinkimą M.Gorbačiovas paskelbė: "Gavau laišką iš tokio draugo Sacharovo, kurio vardas jums nėra nežinomas. Sacharovas prašo leisti jam ir jo žmonai Bonner išvykti į užsienį gydytis ir aplankyti gimines."

KGB vadas Viktoras Čebrikovas patvirtino, kad A.Sacharovas iš tikrųjų yra prastos sveikatos: "Jis iš dalies prarado savo, kaip politinio lyderio, pozicijas ir pastaruoju metu mes nieko apie jį negirdėjome. Tad galbūt derėtų išleisti Bonner į užsienį trims mėnesiams." V.Čebrikovas tikėjo sovietų propagandos sukurtu Elenos įvaizdžiu: "Mums nereikėtų pamiršti, kad jis [Sacharovas] smarkiai pasiduoda Bonner įtakai... Ji valdo jį šimtu vienu procentu." "Štai ką iš tavęs daro sionizmas!" - pajuokavo M.Gorbačiovas. O V.Čebrikovas pridūrė, kad E.Bonner išvykus A.Sacharovas galbūt net norės eiti į tam tikrą kompromisą. Vis dėlto jis neužsiminė politbiurui, nors, be abejo, puikiai žinojo iš KGB žvalgybinių raportų, jog A.Sacharovas žinią apie tai, kad M.Gorbačiovas išrinktas generaliniu sekretoriumi, pasitiko sakydamas: "Atrodo, mūsų šaliai pasisekė. Mes turime protingą vadovą!"

Tuo metu įtakingiausias reformatorius iš visų M.Gorbačiovo patarėjų Aleksandras Jakovlevas paslapčia įsakė dviem pareigūnams iš centro komiteto tarptautinės informacijos skyriaus - Andrejui Gračevui ir Nikolajui Šišlinui - parengti dokumentus, kurie įtikintų politbiurą atšaukti A.Sacharovą iš tremties. Pasak M.Gorbačiovo, tiek jis, tiek A.Jakovlevas suprato, kad negali būti nė kalbos apie jokias demokratiškas reformas ar Rytų ir Vakarų santykių normalizavimą, kol A.Sacharovas įkalintas.

Tačiau, kaip pažymėjo A.Jakovlevas, "problemos delikatumas" buvo tas, jog reikėjo veikti neatkreipiant KGB dėmesio. A.Gračevas ir N.Šišlinas, net norėdami gauti A.Sacharovo darbų kopijas, turėjo vykdyti slaptą operaciją - kad apie tai nesuuostų V.Čebrikovas.

Galiausiai 1986 metų gruodžio 1 dieną M.Gorbačiovas nusprendė, jog atėjo laikas iškelti A.Sacharovo klausimą per politbiuro susirinkimą, ir čia pat gavo palaiminimą ištraukti mokslininką iš tremties. Gruodžio 15-ąją du elektrikai, lydimi KGB pareigūno, atvyko į A.Sacharovo butą Gorkyje ir įvedė telefoną. O kitos dienos rytą, dešimtą valandą, paskambino M.Gorbačiovas: "Abu, tu ir Bonner, galite grįžti į Maskvą. Judu turite čia butą. Grįžk prie savo patriotinio darbo!"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"