TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 03 28 0:00

"Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos." Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21 d.

Specialiosios užduotys.

I dalis: nuo maršalo Tito iki Rudolfo Nurejevo

Žudymas buvo neatsiejama Stalino užsienio politikos dalis. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jį jau buvo apsėdusios NKVD vykdytos Trockio ir pagrindinių jo šalininkų užsienyje likvidavimo operacijos. O svarbiausias užsienio politikos įsakymas jam gyvam esant 1953-iaisiais buvo planas nužudyti Josipą Tito, kuris tapo Trockio įpėdiniu kaip didysis sovietų bloko eretikas.

Ironiška, tačiau didžiojo teroro įkarštyje Tito (tikrasis vardas Josipas Brozas) buvo vienas iš nedaugelio pogrindinių Jugoslavijos komunistų (daugelis gyveno tremtyje Maskvoje), kuriais pasitikėjo NKVD. Jis, 1937-aisiais paskirtas gerokai apvalytos Jugoslavijos kompartijos generaliniu sekretoriumi, pareigingai paskelbė persekiojamus ir jau likviduotus bendražygius - savo nepriekaištingai užgaulingoje stalinistinėje kalboje - trockininkais, išdavikais, atskalūnais, šnipais ir antipartiniais. Tito asmeniškai atsiprašė Stalino už tai, kad jam pritrūko akylumo renkantis pirmąją žmoną, kuri buvo demaskuota kaip (įsivaizduojama) gestapo agentė.

Kai karo metais Tito tapo komunistų partizanų lyderiu, NKVD agentas Josipas Kopiničius, kodiniu vardu Vazhduhas ("Oras"), buvo jo radijo ryšininkas su Maskva. Karui baigiantis NKGB rezidentas Savelijus Vladimirovičius Burtakovas (kodiniu vardu Listas) Tito Liaudies saugumo biuro vadui Alexanderiui-Lekai Rankovičiui įteikė Stalino portretą. Akivaizdžiai sujaudintas A.Rankovičius (centras jam suteikė Marko kodinį vardą) atsakė, jog tai pati brangiausia dovana, kokią jis kada nors yra gavęs. Tuo metu dar nebuvo nė ženklo žvėriško Stalino ir Tito susikirtimo (jis kils tik po trejų metų).

Jugoslavijos komunistų lyderis Milovanas Djilasas, nepaisydamas savo neapykantos stalinizmui, vėliau pažymėjo: "Faktas, kad nebuvo nė vieno partijos lyderio antisovieto - nei prieš karą, nei jo metais, nei po to... Stalinas ir Sovietų Sąjunga - mūsų kertinis akmuo ir dvasios šaltinis..."

Vis dėlto karui baigiantis jau buvo ženklų, kad Tito (centras jam suteikė kodinį vardą Oriol (Erelis) bus ne toks nuolankus Maskvai negu daugelis besiformuojančio sovietų bloko šalių lyderių. Jugoslavijoje, ne taip kaip kitose bloko valstybėse, vokiečius ir italus sutriuškino ne Raudonoji armija, bet patys partizanai. O Tito ryžtingai pareiškė: "Mes daugiau niekada nuo nieko nepriklausysime."

S.Burtakovas raportavo centrui: "Be gerųjų savybių - populiarumo, puikios išvaizdos, išraiškingo veido, ugnies ir valios, Oriol pasižymi šiais neigiamais bruožais: valdžios godumu, sąžiningumo trūkumu, arogancija ir nenuoširdumu. Jis laiko save absoliučia valdžia, reikalauja besąlygiškai jam paklusti, nepripažįsta kitokios nuomonės ir nepakenčia, kai kritikuojami jo įsakymai. Oriol yra liguistai jautrus, karštakošis ir atžarus. Jis mėgsta pozuoti."

S.Burtakovas taip pat tikėjo, jog tai toli gražu netiesa, "nors Tito ir vaizduoja jaučiantis priešiškumą sąjungininkams, ypač britams".

Po karo MGB turėjo savo rezidencijas Belgrade, Zagrebe, Liublianoje ir Skopjėje, taip pat padalinius visoje Jugoslavijoje, o jų vykdoma despotiška politika kėlė vis didesnį vietinės valdžios nepasitenkinimą dėl sovietų kišimosi į Jugoslavijos reikalus. Centro deleguoti inspektoriai pranešė, kad "MGB patarėjai užgauliai ir nieko nepaisydami kišasi į Liaudies saugumo biuro vidaus reikalus, daro spaudimą reikalaudami informacijos". Kai OZNA (Jugoslavijos saugumo ir žvalgybos biuras) lyderiai atsisakė suteikti informaciją, MGB ją slapta gavo iš jaunesniųjų biuro pareigūnų.

Vis dėlto Belgrade didžiausią pasipriešinimą sukėlė ne informacijos nutekėjimas, o tai, kad MGB verbavo jugoslavų agentus. Net Tito nežinojo, jog du jo pavaldiniai - pramonės ministras Andriya Hebrangas ir finansų ministras Stretenas Žujovičius - buvo MGB agentai.

Užtat Tito labai pasipiktino sovietų bandymu 1945-aisiais sugundyti ir užverbuoti jugoslavų pareigūnę šifruotoją Dusicą Petrovič. Kai Liaudies saugumo biuro galva A.Rankovičius apie tai papasakojo, jis pašėlo: "Mes čia netoleruosime šnipų tinklo! Ir tai tuoj pat jiems pranešime." Tačiau 1945-ųjų pabaigoje S.Burtakovą, kaip pagrindinį OZNA patarėją, pakeitė Arsenijus Vasiljevičius Tiškovas (jugoslavams žinomas Timofejevo slapyvardžiu). Jis ir toliau reikalavo iš Tito bei A.Rankovičiaus paslaugų sau ir sovietų "patarėjams" OZNA viduje, taip pat teisės į visas agentų ir operacijų bylas.

Iš visų ankstyvųjų Tito savarankiškumo ženklų Maskvai didžiausią nerimą kėlė jo planas įkurti Balkanų federaciją - Stalinui atrodė, kad tai kelia grėsmę sovietų viešpatavimui. 1948-ųjų kovą Sovietų Sąjunga atšaukė savo patarėjus ir piktai pasmerkė Jugoslavijos partiją kaip apimtą ideologinės korozijos ir virtusią britų šnipų knibždėlynu. Tų pačių metų birželio 28 dieną Kominformas (pokario Kominternas) apsivalė nuo jugoslavų ir kreipėsi į "sveikuosius partijos elementus", kad šie nuverstų vadovybę. O Tito buvo "pažemintos pareigos" - skambus jo slaptasis kodinis vardas pakeistas kur kas menkesniu - Stervjatnikas (Juodoji varna).

Vis dėlto Stalinas akivaizdžiai pervertino savo jėgas - nuversti Stervjatniką pasirodė ne taip paprasta, kaip buvo tikėtasi. "Pakaks man pajudinti savo mažąjį pirštelį, - gyrėsi jis Chruščiovui, - ir jokio Tito daugiau nebebus." Kai Stalinui mažuoju piršteliu to nepavyko padaryti, jis judino viską, ką tik sugebėjo, tačiau nesėkmingai. Tito valdžia partijoje, armijoje ir valstybės aparate išliko tvirta.

1948 metų vasarą MGB ir UDBA (OZNA įpėdinis) pradėjo negailestingą šnipinėjimo karą. Du sovietų kurmiai Tito kabinete - A.Hebrangas ir S.Žujovičius - buvo areštuoti. Dar keli sovietų šnipai atskleisti Tito apsaugos tarnyboje, iš jų vyriausiasis - generolas majoras Momo Jurovičius (kodiniu vardu Valas).

Pasak Jugoslavijos komunistų lyderio M.Djilaso, UDBA atskleidė MGB sąmokslą sunaikinti visą Jugoslavijos politbiurą - sušaudyti juos žaidžiančius biliardą Tito viloje.

UDBA teroras prieš Kominformo išdavikus tiek keliamu siaubu, tiek baudžiamųjų priemonių mastu galėjo drąsiai varžytis su NKVD vykdytomis represijomis prieš sovietų "liaudies priešus". M.Djilasas liūdnai sakė A.Rankovičiui: "Dabar mes su Stalino sekėjais elgiamės taip, kaip jis elgėsi su savo priešais!"

Tuo metu MGB ir jo atšakos įsitraukė į titoistų sąmokslininkų - daugiausia įsivaizduojamų - medžioklę visame sovietų bloke. Garsiausiomis jų aukomis tapo Vengrijos vidaus reikalų ministras Laszlo Rajkas su septyniais sėbrais. Per skrupulingai surengtą parodomąjį teismą Budapešte jie prisipažino dalyvavę milžiniškame, nors iš tiesų neegzistavusiame, Tito ir CŽV organizuotame sąmoksle.

O prie paskutinio ir paties gudriausio MGB plano - nužudyti Tito - prisidėjo ir lietuvių kilmės žydas Josifas Romualdovičius Grigulevičius - tas pats, kuris buvo pagrindinis pirmojo, bet nesėkmingo bandymo nužudyti Levą Trockį Meksiko mieste 1940-ųjų gegužę dalyvis. Makso ir Dakso kodiniais vardais centro vadinamas J.Grigulevičius Antrojo pasaulinio karo metais vadovavo Lotynų Amerikos sabotažininkų tinklui, o 1951-aisiais, prisidengęs Teodoro Castro vardu, tapo Kosta Rikos laikinuoju reikalų patikėtiniu Romoje. Kadangi Belgrade Kosta Rika neturėjo jokios diplomatinės misijos, J.Grigulevičius sėkmingai gavo nereziduojančio pasiuntinio Jugoslavijoje postą. 1953-iųjų vasarį MGB raportavo Stalinui:

"Vykdydamas diplomatinę misiją [Maksas] 1952-aisiais per antrąjį pusmetį Jugoslavijoje lankėsi dukart ir čia buvo gražiai sutiktas. Jis turi priėjimą prie Tito aplinkai artimo socialinio sluoksnio ir net gavo pažadą, kad jam bus suteikta asmeninė audiencija pas Tito. Šiuo metu Makso einamos pareigos suteikia puikią galimybę pasinaudoti jo patirtimi ir sugebėjimais vykdant aktyviąsias priemones prieš Tito."

J.Grigulevičius pats paprašė suteikti jam žudiko vaidmenį. Per slaptą susitikimą su vyresniaisiais MGB pareigūnais 1953-iųjų vasario pradžioje Vienoje jis pasiūlė keturis būdus, kaip pašalinti Juodąją varną:

1. Asmeninės audiencijos pas Tito metu iš po drabužiais paslėpto buteliuko papurkšti mirtiną pneumoninių nuodų dozę (prieš tai J.Grigulevičiui būtų suleista priešnuodžių).

2. Iš Jugoslavijos ambasadoriaus Didžiojoje Britanijoje, su kuriuo J.Grigulevičius palaikė draugiškus santykius, gauti kvietimą į Tito priėmimą Londone jo artėjančio vizito proga. J.Grigulevičius nušautų Tito pistoletu su slopintuvu, paleistų ašarinių dujų ir, sukeldamas paniką tarp svečių, pabėgtų.

3. Anksčiau minėtą metodą panaudoti per diplomatinį priėmimą Belgrade.

4. Padovanoti Tito papuošalų dėžutę, iš kurios pasklistų mirtinos dujos, kai tik ji būtų atidaryta.

Centras įsakė J.Grigulevičiui pateikti išsamesnius pasiūlymus. MGB patikino Staliną, kad Maksas nekelia jokių abejonių - dėl asmeninių savybių ir žvalgybinės patirties jis sugebės įvykdyti tokio pobūdžio misiją.

Įgaliotojo Centrinės Amerikos diplomato panaudojimas nužudant Tito turėjo kuo labiau nuslėpti, jog čia nagus prikišo MGB. Tuo atveju, jei J.Grigulevičius per operaciją būtų suimtas ar nužudytas, jo bendražygiai iš Kosta Rikos paviešintų diplomato atsisveikinimo laišką, neva adresuotą žmonai Meksike.

1953 metų kovo 1 dieną MGB raportavo Stalinui, kad Maksas, deja, dar nesiėmė veiksmų pašalinti Tito. Šis nuviliantis raportas, kurį Stalinas perskaitė maždaug vidurnaktį, greičiausiai buvo paskutinis jo regėtas dokumentas - ankstyvą kovo 2-osios rytą jį ištiko širdies smūgis.

Po Stalino mirties praėjus trims dienoms Tito pašalinimo operacija buvo sustabdyta. O J.Grigulevičius dar tų pačių metų gegužę skubiai iškviestas į Maskvą, met prieš karą dezertyravęs sovietų šnipas Aleksandras Orlovas žurnale "Life" ėmė spausdinti prisiminimus apie Staliną ir NKVD. Centras baiminosi, kad A.Orlovas, žinojęs apie Makso vykdytus diversijos aktus prieš Ispanijos pilietinį karą ir jo metais, gali paleisti vėjais J.Grigulevičiaus priedangą. Vis dėlto jis to nepadarė. Tačiau J.Grigulevičius su žmona, didžiam sutrikusių Kosta Rikos užsienio reikalų ministerijos ir diplomatinio korpuso Romoje susirūpinimui, paprasčiausiai prasmego lyg skradžiai žemėn.

Jo KGB byloje yra 1980-aisiais darytas įrašas, kad Vakarų žvalgybos turbūt taip niekada ir nesusiejo be žinios dingusio Teodoro Castro su sovietų nelegalu Josifu Romualdovičiumi Grigulevičiumi.

Tuo metu J.Grigulevičius, grįžęs į Maskvą, sėkmingai apsigynė daktaro disertaciją ir 1958-aisiais tapo vyresniuoju moksliniu tyrėju Sovietų Sąjungos mokslo akademijos Etnografijos institute. Taip jis susikūrė naują gyvenimą - tapo pagrindiniu rašytoju ir akademiniu autoritetu Lotynų Amerikos, etnografijos ir religijos srityje, net buvo Sovietų Sąjungos ir Kubos bei Sovietų Sąjungos ir Venesuelos draugystės bendruomenių viceprezidentas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"