TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 04 04 0:00

"Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos." (Vasilijus Mitrochinas) Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28 d.

Specialiosios užduotys.

Nikita Chruščiovas planus nužudyti Tito pakeitė bandymais susitaikyti su Belgradu. Viešas Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos konfliktas formaliai baigtas per oficialų N.Chruščiovo vizitą Belgrade 1955-ųjų gegužę.

Žmogžudysčių, kaip pagrindinės užsienio politikos, N.Chruščiovas imdavosi kur kas rečiau nei Stalinas. Vis dėlto ši sovietų politika išliko. Kaip ir Stalino laikais, ji buvo taikoma antisovietinių emigrantų grupių lyderiams: ypač Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN) ir konkuruojančios Socialdemokratų nacionalinės darbo sąjungos (NTS) vadovams. Būdamas partijos sekretorius Ukrainoje N.Chruščiovas, be kitų savo aukų, įsakė MGB slapta nunuodyti nacionalistą Oleksandrą Šumskį ir Unitų (katalikų) Bažnyčios arkivyskupą Romžą.

Pirmas svarbesnis žmogžudystės taikinys postalinistinės eros metais buvo vienas NTS organizacijos Rytų Vokietijoje lyderių Georgijus Sergejevičius Okolovičius. Jam paskirtą žudiką Nikolajų Chochlovą asmeniškai prižiūrėjo MGB užsienio žvalgybos vadas Aleksandras Semionovičius Panjuškinas. Tarp N.Chochlovo instruktorių buvo Sovietų Sąjungos dziudo čempionas Michailas Rubakas ir penkių sąjunginių šaudymo iš pistoleto varžybų nugalėtojas pulkininkas leitenantas Godlevskis.

Nužudymo įrankis turėjo būti cigarečių pakelyje įmontuotas elektrinis šautuvas su duslintuvu. Iš jo šaudyta centro slaptųjų ginklų laboratorijoje Železnovo Choziaistve pagamintomis kalio cianido kulkomis.

Tačiau N.Chochlovas pasirodė esantis jautresnis už Stalino eros galvažudžius. Publikacijos, kurias šis žmogus perskaitė planuodamas G.Okolovičiaus nužudymą, bent iš dalies įtikino jį pakeisti savo nuomonę. Todėl 1954-ųjų vasario 18 dieną N.Chochlovas paskambino G.Okolovičiui į jo butą Frankfurte. Prisistatydamas gerokai sutrikdė NTS lyderį: "Georgijau Sergejevičiau, - pasakė N.Chochlovas, - dėl jūsų atvykau iš Maskvos. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas įsakė jus nužudyti." Ir tuoj pat informavo apstulbusį G.Okolovičių, jog apsisprendė jo nežudyti. Užuot įvykdęs įsakymą, N.Chochlovas dezertyravo ir perbėgo į CŽV, skeptiškai vertinusią visą šią istoriją. Galiausiai balandžio 20 dieną jis surengė sensacingą spaudos konferenciją, per kurią žurnalistams iš viso pasaulio atskleidė žmogžudystės planą ir pademonstravo egzotišką ginklą.

1955 metų balandį, pavėluotai aptarus žiniasklaidos plačiai nušviestą N.Chochlovo pabėgimą, už "specialiuosius veiksmus" tapo atsakinga reorganizuota Tryliktoji FCD valdyba, kuriai rezidencijose atstovavo naujai įkurta F linija. Jos pareiga buvo bendradarbiaujant su GRU rengti ir vykdyti sabotažą, imtis kitų "specialiųjų veiksmų" - jėgos naudojimo, nuo grobimo iki žmogžudystės, - ir iš Vakarų vogti karines technologijas (vėliau, 1963 metais, įkūrus FCD T valdybą, ši užduotis atiteko jai).

Sabotažo operacijos išstūmė žmogžudystes ir tapo svarbiausiais Tryliktosios valdybos "specialiaisiais veiksmais" ne tik N.Chruščiovo laikais, bet ir vėliau. Šių operacijų esmė - identifikuoti taikinį Vakaruose ir pasiruošti jį sunaikinti. Tai jau buvo sovietų sabotažo ir žvalgybos būrių (diversionyje razviedyvatielnyje grupy, arba DRG) bei vietinių komunistų pasipriešinimo veikėjų darbas.

Vieną pirmųjų F linijos užduočių lėmė 1955-ųjų gegužės mėnesį Vienoje pasirašyta keturšalė Austrijos valstybės sutartis - ja baigta karo meto sąjungininkių vykdyta okupacija. Prieš išvedant Raudonąją armiją KGB įsakyta atrinkti ir užpildyti slaptus ginklų sandėlius. Tarp daugybės slėptuvių, kurios užfiksuotos KGB archyvaro į Didžiąją Britaniją išvežtose KGB bylose, minimi Majerlingo, Molramo, Veinersdorfo ir Semeringo kaimai, Stift Gotveigo vienuolynas, dvi sugriuvusios pilys. KGB bylose iki šiol yra šių ir kitų vietovių detalūs planai bei aprašymai.

Galimi sabotažo taikiniai ir sovietų sabotažo bei žvalgybos būrių (DRG) nusileidimo iš oro taškai KGB bylose pažymėti lygiai taip pat skrupulingai kaip ir ginklų slėptuvės.

Maždaug 1959 metais, o gal ir anksčiau, svarbiausi elektros tiekimo linijų, naftotiekių, komunikacijos sistemų ir pagrindinių gamyklų vietos jei ne visose, tai daugelyje NATO šalių buvo sistemingai šnipinėjamos ir žymimos Tryliktosios valdybos žemėlapiuose.

1959-ųjų vasarą KGB agentas gavo laikiną darbą elektros pastotėje netoli Vormso. Iš tikrųjų jo užduotis buvo parengti planus ir sugadinti per Reiną einančias elektros linijas. Tais pačiais metais nuo spalio 2 iki 30 dienos Sovietų Sąjungos energijos ekspertų delegacija, vadovaujama elektrinių statybos ministro pavaduotojo ir lydima KGB pareigūno, pasinaudojo savo vizitu į Jungtines Amerikos Valstijas ir išžvalgė sabotažo taikinius elektrinėse bei elektros linijose.

Bylose buvo nurodytos tinkamos nusileisti iš oro vietos ir pozicijos, iš kurių DRG gali pulti vieną ar kitą taikinį, taip pat surinkta išsami informacija apie dirvožemį, vietovaizdį, klimatą skirtingais metų laikais, vyraujantį vėją, gyvenamąsias vietoves ir vietinius papročius. Taškai, kuriuose DRG būriai turėjo išsilaipinti iš jūros, buvo detaliai išnagrinėti: aprašytos pakrantės, potvyniai ir atoslūgiai, povandeninių laivų ir motorinių valčių kursavimo sąlygos. Didžiąją dalį informacijos surinkdavo vietiniai agentai arba Sovietų Sąjungos piliečiai, kuriems būdavo leidžiama keliauti į Vakarus aplankyti giminių. Taip pat bandyta užverbuoti agentus nelegalus pagrindinėse NATO šalyse ir Japonijoje, kad jie visokeriopai padėtų DRG pareigūnams. Vienoje Tryliktosios valdybos byloje rašoma:

"Piliečiai, kurie yra tinkami tapti specialiaisiais agentais (nelegalais) F linijos operacijoms vykdyti, turi būti nuo 20 iki 45 metų.

Asmenys iš aristokratų, buržuazinių ir konservatyvių sluoksnių mūsų nedomina. Pirmenybė teikiama šių profesijų atstovams: elektrikams, mechanikams, meistrams, chemikams, kvalifikuotiems inžinieriams, technikams ir aukštos kvalifikacijos darbininkams - ypač Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Vakarų Vokietijos, Italijos ir Japonijos piliečiams.

Žmonės, kurie griežtai laikosi Bažnyčios dogmų, netinkami. Asmenys, linkę į alkoholizmą, narkotikus bei turintys seksualinių iškrypimų, taip pat netinkami.

Pageidautina, kad būtų pasirinkti tie asmenys, kurie dažnai keliauja po savo šalį, taip pat į užsienį - turintys namus, antruosius namus, vasarnamius, fermas ir žemės nuosavybės."

Tryliktosios valdybos ruošimasis sabotažo operacijoms karo atveju neišvengiamai sutapo su GRU veikla. Tradiciškai dvi organizacijos ne tik neveikė išvien, bet dar įsisuko į konkurencijos ir nepasitikėjimo verpetą. 1960-ųjų balandžio 7 dieną kompartijos centro komitetas net išleido įsakymą Nr. P-274-XIVI, kuriuo reikalavo artimesnio KGB ir GRU bendradarbiavimo. Tačiau tiek šis, tiek ir kiti raginimai praktiškai neturėjo jokio poveikio. 1963 metais centras skundėsi, kad GRU vadovybė visiškai nesistengia koordinuoti savo biuro vykdomų operacijų drauge su KGB.

KGB buvo lengviau bendradarbiauti su kitomis sovietų bloko šalių žvalgybos agentūromis, nes jos paprastai mielai prisiimdavo subordinatorių vaidmenį ir prisidėdavo prie daugelio F linijos operacijų. Pasak HVA (Stasi užsienio žvalgyba) vado Markuso Wolfo, nuo 1952 iki 1986 metų centras savo sąjungininkes "specialiosioms operacijoms" vykdyti aprūpindavo mirtinais nervus veikiančiais nuodais ir nuodingosiomis medžiagomis, kurios į aukos organizmą patekdavo per odą - vos prisilietus prie jos. M.Wolfas tikino priėmęs tik nedidelę "tiesos nuodų" siuntą ir davęs ją ištirti vienam ŽIV daktarui: "Iš laboratorijos šis grįžo purtydamas iš siaubo galvą: "Naudokite tai be mediko priežiūros ir žmogus, iš kurio norite išgauti tiesą, bus negyvas per kelias sekundes", - pasakė jis."

Savo memuaruose M.Wolfas stengiasi atsiriboti nuo KGB įvykdytų žmogžudysčių. Pavyzdžiui, jis tvirtina, kad KGB nužudė NTS lyderį Aleksandrą Trušnovičių Vakarų Berlyne, "kai bandė jį tik pagrobti". Tačiau KGB bylose užfiksuota kitokia istorija. 1954 metų balandžio mėnesį Stasi pareigūnas Heinzas Gleske nusekė A.Trušnovičių iki jo namų, tada pagrobė ir Karlšorste perdavė KGB. Tuomet H.Gleske padarė oficialų pranešimą, kad A.Trušnovičius nusivylė Vakarais ir "savanoriškai" pabėgo į Rytų Vokietiją. O centras H.Gleske apdovanojo Raudonąja žvaigžde.

Tryliktoji valdyba, norėdama uždangstyti savo dalyvavimą bandant nužudyti NTS prezidentą Vladimirą Poremskį, pasamdė žudiką vokietį Wolfgangą Wildprettą. Bet šis, kaip ir N.Chochlovas, neišvengė abejonių. Galiausiai jis apsisprendė nebevykdyti "specialiosios operacijos" ir 1955 metų gruodį apie planuojamą žmogžudystę pranešė Vakarų Vokietijos policijai.

1957-ųjų rugsėjį Tryliktoji valdyba pabandė nunuodyti N.Chochlovą radioaktyviu taliu (tikėtasi, kad patekęs į organizmą jis ištirps ir atliekant autopsiją nebus aptikta jokių pėdsakų). Tačiau žlugo ir šis pasikėsinimas.

Vis dėlto KGB lydėjo ne tik nesėkmes, kai kurios organizuotos žmogžudystės ir pavykdavo, pavyzdžiui, dviejų Ukrainos emigrantų lyderių - pagrindinio NTS ideologo Levo Rebeto 1957 metų spalį ir OUN vadovo Stepano Banderos 1959-ųjų spalio mėnesį. Abu nusikaltimus įvykdė vos dvidešimt penktuosius gyvenimo metus skaičiuojantis (kai nužudė L.Rebetą) Tryliktosios valdybos žudikas Bogdanas Stašinskis. Jam iš Karlšorsto vadovavo KGB.

B.Stašinskio žudymo įrankis buvo specialiai KGB ginklų laboratorijoje sukurtas dujinis šautuvas. Iš jo šaudyta kalio cianido ampulėmis, kurios, pasiekusios taikinį, subyrėdavo, o pasklidusios užnuodytos dujos sukeldavo širdies smūgį. Centras tiksliai apskaičiavo, kad nieko neįtariantis patologas greičiausiai kaip mirties priežastį įvardys širdies funkcijos nepakankamumą.

B.Stašinskis ginklą pirmiausia išbandė šaudamas į šunį: nusivedė jį į girią netoli Karlšorsto, pririšo prie medžio ir paleido kulką. Šunį iškart apėmė konvulsijos. Jis nusibaigė per kelias sekundes. Patenkintas ginklo efektyvumu B.Stašinskis ėmėsi L.Rebeto ir S.Banderos - kiekvieno laukė pasislėpęs po dideliais laiptais patamsyje ir abu nužudė. O 1959 metais jis buvo iškviestas į Maskvą. Per ceremoniją, surengtą centre, KGB vadas Aleksandras Nikolajevičius Šelepinas garsiai perskaitė kalbą, kurioje B.Stašinskį iškėlė į padanges "už įvykdytą nepaprastai svarbią vyriausybinę užduotį", ir apdovanojo žudiką Raudonosios vėliavos ordinu.

B.Stašinskiui buvo pažadėta išsiųsti jį į kursus patobulinti anglų kalbos žinias, o paskui trejiems-penkeriems metams komandiruoti į Vakarus toliau vykdyti "specialiųjų užduočių".

Vis dėlto B.Stašinskis, kaip ir N.Chochlovas bei W.Wildprettas, irgi turėjo abejonių dėl savo, kaip žudiko, karjeros. Šias dvejones ypač sustiprino jo mergina iš Rytų Vokietijos Inge Pohl. Jiedu susituokė 1960 metais. 1961-ųjų rugpjūtį, dieną prieš tai, kai Berlyno siena užtvėrė bėgliams iš Rytų kelius, pora pabėgo į Vakarus. B.Stašinskis prisipažino nužudęs L.Rebetą ir S.Banderą, 1962-ųjų spalį buvo apklaustas Karlsruhe ir nuteistas kalėti aštuonerius metus. Teisėjas pareiškė, kad pagrindinė kaltininkė yra Sovietų Sąjungos vyriausybė, suplanavusi politines žmogžudystes. O KGB greitai pradėjo lėkti galvos. Pasak Anatolijaus Golitcyno, kuris pasipustė padus ir išdūmė iš Sovietų Sąjungos praėjus keturiems mėnesiams, kai B.Stašinskis dezertyravo, mažiausiai septyniolika KGB pareigūnų buvo suimta. Visiems pažemintos pareigos.

Dar svarbiau tai, kad N.Chochlovo ir B.Stašinskio pabėgimas privertė KGB vadovybę bei kompartijos politbiurą iš naujo įvertinti "šlapių reikalų" (bandymo nužudyti) riziką. Baimindamasis pritraukti dar daugiau pasaulio žiniasklaidos dėmesio, kurį ir taip gerokai padidino N.Chochlovo spaudos konferencija ir B.Stašinskio teismo procesas, politbiuras atsisakė žmogžudysčių kaip įprasto politinio įrankio už sovietų bloko ribų. Ir žudyti ėmė tik retomis, tokiomis kaip Afganistano prezidento Hafizullah pašalinimas 1979-aisiais, progomis.

Ko gero, labiausiai dėl mažėjančio KGB entuziazmo problemas spręsti žudant išlošė N.Chruščiovas. Pasak tuomečio KGB vado Vladimiro Semičastno, 1964-aisiais pagrindinis sąmokslo prieš N.Chruščiovą organizatorius Leonidas Brežnevas įsakė surengti N.Chruščiovo "psichologinį pašalinimą". Tačiau KGB vadas atsisakė. Vis dėlto jis sutiko sumontuoti pasiklausymo įrangą į asmeninę N.Chruščiovo telefono liniją.

Kad ir kaip būtų, sąmokslininkai, padedant KGB, gana greitai liko maloniai nustebinti. Kai 1964 metų rudenį N.Chruščiovas išvyko atostogauti prie Juodosios jūros, kolegos jį išlydėjo su šypsena. Kai spalio 13 dieną N.Chruščiovas buvo iškviestas į skubų kompartijos prezidiumo susirinkimą, oro uoste jį pasitiko tik V.Semičastnas ir vyresnysis saugumo pareigūnas iš KGB. "Visi susirinkę Kremliuje, laukia jūsų", - pasakė vadui V.Semičastnas. N.Chruščiovas pasidavė tam, kas neišvengiama, be kovos sutiko atsistatydinti dėl "garbingo amžiaus ir silpnos sveikatos". Netrukus jis buvo pažemintas iki "buvusios personos" statuso ir pamirštas. Spaudoje N.Chruščiovo pavardė vėl buvo paminėta tik 1970-aisiais, kai "Pravda" trumpa žinute pranešė apie jo mirtį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"