TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 04 11 0:00

"Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos." Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4 d.

KGB Tryliktoji valdyba turėjo nedidelę sabotažo bei kitoms "specialiosioms" operacijoms parengtą nelegalų grupelę - jie keliaudavo po pasaulį nuo vieno sabotažo taikinio (ar specialiosios užduoties) prie kito. Aktyviausias iš jų buvo Igoris Vitalijevičius Voitetskis (kodinis vardas Paulas), mokytis nelegalo amato pradėjo 1956-aisiais, būdamas dvidešimt trejų.

Realybėje I.Voitetskio tėvas Glebas Pavlovičius Šlijandinas baigė gyvenimą savižudybe pačiu didžiojo teroro piko metu 1937 metais. Motina, muzikos mokytoja, Sofija Davidovna Rudnitskaja antrą kartą ištekėjo irgi už Voitetskio, šį kartą - už Gorkio filmų studijos direktoriaus Vitalijaus Panteleimonovičiaus Voitetskio.

Pagal savo susikurtą legendą, I.V.Voitetskis buvo Emilis Evraertas, belgo Ernsto Evraerto ir vokietės Hedwigos Martos Althammer sūnus. Tikrasis Ernstas nuo 1933-iųjų gyveno Rusijoje, o Hedwiga Althammer neegzistavo. Tačiau KGB agentas, kodiniu vardu Ragas, kuris dirbo Belekuro komunoje, Belgijos provincijoje Hainolte, suklastojo komunos registrą ir šiame atsirado įrašas, kad Paulas ir jo fiktyvi motina iš tikrųjų čia gyveno nuo 1943-ųjų spalio 15 iki 1944-ųjų gruodžio 14 dienos. Su šiais registracijos ir suklastotos tapatybės dokumentais - pastaruosius jam parūpino FCD S (nelegalų) valdyba - 1962-ųjų lapkričio 8 dieną Paulas gavo Belgijos piliečio pasą Emilio Evraerto vardu ir Lamanšo sąsiauriu persikėlė į Angliją.

1963-iųjų sausio 30 dieną Doverio registrų centre I.Voitetskis vedė irgi KGB nelegalę Juliją Ivanovną Gorankovą (kodinis vardas Virginija), kuri po santuokos galėjo prašyti Belgijos pilietybės ir pasikeisti savo suklastotą Vakarų Vokietijos pasą. Padedamas J.Gorankovos I.Voitetskis pradėjo dirbti nelegalu visu etatu Tryliktojoje valdyboje. Pirmoji užduotis jam teko Šiaurės Airijoje - turėjo parinkti tinkamas vietas DRG (Diversijos žvalgybinės grupės; rus. Diversionyje razvedyvatielnyje grupy) oro ir jūrų desantui išsilaipinti. Vėliau jis visai taip pat žvalgė Škotiją, kur, be išsilaipinimo vietų, parinko ir tinkamas bei vėliau puikiai sabotažo įranga aprūpintas bazes Škotijos komunistų "rezistencijos judėjimams" karo atveju, taip pat rado silpnai apsaugotas naftos vamzdyno vietas bei kitus taikinius ir atrinko agentus sabotažo operacijoms.

Per kitą dešimtmetį, prieš tapdamas nelegalų mokytoju 1975-aisiais, I.Voitetskis įvykdė panašias užduotis Austrijoje, Belgijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Honkonge, Izraelyje, Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose - tai, ko gero, buvo pirmasis atliktas pasaulinis sabotažo turas.

Nors septintajame dešimtmetyje FCD labai padidino savo sabotažo operacijų pajėgumą, jai vis sunkiau sekėsi tradicinėje srityje - specialiųjų veiksmų, arba likviduoti liaudies priešus. Daugelis žmogžudysčių septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje aukų buvo paties KGB dezertyrai, jiems už nugaros nuteisti myriop slaptuose teismo posėdžiuose. Nepaisydamas rizikos, jog juos sumedžiojus Vakaruose reikalas iškils į viešumą, centras buvo pasiryžęs neleisti, kad KGB sluoksniuose pasklistų tikėjimas, jog išdavikai gali paprasčiausiai pabėgti: "KGB privalo sustiprinti neapykantą priešams ir išdavikams. Didžiulę žalą padarė paguodžianti teorija, jog žvalgybų karuose praradimai yra neišvengiami. Susirinkimuose ir raportuose išdavystės kartais vadinamos kompromisais. Kompromisus - jais vadinamos operacijų nesėkmės, - paprastai išprovokuoja meistriški priešo gundymai. Drauge šios dvi koncepcijos paprastai baigiasi moraliniu išdavikų išteisinimu ir sukuria jiems meistriškos priešo žvalgybos aukų įvaizdį. Tačiau išdavikai neliks nenubausti. Jų bausmę nusako patarlės: "Išdavikas Judas visur yra nekenčiamas", "Piktavališkas šuo nusipelno dūrio į širdį", "Išdavikas ir savo paties žudikas".

Didžiulį galvos skausmą centrui sukėlė Anatolijaus Golicyno pabėgimas iš rezidencijos Helsinkyje 1961-ųjų gruodį - tai tik sustiprino centro pasiryžimą ateityje sugaudyti visus išdavikus. Net ir nežinodamas, kokią sumaištį CŽV viduje sukėlė vis ekstravagantiškesnės A.Golicyno pasakojamos konspiracijos teorijos, KGB jo pabėgimą laikė rimta kliūtimi. Šis atvejis paskatino centrą patikrinti ir persvarstyti išdavikų už Sovietų Sąjungos ribų likvidavimo procedūras. 1962 metų lapkritį V.Semičastnas, kuris prieš metus buvo pakeitęs Aleksandrą Šelepiną KGB pirmininko kėdėje, patvirtino specialiųjų veiksmų prieš "ypač pavojingų išdavikų" grupę planą, kurį drauge sukūrė Pirmosios ir Antrosios vyriausiųjų valdybų vadai Aleksandras Michailovičius Sacharovskis ir Olegas Michailovičius Gribanovas: "Kadangi išdavikai, kurie atskleidė svarbias

valstybės paslaptis oponentui ir padarė didžiulę politinę žalą SSRS, buvo nuteisti myriop jiems nedalyvaujant, bausmė bus įvykdyta užsienyje."

Ilgiausiai mirtininkų sąraše išbuvusi pavardė buvo Igorio Gouzenko, buvusio GRU šifruotojo, pabėgusio 1945-aisiais. Taip pat "išbrauktos" nebuvo ir vėlesnių pabėgėlių pavardės: Anatolijus Golicynas, Piotras Derjabinas, Jurijus Rastvorovas, Vladimiras ir Evdokia Petrovai, Reino Haihanenas, Nikolajus Chochlovas ir Bogdanas Stašinskis.

Pagal V.Semičastno palaimintą planą, Tryliktajai valdybai buvo pavesta treniruoti galvažudžius, kurie išdavikams įvykdys mirties bausmę. Juos susekti turėjo FCD kontržvalgybos skyrius (vėliau K valdyba) kartu su Antrąja vyriausiąja valdyba. Pastaroji dar ir sekė likusius išdavikų artimuosius Sovietų Sąjungos viduje, tikrino jų korespondenciją ir periodiškai apieškodavo jų namus.

A.Golicyno atveju tikėtasi, kad jis išlįs iš savo slėptuvės pats, - kai duos parodymus JAV Kongreso komitetui - taip suteikdamas progą KGB žudikui.

1964-aisiais Amerikos spaudoje pasirodė pranešimų, kad buvęs nelegalas Reino Haihanenas, kuris išdavė Willie Fisherį (slapyvardis Rudolfas Abelis), pakliuvo į avariją ir žuvo. FCD personalas buvo informuotas, kad "avariją" surengė Trečioji vyriausioji valdyba. Nors iš tikrųjų KGB nė pirštu neprisidėjo prie Reino mirties, daugelis sovietų užsienio žvalgybos pareigūnų šventai tikėjo savo vadų žodžiu. Tiesa, kurios centras negalėjo pripažinti net savo paties pareigūnams, buvo ta, kad sovietams retai pavykdavo susekti kurį nors iš "ypač pavojingų išdavikų" sąrašo ir, net jei pasisekdavo, nebuvo tokio žudymo metodo, kuris nebūtų turėjęs nepageidaujamų pasekmių.

Septintajame dešimtmetyje "ypač pavojingų išdavikų" sąrašą papildė dar kelios dezertyrų, kuriuos būtina likviduoti užsienyje, pavardės. Pirmasis buvo KGB pareigūnas Jurijus Nonsenka. Dar 1962-ųjų birželį, nuvykęs į Ženevą su sovietų nusiginklavimo delegacija, jis užmezgė slaptą kontaktą su CŽV ir 1964 metų sausį pabėgo į JAV. Kitaip nei kiti 1962-aisiais į "ypač pavojingųjų" sąrašą patekę išdavikai, Jurijus buvo įkalintas, nors egzekucijos išvengė.

Ironiška, tačiau į kalėjimą jį pasodino ne KGB, bet CŽV. A.Golicynas tikino, kad, trokšdamas jį pričiupti, KGB jam siuntė daugybę apsimetėlių pabėgėlių, ir J.Nonsenka buvo vienas jų. J.Nonsenkos tardytojai, tarp jų ir kontržvalgybos vadas Angletonas, tikėjo A.Golicynu. Jie pernelyg įtariai žiūrėjo į J.Nonsenkos istorijos spragas ir nesutapimus, ypač įtartinai atrodė jo turimas laipsnis.

Taip pat CŽV suklydo nutardama, jog dalis jo pateiktos informacijos yra pernelyg vertinga, kad būtų tiesa - ypač tiksli ataskaita J.F.Kennedy nužudymo išvakarėse, kad centre esanti Oswaldo byla atskleidžia, jog KGB jį laikė psichiškai nesveiku, todėl net jam gyvenant Sovietų Sąjungoje nesinaudojo juo kaip agentu. Ir jie kvailai palaikė įtartinu tai, kad J.Nonsenka nepritarė A.Golicyno kuriamoms konspiracijos teorijoms. CŽV kontržvalgybos Sovietų Sąjungos skyriaus viršininkas Pete'as Bagley skundėsi, kad "iš J.Nonsenkos lūpų viskas skamba daug grėsmingiau nei sako A.Golicynas. Man asmeniškai A.Golicyno versija atrodo paprasčiausiai įtikinamesnė".

Taigi ketverius metus ir aštuonis mėnesius J.Nonsenka kalėjo siaubingomis sąlygomis, neturėdamas nei jokio skaitalo, nei ryšio su gyva būtybe, o tardytojai spaudė jį prisipažinti esant KGB "kurmiu". Tik kelios bylos per visą Amerikos žvalgybos istoriją buvo taip niekingai sužlugdytos.

KGB nieko nenutuokė apie klaidingus CŽV įtarimus. Ironiška, tačiau kol J.Nonsenka sėdėjo kalėjimo vienutėje, centras audė planą: jei tik jis arba A.Golicynas pasirodys Pasaulinėje Monrealio mugėje 1967-aisiais (nė vienas dėl skirtingų priežasčių nepasirodė), nelegalas Paulas juos nužudys.

Centro nesugebėjimą susekti išdavikų geriausiai iliustruoja nelegalo Jevgenijaus Runge's (kodinis vardas Maksas), 1967-ųjų spalį su žmona Valentina Rush (Zina) perbėgusio į CŽV Vakarų Vokietijoje, atvejis. Tradiciškai KGB pabėgėliams prilipdydavo niekinamąsias etiketes, tad Maksas tapo Gnida ir, kaip ir jo pirmtakai, buvo už akių nuteistas myriop.

Operacijai "Trezor" - užsitęsęs ir nesėkmingas bandymas susekti ir likviduoti J.Runge'ą - buvo sutelktos milžiniškos pajėgos, įtraukiant ir keletą kitų Sovietų bloko žvalgybos agentūrų. Daugiau nei penkiasdešimt J.Runge'o draugų ir giminaičių Sovietų Sąjungoje, Rytų ir Vakarų Vokietijoje buvo sekami, atidaromas ir tikrinamas kiekvienas jų korespondencijos lapelis; namai prikišti pasiklausymo įrangos ir apieškomi.

Be to, prisidėjo ir Stasi, pradėjusi vykdyti "pagalbinę" operaciją "Kobra": agentai užmezgė draugystę su V. Rush seserimi Renata Ludwig ir Vakarų Vokietijoje gyvenančiu giminaičiu Ernstu Buchholzu.

Vis dėlto penkiolika metų nesėkmingai trukusi operacija "Kobra" galiausiai buvo nutraukta.

KGB taip pat kreipėsi į Sovietų bloko žvalgybos agentūras, prašydamas padėti surasti žudiką, kuris pajėgtų nužudyti J.Runge'ą Šiaurės Amerikoje - biuras manė, kad būtent čia pabėgėlis rado prieglobstį. Iš visų kandidatų centras išsirinko vengrų kilmės nusikaltėlį iš Vakarų Vokietijos, kodiniu vardu Jaguaras, kurį AVH (Vengrų saugumo ir žvalgybos biuras) buvo užverbavęs "specialiosioms užduotims" prieš antikomunistus vengrus emigrantus vykdyti.

1968-ųjų liepos 1 dieną Jaguaras susprogdino Danubio spaustuvę Miunchene, kurioje buvo spausdinami emigrantų leidiniai. Jis taip pat padegė dviejų vengrų emigrantų dienraščių redakcijas, vieną jų visiškai sužlugdydamas. Už šias operacijas Jaguaras iš AVH gavo 40 tūkst. Vengrijos forintų ir tūkstančio Vakarų Vokietijos markių atlygį.

Sužavėtas Jaguaro įvykdytų "specialiųjų veiksmų" Miunchene, KGB nusprendė jį nusamdyti operacijai "Trezor". Jaguarui parodė J.Runge'o ir jo žmonos fotografijas ir sutarė, kad šis juos abu sumedžios ir nužudys. Tačiau, vos tik išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, jis dingo be pėdsako - greičiausiai su visu KGB jam suteiktu operacijos fondu.

Pradingus Jaguarui, centras užklausė Rytų Vokietijos Stasi ir Bulgarijos DC (Saugumo ir žvalgybos biuras), ar šie neturi ryšių su Amerikos gangsteriais ir mafija, kurie galėtų "nutraukti KGB sutartį su J.Runge'u". Tačiau niekas nesugebėjo pasiūlyti tinkamo galvažudžio.

Tryliktoji ir Penktoji valdybos taip pat buvo atsakingos už švelnesnių bausmių vykdymą - tiems išdavikams, kurių nusikaltimai nebuvo tokie dideli, kad būtų baudžiami mirties bausme. 1962-ųjų lapkritį "susidorojimo su išdavikais plane atsirado numatytos "specialiosios priemonės" prieš pasaulinės šlovės baleto šokėją Rudolfą Nurejevą, kuris pabėgo iš La Bourget oro uosto Kirovo baleto turo Paryžiuje 1961-aisiais metu.

Iškart po jo pabėgimo KGB pradėjo gąsdinimo kampaniją. Per pirmąjį didelį savo pasirodymą su Vakarų trupe, prieš pat "Miegančiosios gražuolės" spektaklį Paryžiuje, - jis turėjo šokti Mėlynojo paukščio šokį - R.Nurejevas gavo graudulingus laiškus iš savo tėvų ir buvusio baleto mokytojo, kuriuose jie maldavo neišduoti tėvynės. J.Nurejevas apsisprendė žengti tik pirmyn ir nesidairyti atgal. Tačiau jo pasirodymas buvo nutrauktas: "Vos užlipau ant scenos... O tada prasidėjo šūkavimai ir švilpimas, galima sakyti, užgoždami Čaikovskio muziką. Pradėjau šokti Mėlynojo paukščio šokį, bet rampų šviesoje... puikiai žinojau, kad keli komunistai bando sužlugdyti pasirodymą. Aš vargiai girdėjau muziką, mačiau man po kojomis mėtomas lyg ir stiklo šukes, tačiau nesilioviau šokęs."

Ankstyvieji KGB bandymai pagąsdinti baleto šokėją buvo nesėkmingi. 1962-ųjų vasario 21 dieną sausakimšoje "Covent Garden" salėje R.Nurejevas debiutavo su balerina Margot Fonteyn spektaklyje "Žizel". Tiems, kas matė šį nepamirštamą pasirodymą, kai salė iškvietė trupę į sceną dvidešimt tris kartus, jau tapo aišku, kad užgimė vienas didingiausių duetų baleto istorijoje. Centrą siutino ne tik visuomenės žavėjimasis žymiuoju išdaviku, bet taip pat po kelių mėnesių išleisti R.Nurejevo memuarai, kuriuose jis aprašė savo "žingsnį į laisvę" Vakaruose.

Nors 1962-ųjų lapkričio kampanijos prieš išdavikus plane "specialieji veiksmai" tiksliai neapibrėžti, iš konteksto aišku, kad R.Nurejevui po kojomis scenoje pasipils dar daugiau stiklo šukių. Be to, FCD direktyvose numatytos schemos (tiesa, nesėkmingos), pagal kurias R.Nurejevui turėjo būti sulaužyta viena ar abi kojos.

1970 metų vasarą viena žinomiausių R.Nurejevo amžininkių Natalija Makarova taip pat pabėgo iš Kirovo baleto viešnagės Londone metu. KGB raporte ji pavadinta "politiškai nesubrendusia individe, turinti žemas moralines vertybes". Iš tikrųjų pagrindinis jos, kaip ir R.Nurejevo, pabėgimo motyvas buvo didesnės laisvės kurti troškulys. Bendrame Pirmosios ir Antrosios vyriausiosios valdybų vadų pasirašytame memorandume siūloma: jei pavyks surasti būdą, kaip suluošinti R.Nurejevą neišsiduodant, kad čia nagus prikišo KGB, panašios "specialiosios priemonės" bus pritaikytos ir N.Makarovai.

Centras kreipėsi į Bulgarijos žvalgybos biurą, kad kuris nors jo agentas, įsitrynęs į N.Makarovos trupę pakvietusią kompaniją, imtųsi šio reikalo. Kartą N.Makarova buvo lengvai sužeista per nelaimingą atsitikimą užkulisiuose, kai ant jos nukrito šviestuvas. Vis dėlto buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino nukniauktuose KGB bylose nėra pažymėta, ar tai buvo pirmas beveik sėkmingas KGB "specialusis veiksmas" prieš išdavikę baleriną, ar paprasčiausias nelaimingas atsitikimas.

Kad ir kaip būtų, nuo to laiko, kai 1960-aisiais padus pasipustė galvažudys Bogdanas Stašinskis, KGB operacijos prieš išdavikus Vakaruose kone visos baigdavosi absoliučia nesėkme. Nors išeikvota begalė laiko ir pinigų išdavikų ieškojimui ir pasiruošimui juos nužudyti, vienintelis sėkmingai likviduotas buvo Reino Haihanenas - taip tikino centras, tačiau ir tai greičiausiai netiesa. Gali būti, kad KGB atsakingas už lengvą N.Makarovos sužeidimą, vis dėlto faktas tas, kad per visą dešimtmetį iki 1970-ųjų trukusią išdavikų medžioklę sovietus lydėjo viena milžiniška nesėkmė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"