TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 04 18 0:00

"Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos." Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 14, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11 d.

Specialiosios užduotys.

1967-aisiais, vos tapęs KGB galva, Jurijus Andropovas paskelbė ketinąs sugrąžinti KGB "specialiuosius veiksmus", kurie esą būsią pagrindinis sovietų vykdomos politikos įrankis šaltojo karo laikotarpiu. Jis pareiškė, kad "FCD privalo imtis ryžtingų priemonių mūsų priešams paralyžiuoti ir sudaryti jiems kuo nepalankiausias kovos sąlygas".

Prieš dvejus metus kilęs nepasitenkinimas Tryliktosios valdybos, kuri buvo atsakinga už specialiuosius FCD veiksmus, veikla lėmė tai, kad ji buvo reorganizuota į V valdybą. Pagal J.Andropovo reikalavimą "imtis ryžtingų priemonių mūsų priešams paralyžiuoti" V valdybos prioritetu tapo "politinės specialiosios operacijos" - taikos metais vykdomas sabotažas ir kitokios smurto formos sovietų politikoje.

F linijos pareigūnams rezidencijose įsakyta parodyti didesnį sumanumą rengiant specialiuosius veiksmus - kad nebūtų nė žymės, jog čia rankas prikišęs KGB. Visi ką tik iškepti sabotažo siūlymai buvo rašomi naudojant vieną ir tą pačią standartinę šifruotę: kiekviena sabotažo operacija vadinama "Lilija", sprogstamieji prietaisai - "Puokšte" ("Buket"), detonatorius - "Gėlyte" ("Cvetok"), pats sprogimas - "Banga" ("Zaplyv"), o sabotažininkas - "Sodininku" ("Sadovnik").

Didžiausią ir svarbiausią specialiųjų veiksmų operaciją J.Andropovo eros pradžioje planuota įvykdyti Graikijoje. Čia 1967 metų balandį grupelė armijos pulkininkų užgrobė valdžią, suspendavo parlamentinės vyriausybės veiksmus ir paskelbė komendanto valandą. Graikijos komunistų partija nulindo į pogrindį, o jos lyderiai kuriam laikui prarado ryšį su Maskva.

1967-ųjų liepą Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas oficialiai įsakė KGB atnaujinti kontaktą su pogrindyje esančia Graikijos komunistų partija ir padėti jai tiek politinėje, tiek karinėje srityje. Karinė sritis reiškė finansinę paramą (ji paprastai buvo perduodama per partijos atstovus Budapešte) ir pagalbą rengiantis partizaniniam karui.

Centras taip pat išleido dekretą, kuriuo įsakė V valdybai prioritetiniu laikyti 1968-aisiais sabotažo ir žvalgybos būrių (DRG) rengiamą sukilimą prieš militaristinį režimą Graikijoje. Pagal centro išleistas instrukcijas visiems Graikijoje sudarytiems ir čia veikiantiems DRG turėjo vadovauti KGB agentai, tačiau DRG nariai to negalėjo žinoti.

1968-aisiais sovietų nelegalas kodiniu vardu Paulas buvo išsiųstas į Graikiją parinkti slaptų takų, ant kurių galėtų nusileisti sovietų lėktuvai su DRG ir amunicija. Paulas "Takelį Alfa" numatė pietinėje Tesalijos lygumos dalyje, maždaug už keturiasdešimt kilometrų į šiaurės vakarus nuo Lamios miesto. "Takelis Beta" parinktas šiaurės vakarų Tesalijos lygumos dalyje, per keturis ar penkis kilometrus į pietus nuo Kalambakos. Tankiai medžiais apaugusios ir kalvotos Belasitsos, Piri ir Sengalo vietovės numatytos kaip tinkamos agentams su visa įranga nelegaliai kirsti Bulgarijos ir Graikijos sieną.

Tačiau kai 1968-ųjų rugpjūtį Bulgarijos saugumo ir žvalgybos biuras slapta informavo centrą, kad yra pasiruošęs nuversti Graikijos chuntą, ir Bulgarijos centro komitetas palaimino pasiūlytą coup d'etat Atėnuose bei įsakė savo žvalgybos lyderiams suderinti planus su KGB ir Sovietų Sąjungos centro komitetu, šie siūlymą atmetė. KGB bylose nenurodyta, kas privertė sovietus atsitraukti. Tam galėjo būti mažiausiai trys priežastys: centras, ko gero, atsargiau vertino galimos nesėkmės riziką nei bulgarai; politbiuras tada kaip tik planavo invaziją į Čekoslovakiją, tad greičiausiai nenorėjo tuo pat metu rizikuoti dėl perversmo Graikijoje; be to, komplikacijų sukėlė Graikijos komunistų partijos skilimas - po Prahos pavasario nuslopinimo partija pasidalijo į sovietinę ir eurokomunistų stovyklas. Vienas pagrindinių KGB ryšininkų pogrindinėje Graikijos komunistų partijoje, protestuodamas dėl Varšuvos pakto narių invazijos į Čekoslovakiją, atsisakė toliau bendradarbiauti su sovietų rezidencija Atėnuose.

Vienas ambicingiausių V valdybos 1968-aisiais pasiūlytų specialiųjų veiksmų planų buvo operacija Vakarų dėmesiui atitraukti nuo Prahos pavasario numalšinimo: susprogdinti pagrindinį naftotiekį kodiniu pavadinimu "Grandis" ("Zveno") ties Bodensee ežero Austrijos dalies pabaiga. Centras manė, kad naftotiekiu tarp Italijos ir Vakarų Vokietijos per metus perduodama 10 mln. tonų naftos. V valdyba apskaičiavo, kad jei naftotiekis bus sugadintas ties ta vieta, kurioje kerta Reino kanalą, jis užterš Bodensee ežerą ir, be abejo, pagrindinį geriamojo vandens šaltinį Vakarų Vokietijos ir Austrijos pasienyje.

Operacijai įvykdyti sovietų rezidencija Vienoje nusipirko keturis Vakaruose pagamintus litro talpos termosus, taip pat dešimt rašiklių - greičiausiai detonatoriams užmaskuoti. Sprogimo sukeltos katastrofos atpirkimo ožiai turėjo būti italų ekstremistai, neva šiuo aktu atsimokėję Austrijos srities Pietų Tirolio teroristams už jų sabotažus.

"Zveno" tapo visų svarbiausių V valdybos vykdytų specialiųjų veiksmų taikos metais modeliu: be galo kruopštūs ir detalūs pasirengimai, po kurių buvo nenoromis priimami sprendimai atsisakyti operacijų dėl pernelyg didelės politinės rizikos, nes kokiu nors būdu, nors ir imtasi visų atsargumo priemonių, gali būti atsekta, kad čia nagus prikišęs KGB. Operacija "Zveno" buvo atidėta kelis kartus, kelerius metus iš eilės peržiūrinėta iš naujo, o galiausiai išvis atšaukta.

Daugelio, o greičiausiai ir visų, specialiųjų operacijų Europoje tikslas buvo sukelti nesantaiką NATO šalyse. Ryškus pavyzdys - rezidencijos Atėnuose siūlymas 1969-ųjų balandį padėti bombą Turkijos generaliniame konsulate Tesalonikuose, o kaltę suversti graikų ekstremistams. Nors centras pagyrė rezidenciją Atėnuose už parodytą iniciatyvą, vis dėlto nesiryžo rizikuoti ir 1969-ųjų gegužės 12 dieną nusiuntė atsakymą, kuriuo siekė vilkinti šį reikalą: "Mes vertiname rezidencijos atliktą darbą renkant medžiagą operacijai "Lilija" [sabotažo operacija] prieš taikinį "Jatso" [Turkijos generalinis konsulatas] parengti. Šį taikinį įtraukėme į bylą ir, jei tik kils poreikis, grįšime prie klausimo dėl operacijos "Lilija" įvykdymo.

Prašome jūsų stebėti taikinį "Jatso" kiek įmanoma ilgiau ir surinkti papildomos medžiagos apie jį, taip pat pranešti mums apie bet kokius pasikeitimus."

Tikriausiai pirmas didelis V valdybos specialiųjų veiksmų Didžiojoje Britanijoje planas, kurį palaimino FCD vadas Sacharovskis, buvo operacija kodiniu pavadinimu "Edding" - sužlugdyti pasirengimą titulo suteikimo dvidešimtmečiui Velso princui Charlesui ceremonijai, turėjusiai vykti 1969-ųjų liepos 1 dieną.

Sovietai suprato, kad bus pernelyg ankšta įvykdyti specialiuosius veiksmus per pačią ceremoniją Karnarvono pilyje - karalienė įteiks princui Charlesui karūnėlę, lazdelę, žiedą, kardą ir mantiją keturių tūkstančių kviestinių svečių akivaizdoje ir prieš viso pasaulio televizijų kameras, kurių žiūrovų skaičius sieks 500 milijonų. Tad V valdyba pasiūlė likus mėnesiui iki ceremonijos susprogdinti nedidelį tiltą kelyje iš Porthmadogo į Karnarvoną, ties vieta, kur susijungia A487 ir A498 keliai. Kaip sprogstamoji medžiaga pasirinktas britų gamintas gelignitas.

Sprogimo išvakarėse Velso nacionalistų atstovui Bendruomenių rūmuose Gwynforui Evansui turėjo būti nusiųstas laiškas, o jame perspėjama, kad MI5 drauge su Skotlend Jardu planuoja "provokaciją", kurios tikslas - diskredituoti Velso nacionalistus ir suteikti pretekstą saugumo sumetimais imti taikyti Velse didžiulius suvaržymus. Kai tik bus susprogdintas tiltas, G.Evansas su bendražygiais, kaip tikėjosi KGB, atskleis "britų valdžios organų" sąmokslą, nukreiptą prieš Velso laisvę.

Tačiau operaciją "Edding", nors ją rėmė FCD, atšaukė aukštesnė valdžia - arba J.Andropovas, arba politbiuras (buvusio KGB archyvaro V.Mitrochino surinktose bylose nenurodoma, kieno tai buvo įsakymas). Bet aišku viena - sovietai baiminosi, kad aikštėn gali iškilti tai, jog prie operacijos prisidėjęs KGB, todėl nusprendė ją atšaukti.

1969 metų centro raporte tiek Tryliktoji valdyba, tiek V valdyba aštriai kritikuotos dėl neefektyvių veiksmų. Tik sabotažo ir šnipinėjimo būrių rengimas įvertintas patenkinamai. O įgyvendinti kai kurias specialiąsias užduotis pasirodė nepajėgi nei Tryliktoji valdyba, nei jos įpėdinė. Tuo metu kiti planai nurašyti kaip nereikalingi. Centro raporte aiškinama, kad nebuvo tikslo DRG rengti sabotažą prieš Amerikos ir NATO karines pajėgas, nes į jas taip pat buvo nusitaikiusios kur kas didesnės GRU specialiosios jėgos ("specnaz"), o daugeliu atvejų - ir sovietų atominės raketos.

Centras pažymėjo, kad per pastaruosius trejus metus sėkmingai įvykdyta tik viena "politinė specialioji operacija" kodiniu pavadinimu "Pelenai" ("Pepel") Stambule (nors neaišku, kas tiksliai įvykdyta).

Vis dėlto, kaip ir galima buvo tikėtis, centro raporte nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad taikos metais įvykdyta tiek mažai specialiųjų operacijų - tarp jų sabotažo ir kitų smurto formų - daugiausia dėl to, jog J.Andropovas atsisakydavo palaiminti jam teikiamus pasiūlymus. Nenorėdamas prisiimti taikos meto specialiųjų operacijų, kurias pats įsakė rengti tapęs KGB galva, rizikos, J.Andropovas turėjo permąstyti savo strategiją. Jis iš naujo įvertino galimas tiesioginio KGB dalyvavimo operacijose pasekmes ir vis labiau linko prie minties pasinaudoti teroristais. Pirma tokia proga pasitaikė, kai Šiaurės Airijoje kilo nauja neramumų banga. 1969-ųjų lapkričio 6 dieną Airijos komunistų partijos generalinis sekretorius ir Tarptautinių brigadų veteranas Michaelis O'Riordanas perdavė marksistinės Airijos respublikonų armijos (IRA) lyderių Cathalo Gouldingo ir Seamuso Costello prašymą tiekti jiems sovietų amuniciją. M.O'Riordanas rašė: "IRA ir Airijos komunistai visuomet palaikė mažiau ar daugiau draugiškus santykius. Negana to, kad mes drauge vykdome nemažai viešųjų ir antiimperialistinių veiksmų, jau daugiau kaip metus vyksta slaptos konsultacijos tarp IRA vadovybės ir Jungtinės Airijos darbininkų partijos bei Šiaurės Airijos komunistų partijos asociacijos lyderių. Jie nedvejodami priima mūsų patarimus dėl taktinių metodų, kurie naudojami kovojant dėl žmogaus teisių ir Airijos nacionalinės nepriklausomybės."

IRA sekėjai plačiai kritikavo šią organizaciją dėl nesugebėjimo apginti katalikų bendruomenės per neramumus Belfaste 1969-aisiais, kai septyni žmonės žuvo, apie 750 buvo sužeista, o 1505 katalikų šeimos turėjo palikti savo namus - beveik penkis kartus daugiau nei namų netekusios protestantų šeimos.

Savo ataskaitoje Maskvai M.O'Riordanas teigė, kad IRA per rugpjūčio neramumus nesugebėjo veikti kaip nacionalistų bendruomenės "ginkluotoji gynėja", nes buvo susilpnėjusi, esą "prieš tai ji visas jėgas skyrė socialiniams protestams ir šviečiamajai veiklai". Pasak M.O'Riordano, nėra jokios realios galimybės, kad Šiaurės Airijoje kils pilietinis karas tarp dviejų bendruomenių, lygiai taip pat neverta laukti rimtų britų karių ir katalikų susidūrimų.

J.Andropovas savo raporte Centro komitetui primygtinai reikalavo, kad prieš pradedant į Šiaurės Airiją tiekti ginklus nepaprastai svarbu patikrinti M.O'Riordano gebėjimą "garantuoti būtiną jų gabenimo laivu slaptumą ir išsaugoti paslaptyje tiekėjus". Praėjo daugiau kaip dveji su puse metų, kol J.Andropovas liko patenkintas šių dviejų sąlygų įvykdymu ir pradėjo ginklų tiekimą.

Tuo metu, kai vyko derybos su M.O'Riordanu, sovietų nelegalui kodiniu vardu Paulas buvo įsakyta išsiaiškinti Kvebeko ekstremistų separatistų panaudojimo specialiosiose operacijose prieš Jungtines Amerikos Valstijas galimybes. FLQ (Front de Liberation du Quebec - Kvebeko laisvės frontas) teroristinių metodų žiaurumas, jo akivaizdus interesas sulaukti pagalbos iš Kubos ir sovietų bloko šalių leido manyti, kad centro viltys pasitvirtins: 1969 metais FLQ susprogdino Monrealio mero namus ir Nacionalinio saugumo būstinę Otavoje. 1970-aisiais FLQ nepavyko pagrobti Amerikos ir Izraelio generalinių konsulų Monrealyje, tačiau pasisekė paimti įkaitais prekybos su Didžiąja Britanija atstovą Jamesą Crossą ir Kvebeko darbo ministrą Pierre'ą Laporte.

J.Crossas buvo paleistas už pažadą saugiai surengti derybas tarp Kubos ir jo grobikų, o P.Laporte buvo nužudytas - pasmaugtas grandinėle su nukryžiuotuoju, kurią nešiojo ant kaklo.

Nors Paului greičiausiai pavyko užmegzti bent jau netiesioginį ryšį su FLQ, centras nusprendė, kad KGB pernelyg rizikinga palaikyti tiesioginį kontaktą su FLQ. Užtat KGB siekė paslėpti savo pėdas ir platino suklastotus dokumentus, kuriuose buvo pažymima, jog tai CŽV susidėjusi su FLQ.

1971-ųjų rugsėjo 24 dieną "Montreal Star" išspausdino suklastoto CŽV 1970 metų spalio 20 dienos memorandumo fotokopiją: "Dėl Kvebeko. Šaltiniai pataria imtis neatidėliotinų veiksmų, kad kontaktas su FLQ kovotojais būtų kuriam laikui nutrauktas, nes Kanados vyriausybė ėmėsi tam tikrų priemonių, o tai gali turėti nepageidaujamų pasekmių."

Ši žinia pasiekė Kanados parlamentą. Ministras pirmininkas Pierre'as Trudeau pareiškė, kad jei CŽV veikia Kanadoje, daro tai "be vyriausybės žinios ir pritarimo". Po publikacijos praėjus net dvidešimčiai metų suklastotas memorandumas vis dar buvo cituojamas Kanados spaudoje ir kai kuriuose aukščiausiuose akademikų sluoksniuose.

Dar daugiau padirbtų liudijimų apie CŽV bendradarbiavimą su Kvebeko ekstremistais buvo paleista į viešumą 1972-aisiais, JAV prezidento Richardo M.Nixono vizito Kanadoje išvakarėse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"