TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 05 09 0:00

"Skiriama visiems, kurie norėjo, bet negalėjo pasakyti tiesos". Vasilijus Mtrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25 d.

II dalis: Andropovo era.

Beveik iškart, kai penktadienį, rugsėjo 24-ąją, I.Ipolitovas grįžo iš FCO (Foreign and Commonwealth Office - Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija), M15 žvalgybos komanda prie sovietų ambasados, įsikūrusios prestižinėje Kensington Palace Gardens gatvėje, pranešė, kad KGB pareigūnas buvo užkluptas bėgantis per gatvę iš rezidencijai priešingos pusės, be abejo, iškviestas telefonu į skubų pasitarimą dėl masinio sovietų šnipų išsiuntimo. Regis, O.Lijalino išdavystė trumpam sukėlė kur kas daugiau nerimo nei operacija "Foot". Savaitgalį centras informavo sovietų vadovybę, kad O.Lijalinas greičiausiai sukompromitavo V valdybos operacijas kitose šalyse.

Pirmadienį, rugsėjo 27-ąją, L.Brežnevas nutraukė kelionę į Rytų Europą dėl nepaprasto politbiuro susitikimo, kuris turėjo vykti Maskvos oro uosto laukiamajame, skirtame aukšto rango svečiams. Netrukus po šio susitikimo daugelis F linijos pareigūnų buvo išsiųsti iš Vakarų valstybių sostinių, o tai neabejotinai pakenkė V valdybai. Ji tapo bejėgė vykdyti savo užduotis - krizės laikotarpiu koordinuoti sabotažo operacijas užsienyje.

Nagrinėdamas vadinamąją Londono krizę centras, kaip jau buvo įprasta, savo tyrime pabrėžė, jog dezertyras yra nuodėmingas asmuo, ir pareiškė, kad O.Lijalinas Londone suvedžiojo kai kurias jo sovietų kolegų žmonas. Negana to, centras smarkiai sukritikavo buvusį rezidentą Jurijų Nikolajevičių Voroniną, kuris esą dengė O.Lijalino piktadarybes, nes siekė išvengti skandalo. FCD trečiosios valdybos vadas, atsakingas ir už operacijas Didžiojoje Britanijoje, buvo vienas iš tų aukštesnio rango KGB pareigūnų, kuriems galiausiai teko pereiti į žemesnes pareigas arba išeiti iš tarnybos.

1961 metais, kai galvažudys B.Stašinskis perbėgo pas priešus, centras ėmė atsargiau užsakinėti žmogžudystes. Praėjus dešimtmečiui O.Lijalino išdavystė sudavė dar vieną smūgį jo planams įvykdyti "taikų" sabotažą. Be to, V valdybos veiksmus varžė reorganizavimas -

jis buvo baigtas tik po trejų su puse metų. Buvusio KGB archyvaro V.Mitrochino surinktose bylose nėra jokių naujų KGB "specialiųjų politinių veiksmų" schemų, kurios galėjo būti taikomos keletą metų po O.Lijalino "išdavystės". (Žinoma, visai įmanoma, kad kai kurie specialieji veiksmai buvo paminėti bylose, kurių V.Mitrochinui neteko matyti.)

Centro entuziazmas rengti panašias operacijas blėso. Tai įrodo vienas pavyzdys, palikęs V.Mitrochinui didžiulį įspūdį, t. y. centro reakcija į kitos Kirovo baleto žvaigždės - Michailo Baryšnikovo - išdavystę, kai 1974 metų birželį šis lankėsi Kanadoje. M.Baryšnikovas, kurį puikiai apibūdina nepriekaištingas klasikinis stilius ir lengvas grakštumas, buvo vienas V.Mitrochino favoritų. Kai baleto šokėjas tapo išdaviku, jam buvo siunčiama nemažai laiškų, kurie vėliau pateko į KGB archyvą. Tarp jų V.Mitrochinas pastebėjo laišką nuo vienos baleto gerbėjos iš Leningrado. Moteris rašė, kad jis [M.Baryšnikovas] "buvo, yra ir visada bus mano brangus mažasis broliukas... vienas ryškiausių, gražiausių ir kilniausių žmonių, kuriuos kadaise buvau sutikusi". Neturėtų stebinti, jog KGB akylai stebėjo dezertyrą M.Baryšnikovą, juo labiau kad vienas KGB agentų buvo baleto šokėjas kodiniu vardu Moris. Jis taip pat teikė informaciją apie R.Nurejevą ir N.Makarovą. Vis dėlto V.Mitrochiną labiausiai nustebino tai, kad KGB, regis, visai nesirengė žaloti M.Baryšnikovo, nors, kaip žinoma, prieš keletą metų ketino suluošinti R.Nurejevą ir N.Makarovą (tiesa, šie planai nebuvo sėkmingai įgyvendinti).

KGB vis labiau nenorėjo prisiimti rizikos, susijusios su tiesioginiu specialiųjų veiksmų vykdymu Vakaruose. Tačiau KGB ir toliau naudojosi - ar pro pirštus žiūrėjo į naudojimąsi - teroristų grupuotėmis kaip įgaliotiniais kovojant su Jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais. O centras ir toliau buvo labai atsargus.

Tik po trejų metų KGB pagaliau pristatė ginklus, kurių 1969-ųjų lapkritį paprašė Airijos respublikonų armija (IRA) tarpininkaujant Airijos komunistų lyderiui Michaeliui O'Riordanui. Netrukus, kai buvo įteiktas minėtas prašymas, IRA suskilo į dvi dalis: į vadinamuosius "Oficialiuosius" (The Officials), kuriems vadovavo Cathalas Gouldingas, ir "Laikinuosius" (The Provisionals), pavaldžius Seanui MacStiofainui. KGB aiškiai rodė simpatijas marksistų pakraipos "Oficialiesiems", o ne nacionalistinių pažiūrų "Laikiniesiems". Nors C.Gouldingas turėjo tikslą sukurti neutralių pažiūrų nekarinį visos Airijos revoliucinį judėjimą, "Oficialieji" buvo atsakingi už kai kuriuos kruviniausius epizodus per 8-ojo dešimtmečio pradžios politinius neramumus. 1971 metais C.Gouldingas pareiškė, kad vienintelis atsakas į "imperializmo ir išnaudojimo jėgas" yra "kalba, kuri veiksmingiausiai atgaivina šiuos grobuonis, - tai bombos ir kulkos kalba". Vis dėlto kraugeriškos IRA "Oficialiųjų" pastangos išstumti "Laikinuosius" galiausiai atitolino kai kuriuos jų rėmėjus. 1972 metų vasarį susprogdinus Parašiutininkų pulko (Parachute Regiment) Alderšoto centrinėje būstinėje padėtą bombą žuvo septyni žmonės, tarp jų katalikų kunigas ir penkios valgyklos darbuotojos. Gegužės 21 dieną Derio mieste buvo nužudytas tarnybą baigęs britų karys. Nacionalistų pyktis dėl šio įvykio paskatino "Oficialiųjų" armijos tarybą po aštuonių dienų paskelbti paliaubas. Nors "Oficialieji" turėjo teisę imtis to, ką jie vadino "gynimosi veiksmais", trumpalaikis paliaubų efektas buvo beveik nejuntamas. Ilgainiui C.Gouldingui pavyko sumažinti "karinių operacijų" mastą, tačiau per likusius 1972 ir 1973 metus vietos kovotojai teberengė teroro išpuolius.

1972-ųjų liepos 3 dieną Airijos komunistų lyderis M.O'Riordanas parašė priminimą TSKP centro komitetui, kad ginklai, kurių jis prašė IRA vardu 1969 metų lapkritį, iki šiol negauti. Nuo to laiko M.O'Riordanas, jau kaip IRA "Oficialiųjų" atstovas, daugybę kartų tarėsi su KGB "techniniais ekspertais" dėl ginklų gabenimo laivu: "Faktas, kad per dvejus su puse metų nebuvo nė menkiausio

informacijos nutekėjimo, įrodo, mano nuomone, aukštą atsakomybės lygį kalbant apie paslapties saugojimą, taip sakant." J.Andropovas su tuo sutiko. Rugpjūčio 21 dieną jis pristatė centro komitetui "Ginklų gabenimo laivu draugams airiams operacijos planą", kurio kodinis pavadinimas buvo "Splash" ("Aptaškymas").

Planas "Splash" priminė operaciją "Vostok", surengtą prieš dvejus metus. Ji buvo susijusi su ginklų tiekimu W.Haddadui ir Palestinos išvadavimo judėjimui (PFLP). Ir šįkart ginklai bei amunicija - 2 kulkosvaidžiai, 70 automatinių šautuvų, 10 Valterio pistoletų, 41 600 šovinių - atplukdyti sovietų žvalgybiniu laivu, pavadintu "Reduktor". Siekiant nuslėpti KGB dalyvavimą pasirūpinta, kad ginklai būtų gaminti ne Sovietų Sąjungoje. Visą amuniciją, supakuotą į vandeniui nepralaidžią medžiagą, laivo įgula nuleido maždaug 40 metrų gyliu smėlėtoje Stantono seklumoje, esančioje už 90 kilometrų nuo Šiaurės Airijos kranto. Prie krovinio buvo pritvirtintas atskiriamasis plūduras, panašus į tą, kuriuo žymimi žvejybos tinklai po vandeniu.

Prieš išgabenant ginklus jie kruopščiai ištirti KGB laboratorijose - kad neliktų jokių sovietų dalyvavimo pėdsakų. Valterio pistoletai sutepti Vakarų Vokietijoje gamintu tepalu. KGB rezidencijos užsienyje įpareigotos pasirūpinti ginklų pakuotėmis. Patikslinta, kad atskiriamasis plūduras turi būti pagamintas Suomijoje ar Japonijoje. Po kelių valandų ginklų krovinys buvo padėtas ant smėlėtos seklumos, o paskui perimtas "draugams airiams" priklausančio žvejų laivo, kurio įgula esą nieko nežinojusi apie jo turinį. Operaciją "Splash" laive "Reduktor" prižiūrėjo pareigūnas iš S valdybos Aštuntosios valdybos (prieš tai - V valdybos). Vėliau panašiais būdais IRA "Oficialiesiems" buvo pristatyti dar keli sovietų kroviniai.

KGB galėjo turėti menką supratimą apie tikėtiną atgabentų ginklų panaudojimą, nes už jų perėmimą smėlėtoje seklumoje buvo atsakingas vienas griežčiausių "Oficialiųjų" teroristų Seamusas Costello. 1974

metų pabaigoje jis susiginčijo su C.Gouldingu ir turėjo palikti "Oficialiuosius", bet netrukus pats įkūrė naują trockistų judėjimą - Airijos respublikonų socialistų partiją (IRSP).

"Oficialieji" įsteigė keturis galvažudžių būrius, kurie turėjo likviduoti disidentus, bet per susišaudymus 1975 metų pavasarį viskas baigėsi dar blogiau. Kita vertus, tuo metu jiems buvo daug palankesnė nesantaika su "Laikinaisiais". 1977-aisiais IRA "Oficialiesiems" pagaliau pavyko nužudyti S.Costello. Tačiau tikėtina, kad kai kurie ginklai, slapta atgabenti į Airiją KGB pareigūnų, buvo panaudoti ir per brolžudišką karą tarp respublikonų parlamentarų.

KGB ne tik aprūpindavo ginklais IRA "Oficialiuosius", bet ir toliau naudojosi trečiojo pasaulio šalių teroristais bei partizanais, ypač PFLP ir Nikaragvos sandinistų nacionaliniu išvadavimo frontu (FSLN), arba vadinamaisiais sandinistais. Tačiau KGB suerzino tai, kad Lotynų Amerikoje jis buvo pašalintas iš sąjungininkės, t. y. Kubos DGI (Direccion General de Inteligencia - Kubos pagrindinė žvalgybos agentūra), organizacijos. Iki 1970 metų, centro nuomone, DGI veiksmingai eksproprijavo sandinistų partizanų grupę "Iskra". 1969-aisiais DGI finansiškai rėmė partizanų operaciją, kurios tikslas - išlaisvinti iš Kosta Rikos kalėjimo FSLN (sandinistų) lyderį Carlosą Fonsecą Amadorą (kodinis vardas - Gidrologas), nuteistą už banko apiplėšimą. Išėjęs iš kalėjimo C.Fonseca netrukus dar kartą buvo pagautas, bet vėl išsilaisvino ir paspruko į Kubą sandinistams pagrobus lėktuvą, kuriuo skrido JAV bendrovės "United Fruit Company" vadovai. Vėliau jie paleisti už išpirką. DGI taip pat organizavo kovotojų mokymus Kubos sandinistams ir davė jiems 100 tūkst. dolerių ginklams įsigyti. DGI vadas Manuelis Pineiro Losado, kurio pravardė Raudonbarzdis atspindėjo jo ugninį temperamentą, pareiškė FCD vado pavaduotojui Borisui Semionovičiui Ivanovui: "Iš visų Lotynų Amerikos valstybių mes aktyviausiai veikiame Nikaragvoje. Teikiame pagalbą partizanų grupėms, kurioms vadovauja C.Fonseca. Šis judėjimas turi įtakos ir gali toli nueiti."

1971 metų vasarį M.Pineiro susitiko su C.Fonseca ir dar kartą patvirtino Kubos vadovybės įsitikinimą, kad daugelis Lotynų Amerikos šalių suvokia ginkluotą konfliktą kaip vienintelį kelią į laisvę. Kuba ir toliau reiškė norą siūlyti sandinistams "bet kokią paramą", kokios tik prireiktų, jeigu šie nuspręstų pertvarkyti organizaciją ar norėtų išvengti pralaimėjimų ir didelių praradimų, nuo kurių nukentėjo praėjusį dešimtmetį. Centras padarė išvadą, kad būsimi bandymai pasinaudoti sandinistais įgyvendinant specialiuosius veiksmus prieš Jungtinių Valstijų taikinius turėjo būti atliekami bendradarbiaujant su DGI.

Vis dėlto KGB išsaugojo tam tikrą skaičių agentų sandinistų būriuose, tarp jų ir Griną (V.Mitrochino užrašuose šio žmogaus tapatybė nenurodoma). Juo buvo naudojamasi siekiant identifikuoti galimas operacijas, per kurias KGB galėjo pasitelkti FSLN. 1974 metų kovą sandinistų delegacija aplankė sovietų ambasadą Havanoje ir įteikė laišką TSKP centro komitetui, kad šis suteiktų pagalbą. Pats dramatiškiausias sandinistų įvykdytas išpuolis prieš Jungtinių Valstijų taikinį - tai bandymas, padedant DGI ir gavus asmeninį Fidelio Castro palaiminimą, pagrobti Turnerį B.Sheltoną, JAV ambasadorių Managvoje (Nikaragvos sostinėje) ir artimą prezidento Anastasio Somozos Debayle šeimos draugą. Visų nuostabai T.B.Sheltonas ir A.Somoza buvo kartu pavaizduoti ant 1974 metų emisijos 20 Nikaragvos kordobų banknoto. Jame matyti ambasadoriaus galva, abejingai palinkusi prie prezidento. Kupiūra greitai tapo žinoma kaip "sapo" ("pataikūnas").

Pradinis atakos planas, atrodo, buvo skirtas partizanų grupei. Ji per diplomatinį priėmimą turėjo jėga atidaryti įėjimą į JAV ambasadą. Tačiau 1974 metų gruodžio 27 dieną per vakarėlį, kurį T.B.Sheltono garbei organizavo buvęs žemės ūkio ministras Jose Maria (Chema) Castillo, netikėtai atsirado geresnė galimybė. Sandinistų narys, apsimetęs priimamojo padavėju, paskambino partizanų grupei ir pranešė, kad J.M.Castillo namai prastai saugomi, todėl yra puikios sąlygos pagrobti ambasadorių.

T.B.Sheltonas tik per plauką išvengė pagrobimo. Jis paliko priimamąjį likus kelioms minutėms iki 22.50 val., kai gerai pasiruošusi sandinistų grupė (dešimt vyrų, trys moterys) šturmavo J.M.Castillo namus. Pamatę, kad ambasadorius išėjęs, užpuolikai nužudė šeimininką, likusius svečius paėmė įkaitais ir pareikalavo, kad Managos arkivyskupas imtų tarpininkauti dėl jų išlaisvinimo. Po kelias dienas trukusių įtemptų derybų prezidentas A.Somoza paleido aštuoniolika įkalintų FSLN narių, sumokėjo milijono dolerių vertės išpirką už įkaitų paleidimą, sutiko išleisti 12 tūkst. žodžių apimties pranešimą, demaskuojantį jį patį ir JAV imperializmą, bei parūpino lėktuvą, kad sandinistai galėtų nuskristi į Kubą. Jiems atvykus į Havaną kubiečiai tapo milijono dolerių savininkais.

Nors FSLN pasiekė milžinišką propagandos pergalę, žiauri karo padėtis, po kurio laiko įsivyravusi Nikaragvoje, pražudė daug FSLN partizanų ir įžiebė amžiną konfliktą tarp sandinistų dėl pergalingos partizanų kovos būdų. Rusijos revoliucinei tradicijai prijaučiantis C.Fonseca kreipėsi į Maskvą patarimo ir 1975 metų vasario 14 dieną paprašė sovietų ambasados Havanoje organizuoti jam ir kitiems sandinistams vizitą į Maskvą. Kelionės tikslas - pasimokyti iš bolševikų patirties, įgytos prieš Spalio revoliuciją, ir geriau suvokti partizaninės kovos metodus per Didįjį tėvynės karą. Jis taip pat prašė tolesnės finansinės paramos. 1975 metų pabaigoje, tikriausiai netrukus, kai grįžo iš Maskvos, C.Fonseca slapta nuvažiavo į Nikaragvą pamėginti išspręsti konfliktą, kilusį pačioje FLSN. 1976-ųjų lapkričio 8 dieną jis buvo nužudytas per susišaudymą su Nacionalinės gvardijos sargyba. 1979 metais, po sandinistų pergalės, C.Fonseca buvo perlaidotas kaip revoliucijos didvyris.

1976-ųjų vasarį politbiuras pritarė FCD S (nelegalų) valdybos kadrų didinimui ir sutiko suteikti S valdybai daugiau finansinės paramos. Pagal 1976 metų balandžio 12 dienos KGB įsakymą Nr. 0046 dėl išsiplėtusios S valdybos reorganizavimo buvusi V valdyba formaliai inkorporuota į S valdybą kaip Aštuntoji valdyba. Jos centrinėje būstinėje iki 1980 metų dirbo 23 pareigūnai (iš viso S valdyboje tarnavo 400 darbuotojų). Aštuntosios valdybos vadovas Vladimiras Grigorjevičius Krasovskis liūdnai galvojo apie KGB specialiųjų veiksmų nuosmukį pastaraisiais metais. Jo, kaip veiklaus vyro, įvaizdį simbolizavo žiebtuvėlis, įmontuotas rankinėje skeveldrinėje granatoje, kurią jis laikė ant darbo stalo. Tačiau V.Krasovskis skundėsi: "Mes kilnojame popierių iš vienos vietos į kitą. Tai viskas, ką darome!"

Bene pagrindinė Aštuntosios valdybos užduotis - likviduoti išdavikus, pabėgusius į užsienį, - dabar atrodė beveik beviltiška. Bet Centras negalėjo nei atsisakyti ritualo skelbti mirties nuosprendį KGB dezertyrams, nei nustoti apsimetinėjęs, kad artimiausiu metu bus įvykdyta egzekucija.

Pasak Olego Kalugino, nuo 1973 iki 1979 metų vadovavusio FCD K (kontržvalgybos) valdybai, KGB pavyko susekti tik du pokario dezertyrus: vieną (galbūt Vladimirą Petrovą) - Australijoje, o kitą (galbūt Piotrą Deriabiną) - Jungtinėse Valstijose. Manoma, jie tapo dezertyrais 6-ajame dešimtmetyje. "Eina abu po velnių - dabar jie jau seniai! - kalbėjo J.Andropovas O.Kaluginui. - Rask Olegą Lijaliną ar Jurijų Nosenką, ir aš pritarsiu šių vyrų egzekucijai!"

Galbūt 1974 metais Nikolajus Fiodorovičius Artamonovas (kodinis vardas - Larkas), buvęs sovietų jūrų karininkas, dirbantis analitiku JAV karinių jūrų pajėgų žvalgybos biure, dar žinomas kaip Nicholas Šadrinas, pasakė savo KGB viršininkui, kad galėtų sužinoti J.Nosenkos gyvenvietę. Jo žodžiais, J.Nosenka gyveno netoli Vašingtono.

1975 metais KGB agentas, infiltruotas tarp JAV rusų stačiatikių dvasininkų, rado gangsterį, kuris sutiko pasirašyti 100 tūkst. dolerių vertės sutartį dėl J.Nosenkos likvidavimo. Tačiau gangsteris to padaryti nespėjo, nes buvo suimtas už kitus nusikaltimus.

Beveik tuo pat metu paaiškėjo, kad N.Artamonovas tarnavo ne tik KGB, bet ir FTB. Jis buvo atviliotas į Austriją neva susitikti su nauju viršininku. Paskui, 1975 metų gruodį, specialiąsias operacijas vykdantys pareigūnai iš Vienos rezidencijos įgrūdo jį į automobilį, ketindami "eksfiltruoti" į Maskvą ir atiduoti tardytojams. Raminamieji vaistai, suleisti N.Artamonovui siekiant nuslopinti jo priešinimąsi ant užpakalinės sėdynės, pasirodė esantys tokie stiprūs, kad vyras nuo jų mirė. Vis dėlto V.Kriučkovas buvo pamalonintas - išdavikas pagaliau gavo tai, ko iš tiesų nusipelnė. "Kurio medalio norėtum? - paklausė jis O.Kalugino. - Spalio revoliucijos ar Raudonosios vėliavos ordino?" O.Kaluginas pasirinko Raudonosios vėliavos ordiną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"