TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 05 16 0:00

"Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos". Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9 d.

Šaltojo karo operacijos prieš Didžiąją Britaniją

Pirma dalis: po didžiojo Kembridžo penketuko

Sovietų žvalgybos operacijas Didžiojoje Britanijoje nuo ketvirtojo dešimtmečio galima suskirstyti į tris fazes. Pirmoji - aukso amžius, kurį pradėjo didieji nelegalai. KGB surinkdavo daugiausia informacijos (nors ne visuomet ją suprasdavo) nei bet kuri kita Didžiajai Britanijai priešiška žvalgybos agentūra per visą šalies istoriją.

Toliau buvo sidabro amžius: šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose sovietų žvalgybą lydėjo kiek mažesnė, nors vis dar nuolatinė sėkmė.

Paskutinį sovietų šnipinėjimo periodą aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose daugių daugiausia galima pavadinti bronzos amžiumi - sovietams pasisekė atlikti vos kelias didesnes operacijas, o dauguma jų beviltiškai žlugo.

Auksinis sovietų žvalgybos operacijų amžius Didžiojoje Britanijoje baigėsi 1951-aisiais, kai didžiojo Kembridžo penketuko nariai G.Burgessas ir D.MacLeanas atskrido į Maskvą, o K.Philby buvo atšauktas iš Vašingtono.

Vis dėlto dezertyravusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktose KGB bylose pažymima, kad viena pagrindinių sovietų ideologinių agenčių Melita Norwood (kodinis vardas Hola), kuri buvo užverbuota ketvirtojo dešimtmečio viduryje, net po didžiojo Kembridžo penketuko atšaukimo veikė toliau. Nuo 1945 metų kovo, dirbdama Britų spalvotųjų metalų tyrimų asociacijos sekretore, ji galėjo laisvai paimti dokumentus iš savo viršininko seifo, juos nufotografuoti ir savo kontrolieriams perduoti "nepaprastai vertingą informaciją" apie "Tube Alloys" projektą - pirmosios britų atominės bombos kūrimą.

Po Antrojo pasaulinio karo NKGB ir GRU vėl pradėjo varžytis dėl teisės kontroliuoti M.Norwood. Pirmuoju šnipės kontrolieriumi pokario metu tapo NKGB/MGB pareigūnas sovietų rezidencijoje Londone Nikolajus Pavlovičius Ostrovskis. Vis dėlto pirmaisiais šaltojo karo metais, kai MGB ir GRU buvo suvieniję savo užsienio žvalgybos pajėgas, Melita turėjo ir du kontrolierius iš GRU: Galiną Konstantinovną Tursevič ir Eugenijų Aleksandrovičių Oleiniką.

1950 metų balandį, po to, kai buvo nuteistas atominis sovietų šnipas Klausas Fuchas ir MI5 apklausė kitą sovietų šnipę Sonją, kuri, manoma, karo metu buvo Melitos ir Klauso kontrolierė, M.Norwood kuriam laikui buvo "užšaldyta" - baimintasi, kad ji galėjo būti sukompromituota. Vis dėlto kontaktas su šnipe buvo atnaujintas jau 1951-aisiais, maždaug tais pačiais metais M.Norwood kontrolę iš GRU atėmė centras.

1952-ųjų spalį, praėjus keliems mėnesiams nuo tos akimirkos, kai M.Norwood grįžo į MGB, pirmoji britų atominė bomba buvo sėkmingai išbandyta Monte Bello salose, ties Australijos šiaurės vakarų pakrante, garsėjančia perlų ieškotojais ir čia sudužusių laivų skaičiumi.

J.Stalinas buvo geriau informuotas apie britų pastangas sukurti atominę bombą nei daugelis Didžiosios Britanijos ministrų - Clementas Attlee niekada neleido aptarinėti "Tube Alloys" projekto ministrų kabinete tvirtindamas, kad "kai kuriems jų negalima patikėti tokio pobūdžio paslapčių".

W.Churchillis buvo pritrenktas, kai 1951-aisiais laimėjęs rinkimus ir sėdęs į Didžiosios Britanijos ministro pirmininko kėdę sužinojo, jog C.Attlee sėkmingai nuslėpė tiek nuo parlamento, tiek nuo kai kurių savo ministrų 100 mln. svarų sterlingų kainavusį atominės bombos kūrimą.

Per kitus dvidešimt metų M.Norwood turėjo septynis kontrolierius: šešis pareigūnus iš KGB rezidencijos Londone (Eugenijų Aleksandrovičių Belovą, Georgijų Leonidovičių Trusevičių, Nikolajų Nikolajevičių Asimovą, Vitalijų Eugenovičių Ceirovą, Genadijų Borisovičių Mijakinkovą ir Levą Nikolajevičių Šerstnevą) bei vieną nelegalą kodiniu vardu Benas. Saugumo sumetimais Melita su savo kontrolieriais susitikdavo ir perduodavo surinktus dokumentus vos keturis penkis kartus per metus, paprastai pietryčių Londono apylinkėse.

Konkurencija tarp centro ir GRU dėl M.Norwood kontrolės per Antrąjį pasaulinį karą ir pirmaisiais šaltojo karo metais - tiek pirmuoju, tiek ir antruoju atveju pasibaigusi centro naudai - leidžia numanyti, kokia nepaprastai svarbi agentė buvo M.Norwood.

Kaip rašoma Melitos byloje, S&T (mokslo ir technologijų šnipinėjimas) valdyba, kurią ji aprūpindavo žvalgybine medžiaga, "sėkmingai pritaikė informaciją sovietų industrijos praktikoje".

O pati Hola (M.Norwood) 1958 metais apdovanota Raudonosios vėliavos ordinu. Dar po ketverių metų jai paskirta 20 svarų sterlingų mėnesinė pensija iki gyvos galvos. Vis dėlto M.Norwood buvo ideologinė agentė ir dirbo ne dėl pinigų. Išėjusi į pensiją ji net atsisakė pensijos motyvuodama, kad turi pakankamai lėšų pragyventi ir daugiau jai nereikia.

Melita dirbo ne tik šnipe, bet ir agentų verbuotoja. Tiesa, V.Mitrochino surinktame KGB archyve minimas vienintelis jos užverbuotas agentas - valstybės tarnautojas kodiniu vardu Huntas, kurį M.Norwood pradėjo verbuoti 1965 metais. Ištisus keturiolika metų nuo 1967-ųjų, kai jis pagaliau papildė sovietų šnipų gretas, Huntas S&T valdybai ir visai sovietų žvalgybai teikdavo informaciją apie britų ginklų pardavinėjimą.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje sovietų rezidencija Londone jam įteikė 9 tūkst. svarų sterlingų, kad jis galėtų pradėti smulkųjį verslą, greičiausiai tikėdamasi, kad jis tai panaudos kaip priedangą teikdamas sovietams informaciją apie slaptąsias britų technologijas.

Vis dėlto, kiek yra žinoma, nė vienam sovietų agentui po Antrojo pasaulinio karo nepavyko taip sėkmingai įsisukti į britų žvalgybos bendruomenę, kaip tai kitados padarė didžiojo Kembridžo penketuko nariai K.Philby, A.Bluntas ir J.Cairncrossas. Nors kai K.Philby buvo išmestas iš britų žvalgybos SIS, praėjus keliems mėnesiams, MGB ėmėsi verbuoti kitą SIS pareigūną 29 metų George'ą Blake'ą (Baharą). G.Blake'as buvo gimęs Roterdame, natūralizuoto brito (iš Konstantinopolio kilusio žydo) ir olandės šeimoje. Motina sūnui davė George'o vardą karaliaus George'o V garbei.

Antrojo pasaulinio karo metu G.Blake'as sėkmingai tarnavo olandų pasipriešinimo judėjime bei Karališkajame laivyne, o 1944-aisiais įstojo į SIS. Britų žvalgyba apie naująjį savo agentą nesugebėjo išsiaiškinti daugelio svarbių dalykų, pavyzdžiui tai, kad jam didelę įtaką darė vyresnis jo pusbrolis Henri Curielas, vienas iš Egipto komunistų partijos steigėjų. Pasak G.Blake'o, tai buvo "nepaprastai šarmingas vyras žavia šypsena, kuri jį darė ypač patrauklų ne tik moterims, bet visiems, kas jį pažinojo".

1949 metais SIS G.Blake'ą išsiuntė į Pietų Korėją, kur jis dirbo su diplomatine priedanga - buvo vicekonsulu Seule. Po metų, iškart po to, kai kilo Korėjos karas, jis dalyvavo Šiaurės Korėjos invazijoje ir pateko į nelaisvę.

1951-ųjų rudenį G.Blake'as savo grobėjams įteikė rusų kalba rašytą ir Sovietų Sąjungos ambasadai adresuotą raštelį, kuriame tvirtino turįs perduoti svarbią informaciją. Susitikęs su Vasilijumi Aleksejevičiumi Doždalevu iš KGB, jis prisistatė esąs SIS pareigūnas, norintis dirbti sovietų agentu. Remdamasis V.Doždalevo teigiamu G.Blake'o įvertinimu, KGB rezidentas Londone Nikolajus Borisovičius Rodinas (slapyvardis Korovinas) nuvyko į Korėją baigti G.Blake'o (KGB jam suteikė Diomido kodinį vardą) verbavimo ir susitarė su juo susitikti Nyderlanduose pasibaigus Korėjos karui.

Pasak Sergejaus Aleksandrovičiaus Kondraševo, kuris tapo G.Blake'o kontrolieriumi Didžiojoje Britanijoje 1953 metų spalį, centras šį agentą laikė tokiu svarbiu, kad nė vienam kitam sovietų rezidencijos Londone darbuotojui nebuvo galima atskleisti nei Diomido tapatybės, nei fakto, kad jis dirba SIS.

KGB bylose minimos dvi svarbiausios G.Blake'o pergalės šeštajame dešimtmetyje. Pirmoji - dėl jo pateiktos žvalgybinės medžiagos kartu su informacija, prieš tai gauta iš K.Philby bei Heinzo Felfe (sovietų šnipas Vakarų Vokietijos BND), sovietai galėjo eliminuoti sąjungininkių agentų tinklą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje 1953-1955 metais.

Savo memuaruose, kuriuos išleido 1990 metais, G.Blake'as tvirtina išdavęs beveik 400 Vakarų agentų sovietų bloko šalyse, tačiau tikina, kad nė vienam jų neatsitiko nieko blogo - pasak jo, kai kurie jų "ir šiandien aktyviai dalyvauja demokratijos judėjime Rytų Europos šalyse". Tačiau dar daugiau jų jis demaskavo šeštajame dešimtmetyje.

Antrasis didžiausias G.Blake'o kaip sovietų šnipo pasiekimas - jis perspėjo centrą dėl vienos ryškiausių Vakarų žvalgybos operacijų šaltojo karo metu. Tai buvo slaptas 500 metrų tunelio po žeme tiesimas. Tunelis turėjo sujungti Rytų ir Vakarų Berlyną, o jo funkcija - slapta perimti ir pasiklausyti pranešimų linijas tarp sovietų armijos ir pagrindinio žvalgybos štabo Karlshorste.

1954-ųjų sausį susitikęs su savo kontrolieriumi viršutiniame Londono autobuso aukšte G.Blake'as jam įdavė per kalkę padarytą SIS ir CŽV konferencijos dėl tunelio projekto protokolo nuorašą - operacijai suteiktas "Gold" kodinis vardas.

Kitų metų balandį, likus mėnesiui iki tunelio atidarymo, G.Blake'as buvo paskirtas į SIS Berlyno štabą. Vis dėlto centras nedrįso kištis nei į tunelio statybą, nei į jo funkcionavimą, mat baiminosi sukompromituoti G.Blake'ą, kuris tuo metu jau buvo įsitvirtinęs kaip svarbiausias britų agentas.

Kai 1956 metų balandį KGB pagaliau "atsitiktinai" aptiko tunelį, operacija "Gold" buvo tiek įsibėgėjusi, kad sąjungininkai sovietų ir Rytų Vokietijos pokalbių įrašydavo daugiau nei 50 tūkst. magnetinių juostelių ričių. Žvalgybos laukas buvo toks didelis, kad po to, kai operacija buvo išaiškinta ir nutraukta, prireikė daugiau nei dvejų metų pokalbiams iššifruoti.

Nors Pirmoji vyriausioji valdyba buvo pajėgi apsaugoti savo komunikaciją, ji pernelyg keistai apatiška buvo faktui, kad GRU ir sovietų armijos žinutės pateko į priešo rankas.

Vis dėlto nėra įrodymų, kad "Gold" operacijos metu surinkta žvalgybinė medžiaga buvo KGB pakišta dezinformacija. Nors CŽV ir SIS žvalgybų raportuose apstu naujos ir svarbios informacijos apie padidėjusį Sovietų Sąjungos oro pajėgų Rytų Vokietijoje atominį galingumą, naująją jos bombonešių eskadrilę bei radarus, padvigubintą sovietų bombonešių galingumą ir naujo smogikų diviziono Lenkijoje dislokavimą, taip pat daugiau nei šimtą oro pajėgų sistemų Sovietų Sąjungoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ir Lenkijoje, sovietų Baltijos eskadrilę, jos organizavimą, bazę ir karius bei sovietų atominės energijos programą, jos sistemas bei kūrimo komandą.

Iki tol, kol pasirodė šnipų lėktuvai bei dirbtiniai žemės palydovai (pirmasis U-2 Sovietų Sąjungos oro erdvę kirto tik 1956 metų sausį), ši operacijos "Gold" metu surinkta žvalgybinė informacija Vakarams buvo nepaprastai svarbi, nors neatspindėjo nė pusės Sovietų Sąjungos ginkluotės pajėgumo.

Užtat Berlyno tunelyje perimta informacija Vakarams atskleidė, kad į britų žvalgybą yra įsisukęs ir Berlyne dirba sovietų agentas. Tačiau jo tapatybės niekas nesugebėjo atskleisti iki pat 1961 metų, kai lenkų saugumo ir žvalgybos (SB) dezertyras Michalas Goleniewskis nustatė sovietų šnipą esant G.Blake'ą. Šis buvo suimtas ir nuteistas keturiasdešimt dvejus metus kalėti, tačiau išsėdėjo tik penkerius - padedamas kurį laiką su juo kalėjusių ir jo bičiuliais tapusių airio bombarduotojo Seano Bourke'o bei maištininkų Michaelio Randle'o ir Pato Pottle'o, pabėgo iš Wormwood Scrubs kalėjimo: 1966-ųjų spalio 22 dieną G.Blake'as išklibintu geležies luitu išdaužė savo vienutės langą, išlindęs pro jį stogu nusileido ir nušoko ant žemės, tada pasinaudodamas S.Bourke'o jam numestomis nailoninės virvės kopėčiomis perlipo kalėjimą juosiančią sieną. Galiausiai, pasislėpęs M.Randle'o šeimos autobusiuke, G.Blake'as buvo išvežtas į Rytų Berlyną, kur po dviejų savaičių prie jo prisidėjo ir S.Bourke'as. Tik pasiekę Maskvą bendražygiai išsiskyrė kas sau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"