TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 05 23 0:00

Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16 d.

Šaltojo karo operacijos prieš Didžiąją Britaniją

I dalis: po didžiojo penketuko

Šeštąjį dešimtmetį, kai MGB užverbuotas 29 metų SIS pareigūnas George'as Blake'as intensyviai darbavosi sovietų naudai britų žvalgybos viduje, KGB kūrė ambicingus planus užverbuoti Didžiosios Britanijos politikos lyderius.

Pavyzdžiui, buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktose bylose kaip vienas taikinių minimas leiboristas parlamento narys, žurnalistas ir partijos vadovas 1957-1958 metais Tomas Dribergas.

1956-aisiais, netrukus, kai didžiojo Kembridžo penketuko agentai G.Burgessas ir D.Macleanas surengė savo pirmąją spaudos konferenciją Maskvoje, tikindami, kad atvyko į Maskvą "dirbti geresnio supratimo tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų labui", T.Dribergas pats suteikė sovietams galimybę jį užverbuoti - paprašė interviu iš G.Burgesso. Šie du vyrai draugais tapo dar per karą. Juos suvedė bendri interesai, tokie, pasak T.Dribergo biografo, kaip "panieka buržuazijai" ir "sveikas apetitas alkoholiui bei jauniems vyrukams".

Gavęs KGB palaiminimą G.Burgessas sutiko duoti interviu. Be abejo, prieš tai informavo centrą, kad T.Dribergas yra vienas didžiausių homoseksualių pasileidėlių Didžiosios Britanijos visuomenėje.

Kai tik užuosdavo progą, Antroji vyriausioji valdyba iš paskutiniųjų stengdavosi sukompromituoti į Maskvą atvykusius užsienio diplomatus ir Vakarų šalių politikus - pakišdavo moterišką arbą vyrišką "jauką", kuris juos suviliodavo, nufotografuodavo intymiomis pozomis, o paskui šantažu priversdavo "bendradarbiauti". Pavyzdžiui, likus metams iki T.Dribergo vizito į Maskvą, homoseksualus klerkas iš britų jūrų atašė prie Didžiosios Britanijos ambasados biuro Johnas Vassallas buvo atviliotas į Antrosios vyriausiosios valdybos surengtą vakarėlį. Netrukus po jo J.Vassallas prisiminė:

"Man parodė dėžę vakarėlio nuotraukų, kuriose buvau aš... Peržiūrėjęs kokias tris fotografijas nebeištvėriau. Jie tikrai galėjo susargdinti bet ką. Nuotraukose buvau įamžintas besimėgaujantis seksu įvairiomis pozomis... Užsiiminėjau oraliniu, analiniu ir sudėtingiausiomis sekso formomis su skirtingais vyriškiais."

Per kitus septynerius metus, kai dirbo ambasadoje Maskvoje ir admiralitete Londone, J.Vassallas perdavė sovietams tūkstančius didžiausio slaptumo dokumentų, susijusių su britų ir NATO ginklų gamyba bei karo jūrininkystės politika.

Tuo metu T.Dribergas, gėjus, turintis liguistą polinkį ieškoti seksualinių partnerių viešuosiuose tualetuose, pasirodė esantis net lengvesnis taikinys negu J.Vassallas. Antrajai vyriausiajai valdybai nė nereikėjo vilioti žurnalisto į seksualinius spąstus ir kompromituoti, nes jis paslaugiai... pats susikompromitavo.

Lankydamasis Maskvoje T.Dribergas itin maloniai nustebo atradęs "iškart už "Metropolio" viešbučio didžiulį požeminį ir visą naktį atidarytą pisuarą, prie kurio nuolat būriavosi šimtai slavų kilmės homoseksualistų - prie jo stovėdavo nejudančios eilės egzibicionistų, nebyliai kviečiančių pasigrabalioti ir vis smalsiai žvilgčiojančių pro petį. Iš moterų atklysdavo tik vienintelė senyvo amžiaus valytoja, kuri, atrodė, niekuomet nepastebėdavo, kas čia vyksta."

Valytoja gal ir nepastebėjo iš minios išsiskiriančio brito, tačiau KGB, be abejo, tikrai atkreipė į jį dėmesį. Tarp seksualinių T.Dribergo partnerių tomis naktimis Maskvoje buvo ir Antrosios vyriausiosios valdybos agentas.

Netrukus žurnalistui buvo po nosimi pakišta jį kompromituojanti medžiaga - seksualinių nuotykių įrodymai (greičiausiai fotografijų albumas, panašus į tą, kurį gavo J.Vassallas), ir jis tapo sovietų agentu Lepage'u. Absurdiška, tačiau T.Dribergo byloje nurodyta, kad jį užverbuoti, be šantažo, padėjo ir ideologinis faktorius: pasirodo, paauglystėje britas buvo komunistų partijos narys.

Pirmoji jo aktyvių veiksmų užduotis tapus agentu Lepage'u - G.Burgesso monografijos, kurioje tvirtinama, jog Guy niekuomet nebuvo sovietų agentas, publikavimas 1956 metais. Tuo metu T.Dribergas laikinai nepriklausė Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmams ir dirbo laisvai samdomu žurnalistu, todėl mirtinai stokojo pinigų, juolab kad jam ramybės jau nedavė ir banko valdytojas.

Už knygą apie G.Burgessą T.Dribergas gavo daugiau pinigų negu už bet kokį kitą darbą per visą savo, kaip žurnalisto ir rašytojo, karjerą - atlygis pranoko net tuo metu stulbinamai didelį 5 tūkst. svarų sterlingų honorarą už seriją rašinių dienraštyje "Daily Mail".

Po pirmo susitikimo su G.Burgessu Maskvoje T.Dribergas grįžo į Londoną. Čia maždaug per mėnesį parašė trumpą biografijos juodraštį pavadinimu "Guy Burgessas: portretas su biografijos faktais", o paskui grįžo į Maskvą surinkti faktų. "Reikia manyti, - vėliau rašė jis, - kad prieš spausdinant knygą Guy kiekvieną biografijos skyrių parodė savo kolegoms arba kontrolieriams." Kitaip sakant, visus faktus atidžiai peržiūrėjo KGB.

Vėliau T.Dribergas aprašė, kad Maskvoje drauge su G.Burgessu leisdamas vakarus matė, kaip šis "ima girtėti nuo vodkos". Tačiau KGB nebūtų toleravusi jokios užuominos apie G.Burgesso alkoholizmą. Todėl T.Dribergo sukurtoje biografijoje Guy cituojamas neva sakantis, jog išsikapstęs iš alkoholizmo liūno, į kurį buvo įklimpęs gyvendamas Vakaruose, Maskvoje nebegėrė vodkos, nebent tais retais atvejais, kai ji padėdavo kaip "geriausias vaistas sutrikus skrandžio veiklai": "Žinai, Tomai, gyvenimas socialistinėje valstybėje žmogui yra terapija."

T.Dribergas liaupsino aistringus ir nuoširdžius G.Burgesso įsitikinimus, "jo drąsą daryti tai, ką mano esant teisinga" - dirbti dėl "geresnio Sovietų Sąjungos ir Vakarų tarpusavio supratimo". G.Burgessas ir D.Macleanas, kaip savo knygoje tvirtino žurnalistas, buvo britų žiniasklaidos atakų aukos: "Tai nereiškia, kad aš asmeniškai sutinku su G.Burgesso ir D.Macleano sprendimu. Kaip socialistas manau, jog apskritai reikia dirbti socializmo labui tokiomis priemonėmis, kokios yra galimos ir prieinamos tavo šalyje - pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje per Leiboristų partiją. Vis dėlto tai yra dalykas, dėl kurio kiekvienas paprastai turime savo nuomonę..."

Nors, pasak jo, "kvaila Vakarų socialistams ginti kiekvieną sovietų vyriausybės žingsnį, vis dėlto verta Vakarus geriau supažindinti su sovietų industrinės demokratijos laimėjimais". Tad T.Dribergas kaip pavyzdį ir išliaupsino Maskvos staklių gamykloje vykusį partijos susirinkimą, kuriame pats dalyvavo:

"Į šį susirinkimą savanoriškai susirinko dauguma pakviestų žmonių, trokštančių aktyviai, didžiuojantis ir atsakingai dalyvauti savo gamyklos valdyme. Atrodė, kad susirinkusieji iš tikrųjų jaučia, jog gamykla yra jų. Tuo metu kokios nors įmonės Dagenhame ar Detroite darbininkai niekuomet nepajus, kad gamykla, kurioje dirba, yra jų."

Vis dėlto T.Dribergo propagandinės knygos poveikį gerokai susilpnino faktas, kad 1956-ųjų lapkritį, kai ji pasirodė, sovietų tankai įvažiavo į Budapeštą malšinti Vengrijos sukilimo.

Tačiau T.Dribergo byloje minima, jog KGB ir toliau jį išnaudojo specialiesiems veiksmams vykdyti - greičiausiai centras regėjo Tomą kaip įtakos agentą, Leiboristų partijos viduje remiantį vienašalę branduolinio nusiginklavimo kampaniją. Didžiam centro džiaugsmui T.Dribergas net tapo "Dvylikos komiteto", kuriam buvo pavesta parengti naujos gynybos politikos projektą, nariu. Nors Leiboristų partijos vadas Hugh Gaitskellas skundėsi, kad T.Dribergas komitete elgėsi kaip "pavargusi gyvatė", jo šalininkai prastūmė NATO priešišką ir vienašalės politikos kryptį, kuri vėliau buvo patvirtinta per partijos suvažiavimą.

Kad ir kaip būtų, ko gero, pagrindinė nauda iš T.Dribergo centrui buvo ta, jog jis galėjo pasigirti Politbiurui turįs pačioje Leiboristų partijos vadovybės šerdyje savo agentą, kuris greičiausiai figūruos kitoje leiboristų vyriausybėje. Todėl centras nepaprastai nusivylė, kai T.Dribergui po leiboristų pergalės per rinkimus 1964-aisiais neatsirado vietos vyriausybėje, suformuotoje H.Gaitskello įpėdinio Haroldo Wilsono.

Partijos vadovas pernelyg nepasitikėjo T.Dribergu, tad nė minties neturėjo skirti jį ministru. Ir šiam neliko nieko kito, tik drauge su Ianu Mikardo sudaryti kairiojo sparno kalbėtojų grupelę, kuri iš galinių eilių priešinosi daugumai H.Wilsono politikos krypčių.

Galiausiai T.Dribergas ėmė pamažu atsiriboti nuo KGB. Nutraukė slaptus kontaktus su biuru ir ėjo tik į oficialius susitikimus su sovietų diplomatais bei po diplomatinio darbo priedanga veikiančiais žvalgybos pareigūnais. Kai KGB pabandė T.Dribergą paspausti 1968-aisiais, jis išvis nutraukė visus ryšius su sovietais.

Agento Lepage'o (T.Dribergas) sprendimas, KGB žargonu kalbant, "atsisakyti bendradarbiauti" greičiausiai susijęs su pablogėjusia

jo sveikata. 1968-ųjų sausį per oficialų vizitą, į kurį vyko kaip parlamentinės Leiboristų frakcijos vadas, Kipre jį ištiko pirminis širdies smūgis. Nors gydytojai perspėjo, kad širdies smūgį galėjo sukelti "pernelyg didelis seksualinis aktyvumas", T.Dribergas užsispyręs ir toliau kvietėsi Kipro jaunuolius į savo lovą ligoninės palatoje.

Po metų, jau Londone, jis keletą mėnesių praleido ligoninėje dėl atsisakiusios tinklainės ir apako viena akimi, o 1970-ųjų pabaigoje nusprendė nebedalyvauti kituose rinkimuose.

Iki šiol neaišku, ar H.Wilsonas kada nors iš MI5 sužinojo, kad T.Dribergas buvo sovietų agentas. Vis dėlto septintojo dešimtmečio pabaigoje jam pranešė, jog Čekoslovakijos StB agentas dezertyras Josifas Frolikas atskleidė, kad T.Dribergą bandė pasamdyti StB. J.Frolikas tvirtino, kad KGB liepė StB nekišti prie Tomo nagų, nes šis esąs "jų žmogus".

Šaltojo karo metais pagrindinis KGB seksualinio kompromato taikinys buvo užsienio šalių ambasados Maskvoje. Iš buvusio KGB archyvaro V.Mitrochino surinktų bylų matyti, kad KGB "jaukas" nebuvo įsisukęs į vos kelias, jei apskritai tokių buvo, ambasadas.

O sėkmingiausiai L.Brežnevo valdymo metais Didžiosios Britanijos ambasadoje sugundytas 30-metis vedęs britų diplomatas kodiniu vardu Karevas. Jį į lovą įsiviliojo šeimos tarnaitė rusė kodiniu vardu CH.

Veikdama pagal KGB instrukcijas CH pasinaudojo sėkmingai su daugeliu užsienio diplomatų išbandyta gudrybe - apsimetė esanti nėščia. Neva pasidaryti abortą jai padės ambasados apsaugos pareigūnas, bet už tai Karevas turės parodyti šiek tiek dėkingumo - suteikti informacijos apie ambasados darbuotojų biografijas, taip pat po diplomatine priedanga dirbančių SIS pareigūnų tapatybes.

Kad dar labiau sukompromituotų Karevą, tarnaitė po kurio laiko vėl apsimetė pastojusi. Ir šįkart CH prireikė aborto. O netrukus ją dar ir suėmė - aišku, tai irgi padaryta KGB nurodymu. Pas moteriškę milicija rado Vakarų valiutos, kurios jai buvo davęs Karevas. Šiam neliko nieko kito, tik kreiptis pagalbos į sovietų valstybės pareigūną.

Nors Karevas greičiausiai suvokė, jog tas žmogus dirbo KGB, vis dėlto jis paprašė padėti organizuoti antrą abortą ir nutraukti tarnaitei pateiktus kaltinimus. Kadangi Karevo tarnyba Maskvoje jau ėjo į pabaigą, iš jo buvo ištrauktas pažadas susitikti su KGB pareigūnu kitą kadenciją.

Tačiau vos išvykęs iš Maskvos diplomatas sugebėjo laikyti nuo savęs KGB rankos atstumu. Perskaitęs Karevo bylą didžiojo Kembridžo penketuko narys Kimas Philby patarė KGB nekompromituoti jo viešai - greičiausiai dėl to, kad būtų buvę pernelyg akivaizdu, jog čia nagus prikišęs KGB.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"