TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 05 30 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23 d.

Šaltojo karo meto operacijos prieš Didžiąją Britaniją

II dalis: po operacijos "Foot" ("Pėda")

Nors Maskva teisėtai išsakė viešą pasipiktinimą, kai 1971-ųjų rugsėjį iš Londono buvo išsiųsti 105 KGB ir GRU pareigūnai, centras suprato, kad jį ištiko viešųjų ryšių katastrofa. Centras ėmėsi organizuoti aktyvių priemonių vajų, kurio tikslas - suversti kaltę britų žvalgybai ir diskredituoti masinį sovietų pareigūnų išsiuntimą iš salos.

Kampanijos ašimi tapo buvusi SIS žvaigždė ir Didžiojo Kembridžo penketuko narys Kimas Philby. Tačiau šis buvo tokios prastos formos, kad buvo neįmanoma jo leisti į viešumą: nuo 1968 metų, kai K.Philby išleido savo memuarus, KGB, matyt, nebesinaudojo jo paslaugomis, nes jis šlaistėsi po Rusiją kone visą laiką mirtinai nusitašęs ir net nebesuvokiantis, kur yra ir koks dabar paros metas - diena ar naktis?

Vis dėlto aštuntojo dešimtmečio pradžioje K.Philby iš alkoholizmo liūno pamažu ištraukė Rufa. "Tai moteris, kurios laukiau visą gyvenimą", - sakė jis.

Be abejo, centras nusprendė teisingai, kad po operacijos "Foot" ("Pėda") K.Philby vis dar buvo nepasiruošęs surengti spaudos konferenciją. Todėl panaudojo platų interviu su juo laikraštyje "Izvestia" 1971-ųjų spalio 1 dienos numeryje, kad paneigtų "dešiniųjų buržuazijos britų spaudoje pasirodžiusius šmeižikiškus įtarimus", jog iš Londono išsiųsti oficialūs sovietų asmenys buvo įsitraukę į špionažą. Interviu, kitaip nei kur kas švelnesniu tonu parašyti ir prieš trejus metus išleisti K.Philby memuarai, buvo atkartojamos stereotipinės frazės, smerkiančios britų "valdančiuosius sluoksnius":

"Reikia pasakyti, kad šnipinėjimo manija, šmeižikiškų pramanų apie Sovietų Sąjungą skleidimas - tai nieko nauja Anglijos valdančiųjų sluoksnių veikloje. Už tokių veiksmų visuomet slypi aiškūs ir konkretūs politiniai tikslai.

Šį kartą ir intensyvi antisovietinė provokacija, ir didžiulio masto melagingi kaltinimai sovietų oficialiesiems asmenims Londone, kaip ir pasirinktas laikas šiems veiksmams, atskleidžia sąmoningą konservatorių, kurie šiuo metu yra valdžioje, veikimą. Tokie veiksmai - tai pagalių kaišiojimas į ratus įtampos Europoje mažinimo procesu.

Ir visai ne atsitiktinumas, kad, kaip skelbia Anglijos buržuazinė spauda, vyriausybės sluoksniai parodė akivaizdų nepasitenkinimą ir, sakyčiau, baimę dėl Sovietų Sąjungos vykdomos užsienio politikos, kurios tikslas - normalizuoti susiklosčiusią tarptautinę situaciją."

Vargu ar K.Philby pats sukurpė šias pompastiškas nuvalkiotas banalybes. Greičiausiai KGB jam po nosimi pakišo pasirašyti jau parengtą tekstą. K.Philby tik pridėjo keletą asmeninių prisiminimų iš britų žvalgybos vykdyto antisovietinio "psichologinio karo" - ironiška, tačiau jis tvirtino, kad "SIS nenutraukė savo ardomosios veiklos prieš Sovietų Sąjungą net karo su hitlerine Vokietija metais".

Iš tikrųjų įrodymų trūkumas apie karo metų antisovietinę subversiją SIS raportuose, kuriuos nešė K.Philby, vertė centrą įtarti, kad jų šnipas buvo dezinformuotas. Tai, jog K.Philby atskleidė pavardes pareigūnų, kurie tariamai ir iš tiesų veikė Artimuosiuose Rytuose nuo 1963-iųjų, kai jis pabėgo iš Beiruto, dar kartą patvirtina, kad jei ne visus, tai daugumą K.Philby duotų interviu sukurpė centras. O tarp britų žvalgybos pareigūnų, jo minimų pastarajame interviu, buvo ir jaunasis Davidas Speddingas, kuris po ketvirčio amžiaus taps SIS galva.

Taigi pokalbis su K.Philby spaudoje ne tik nesumažino masinio sovietų pareigūnų išsiuntimo iš Londono padarytos žalos, priešingai - išvis baigėsi visišku viešųjų santykių fiasko. Keturi visuomenėje žinomi libaniečiai - Beiruto savaitraščio "Al Zaman" redaktorius ir leidėjas Robertas Abella, buvusio prezidento Camille Chamoun sūnus Dori Chamoun, buvęs libaniečių saugumo vadas Emiras Faridas Chehabas ir Libano parlamento narys Ahmedas Isbiras, - interviu įvardyti kaip britų agentai, nedelsdami iškėlė sovietų naujienų agentūrai TASS ieškinį už šmeižtą spaudoje.

Sovietų Sąjungos ambasadorius Beirute, siekdamas su visa savo vyriausybe atsiriboti nuo ieškinio, pareiškė, kad šis reikalas "yra grynai žurnalistinis" ir kad "Sovietų Sąjunga kaip valstybė neturi su juo nieko bendra". Vis dėlto greitai jis buvo priverstas atsiimti savo žodžius, mat į bylą įtrauktas TASS biuro Beirute vadas Nikolajus Borisovičius Filatovas ir ėmė tvirtinti, jog "TASS yra vyriausybinė naujienų agentūra" ir kad jis pats turi diplomatinę neliečiamybę.

Lyg to būtų negana, reikalai dar labiau pakrypo į bloga, nes komunistų advokatas, kurį sovietų ambasada parinko ginti TASS, centrui pasirodė esąs SIS agentas. Nelaukdama, kol byla pasieks teismą, sovietų rezidencija Beirute išvežė N.Filatovą ir visą jo šeimą į Maskvą.

O 1972 metų gegužę TASS biuro Libane vadovas Raymondas Saadehas, kuris negalėjo pretenduoti į diplomatinę neliečiamybę, buvo nuteistas dviem mėnesiams kalėti ir privalėjo sumokėti kiekvienam ieškovui po 40 tūkst. Libano svarų už padarytą žalą. Vėliau R.Saadehas padavė apeliaciją ir ji buvo patenkinta: suma sumažinta iki tūkstančio svarų baudos ir po 10 tūkst. svarų kiekvienam ieškovui (iš viso maždaug 6 tūkst. Didžiosios Britanijos svarų sterlingų).

O TASS naujienų agentūrai suduotas dar vienas žeminantis smūgis: įsakyta visuomenei ir pasauliui pranešti apie teismo nuosprendį. Visa istorija pasirodė "The Times" puslapiuose su antrašte "TASS įsakyta sumokėti už misterio Philby skleidžiamą šmeižtą".

Net laikraštyje "Izvestia" pasirodęs siaubingas interviu su K.Philby tęsinys neįtikino šnipo, kad KGB nebeturi jokių intencijų dar kada nors naudotis jo talentu ir tikrai nesiekia reabilituoti jo reputacijos.

Kai 1972-ųjų pradžioje, praėjus mėnesiui po K.Philby vedybų su Rufa, Olegas Kaluginas pirmą kartą susitiko su juo po Didžiojo Kembridžo penketuko laikų, jis išvydo "žmogaus šešėlį": "Jam einant ant sienų šokčiojo sulinkusios figūrėlės šešėliai. Nuo jo trenkė degtine. Jis kažką nesuprantamai, nerišlia rusų kalba man vebleno."

Per kitus kelerius metus O.Kaluginui ir kitiems jauniesiems karininkams Pirmojoje vyriausioje valdyboje pamažu pavyko reabilituoti K.Philby - jam užduodavo strateguoti aktyviąsias priemones ir vesti seminarus apie Didžiąją Britaniją, Airiją, Australaziją ir Skandinaviją jauniems pareigūnams.

Vis dėlto senoji Pirmosios vyriausiosios valdybos gvardija su Kriučkovu priešakyje į K.Philby žvelgė įtariai ir nesutiko įsileisti jo į Jasenevą. K.Philby leido savo dieneles neturėdamas nei vietos, nei statuso. Vakarų žurnalistams jis mėgo sudaryti įspūdį, kad yra KGB pulkininkas - ar net generolas - Philby. Tačiau realybėje tebuvo senasis agentas Tomas.

Tuo metu daugelis sovietų rezidencijos Londone agentų po masinio sovietų išsiuntimo iš Didžiosios Britanijos 1971 metų rugsėjį "liko ant ledo". Centras apskaičiavo, kad rezidencija greičiausiai negalės normaliai vykdyti operacijų, net jei ir sumažintų jų skaičių bei mastą, bent jau iki 1974-ųjų vidurio.

Be to, gerokai praretintas KGB ir GRU pareigūnų gretas Londone imta kur kas atidžiau stebėti. Pavyzdžiui, 1971-ųjų rugsėjo 17 dieną KGB agentas GLC automobilių vairavimo pažymėjimų departamente Abdoolcaderis buvo iškart suimtas, kai jo kontrolierius Lyalinas įspėjo jį, kad sovietų šnipai yra sekami. Abdoolcaderio kišenėje britai rado Lyalinui adresuotą atviruką, kuriame buvo surašyti MI5 sekimo automobilių registracijos numeriai. Abdoolcaderis trejiems metams atsidūrė už grotų.

Kadangi 1971-aisiais sovietų agentai buvo masiškai išsiunčiami iš Londono, centras paprašė Kubos ir Rytų Europos žvalgybų padėti užpildyti atsiradusias šnipinėjimo spragas Anglijos sostinėje. KGB taip pat pasistengė kiek įmanoma kompensuoti gerokai apkarpytus savo rezidencijos Londone sparnus - išplėtė agentų tinklą tarp diplomatų ir sovietų ambasados Londone darbuotojų. 1973-iaisiais jau devyniolika ambasados darbuotojų pavardžių figūravo centro sąrašuose kaip KGB agentai, tarp jų ir ambasadoriaus pavaduotojas Ivanas Ipolitovas.

Kai kurie KGB pareigūnai - išsiųsti iš Anglijos arba tie, kuriems uždrausta įkelti koją į šalį, - buvo paskirstyti po kitas Didžiosios Britanijos tautų sandraugos šalių sostines, įtaisyti didesnėse emigrantų bendruomenėse. Tačiau buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktame archyve minimi vos keli iš Londono ištremtų ir centro iš naujo įdarbintų pareigūnų užverbuoti agentai.

O pirmasis rezidencijos Londone skyrius, atnaujinęs kažką panašaus į normalų operacijų vykdymą po masinio agentų išsiuntimo iš Londono 1971-aisiais, priklausė X linijai (mokslas ir technologijos). 1972 metais planuota atnaujinti kontaktus su šešiais geriausiai vertinamais agentais: veterane Melita Norwood (Hola) Britų spalvotųjų metalų tyrimo asociacijoje (pirmą kartą ji užverbuota dar 1937 metais), aeronautikos inžinieriumi kodiniu vardu Ace, valstybės tarnautoju Huntu, kurį kadaise buvo užverbavusi M.Norwood, aeronautikos ir kompiuterių inžinieriumi Yungu, chemijos inžinieriumi Naginu bei laboratorijos asistentu Stepu.

Nors buvusio KGB archyvaro V.Mitrochino surinktame KGB archyve pateikiama tik nebaigta ataskaita, kaip pavyko sugrąžinti į darbą šešis agentus, visiškai aišku, kad šnipus aktyvuoti buvo nelengvas darbelis, ir greičiausiai ne trumpas: agentus teko ilgai ir nuobodžiai stebėti, ar nė vieno jų neseka britų MI5.

Su Huntu nesisekė atnaujinti kontakto iki pat 1975 metų, bet net ir tada sovietai nusprendė, jog kur kas saugiau jo kontroliere paskirti prancūzę agentę Maire, o ne operatyvinį pareigūną Londono rezidencijoje.

Kai 1974-aisiais pagaliau pavyko atnaujinti kontaktą Londone su M.Norwood, ji jau prieš dvejus metus buvo išėjusi į pensiją. Kadangi nebeturėjo priėjimo prie svarbių mokslo ir technologijų dokumentų, centras reguliarius ryšius su ja nedelsdamas nutraukė. Vis dėlto Hola (M.Norwood) centro akyse išsaugojo puikiausią reputaciją kaip ilgiausiai tarnavusi ir ypač produktyvi agentė Didžiojoje Britanijoje. Ji sugebėjo iššnipinėti net Didžiosios Britanijos atominės bombos kūrimo programą.

Atrodo, kad per visą savo, kaip sovietų agentės, karjerą M.Norwood nuoširdžiai tikėjo Sovietų Sąjunga. 1979-aisiais, praėjus keturiasdešimt dvejiems metams nuo tos minutės, kai oficialiai pradėjo savo karjerą, ji su vyru atvyko į Maskvą. Čia M.Norwood buvo pasiūlyta piniginė premija, tačiau Melita atsisakė jos. Buvusi agentė tikino turinti visko, ko reikia pragyvenimui.

Net ir po 1971-aisiais Didžiosios Britanijos atlikto "didžiojo valymo" KGB vis tiek sugebėjo siųsti X linijos agentus bei "patikimus kontaktus" iš Sovietų Sąjungos universitetų į Didžiąją Britaniją pagal mokslininkų mainų programas, taip pat atlikti mokslinius darbus daktaro bei kitiems laipsniams gauti inžinerijos ir gamtos mokslų srityse. Daugelis agentų įsitaisė Londono apylinkių universitetuose ar net Oksforde ir Kembridže. Jų "operatyvinių operacijų užduotys" buvo identifikuoti potencialius sovietų agentus tarp universitetų studentų ir dėstytojų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"