TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 06 06 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia 2007 metų rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30 d.

Nors devintojo dešimtmečio pradžioje PR linija pamėgo gerokai išpūsti savo vykdomų aktyviųjų priemonių svarbą Didžiojoje Britanijoje, be abejo, kagėbistų sąskaitoje buvo ir sėkmingai atliktų operacijų.

Įtakingi dienraščiai "Observer" ir "New Statesman" puikavosi britų spaudos, kuri spausdino A valdybos sufabrikuotus ir amerikiečius bei Pietų Afrikos piliečius diskriminuojančius dokumentus, sąraše. Pavyzdžiui, "Observer" publikavo suklastotą Zairo saugumo tarybos memorandumą, pavadinimu "JAV ir Pietų Afrikos sąmokslas Angoloje".

Tuo metu "New Statesman" pasirodė sufabrikuotas Pietų Afrikos karinės žvalgybos laiškas JAV ambasadorei Jungtinėse Tautose Jeane Kirkpatrick, kuriame išreiškiama padėka ir užsimenama, kad jai "kaip dėkingumo ženklas" gimtadienio proga išsiųsta dovana.

Konservatorių "Sunday Express", tiesa, tik 1986 metais, pirmuose puslapiuose išspausdino istoriją, paremtą raportais (iš tikrųjų juos parengė A valdyba), jog AIDS virusą sukūrė amerikiečiai kaip biologinį ginklą.

Vis dėlto sovietų tvirtinimai, kad KGB aktyviosios priemonės gana sėkmingai darė įtaką Didžiosios Britanijos viešajai nuomonei, buvo ne kas kita kaip naivus tikėjimas savo propaganda. KGB turėjo mažai agentų Didžiosios Britanijos spaudoje, tad įvykdyti pirmąją specialiųjų priemonių operaciją prieš Margaret Thatcher 1979 metais, kai ši tapo ministre pirmininke, biuras pasirinko ne britų, o danų žurnalistą Arne Herlovą Peterseną (kodiniais vardais Kharlevas ir Palle).

Sovietų rezidencijos Kopenhagoje ryšininkas A.Petersenas į Maskvą buvo pakviestas aštuntojo dešimtmečio viduryje "ryšiams sustiprinti". Nuo to laiko sovietai juo reguliariai naudojosi kaip įtakos agentu: žurnalistas ne tik rašydavo straipsnius kontrolierių pasiūlytomis temomis, bet ir savo vardu pasirašydavo bei spausdindavo A valdybos sukurptas publikacijas bei pamfletus anglų kalba.

Pirmoji A.Peterseno ir A valdybos bendra kūryba, nukreipta prieš M.Thatcher, pasirodė 1979-aisiais. Buvo išspausdintas pamfletas "Šaltojo karo kariai", kuriame premjerei suteikiamas pagrindinės Europos antisovietinio žygio karžygės titulas.

Kitas A.Peterseno, bet iš tikrųjų A valdybos, suregztas ir 1980 metais publikuotas pamfletas "Tikrieji toriai", buvo visas skirtas vien M.Thatcher. Tačiau šį kartą KGB, kurio satyra visada buvo silpnoji vieta, iš didelio rašto išėjo iš krašto - pamfleto nevykusia paantrašte "Thatcher, kuri negalėjo sutaisyti savo stogo" autorius iš A valdybos taip prastai išmanė Anglijos geografiją, kad net surimavo teiginį, jog M.Thatcher gimtasis Granthamas Linkolnšyre yra "Londono priemiestis". Šiaip ar taip, centras nuoširdžiai didžiavosi savo skleidžiama satyrika, nors iš tikrųjų abiejų pamfletų (greičiausiai turėjusių daryti įtaką Didžiosios Britanijos viešosios opinijos formuotojams) poveikis buvo niekinis.

Vienas ryškiausių to laikotarpio sovietų agentų Didžiojoje Britanijoje buvo korumpuotas detektyvas seržantas Johnas Symondsas iš Londono metropoliteno policijos, užverbuotas iškart po britų operacijos "Foot", per kurią iš šalies išsiųsta rekordinis skaičius KGB pareigūnų. KGB jam suteikė Scoto kodinį vardą ir Johnas tapo kone labiausiai klajojančiu iš visų sovietų agentų Didžiojoje Britanijoje.

1969-ųjų lapkričio 29 dieną, kai dienraštyje "The Times" mirgėjo 12 "Apollo" astronautų pėdų įspaudų Mėnulyje nuotraukos, to paties leidinio pirmuose puslapiuose pasirodė straipsnis pavadinimu "Londono policininkai įtariami kyšių ėmimu. Pokalbių įrašai atskleidžia įrodymų klastojimą". Du slapyvardžiais pasirašę "The Times" reporteriai tvirtino slapta klausydavęsi J.Symondso ir dar mažiausiai dviejų detektyvų pokalbių telefonu bei turį įrodymų, kad šie "ima dideles pinigų sumas už kaltinimų panaikinimą, už aplaidų įrodymų perdavimą teismui ir už tai, jog nusikaltėliams leidžia veikti nebaudžiamiems".

Trisdešimt trejų metų J.Symondsas prisipažino žurnalistams esąs "mažytės firmos didžiulėje firmoje" - korumpuotų detektyvų grupės, kurią "patepa" tokie nusikaltėliai kaip Londono gangsterių bosas Charlie Richardsonas, narys. Laukdamas teismo 1972-aisiais J.Symondsas kelis mėnesius slapstėsi, o paskui išskrido į užsienį. Jo KGB byloje minima, kad bėgdamas J.Symondsas pasinaudojo savo draugės brolio Johno Fredericko Freemano, psichinio ligonio, asmens dokumentu - detektyvo nuotrauką į pasą meistriškai įklijavo meilužė iš Ch.Richardsono gaujos. Kiti du "The Times" į dienos šviesą išvilkti korumpuoti policininkai buvo nuteisti: vienas - šešerius, kitas - septynerius metus kalėti.

1972-ųjų rugpjūtį J.Symondsas pasirodė Sovietų Sąjungos ambasadoje Rabate, papasakojo savo istoriją ir, paaiškinęs, kad nebeturi pinigų, pasiūlė KGB savo paslaugas. Norėdamas būti tikras, jog jo istorija atkreips centro dėmesį, J.Symondsas paminėjo specialiojo skyriaus pareigūno, saugojusio KGB išdaviką Olegą Ljaliną, pavardę ir pareiškė manąs, kad jį visai įmanoma papirkti.

Kitus aštuonerius savo gyvenimo metus J.Symondsas praleido dirbdamas KGB agentu. Pastebėjęs, kad vyrukas yra "patrauklios išvaizdos", centras nusprendė paskirti jį pirmuoju britu Romeo-šnipu. J.Symondso veikla apsiribojo taikinio suviliojimu ir romano užmezgimu. Tradiciniai KGB seksualinio kompromitavimo ir šantažo, norint užverbuoti ar priversti išduoti informaciją, metodai į jo pareigas neįėjo.

1973 metais J.Symondsas buvo išsiųstas į Bulgariją ieškoti taikinių Juodosios jūros kurortuose, kuriuos ypač mėgo turistai iš Vakarų. Svarbiausiu jo seksualiniu laimėjimu čia tapo vieno oficialaus asmens iš Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės žmona. J.Symondsas kelerius metus važinėjo į Boną ir palaikė su ja ryšius. Iš brito meilužės 1975-aisiais gautą informaciją centras laikė tokia svarbia, kad net surašė raportą asmeniškai J.Andropovui.

KGB siuntinėjo J.Symondsą vilioti svarbias pareigas einančių ar gerą padėtį užimančių - daugiausia Vakarų šalių ambasadose - moterų po

keturis žemynus. Kai 1973 metų antrąją pusę baigė romaną su meiluže Bonoje, britas gavo kitą užduotį - įsisukti tarp Amerikos ir Didžiosios Britanijos misijas Afrikoje vykdančių moteriškaičių. Tačiau nesulaukęs metų pabaigos J.Symondsas staiga Tanzanijoje susirgo liga, kuri jo KGB byloje pavadinta "tropikų karštlige", ir buvo priverstas grįžti į Maskvą gydytis.

Kai tik pasveiko, J.Symondsas gavo įsakymą apsukti galvą Didžiosios Britanijos ambasados Maskvoje darbuotojai kodiniu vardu Vera. Ji, kaip buvo pastebėję KGB sekliai, laisvalaikiu mėgo ilgus pasivaikščiojimus viena.

J.Symondsas sėkmingai "netyčia" susidūrė su Vera, prisistatė Jeanu-Jacques'u Baudouinu, iš Kanados į 1974-ųjų Tarptautinę polimero parodą Maskvoje atvykusiu verslininku, ir netrukęs užmezgė su ja draugystę. Nors brito asmens byloje teigiama, jog Vera "prie jo prisirišo" ir atskleidė jos laukusios kitos tarnybos detales bei davė namų adresą Didžiojoje Britanijoje, nėra jokio įrašo, kad moteris būtų suteikusi vadinamajam verslininkui kokios nors svarbios tarnybinės informacijos, tik papasakojo nereikšmingas paskalas apie kai kuriuos kolegas ir valdžią Maskvoje bei Londone. Vis dėlto centras ją laikė potencialiai svarbiu šaltiniu, kuris galėtų padėti nustatyti kitus, daug svarbesnius taikinius Didžiosios Britanijos ambasadoje.

1976 metais KGB nurodymu J.Symondsas leidosi į ilgą kelionę - nuo Bulgarijos per Afriką ir Indiją iki Pietryčių Azijos. Indijoje jis suviliojo anglę kodiniu vardu Jill, Izraelio pilietę ir dar mažiausiai penkias amerikietes. Tačiau 1977-aisiais sovietų Romeo odisėja baigėsi. Singapūre mergindamas Vakarų diplomato sekretorę, kurią jam buvo nurodžiusi vietinė KGB rezidencija, J.Symondsas išsigando, kad yra sekamas, staiga nusipirko lėktuvo bilietą į Atėnus, o iš ten grįžo į Bulgariją.

K valdyba įvertino J.Symondso penkerių metų darbą ir padarė išvadą, jog dirbdamas KGB jis neparodė jokių nesąžiningumo ženklų, be to, turi "duomenų, reikalingų operatyviniam darbui", todėl vis dar gali - nors brito kelionės dokumentai ir sukėlė Vakarų saugumo agentūroms įtarimų, - dirbti KGB agentu. Taigi K valdybos vadas O.Kaluginas paliepė, o Kriučkovas nurodė Nelegalų valdybai suteikti J.Symondsui naują asmens tapatybę. Taip jis tapo australu Raymondu Francisu Everettu (kodiniu vardu Forstas) - tikrasis R.F.Everettas mirė būdamas vaikas Antrojo pasaulinio karo metais.

1978 metų liepos 23 dieną J.Symondsas, turėdamas padirbtą Didžiosios Britanijos pasą (Everetto vardu), gimimo liudijimą ir 8 tūkst. dolerių kišenėje, išskrido iš Maskvos į Tokijų, o iš ten - į Australaziją. Nusileidęs Australijoje J.Symondsas sunaikino britišką pasą. Vietoj jo agentui buvo parūpintas australiškas pasas mirusio antrininko vardu. Savo veiklą Australazijoje J.Symondsas pradėjo nuo Naujosios Zelandijos - praleido ten keletą mėnesių, kad grįžęs į Australiją visiems galėtų pasakoti legendą, neva jis yra australas, kelerius metus gyvenęs Naujojoje Zelandijoje.

Jau tų pačių metų lapkritį J.Symondsas su regbio komandos palaikymo grupe atvyko į Australiją ir ėmėsi merginti nedidelės kelionių agentūros vadybininkę Margaret. Vyriškis vylėsi, jog ši jam suteiks visus dokumentus, reikalingus prašant išduoti naują pasą.

Ciniškas J.Symondso raportas centrui nesiskyrė nuo ankstesnių jo pergalių ataskaitų: Margaret, kaip rašė jis, buvo aukšta, plona ir plokščia, tik apvaliais pečiais, jai virš viršutinės lūpos žėlė ūsiukai, tad mergina noriai priėmė brito meilinimąsi. J.Symondsas užvertė ją gėlėmis, šokoladu, dovanėlėmis ir kvietimais pavakarieniauti.

Tačiau Margaret, J.Symondso nelaimei, buvo kiek negraži, lygiai tiek sąžininga. Kai vyriškis ilgai nelaukęs paprašė merginos tapti jo laiduotoja, ši atsisakė motyvuodama tuo, kad pagal įstatymą privalo jį pažinoti bent jau vienus metus. Lyg to būtų buvę negana, J.Symondsui kaip tik baigėsi pinigai.

Nors per sovietų rezidenciją Kanberoje agentas turėjo gauti

lėšų, kažkas atsitiko ir jis liko basas. Kai nesugebėjo susimokėti nuomos už butą, šeimininkas išspyrė jį lauk. Viena mokytoja, kurią J.Symondsas įtikino suteikti jam pastogę, po dviejų savaičių irgi išmetė vyrą lauk. Šnipo padėtis buvo tokia bloga, kad vienu metu jis net keletą naktų praleido Gelbėjimo armijos bendrabutyje. Galiausiai J.Symondsui šiaip ne taip pavyko per prancūzų banką Sidnėjuje pasiimti 5 tūkst. JAV dolerių iš savo banko sąskaitos, kurią buvo atsidaręs Freemano (pirmasis jo slapyvardis) vardu Senegale.

Tik 1979 metų pradžioje J.Symondsas gavo Australijos pasą R.Everetto pavarde ir netrukus išskrido į Romą. Iš Italijos sostinės traukiniu nukeliavo į Vieną susitikti su savo KGB kontrolieriumi. Tačiau J.Symondsas jau buvo gerokai sutrikęs dėl tos painiavos, į kurią įklimpo siekdamas Australijos piliečio tapatybės. Bijodamas naudotis naujuoju pasu, britas pritvirtino jį sau prie kojos po kojine ir išsitraukė senąjį suklastotą anglišką asmens dokumentą, kurį turėjo sunaikinti vos atvykęs į Australiją, bet to nepadarė. Vienoje J.Symondsas pateikė savo kontrolieriui naująjį pasą, o paskui per Belgradą grįžo į Rusiją.

Maskvoje Andropovas, Kriučkovas ir Grigorijus Fiodorovičius Grigorenka (Antrosios vyriausiosios valdybos galva) vienbalsiai nusprendė, kad J.Symondsas, vėl apsimesdamas Kanados verslininku, turi suvilioti Didžiosios Britanijos ambasados sekretorę. Šį kartą agento taikiniu tapo ankstesnės aukos draugė Erica, kurią jis jau buvo sutikęs prieš penkerius metus. Tačiau operacija žlugo iš dalies dėl gerokai apvytusio J.Symondso grožio - agento asmens byloje pažymėta, kad "jo fiziniai duomenys nepatraukė Ericos".

Nepavykęs bandymas suvilioti sekretorę greičiausiai buvo paskutinė J.Symondso, kaip KGB Romeo, užduotis. Brito byloje užsimenama, jog nuo tada, kai grįžo iš Australijos, buvo vis sunkiau ir sunkiau jį suvaldyti, nors pats J.Symondsas aiškino, kad tai KGB juo nesidomi ir nepasitiki. Medicininio įvertinimo, atlikto be jo žinios, išvadose sakoma, jog J.Symondsas emociškai nestabilus, turi psichikos sutrikimų, yra itin jautrus ir nepajėgus sąmoningai vertinti savo veiksmų.

1980 metais jis išskrido į Sofiją, ketindamas vesti tuometę savo draugę Nellie, tačiau netrukus porelė išsiskyrė ir britas paprašė leisti jam išvykti į Vakarų Europą. Centrui nespėjus nieko atsakyti, jis nukeliavo iki Vienos, o iš ten - į Didžiąją Britaniją. Tų pačių metų balandį J.Symondsas, lydimas advokato, pats nuėjo į centrinį baudžiamąjį teismą, kuris prieš aštuonerius metus buvo išdavęs jo arešto orderį, ir pasidavė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"