TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 06 20 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24,31, rugsėjo 7,14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13 d.

Šaltojo karo meto sovietų žvalgybos veiklą Vakarų Vokietijoje gerokai palengvino tai, kad dėl Vokietijos padalijimo sovietams įsiskverbti į Vokietijos Federacinę Respubliką buvo kur kas lengviau, nei į bet kurią kitą vakarų valstybę. Į vakarus pabėgo tiek daug Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) piliečių - vien iki Berlyno sienos iškilimo 1961-aisiais maždaug trys milijonai, - kad tarp jų paslėpti šimtus, net tūkstančius Rytų Vokietijos ar sovietų agentų nebuvo sunku.

Daugybė KGB nelegalų apsimetė pabėgėliais. Kai kurie jų buvo Sovietų sąjungos pilietybę turintys KGB pareigūnai, prieš tai ilgus metus kūrę savo Vokietijos tapatybes saugioje VDR terpėje, o perbėgę į VFR nusitaikė į šiaurės Amerikos ir kitų Vakarų valstybių piliečius. Kiti buvo KGB užverbuoti ir apmokyti Rytų Vokietijos agentai nelegalai, daugiausia dirbę pačioje VFR.

Be to, VFR buvo vienintelė Vakarų valstybė, iš kurios į Maskvą plaukė daugiau "Stasi" užsienio žvalgybos skyriaus HVA (Hauptverwaltung Aufklarung) prie KGB surinktos slapčiausios informacijos nei iš pačios KGB.

HVA, kuri veikė KGB metodais, vykdytos operacijos Vakarų Vokietijoje daugiausia buvo "Romeo šnipų" (terminą sugalvojo Vakarų spauda, o vėliau jį ėmė vartoti ir patys HVA) tipo.

KGB sekso žabangas Vakarų diplomatams ir atvykėliams į Maskvą spendė dar nuo ketvirtojo dešimtmečio. Procedūra visuomet vykdavo ta pačia seka: patrauklaus moteriškos ar vyriškos lyties jauko pakišimas aukai po nosimi, aukos sugundymas, fotografijų, kuriose užfiksuota auka su jauku intymiomis pozomis, pateikimas (o kai kada -- netikėtas "žmonos" arba "vyro" arba "giminaičio" pasirodymas pačiame intymumo įkarštyje), ir galiausiai - šantažas.

Tuo tarpu HVA naudojama taktika buvo ne tik subtilesnė, bet ir efektyvesnė: meilė, ar bent jau į ją panašus jausmas, trunkantis ilgesnį laiką, atnešdavo kur kas daugiau naudos, tai yra šnipinėjimo trofėjų nei trumpi seksualiniai nuotykiai. O pagrindiniai Romeo šnipų taikiniai buvo vienišos, daugiausia trisdešimtmetės ar keturiasdešimtmetės Vakarų Vokietijos ministerijų bei žvalgybos valdybų sekretorės.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir KGB biuras Karlšorste HVA pavyzdžiu pradėjo "atakuoti sekretores". Vėliau kai kurios buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktos bylos atskleidė, kad kai kurie "sekretorių šnipai", laikyti HVA agentais, iš tikrųjų dirbo KGB.

Pagrindiniais Karlšorsto taikiniais tapo užsienio reikalų ministerijos Bonoje moteriškos lyties darbuotojos, kurias parinkdavo KGB agentė ministerijos personalo skyriuje Gisela Herzog (kodiniu vardu Marlene). Gisela buvo užverbuota 1954 metais - šį kartą pasidarbavo ne Romeo šnipas - o 1958 metais ištekėjo už oficialaus asmens iš prancūzų Gynybos ministerijos ir persikėlė į Paryžių.

Pirmąja KGB "sekretorių atakos" auka tapo G.Herzog draugė ir vieno Užsienio reikalų ministerijos skyriaus vadovo sekretorė Leonore Heinz (kodiniu vardu Lola). Ją suviliojo vakarų vokietis iš Freiburgo, kurio vardas sutapo su Leonore pavarde, ir kurį KGB užverbavo 1957-aisiais, Heinzas Sutterlinas (kodiniu vardu Walteras).

Kai 1958 metais G.Herzog išgirdo, kad trisdešimtmetė Leonore neatsispyrė H.Sutterlino žavesiui, netikėtai prabudo jos sąžinė. Veikiausiai numanydama, kad Leonore liks didžiai įskaudinta, kai išaiškės, jog ja paprasčiausiai pasinaudojo, G.Herzog parašė centrui: "Turiu pasakyti, kad neturėtumėte versti Lolos su mumis bendradarbiauti per H.Sutterliną. Ji labai nusivils". "Aš jūsų prašau, - rašė ji kitame laiške, - palikite Lolą ramybėje."

Centras veikiausiai į agentės laiškus nekreipė jokio dėmesio. 1960 metų gruodį Leonore Heinz ir Heinzas Sutterlinas susituokė. H.Sutterlinas su savo žmona dažnai kalbėdavosi apie iškilusį pavojų, kad Šaltasis karas virs karštuoju karu. Tuo metu, kai Vakarų Vokietijos lyderiai statė branduolinius skydus, jis tvirtino, kad jie turėtų susirūpinti savo saugumu. Leonore sutiko jam atskleisti viską, ką žinojo apie Rytų ir Vakarų tarpusavio santykius. Ir jau 1961-aisiais, iš pradžių nenoromis, ji buvo įtraukta į KGB agentų tinklą.

Po dvejų metų H.Sutterlinas raportavo centrui, kad neminėdamas KGB vardo jis prisipažino savo žmonai, kad jos suteiktą informaciją perduoda vienai organizacijai, kurios tikslas - užkirsti kelią branduoliniam karui: "Aš pasakiau Lolai, kad pasaulyje yra viena tokia nuostabi organizacija, savo tikslu laikanti taikos išsaugojimą. Ir šiai organizacijai reikia iš jos vienos didelės paslaugos. Ji privalo ir toliau dirbti užsienio reikalų ministerijoje, bet pranešti man viską, ką ten sužinos... Organizacija mano, kad ji labai gerai dirba... Ji sutiko bendradarbiauti ir padėti viskuo, kuo tik galės ir pareiškė mananti, kad kiekvieno piliečio pareiga yra daryti viską, kad niekdarių rankos būtų surištos. Ji atsisako bet kokio užmokesčio už pagalbą. Aš manau, kad Lola yra tokia pagalbininkė, kuria mes visiškai galime pasikliauti."

Nors jo žmona atsisakė užmokesčio, H.Sutterlinas gaudavo tūkstantį Vokietijos markių per mėnesį.

Nuo 1964 metų H.Sutterlinas į Maskvą per Rytų Vokietijos nelegalą Eugenijų Runge'ą (kodiniu vardu Maksas), kuris dirbo KGB Karlšorste, perduodavo Lolos nufotografuotų ministerijos dokumentų juosteles. E.Runge'as savo ruožtu juosteles įmesdavo į pašto dėžutę iki pareikalavimo, kurią ištuštindavo kas nors iš sovietų rezidencijos Bonoje.

Kai Leonore galiausiai susivokė dirbanti sovietams, E.Runge'as pats su ja susitiko. Jis įsitikino, kad šioji žinia moters visiškai nesujaudino. Leonore pareiškė visiškai pasitikinti savo vyru ir jos veikla taikos labui yra darbas, kurį ji privalo atlikti.

H.Sutterlinas pridūrė E.Runge'ui, jog Leonore savo veiklą dar motyvavo ir "neapykanta šlykščių Užsienio reikalų ministerijos aukštesniųjų pareigūnų kastai" bei "pasitenkinimu dėl to, kad jiems daro kiek galėdama daugiau žalos". Šitaip agento paaiškintas sėkmingo užverbavimo atvejis atskleidžia KGB bei HVA vykdytų "sekretorių medžioklių" sėkmės paslaptį: nors dauguma sekretorių pradėjo šnipinėti iš meilės, vis dėlto bent iš dalies jas motyvuodavo ir kur kas labiau išsilavinusių bei geriau apmokamų jų viršininkų arogancija.

1967 metais E.Runge'as perbėgo į CŽV ir išdavė tiek Leonore, tiek Heinzą Sutterliną. E.Runge'as pareiškė savo tardytojams: "Mes gaudavome (VFR diplomatinius) dokumentus ankščiau, nei jie per Leonore rankas patekdavo į kodavimo skyrių. Mes dažniausiai perskaitydavome diplomatinių kurjerių iš užsienio atgabentus raportus ankščiau, nei jie pasiekdavo patį Vokietijos užsienio reikalų ministrą Gerhardą Schroederį."

Leonore, kaip jos draugė Gisela Herzog prieš devynerius metus baiminosi, liko sugniuždyta suvokus, kad ją apdūmė Romeo šnipas. Per tardymą policijoje jai surengė akistatą su sutuoktiniu, kuris prisipažino vedęs ją ne iš meilės, bet KGB įsakymu. Netrukus Leonore pasikorė kalėjimo vienutėje.

V.Mitrochino surinktose KGB bylose minimas kitas, vienas sėkmingiausių "sekretorių medžioklės" atvejų - Doris, taip pat buvo suviliota rytų vokiečio, prisidengusio svetima vėliava. Tik šį kartą KGB pasinaudojo kita priedanga, nei Leonore atveju. Doris tikėjo dirbanti ne pogrindinei taikos organizacijai, bet naujųjų nacių grupuotei.

Tikrasis Doris vardas buvo Margret Hoke ir ji sėkmingai dirbo Vakarų Vokietijos prezidento biuro mobilizacijos bei saugumo skyriuose sekretore. Jos Romeo tapo Rytų Vokietijos nelegalas Hansas-Jurgenas Henze'as (kodiniu vardu Hagenas). Prisidengęs Franzo Beckerio vardu, jis apsimetė Rytų Vokietijoje gyvenančiu vakarų vokiečiu. Trisdešimt trejų metų M.Hoke jis "atrado" netyčia: vieną dieną 1968-aisiais žvelgdamas pro langą iš savo apartamentų Bonoje, jis pamatė moterį, kuri jam pasirodė panaši į pasivaikščioti išėjusią valstybės tarnautoją.

Hagenas puolė į lauką, ir atsistojęs už telefono būdelės laukė, kol ji priartės. M.Hoke einant pro šalį, jis paklausė, gal ji turinti smulkių, nes jam reikia paskambinti. Kažkaip jis sugebėjo užmegzti pokalbį ir, išsiaiškinęs kur moteris dirba, pakvietė į pasimatymą.

Pamažu, kaip rašoma Hageno asmens byloje, "ji rimtai jį įsimylėjo ir prie jo prisirišo". Hagenas Margretei prisistatė esąs doktorantūros studentas ir paaiškino, kad rašo mokslinį darbą apie prezidento darbą ir jam reikia papildomo informacijos šaltinio, kitaip jis negalės jo pabaigti. Margrete ėmė nešti Hagenui dokumentus iš prezidentūros, kad šis galėtų užbaigti savo pramanytą disertaciją. Nors Margrete nebuvo taip aklai pametusi galvos dėl Hageno kaip Lola dėl H.Sutterlino, vis dėlto ji įsitraukė į santykius su Romeo ir kelerius metus jai "sunkiai sekėsi apsiriboti vien darbiniais santykiais".

Galiausiai 1971-aisiais ar 1972-aisiais (tiksli data neaiški), tikėdamasis imponuoti ekstremaliai dešiniosiomis Margrete pažiūromis, Hagenas jai prisipažino priklausantis "Vokietijos patriotų" organizacijai, kurios pagrindinis štabas įsikūręs Brazilijoje ir kuri dirba nacionalizmo atgaivinimo labui, o šiam darbui tęsti jai reikalinga informacija iš Bonos vyriausybės vidaus.

Pasak Hageno, Margrete pareiškė jau seniai kažką panašaus įtarinėjanti ir sutiko padėti "Vokietijos patriotams". Tuomet Hagenas pakišo jai pasirašyti sutartį, kurią neva sudarė jo "bosas" - Margrete įsipareigojo suteikti informaciją iš prezidento biuro, o išlaidoms padengti kas mėnesį gaus 500 Vokietijos markių.

Pamažu Margrete tapo priklausoma nuo mėnesinės 500 Vokietijos markių išmokos. Siekdama apsisaugoti, kad jos banko ataskaitose nebūtų jokių įrašų apie gaunamus pinigus, "algą" atiduodavo savo motinai ir liepdavo kur nors investuoti sakydama, kad pati ji nemoka taupyti. Motinos investicijų dėka ji sugebėjo nusipirkti naują butą Oberkaselyje.

Vos tik pasirašė "darbo sutartį", Margrete liovėsi rizikuodama tempti namo vogtus dokumentus. Vietoj to, Hagenas išmokė ją naudotis miniatiūriniu fotoaparatu, paslėptu lūpų dažų tūtelėje. Tik vieną kartą ji per plauką neįkliuvo: kai Margrete jau buvo bepyškinanti dokumentus prezidentūroje, į kabinetą įėjo jos viršininkas, tačiau ji sureagavo žaibiškai ir paslėpė lūpų dažų tūtelę šiam nespėjus nieko pastebėti.

Fotojuostelę Margrete paprastai perduodavo agentui Kelne arba Ciuriche. "Javka" (slapti pasimatymai) Kelne vykdavo kiekvieno mėnesio pirmąjį antradienį 8.30 valandą, maždaug penkiasdešimt metrų nuo Bismarko statulos, šalia telefono būdelės. Margretei buvo liepta rankose laikyti žurnalo "Der Spiegel" numerį - jei ji pasirengusi susitikimui, o jei nori perduoti pavojaus signalą - rankose turi laikyti maišelį. Tuo tarpu Ciuriche susitikimai vykdavo šeštadienio popietėmis - 17 valandą, prie kinų parduotuvės (Rennweg g. 35) vitrinos.

O jos Romeo Hagenas buvo du kartus apdovanotas Raudonąja žvaigžde už nuopelnus verbuojant ir prižiūrint agentę Margrete. 1976 metais jis grįžo į Rytų Vokietiją, tačiau ir toliau reguliariai susitikinėjo su Margrete Ciuriche ar Kelne.

1979 metais agentė Margrete kuriam laikui buvo "užšaldyta" saugumo sumetimais, kai jos kolegė buvo apkaltinta šnipinėjimu sovietams. Tačiau jau po metų Margrete grįžo į areną, tik jau kitu kodiniu vardu - Vera ir jau 1980 metais jos "produktyvumas" sudarė dešimt tomų slaptų dokumentų.

Nors ji vis dar palaikė ryšius su Hagenu, "laimikį" perduodavo KGB agentei Renatai. Tarp jos pateiktų dokumentų devintojo dešimtmečio pradžioje buvo 1982-ųjų spalio mėnesį įvykusių derybų tarp užsienio reikalų ministro Hanso-Dietricho Genscherio ir JAV valstybės sekretoriaus George'o Shultzo dėl raketų "Pershing II" dislokavimo VFR protokolai. Taip pat ji dalyvavo dvejose pagrindinėse NATO "WINTEX" pratybose, kurių metu iššnipinėjo VFR kariuomenės ir jos kontrolės sistemas.

Margrete buvo suimta 1985-aisiais ir netrukus prisipažino. 1987-aisiais ji buvo nuteista aštuonerius metus kalėti ir sumokėti 33 tūkstančių Vokietijos markių baudą - tiek, buvo manoma, ji gavusi iš KGB. Teisėjas jai pareiškė skiriantis gana švelnią bausmę, nes atsižvelgė į tai, jog "ji buvo beviltiškai įsimylėjusi" savo verbuotoją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"