TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 06 27 0:00

Skiriu visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24,31, rugsėjo 7,14,21,28, spalio 5,12,19,26, lapkričio 9,16,23,30, gruodžio 7,14,21,28, 2008m. sausio 4,11,18,25, vasario 1,8,15,22,29, kovo 7,14,21,28, balandžio 4,11,18,25, gegužės 9,16,23,30, birželio 6,13,20d.

Vokietijos Federacinė Respublika: Romeo šnipai.

KGB tradicinius sekretorių verbavimo metodus, kitaip tariant, šnipinėjimą iš meilės, Vokietijos Federacinėje Respublikoje sėkmingiausiai buvo įvaldęs Stasi užsienio žvalgybos skyrius HVA (Hauptverwaltung Aufklarung) prie KGB. Operacijos Vakarų Vokietijoje daugiausiai buvo "Romeo šnipų" (terminą sugalvojo Vakarų spauda, o vėliau jį ėmė vartoti ir patys HVA) tipo.

HVA taikoma taktika buvo ne tik subtilesnė nei KGB, bet ir efektyvesnė: meilė, ar bent jau į ją panašus jausmas, trunkantis ilgesnį laiką, atnešdavo kur kas daugiau naudos nei trumpi seksualiniai nuotykiai ir šantažas.

Pagrindiniai Romeo šnipų taikiniai buvo vienišos, daugiausia trisdešimtmetės ar keturiasdešimtmetės Vakarų Vokietijos ministerijų bei žvalgybos valdybų sekretorės, kaip, pavyzdžiui, Heidrun Hofer (kodiniu vardu Rosie).

Trisdešimtmetį perkopusi moteris dirbo Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio žvalgybos agentūroje BND sekretore. Ją suviliojo rytų vokietis nelegalas Rolandas aštuntojo dešimtmečio pradžioje Paryžiuje - čia ji kurį laiką darbavosi BND skyriuje.

Kariškio laikysenos Rolandas mylimąją įtikino dirbantis naujųjų nacių grupuotei "Vokietijos patriotai" ir 1973-iųjų vasario 26 dieną Insbruke, Austrijoje, supažindino ją su Vladimiru, neva vienu iš pogrindinio judėjimo lyderių.

Kitą dieną H.Hofer jau viena susitiko su Vladimiru. Šis jai papasakojo, jog pažinojo admirolą Canarisą, karo meto Abwehr (vokiečių karinė žvalgyba), kurioje taip pat buvo dirbęs ir H.Hofer tėvas, vadovą. Ir nieko nelaukdamas paaiškino, kokios informacijos jis iš jos tikisi.

Iš tikrųjų Vladimiras buvo vyresnysis KGB nelegalas ir etninis vokietis, gimęs Rusijoje 1914 metais, Ivanas Dmitrijevičius Unrau. Tačiau apie šiuos faktus, suprantama, sekretorė nenutuokė.

1974-aisiais H.Hofer buvo perkelta į BND pagrindinį biurą Pullache Bavarijoje, kur ji sėkmingai dirbo ryšių su Vakarų Europa ir NATO skyriuose ir net susižadėjo su BND majoru.

Kai H.Hofer romanas su Rolandu nutrūko, su ja kontaktą KGB palaikė per kitus du Rytų Vokietijos nelegalus Mazoną (jis apsimetė Rolando tėvu) ir Franką. Abu agentai vaidino esantys naujųjų nacių pogrindinio judėjimo nariai.

Galiausiai H.Hofer susivokė buvusi užverbuota apgaulingai, bet ir toliau dirbo KGB agente už pinigus.

1977-ųjų gruodžio 21 dieną, greičiausiai BND perspėjus prancūzų žvalgybos agentūrai "Scede", agentė buvo areštuota, kai vykdama susitikti su savo kontrolieriumi kirto Austrijos sieną. Ir jau kitą dieną prisipažino esanti KGB šnipė. Apklausiama H.Hofer nerodė jokių emocijų, tik kai jai pranešė, kad josios sužadėtinis iš BND nutraukė jųdviejų sužadėtuves, moteris apsipylė ašaromis ir paprašė atidaryti langą, neva jai trūksta oro. Vos tik pareigūnas atvėrė langą, ji staiga pakilo ir pribėgus iššoko iš šeštojo aukšto. Nors kritimą iš dalies pristabdė po langais augę krūmai, H.Hofer mirtinai susižalojo.

Be H.Hofer, sėkmingiausią užverbavimo į KGB operaciją aštuntajame dešimtmetyje atliko Rytų Vokietijos Romeo, apsukęs galvą Elke Falk (kodiniu vardu Lena). E.Falk įdėjo skelbimą į vienišų širdžių puslapį laikraštyje ir į jos širdies šauksmą iš karto atsiliepė nelegalas Kurtas Simonas (kodiniu vardu Georgas), prisistatęs Gerhardo Thieme vardu.

Iš buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktų bylų neaišku, ar Georgas pasinaudojo kokios nors kitos organizacijos vardu įtikinėdamas Leną jam šnipinėti. Tačiau jo paskatinta Lena 1974-aisiais įsidarbino kanclerio biure sekretore ir į darbą nešiodavosi miniatiūrinį, į žiebtuvėlį įmontuotą fotoaparatą bei netikrą plaukų lako buteliuką, kuriame laikydavo juosteles. Lena taip pat buvo krizių valdymo komandos narė NATO "Wintex" pratybų metu.

1977 metais centras K.Simoną apdovanojo Raudonosios žvaigždės ordinu, o Leną atidavė kitų dviejų kontrolierių nelegalų žinion. Tais pačiais metais Lena perėjo dirbti į Transporto ministeriją, o po dvejų metų - į Ekonominės pagalbos ministeriją. Kai 1980-aisiais KGB archyvaras Vasilijus Mitrochinas peržiūrėjo jos bylą, ją sudarė septyni tomai.

1989 metais E.Falk (Lena) buvo suimta, tačiau ją klaidingai apkaltino buvus Stasi užsienio žvalgybos skyriaus HVA, o ne KGB, agente. Nors nuteista šešeriems su puse metų kalėti, jau po kelių mėnesių ji buvo paleista per Rytų ir Vakarų apsikeitimą savo šnipais. Buvo įtariama, kad už šnipinėjimą E.Falk iš viso buvo gavusi 20 tūkstančių Vokietijos markių.

Ne visi KGB Romeo pasiekė tokių stulbinamų rezultatų, kaip Kurtas Simonas (Georgas) ar Rolandas. Tarp "luzerių" buvo vienas KGB rytų vokietis nelegalas Wilhelmas Kahle'as (kodiniu vardu Werneris), prisidengęs VDR gyvenančio Vakarų vokiečio tapatybe. Skirtingose šalyse W.Kahle'as naudojosi skirtingomis priedangomis: dirbo laborantu Kelno ir Bonos universitetuose, o Paryžiuje buvo vokiečių kalbos mokytojas.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis ėmėsi merginti keturias Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ir ambasadų sekretores, taip pat Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Europoje raštininkę bei amerikietę studentę iš Vokietijos universiteto, kuri jį pakvietė paviešėti pas savo tėvus Jungtinėse Valstijose, ir dar Didžiosios Britanijos sekretorę NATO. Tačiau jo dešimties tomų asmens byloje nėra jokios užuominos, kad bent vienai iš šių moterų jis sugebėjo apsukti galvą ar kad iš kurios nors gavo svarbios žvalgybinės informacijos.

Kad ir kaip būtų, pagrindinis W.Kahle'o objektas Vakarų Vokietijoje buvo moteris kodiniu vardu Bella, dirbusi Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadoje Teherane, o nuo 1975-ųjų -- ambasadoje Londone. Kaip rašoma W.Kahle'o asmens byloje, jis gerokai perlenkė lazdą bandydamas užverbuoti Bellą London; pademonstruodamas "netinkamą užsispyrimą" ir darydamas daugybę klaidų, pavyzdžiui, atkreipė į save ambasados apsaugos darbuotojo dėmesį.

Galiausiai Werneris (W.Kahle'as), nuo 1975-ųjų perkeltas į Paryžių, savo dėmesį nukreipė į prancūzų kalbos vertėją Moną, dirbančią Švedijos popieriaus gamybos firmoje Paryžiuje. Pagal Wernerio asmens bylą, jis užmezgė "intymius santykius" su Mona ir norėjo ją vesti. Tačiau centras skeptiškai žiūrėjo į Monos šnipinėjimo galimybes bei Wernerio motyvus ją įtikinti dirbti jiems.

Be to, kagėbistai, pasiklausydami pokalbių ir perimdami Rytų Vokietijoje gyvenančios Wernerio motinos korespondenciją, išsiaiškino, kad agentas paniškai bijo, jog bus iškviestas į Maskvą, ir dreba dėl savo krištolo bei porceliano kolekcijos Pryžiuje, apie kurios egzistavimą prieš tai centras neįtarė.

Vis dėlto 1978 metais Werneris paklusniai prisistatė į Maskvą ir buvo patikrintas melo detektoriumi - neva jam tai bus vertinga poligrafijos patirtis prieš pradedant kitą užduotį.

Tikrindami, ką iš tikrųjų mąsto Werneris, KGB neapsiribojo melo detektoriumi ir jam pakišo ideologinę ortodoksų tikėjimo agentę Anitą - tai yra vienintelis žinomas atvejis, kai KGB Romeo sumedžiojo Džuljeta.

Anitos raportas patvirtino centro įtarimus. Kai ji paklausė Wernerio, kodėl, jo manymu, jis buvo iškviestas į Maskvą, šis vaipydamasis atsakė, kad dėl to, jog Paryžiuje yra "pernelyg patogiai" įsitaisęs, susiradęs daug naujų draugų ir pažįstamų bei įsigijo puikų, prabangiai apstatytą butą, kurio nenori atsisakyti. Taip pat, išvykdamas į Maskvą, jis sulaužė kai kuriuos KGB įsakymus - paliko dalį savo turto Monai ir dar iš jos pasiskolino 3 tūkstančius Prancūzijos frankų. Anita savo vyresnybei tvirtino buvusi šokiruota "ideologinės krizės", kuri ištikusi W.Kahle'ą:

"Jam ne pro šalį būtų atnaujinti savo marksizmo-leninizmo žinias, ypač praverstų politinės socializmo ekonomikos kursas. Jis neturi priklausymo klasei instinkto, kadangi užaugo apgailėtinoje buržuazinėje aplinkoje. Gyvenimas Vakaruose paliko savo žymę - kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Jo pažiūros panašios į prancūzų komunistų. Proletariato valdymas jam kaip buliui raudona vėliava - jis nėra tikras dėl jo reikalingumo ir menkai tiki socialistinės planinės ekonomikos teikiamomis gėrybėmis. Werneris yra paragavęs tik šokoladu aplietos Vakarų ledkalnio viršūnės. Jis susidurdavo tik su pasiturinčiais ir sėkmingai besiverčiančiais žmonėmis, jis nėra regėjęs nedarbo ir skurdo."

Po Anitos raporto W.Kahle'as buvo nušalintas, o oficialiai - atleistas iš "nelegalo pareigų" 1982 metais.

Aštuntajame dešimtmetyje, be sekretorių šnipų, produktyviausi buvo į Vakarų Vokietijos biurokratijos aparatą sėkmingiausiai įsitaisę du KGB agentai. Vienas buvo apdovanotas Garbės ženklo ordinu už "vaisingą bendradarbiavimą", kitas, kurio užverbavimą Jurijus Andropovas buvo asmeniškai palaiminęs - Karlšorste buvo vertinamas kaip vienas geriausių agentų. Vis dėlto jau devintojo dešimtmečio pabaigoje abu šaltiniai buvo išsemti.

Tuo tarpu HVA skverbiantis į VFR žvalgybos agentūras nė per nago juodymą nenusileido KGB.

1973 metais Gabrielė Gast, kurią HVA Romeo buvo užverbavęs prieš trejus metus, įsidarbino BND analitike ir pakilo karjeros laiptais iki Sovietų bloko šalių skyriaus vado pavaduotojos 1987-aisiais. Gabrielė tapo aukščiausias pareigas Vakarų Vokietijos žvalgybos agentūroje kada nors ėjusia moterimi.

Gabrielės motyvacija buvo daugialypė - pirmiausia ji buvo pametusi galvą dėl savo verbuotojo. Be to, ji įtariai žvelgė į VFR politinę sistemą ir nepaprastai žavėjosi HVA vadu (nuo 1952-ųjų iki 1986-ųjų) Markusu Johannesu, "Miša" Wolfu. Pasak M.Wolfo, "ji troško jausti, kad aš jos noriu, ir aš asmeniškai skyriau jai dėmesio... Kartais jos žinutės būdavo kaip sužeistos širdies šauksmas."

Iš viso M.Wolfas su Gabriele buvo susitikęs septynis kartus, o už jo rodomą dėmesį moteris su kaupu atsidėkodavo. "Gabi darbas mums, - prisiminė jis vėliau, - buvo nepriekaištingas. Ji mums tiksliai nupasakodavo, kiek Vakarai žino apie mus ir ką jie nuspręsdavo dėl viso Rytų bloko. Šios žinios mums buvo gyvybiškai svarbios malšinant "Solidarumo" judėjimą Lenkijoje devintojo dešimtmečio pradžioje".

Kai kurios Gabrielės pateiktos ataskaitos, taip žavėjusios M.Wolfą, atsidurdavo ir ant Vokietijos kanclerio G.Kohlio stalo, taip pat, be abejonės, ant J.Andropovo, A.Černenkos ir M.Gorbačiovo stalų.

1981 metais Klausas Kuronas iš BfV (VFR saugumo tarnyba) atsiuntė laišką į HVA biurą Bonoje siūlydamas savo paslaugas. Vyresnysis kontržvalgybos pareigūnas K.Kuronas, kuris specializavosi kontroliuoti "atsivertusius" agentus iš HVA, vis nesulaukdamas paaukštinimo jautė nepasitenkinimą, o dabar dar ir patyrė finansinių sunkumų. Jis apstulbino M.Wolfą tuo, kad "visiškai nesigėdijo savo išdavystės... Jis buvo neišsipildžiusių ambicijų, kokios veši bet kurio valstybės tarnautojo kraujyje, pavyzdys". HVA meistriškai pasinaudojo jo savimonės žaizdomis, be to, per aštuonerius paskutinius jo gyvenimo metus jam dar sumokėjo beveik 700 tūkstančių Vokietijos markių.

1985-aisiais BfV kontržvalgybos viršininkas Hansas Joachimas Tiedge'as sukėlė dar didesnę nuostabą HVA nei K.Kurono laiškas prieš ketverius metus - jis pasirodė visiškai girtas ir išsidraikęs prie Vakarų ir Rytų Vokietijų sienos, reikalaudamas leisti jam pabėgti į Rytus. H.Tiedge'as buvo ne tik visiškas alkoholikas, bet ir užkietėjęs lošėjas. Be to, jo vos nenuteisė už žmogžudystę, kai namuose girto konflikto metu žuvo jo žmona.

"Jei panašus į mano atvejis būtų pateiktas man išanalizuoti, - sakė jis HVA, - aš tokį žmogų pasiūlyčiau nedelsiant sudeginti." Pirmoji prostitutė, kurią H.Tiedge'ui perbėgus pas sovietus M.Wolfas buvo nusiuntęs jo palinksminti, pažvelgusi į jį pabėgo. "Tačiau, - vėliau tvirtino M.Wolfas, - H.Tiedge'o atmintis buvo kaip kompiuteris: jis buvo tiksliai įsiminęs visas pavardes ir ryšius, tad užpildė daugybę mūsų spragų. Nors ne tiek daug, kiek pats įsivaizdavo, nes jis nenutuokė, jog K.Kuronas dirbo mums."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"