TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 07 04 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27 d.

Tikriausiai sudėtingiausios Vokietijos demokratinės respublikos (VDR) Stasi užsienio žvalgybos skyriaus HVA (Hauptverwaltung Aufklarung) prie KGB vykdytos operacijos Vokietijos federacinėje respublikoje (VFR) buvo tiesioginiai arba per tarpininkus megzti kontaktai su politikais.

Daugeliu atvejų per Vakarų Vokietijos politikų ir Rytų Vokietijos atstovų susitikimus nuoširdžiai bandyta užmegzti dialogą tarp Rytų ir Vakarų, dažnai visuomenei to net nežinant. O tai, kad Stasi ypač domėjosi šiais susitikimais, nebūtinai reiškia, jog visus juose dalyvavusius VFR politikus reikia nurašyti į HVA kolaborantus. Vis dėlto kai kurie jų, nors ir nedaugelis, buvo HVA šnipai, veikiantys su diplomatine priedanga.

Garsiausias Vakarų Vokietijos politikas ir HVA agentas buvo VFR socialdemokratų partinės frakcijos drausmintojas W.Brandto vyriausybėje ir vienas artimiausių parlamentinės partijos lyderio Herberto Wehnerio kolegų Karlas Wienandas.

Žlugus Rytų Vokietijai iš Stasi bylų iškilo aikštėn faktai, kad K.Wienandas dirbo HVA nuo 1970 iki 1989 metų, kai griuvo Berlyno siena. 1996-aisiais agentui buvo skirta pustrečių metų laisvės atėmimo bausmė ir milijono Vokietijos markių bauda - tokią sumą jis gavo iš HVA per visus savo veiklos metus.

Pasak užsienio reikalų ministro Hanso Dietricho Genscherio, K.Wienandas buvo vienintelis žmogus, kuriuo pasitikėjo visi trys triumvirato, valdžiusio Socialdemokratų partiją po W.Brandto atsistatydinimo, nariai: naujasis kancleris Helmutas Schmidtas, partijos lyderio postą išsaugojęs W.Brandtas ir H.Wehneris.

HVA vadas (nuo 1952 iki 1986 metų) Markusas Johannesas "Miša" Wolfas tvirtino, kad K.Wienandas "grynai iš materialistinių paskatų" jam atskleidęs smulkiausias triumvirato - Socialdemokratų partijos viršūnių - vykdomos politikos ir tvyrančios įtampos tarp jo narių detales. Atrodo, tos smulkiausios detalės paliko centrui didžiulį įspūdį. Pasak M.Wolfo, KGB pats bandė "sukti verslą" su K.Wienandu, bet šiam pavyko "įtikinti mūsų sovietų kolegas to nedaryti".

O kontroversiškiausias Vakarų Vokietijos politiko bendradarbiavimo su Rytais atvejis susijęs su H.Wehneriu. Griuvus Berlyno sienai Sovietų Sąjungoje ir Vokietijos demokratinėje respublikoje paskelbti dokumentai sukėlė spėlionių: ar H.Wehneris buvo HVA, kaip ir jo kolega K.Wienandas, ar KGB agentas? Centro sudarytoje H.Wehnerio asmens byloje teigiama, kad politikas (kodiniu vardu Kornelis) buvo "slaptas tiek KGB, tiek HVA kontaktas", tačiau nevisiškai užverbuotas agentas.

H.Wehnerio draugystė su sovietų žvalgyba prasidėjo dar Hitlerio iškilimo metais, kai jis priklausė ištremtai VKP (Vokietijos komunistų partija) vadovybei Maskvoje. Didžiojo teroro metais politikas apskundė sovietams daugelį savo bendražygių, įvardijo juos kaip išdavikus, ir buvo pripažintas tinkamu užverbuoti į NKVD.

Vis dėlto jo asmens byla KGB atskleidžia, kad H.Wehneris pats vos per plauką išvengė susidorojimo. Vienas tremtyje buvęs ir H.Wehnerį įskundęs VKP narys Heinrichas Mayeris (kodiniu vardu Mostas) buvo sunaikintas, kitas, Erichas Birkenhaueris (Belfortas), nuteistas ir dvylikai metų išsiųstas į gulagą. Trečias kartas beveik nemelavo: tarp Vokietijos komunistų įsisukusi NKVD agentė kodiniu vardu Mirra vos nesužlugdė H.Wehnerio - pranešė sovietams, kad, sprendžiant iš politiko elgesio, jis "palaiko ryšius su gestapu".

1937-ųjų gruodžio 15 dieną H.Wehneris (tuomet žinomas Herberto Funko vardu) buvo iškviestas į NKVD biurą ir apklaustas. Netrukus jo byloje atsiradęs įrašas byloja, kad tikrasis apklausos tikslas, nors H.Wehneriui buvo leista suprasti, jog jis verbuojamas NKVD agentu, - surinkti prieš politiką įrodymus, kad būtų galima jį areštuoti.

1938 metais buvęs Berlyno Branderburgo rajono VKP komiteto sekretorius Theodoras Beutmingas prisipažino, jog drauge su H.Wehneriu priklausė (iš tiesų neegzistavusiam) "pogrindiniam vokiečių trockistų centrui" Maskvoje. Tų pačių metų liepos 22 dieną NKVD vadas Nikolajus Ježovas po T.Beutmingo prisipažinimo rašė: "Kur tarnybinis pranešimas dėl Funko arešto?" Jau netrukus ant N.Ježovo stalo gulėjo tarnybinis pranešimas ir Vokietijos komunistų, kurie tardomi NKVD patvirtino, kad H.Wehneris yra gestapo agentas, pavardžių sąrašas.

Vis dėlto H.Wehneris išvengė susidorojimo - jo kailį išgelbėjo po kelių mėnesių N.Ježovo imtas malšinti Didysis teroras. 1940-ųjų pradžioje Kominternas įdavė jam naujus tapatybės dokumentus H.M.Kornelio pavarde ir išsiuntė dirbti "nelegalo darbą" Švedijoje.

1941-ųjų birželį, prieš pat Hitleriui užpuolant Sovietų Sąjungą, centras vėl peržiūrėjo H.Wehnerio asmens bylą ir dar kartą nusprendė, kad jis turi reikiamus duomenis tapti NKVD agentu. Tačiau nutarta politiko neverbuoti, nes centras spalio mėnesį jo rašytame raporte pastebėjo teisingą, bet politiškai nekorektišką perspėjimą, jog ankščiau ar vėliau nacių Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą, ir tai yra neišvengiama.

Paskui H.Wehnerį areštavo švedų policija ir, kaip tvirtino HVA vadas M.Wolfas, jis išdavė tiek Švedijos, tiek Vokietijos pogrindyje esančius komunistus.

Išėjęs iš kalėjimo H.Wehneris nusisuko nuo komunistų ir papildė Vokietijos socialdemokratų gretas. Pokario metais jis M.Wolfui atrodė kaip "žmogus, kupinas nesutaikomų prieštaravimų". H.Wehneris, nors ir suvaidino pagrindinį vaidmenį paverčiant marksistinę Vokietijos socialdemokratų partiją į tikrą socialdemokratinę, jautė nostalgiją komunistų valdžiai. 1973 metais jis "nepaprastai jausmingai" suvienijo jėgas su Walterio Ulbrichto įpėdiniu Erichu Honeckeriu. Abu kadaise priklausė jauniesiems komunistams. Po H.Wehnerio mirties 1990-aisiais E.Honeckeris tvirtino, kad nesvarbu, jog šis politikas atsisakė komunizmo, iš tikrųjų "jo tikslas buvo darbo liaudies judėjimas ir socialistinė Vokietijos respublika".

Pasak M.Wolfo, jis su H.Wehneriu slaptus ryšius užmezgė šeštojo dešimtmečio viduryje, tačiau W.Ulbrichtas į juos žvelgė įtariai - absurdiškai manė, kad H.Wehneris yra britų šnipas. Bendradarbiauti tapo kur kas lengviau, kai 1966-aisiais H.Wehneris tapo visų Vokietijos reikalų ministru ir pradėjo reguliariai susitikinėti su Rytų Vokietijos teisininku Wolfgangu Vogeliu, kuris derėjosi dėl "humanitarinių reikalų" su Vakarų Vokietijos atstovais. W.Vogelis gaudavo nurodymus tiesiai iš Vokietijos demokratinės respublikos valstybės saugumo ministro Ericho Mielke ir jam atsiskaitydavo po kiekvieno susitikimo su H.Wehneriu. Pasak M.Wolfo: "E.Mielke vienas suredaguodavo W.Vogelio raportus apie pokalbius su H.Wehneriu ir tik tuomet juos perduodavo E.Honeckeriui. Kadangi rašymas nebuvo stiprioji E.Mielke vieta, jis dažnai užsirakindavo savo kabinete visai dienai, kad galėtų ramiai W.Vogelio raportus paversti tinkamais. Vargu ar visoje VDR buvo kas nors slaptesnio už šiuos raportus. Be trijų jų kopijų - E.Honeckeriui, E.Mielke ir man, vienintelė dar kartą suredaguota ir pataisyta kopija buvo siunčiama mūsų kolegoms sovietams."

E.Mielke gyrėsi centrui, kad reguliarūs H.Wehnerio pranešimai atvėrė Stasi tiesų kelią į pačią Vakarų Vokietijos jėgos struktūrų širdį. Vėliau W.Brandtas padarė išvadą, jog H.Wehneriui už nugaros visuomet stovėjo VDR. Vis dėlto vargu ar jis kada nors sąmoningai išdavė VFR. "Nuo pat jaunystės, - tvirtino M.Wolfas, - H.Wehneris konspiraciją laikė jėgos politikos, o kartais net fizinio išlikimo instrumentu. Nuo pat pirmo kontakto su mumis... jis, be abejo, jautėsi esąs stipresnis politinis žaidėjas."

Nors KGB greičiausiai niekuomet nelaikė H.Wehnerio kuo nors daugiau nei "slaptu kontaktu", šeštąjį dešimtmetį biuras turėjo kitą iki šiol neatskleistą agentą kodiniu vardu Kardinolas. Žinoma, kad jis buvo socialdemokratas, kurį užverbavo Vakarų Vokietijos režisierius ir KGB agentas Mavras.

Kardinolas savo raportuose KGB pasakojo apie VFR politikus ir pramonininkus, nurodė klausimus, kuriuos W.Brandtas ketino iškelti per savo vizitą Maskvoje 1973 metais, pranešė apie W.Brandto atsistatydinimą 1974-aisiais ir VFR santykius su Kinija, Izraeliu bei Portugalija.

Kardinolas už paslaugas buvo apdovanotas vertinga ikona ir apipiltas kitokiomis dovanomis, 1974 metais gavo 5 tūkst. JAV dolerių, 1976-aisiais - vėl tokią pat sumą, o 1977 metais jam sumokėtos 11 635 Vokietijos markės. Tuomet centrui kilo abejonių. Detaliai išnagrinėjus Kardinolo šnipinėjimo "laimikius" paaiškėjo, kad juose nėra nieko, ko nebūtų pasirodę Vakarų Vokietijos spaudoje, nebent tik kelios smulkmenos, bet ir tos, kaip įtarė KGB, buvo dezinformacija. Sovietai padarė išvadą, jog tiek Kardinolas, tiek Mavras siekė įsiteikti KGB, nes tikėjosi, kad biuras padės jiems sudaryti vertingas sutartis su Sovietų Sąjunga. Suprantama, visi ryšiai su šiais dviem veikėjais buvo tuoj pat nutraukti.

Iš buvusio KGB archyvaro V.Mitrochino surinkto KGB bylų archyvo matyti, kad KGB pastangos įsiskverbti į Krikščionių demokratų partiją buvo kur kas menkesnės nei į Socialdemokratų partiją. Vis dėlto, kaip teigia V.Mitrochinas, ir tarp krikdemų buvo įsisukę du agentai, abu užverbuoti 1972 metais: partijos patarėjas kodiniu vardu Shtolpenas ir Vakarų Berlyno miesto asamblėjos narys kodiniu vardu Radistas. Tačiau jokių įrodymų apie jų KGB suteiktą informaciją nėra. V.Mitrochinas taip pat atskleidė, kad ir Laisvųjų demokratų partijos vadovybėje buvo sovietų agentas kodiniu vardu Markas, užverbuotas 1946-aisiais Rytų Vokietijoje. Manoma, sėkmingo verbavimo pagrindu tapo jo karo meto tarnybos vermachte "kompromituojančios aplinkybės".

Po kelerių metų Markui pavyko pabėgti į Vakarus. Čia jis greitai pradėjo karjerą kaip politikas. 1956-aisiais KGB atnaujino su juo kontaktą ir palaikė ryšį kitus dvidešimt ketverius metus. Vis dėlto nėra įrodymų, jog per tą laiką Markas būtų suteikęs KGB vertingos informacijos.

Vėliau centro įvertinime padaryta išvada, kad visa jo pateikta informacija buvo naudinga politiniams VFR interesams ir kad Markas, siekdamas karjeros, paprasčiausiai bandė pasinaudoti savo ryšiais su Rytais. Maždaug 1975 metais vienas Marko kolegų parlamente prasitarė KGB pareigūnui Karlšorste Aleksandrui Demjanovičiui Zacharovui, esą ankstesni agento ryšiai su sovietų žvalgyba tebuvo jo "jaunystės klaida". Ir 1980 metais centras galutinai apsisprendė, kad nėra jokios prasmės palaikyti su juo kontakto.

Tiek Kardinolo perrašinėtos istorijos iš laikraščių puslapių (siųstos KGB kaip surinkta žvalgybinė informacija), tiek ketvirčiu amžiaus vėlesni bevaisiai KGB bandymai ištraukti iš Marko informaciją rodo, kokia neįgali buvo KGB politinė žvalgyba.

V.Mitrochino archyve net minimas atvejis, kai Jurijus Andropovas pareiškė oficialų papeikimą Pirmajai vyriausiajai valdybai dėl prastai renkamos informacijos apie VFR.

Galiausiai 1977-ųjų spalį, rengiantis kitąmet numatytam Leonido Brežnevo valstybiniam vizitui į Vakarų Vokietiją, Vladimiras Kriučkovas parašė raportą, kuriame perspėjo apie galimas saugumo problemas ir patikino, kad ne mažiau nei 250 teroristų ir ekstremistų grupuočių VFR yra pajėgios pasikėsinti į Sovietų Sąjungos lyderį. J.Andropovas reagavo nuožmiai: "Draugas (V.I.) Kerkorovas (iš Antrosios vyriausiosios valdybos), kuris ką tik grįžo iš VFR, tiksliai nupiešė esamą padėtį. Jūs turėtumėte patikrinti savo žinias, nes mums šis vizitas nėra koks nors nereikšmingas įvykis."

Galiausiai Kerkorovo raportai, kuriuose buvo kur kas mažiau skalambijama apie gresiantį pavojų nei V.Kriučkovo rašliavose, pasirodė esantys tikslūs ir L.Brežnevo vizitas 1978-ųjų gegužę praėjo be incidentų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"