TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 07 11 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4 d.

KGB Vokietijos federacinėje respublikoje.

Buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktose bylose apstu informacijos apie KGB agentus Vakarų Vokietijoje, tačiau ji nėra išsami. Vis dėlto čia, pavyzdžiui, yra intriguojančių įrodymų, kad ištikimiausio Helmuto Schmidto patarėjo ir vieno pagrindinių "Ostpolitikos" (Vakarų Vokietijos susitaikymo su sovietiniu bloku Rytų politika, kurios laikytasi šaltojo karo metais) vykdytojų Egono Bahro aplinkoje buvo įsisukęs KGB agentas (nors nesama jokios užuominos, jog tas agentas galėjo būti pats E.Bahras).

1981 metų vasario 5 dieną Jurijus Andropovas nusiuntė Leonidui Brežnevui ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos centriniam komitetui E.Bahrui artimo KGB šnipo žvalgybinį raportą (Rr. 259-A/OV), pažymėtą "ypatingos svarbos" antspaudu. Raporte buvo smulkiai atpasakotas H.Schmidto ir prieš savaitę Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu inauguruoto Ronaldo Reagano pokalbis telefonu sausio 27 dieną, taip pat po jo vykęs kanclerio pašnekesys su E.Bahru ir kitais patarėjais. Didžiam H.Schmidto nepasitenkinimui R.Reaganas paprašė mėnesiui atidėti kovo 3 dieną planuotą Vakarų Vokietijos vadovo vizitą į Vašingtoną, nes JAV prezidentas dar nepasirengęs "rimtam užsienio politikos problemų svarstymui".

H.Schmidtas savo patarėjams pareiškė, jog tai tėra naujos R.Reagano administracijos taktika tempti laiką, nes Vašingtonas nori sustiprinti ginklavimąsi ir pralenkti SSRS karinėje srityje. KGB šaltinis taip pat pranešė, kad kancleris skundėsi E.Bahrui ir kitiems, jog Boną užplūdę Vašingtono siųsti specialistai stengiasi paspartinti Vakarų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos komercinių ryšių užmezgimo procesą. H.Schmidtas teisingai numatė, kad R.Reagano administracija iš tikrųjų siekė torpeduoti Bonos ir Maskvos derybas dėl dujotiekio, kuriuo gamtinės dujos iš Sibiro pasiektų VFR, tiesimo, net tai padarytų Vakarų Vokietiją priklausomą nuo sovietų energijos. Be abejo, Maskva buvo patenkinta H.Schmidto siekiu kiek įmanoma pagreitinti derybas, kad galėtų pateikti R.Reaganui "fait accompli" (įvykusį faktą).

KGB šaltinio Vokietijoje autentiškumą ir patikimumą L.Brežnevui bei centriniam komitetui siųstame raporte patvirtino pats J.Andropovas ir tuometinis Septintojo skyriaus prie KGB Antrosios vyriausiosios valdybos galva generolas leitenantas Viačiaslavas Kevorkovas. Tai, kad į šį reikalą buvo įtrauktas V.Kevorkovas, leidžia manyti, jog sovietų šaltinį užverbavo ir kontroliavo ne tik Pirmoji, bet ir Antroji vyriausioji valdyba. Vadinasi, jis buvo atvykęs arba paskirtas dirbti į Maskvą, čia sukompromituotas ir šantažuojant užverbuotas - tai Antrosios vyriausiosios valdybos braižas.

Devintojo dešimtmečio pradžioje pagrindinė KGB žvalgybinė veikla Vokietijos federacinėje respublikoje, kaip ir visose kitose NATO šalyse, buvo operacija "Ryan" - bevaisės pastangos atskleisti iš tiesų neegzistavusį Vakarų valstybių pirmosios branduolinės atakos prieš Sovietų Sąjungą pasirengimą.

Vokiečių Stasi užsienio žvalgybos skyriaus HVA ("Hauptverwaltung Aufklarung") prie KGB galva nuo 1952 iki 1986 metų Markusas Johannesas "Miša" Wolfas, taip pat kai kurie aukšti KGB pareigūnai pačiame Karlšorste ir rezidencijose Vakarų Vokietijoje visą šią operaciją laikė visiškai nereikalinga. Tačiau nė vienas jų nedrįso rizikuoti savo kailiu ir prieštarauti paranojiškoms centro idėjoms. M.Wolfas netruko suprasti, kad jo sovietų ryšininkus tiesiog apsėdusi operacija "Ryan" ir mintys apie gresiančią pirmąją branduolinę NATO ataką:

"HVA buvo įsakyta iššniukštinėti menkiausius Vakarų planus netikėtai užpulti sovietus, tad mes įkūrėme specialiosios paskirties būrį ir centrą, taip pat greitojo reagavimo centrus. Komandos turėjo išeiti karinio pasirengimo kursus, dalyvauti greitojo reagavimo pratybose. Man ir daugeliui žvalgų šie kariniai žaidimai tebuvo varginantis laiko švaistymas, tačiau įsakymas, kaip ir visi kiti iš aukščiau gaunami įsakymai, buvo nediskutuotinas."

Kadangi S&T (mokslo ir technologijų) skyriaus pateikiamą žvalgybinę medžiagą sekėsi sunkiau interpretuoti savaip nei politinio šnipinėjimo laimikius, jos kokybė buvo kur kas geresnė ir darbas produktyvesnis. 1977-ųjų liepą Vladimiras Kriučkovas išleido rezidencijoms direktyvą:

"Šiuo metu veiksmai prieš Vakarų Vokietiją tampa vis svarbesni dėl augančio Vokietijos federacinės respublikos ekonominio potencialo ir jos didėjančios įtakos priimant svarbius tarpvalstybinius sprendimus.

Vokietijos federacinė respublika ekonominiu ir kariniu požiūriu yra pirmaujanti kapitalistinė Vakarų Europos šalis. Ji - pagrindinis strateginis NATO placdarmas, kuriame pastebimas akivaizdus varžovės karinės jėgos telkimas: iš viso Vakarų sąjungininkės (taip pat Vokietijos ginkluotosios pajėgos Bundesveras) šalyje yra sutelkusios kone milijoną karių.

Susiklosčius tokiai situacijai VFR išsiskiria iš kitų kapitalistinių Europos valstybių ir tampa svarbiausia karinio bloko dalimi. Vokietijos federacinėje respublikoje intensyviai atliekami kariniai moksliniai tyrimai atominės energijos, aviacijos, raketų kūrimo, elektronikos, chemijos ir biologijos srityse."

V.Kriučkovo direktyva leidžia manyti, kad Vakarų Vokietija, nors Sovietų Sąjungos priešų sąraše gerokai nutolusi nuo blogio Nr. 1 - Jungtinių Amerikos Valstijų, tapo pagrindiniu KGB linijos X (S&T - mokslo ir technologijų) žvalgybinių operacijų taikiniu Europoje. 1980 metais 61,5 proc. sovietų Karo pramonės komisijos (Vojeno promyšlennaja kommisija, VPK) gautos S&T medžiagos buvo iš amerikietiškų šaltinių (nors ne viskas plaukė iš JAV), 10,5 proc. sudarė VFR žvalgyba, 8 proc. atėjo iš Prancūzijos, 7,5 proc. - iš Didžiosios Britanijos ir 3 proc. - iš Japonijos.

Daugiau kaip pusę Pirmosios vyriausiosios valdybos T skyriaus surinktos žvalgybinės informacijos 1980-aisiais (vis dėlto šie metai galėjo būti ir išimtis) sudarė KGB ryšių agentūrų, daugiausia HVA ir StB (Čekoslovakija), darbo vaisiai. Tarp pagrindinių T skyriaus taikinių Vokietijos federacinėje respublikoje pateko didžiausia Vokietijos elektronikos kompanija "Siemens". Joje į mokslininkų ir inžinierių būrį buvo sėkmingai įsisukęs KGB nelegalas kodiniu vardu Richardas, užverbuotas Rytų Vokietijoje, ir mažiausiai du sovietų agentai kodiniais vardais Helmutas ir Karlas. Tiesa, Helmutas net minties neturėjo, kad yra KGB agentas, žmogelis manė dirbantis HVA.

Kaip ir šnipinėjant kitas Vakarų kompanijas, sovietams kur kas lengviau sekėsi vogti "Siemens" mokslo ir technologijų naujoves, nei pritaikyti jas Sovietų Sąjungoje, ypač civilinės ekonomikos srityje. Centre išsikerojusios paranojiškos nuotaikos kėlė vis didesnę baimę, kad iš "Siemens" vogti kompiuteriai yra prikimšti blakių, o gal ir kitokių šnipinėjimo stebuklų.

Penkioliktasis departamentas (registrai ir archyvas) prie Pirmosios vyriausiosios valdybos jau ketino pasinaudoti "Siemens" kompiuterių galimybėmis - rinkti ir saugoti duomenis apie tris milijonus žmonių, tačiau dėl centrą apėmusios paniškos baimės, kad juose įtaisytos blakės, kurių sovietų ekspertai niekaip nesugeba aptikti, vokiečių technikos stebuklai buvo penkeriems metams palaidoti sandėlyje. Vietoj jų naudoti kur kas mažesnio galingumo Rytų vokiečių sukurti kompiuteriai.

Vis dėlto KGB ne vien maitinosi iš plataus masto HVA operacijų Vokietijos federacinėje respublikoje. Biuro X linijos agentai sugebėjo perimti visus Vakarų Vokietijos aukštųjų technologijų laimėjimus.

KGB šnipai darbavosi ne tik "Siemens" kompanijoje. Buvusio KGB archyvaro V.Mitrochino surinktame KGB bylų archyve pažymėtos dvidešimt devynios kitų agentų, dirbusių pagrindinėse firmose - "Bayer", "Dynamit Nobel", "Messerschmitt" ir "Thyssen", pavardės.

Didžioji šnipinėjimo veiklos dalis taip niekada ir neiškilo į viešumą, o bylos nepasiekė teismo. Vienas tų retų atvejų, kai pavyko sučiupti sovietus už rankos, buvo Manfredo Rotscho (kodiniu vardu Emilis) istorija. Šis agentas, įsidarbinęs didžiausioje VFR ginklų gamykloje "Messerschmitt-Bolkow-Blohm" (MBB) ir net čia padaręs karjerą - tapęs projektų skyriaus galva, perdavė Sovietų Sąjungai daugumą naujojo NATO bombonešio "Tornado" (jį konstravo MBB, britų ir italų inžinieriai), Milano prieštankinės raketos bei raketų "žemė-oras" kūrimo paslapčių.

M.Rotschas buvo tikras profesionalas, puikiai parengtas šnipas, savo kontrolieriams siuntęs mikroskopinių nuotraukų žinutes. Jis, be abejo, turėjo nepriekaištingą priedangą: gyveno iš pažiūros laimingą ir patogų šeimyninį gyvenimą visiškai ramiame Miuncheno priemiestyje, buvo įstojęs į konservatyvią Socialkrikščionių sąjungą ir net iškeltas jos kandidatu vietiniuose Bavarijos rinkimuose.

V.Mitrochino "KGB archyve" teigiama, kad M.Rotschą KGB užverbavo 1954 metais, prieš jam išvykstant iš Rytų Vokietijos, tiksliau - pabėgant iš šalies. Tad M.Rotschas greičiausiai bus ilgiausiai KGB tarnavęs agentas, Rytų Vokietijos pagalba įtvirtintas VFR.

Šnipą išdavė T skyriuje dirbęs prancūzų agentas. M.Rotschas buvo suimtas 1984-aisiais, o 1986-aisiais nuteistas aštuoneriems su puse metų kalėti, tačiau jau po metų paleistas pagal keitimosi kaliniais susitarimą - už tai Rytų Berlynas išleido į laisvę ilgai vienutėje kalintą daktarą.

Nors M.Rotschas su žmona prabangiai įsikūrė viloje ant ežero kranto Rytų Vokietijoje, sutuoktiniai jau buvo pripratę prie gyvenimo Vakaruose, todėl vos po kelių mėnesių jie, nepaisydami šalto kaimynų sutikimo, sugrįžo į savo namus netoli Miuncheno.

Ir apskritai vokiečiams ypač ilgas bei vaisingas Rytų Vokietijos žvalgybos ir KGB bendradarbiavimas baigėsi liūdnai. Stasi ir HVA biurai buvo kimšte prikimšti Lenino ir Dzeržinskio biustų, memorialinių metalo plokščių, "puoštų" čekistų kardu ir skydu, bei kitų niekniekių, gautų per VDR ir sovietų žvalgybos pareigūnų šventinius susirinkimus. Tokių švenčių dalyviai kėlė tostus už sėkmingas operacijas prieš VFR, pavyzdžiui, M.Rotscho iš Rytų Vokietijos trisdešimties metų karjerą KGB, ir būtinai gėrė už sėkmingą ateitį.

Tačiau kai 1989-ųjų lapkritį griuvo Berlyno siena, beveik keturiasdešimt metų trukęs HVA ir KGB bendradarbiavimas, laikytas sėkmingiausia žvalgybų sąjunga visame sovietų bloke (nors iš esmės tai buvo labiau vienpusis bendradarbiavimas KGB naudai), baigėsi Maskvos išdavyste. Centras liko kurčias daugumai buvusių HVA pareigūnų ir agentų, kurie baiminosi susidorojimo Vakaruose, pagalbos šauksmų, o KGB į juos reagavo mirtina tyla. 1990-ųjų spalio 22 dieną buvęs HVA galva M.J.Wolfas rašė Michailui Gorbačiovui:

"Buvome jūsų draugai. Ant savo krūtinių nešiojame daugybę jūsų medalių. Sakėte, kad nepaprastai prisidėjome prie jūsų saugumo. Dabar, kai mums reikalinga pagalba, neabejoju, jūs neatsisakysite padėti."

Tačiau M.Gorbačiovas būtent taip ir padarė. M.Wolfas primygtinai maldavo jo pareikalauti amnestijos Stasi ir agentūros užsienio žvalgybos skyriui, o tik paskui leisti Vokietijoms susivienyti. M.Gorbačiovas nesutiko.

"Tai buvo tikrų tikriausia išdavystė, - kalbėjo M.J.Wolfas. - Sovietų Sąjunga išdavė savo draugus iš Rytų Vokietijos, nors jie daugiau kaip keturis dešimtmečius dirbo tam, kad sustiprintų sovietų įtaką Europoje."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"