TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 07 18 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24,31, rugsėjo 7,14,21,28, spalio 5,12,19,26 lapkričio 9,16,23,30, gruodžio 7,14,21,28, 2008 m. sausio 4,11,18,25, vasario 1,8,15,22,29, kovo 7,14,21,28, balandžio 4,11,18,25, gegužės 9,16,23,30, birželio 6,13,20,27, liepos 4,11 d.

Prancūzija ir Italija šaltojo karo metu.

Didžiąją (veikiausiai net ir didžiausią) šaltojo karo dalį sovietų rezidencija Paryžiuje išlaikė daugiau agentų (paprastai bent penkiasdešimt), nei bet kuri kita KGB įstaiga Vakarų Europoje.

Didžiausias rezidencijos pasiekimas Ketvirtosios respublikos metais (1946-1958) buvo į prancūzų žvalgybą, ypač užsienio žvalgybos agentūrą SCEDE įsisukę sovietų šnipai.

Nors KGB archyve saugomas "ypač vertingų agentų", buvusių Paryžiaus rezidencijoje 1953-iaisiais, sąrašas nepilnas, jame puikuojasi keturių KGB pareigūnų, kurie buvo sėkmingai įsisukę į SCEDE, pavardės: kodiniai vardai Nosenka, Širokovas, Korabliovas ir Dubravinas. Taip pat yra žinoma, kad bent po vieną sovietų agentą buvo prancūzų vidaus saugumo tarnyboje DST (kodiniu vardu Goriačevas), Užsienio reikalų ministerijoje (Izvekovas), Gynybos ministerijoje (Lavrovas), Naujosios Zelandijos ambasadoje (Longas) bei žiniasklaidoje (Žigalovas).

1954 metais 30 proc. centrą pasiekusių raportų iš Paryžiaus rezidencijos buvo parengti pagal sovietų agentų prancūzų žvalgyboje pateiktą informaciją.

Vis dėlto sėkmingo sovietų įsiskverbimo į Prancūziją šaltojo karo metu pamatai buvo pakloti dar Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Čia ypač svarbų vaidmenį atliko komunistų partija ir prancūzų pasipriešinimo judėjimo gretose bei vyriausybėje iki 1947-ųjų sėdėję komunistai ministrai, o po išvadavimo praėjus keleriems metams prasidėjo sovietų agentų verbavimo aukso amžius.

Nors britų ir amerikiečių žvalgybos veikiausiai nežinojo daugelio sovietų agentų Prancūzijoje pavardžių, jos puikiai suvokė, koks silpnas buvo pokario Prancūzijos saugumas, ir dėl šios priežasties buvo ypač įtarios bei atsargios, besikeisdamos slapta informacija su SCEDE bei DST.

1948 metais Jungtinis britų žvalgybos komitetas (JIC) pateikė įvertinimą, kuriame, vedamas kažkokio absurdiško etninės viršenybės jausmo, dėl sovietų agentų sėkmės kaltino "įgimtus prancūzų charakterio defektus" bei "Prancūzijoje vešančią didelę aistrą komunizmui". JIC priėjo išvadą, jog sovietų žvalgyba galėjo pasinaudoti:

(a)Įgimtu prancūzų charakteriui plepumu, dėl kurio kylančiai pagundai kuo greičiau pasidalinti "karšta" informacija, nors "griežtai tik su patikimiausiais draugais", beveik neįmanoma atsispirti.

(b) "Saugumo sąmoningumo" trūkumu, dėl kurio slapti dokumentai saugomi atmestinai ir nesiimant jokių būtinų saugumo priemonių.

(c) Tam tikrų moralinių normų trūkumu Prancūzijoje, kuris drauge su ypač žemais atlyginimais vilioja "parduoti" informaciją..."

JIC pasitikėjimas savimi ir neginčijamas įsitikinimas, kad britų saugumas yra kur kas aukštesnio lygio galų gale subliūško ar bent buvo šiek tiek nugesintas po trejų metų, kai žymiausi sovietų agentai, Didžiojo Kembridžo penketuko nariai, Guy Burgessas ir Donaldas Macleanas dezertyravo, Kimas Philby buvo atšauktas iš Vašingtono, o Anthony Bluntas ir Johnas Cairncrossas buvo įtarti šnipinėjimu.

Kai 1951-aisiais Didysis Kembridžo penketukas buvo sukompromituotas, KGB iš tiesų produktyviu informacijos apie Vakarų vykdomą politiką sovietų bloke šaltiniu liko vienintelė Prancūzija. Iš KGB pasitraukę Vladimiras ir Evdokija Petrovai 1954-aisiais pareiškė, kad, centro nuomone, "atlikti žvalgybą Prancūzijoje buvo ypač lengva... Operatyvinis prancūzų skyrius buvo prikimštas dokumentų, kurie atrodė greičiau fotokopijos nei originalai."

Šaltojo karo pradžioje sovietų rezidencija Paryžiuje taip pat kuo sėkmingiausiai darbavosi aktyviųjų priemonių, kurių tikslas buvo daryti įtaką Vakarų viešajai nuomonei bei jos formuotojams, srityje. Nuo 1947-ųjų iki 1955-ųjų rezidencija finansavo daugybės sufalsifikuotų memuarų bei kitokios propagandos išleidimą; pavyzdžiui, generolo Andrejaus Vlasovo, kuris buvo kariavęs drauge su vokiečiais Rytų fronte, memuarus "J'ai choisi la potence" ("Aš pasirinkau kartuves"), taip pat fantazijų pilnus "Ivano Krylovo" memuarus "Mano karjera sovietų aukščiausioje vadovybėje", bei savaitiniame žurnale "Carrefour" išspausdino padirbtus Stalino ir Tito laiškus vienas kitam, kuriuose Tito prisipažino priklausantis trockininkams.

Pagrindinis sovietų propagandos autorius buvo Grigorijus Besedovskis, Paryžiuje įsikūręs buvęs sovietų diplomatas. Kai kurie G.Besedovskio darbai, tarp kurių buvo ir dvi knygos apie Staliną, kurias neva parašė (realybėje neegzistavęs) jo sūnėnas, buvo gana įtaigiai sukurpti, kad apsigavo net ir žymūs visuomenės veikėjai, tokie kaip garsus sovietų mokslininkas E.H.Carras. Jis 1955 metais parašė įžanginį žodį veikalui "Užrašai žurnalui", kurio autorius neva buvo buvęs užsienio reikalų komisaras Maksimas Litvinovas.

O sovietų rezidentas Paryžiuje nuo 1946-ųjų iki 1948-ųjų Ivanas Ivanovičius Agajantsas, kuris į pasaulį paleido G.Besedovskio kūrybą, vėliau buvo paskirtas Pirmosios vyriausiosios valdybos 1959 metais įsteigto pirmojo specializuoto dezinformacijos skyriaus (D skyrius, vėliau - A sekcija) galva.

Pokario sovietų rezidencija netgi turėjo savo savaitinį laikraštį "La Tribune des Nations" (kodiniu pavadinimu Ecole), kuris didžiausią dėmesį skyrė tarptautiniams santykiams. Laikraštį 1946 metais pradėjo leisti Andre Ulmannas, pasinaudodamas sovietų jam skiriamomis subsidijomis. Tarp "Tribune" prenumeratorių buvo net Prancūzijos vyriausybės departamentai ir užsienio šalių ambasados. Tuo metu A.Ulmannas oficialiai išsigynė bet kokių sąsajų su Prancūzijos komunistų partija (PCF). Pasak jo draugo Pierre Daix: "Jis neturėjo nieko stalinistiško. Jis netgi neatrodė kaip komunistas. Jis buvo progresyvus intelektualas, tačiau nereiškė nė kruopelytės utopinių ar idealistinių nesąmonių. Jis tvirtai stovėjo ant žemės."

Tačiau KGB A.Ulmanno asmens byla atskleidžia, kad jis buvo Prancūzijos komunistų partijos narys. Partijos vadovybės rekomenduotas sovietų rezidencijai Paryžiuje, jis buvo užverbuotas 1946-aisiais ir tapo agentu Durantu. Nuo 1948 metų A.Ulmannas taip pat dirbo lenkų žvalgybos agentu; čia jam buvo suteiktas kodinis vardas Juli ir mokamos mėnesinės 200 tūkstančių frankų išmokos kaip pagalba leidžiant "La Tribune des Nations" laikraštį.

Nuo 1946-ųjų iki savo mirties 1970-aisiais A.Ulmannas iš viso gavo 3 552 100 frankų iš sovietų rezidencijos Paryžiuje, taip pat sovietų apdovanojimą (nežinia kokį) už savo darbą KGB.

Vis dėlto bent keliems Paryžiaus žurnalistams A.Ulmanno priedanga buvo aiški. PCF istorikė Annie Kriegel, pati buvusi kovotoja, prisiminė girdėjusi, kaip vienas A.Ulmanno draugų jį vadino "slaptuoju agentu, apsimetančiu slaptuoju agentu".

Nors šeštajame dešimtmetyje sovietų rezidencijos Paryžiuje veikla buvo ypač sėkminga, centras buvo nepatenkintas kai kuriais naujais agentais. Maskvai prireikė kelerių metų susitaikyti su mintimi, kad, 1947 metais pasibaigus komunistų erai vyriausybėje, naujų agentų verbavimo procesas neišvengiamai sulėtėjo. 1954 metų vasario 3 dienos depešoje rezidencijai Paryžiuje centras primygtinai pareikalavo sustiprinti ir paspartinti naujų agentų verbavimą Užsienio reikalų ministerijoje, sekretoriato kabinete, SCEDE, DST, karinėse pajėgose bei NATO kampanijoje. "Rezidencija, - skundėsi centras, - yra užmigusi ant laurų ir nesiima jokių aktyvių priemonių naujiems vertingiems informacijos šaltiniams įsigyti."

Galiausiai 1955 metais rezidencija Paryžiuje užverbavo pagrindinį agentą NATO viduje, kodiniu vardu Germainas, kurį kontroliavo centro paskirtas nelegalas (vardas nežinomas). Germainas vėliau buvo apdovanotas Raudonąja žvaigžde, o jo žmona, kodiniu vardu Nina, apmokyta KGB radijo ryšio operatorė, gavo medalį "Už karo tarnybą".

1956 metais sovietų rezidencijos Paryžiuje agentas Drozdovas pranešė, kad viena jo žmonos draugė, kodiniu vardu Roza, kuri dirbo pagrindiniame SCEDE biure, pastojo po vienos nakties nuotykio su "nepažįstamuoju".

Veikdamas pagal sovietų rezidencijos jam pateiktas instrukcijas, Drozdovas teikė Rozai finansinę pagalbą ištisus metus po to, kai ši pagimdė dukrelę, tikėdamasis taip padėti pamatus tolesniam moters užverbavimui.

Tačiau Rozos suvystymo procesas vyko lėtai. 1961-aisiais rezidencija priėjo prie išvados, kad moteris griežtai pasipriešins bet kokioms tiesmukoms sovietų pastangoms padaryti iš jos KGB agentę, todėl nusprendė negaišti laiko ir užverbuoti ją po svetima vėliava. Drozdovas sėkmingai įkalbėjo moterį teikti reguliarius žvalgybinius raportus vienai fiktyviai "progreso organizacijai", kurios nariu prisistatė esąs.

Kiti sovietų užverbuoti prancūzai pirmaisiais 1959-ųjų sausį prezidentaujant generolui Charlesui de Gaulle'ui paskelbtos Penktosios respublikos metais buvo du šifruotojai (kodiniai vardai Larionovas ir Sidorovas), du Paryžiaus policijos pareigūnai (Frene ir Dačnikas) bei du jauni mokslininkai (Adamas ir Saša).

Tarp pagrindinių KGB taikinių buvo ir Prancūzijos ambasada Maskvoje. Septintojo dešimtmečio pradžioje tiek ambasadorių Maurice Dejeaną, tiek oro atašė pulkininką Louisą Guibaudą per įmantriai suregztas "medaus spąstų" operacijas, kurioms vadovavo pats Antrosios vyriausiosios valdybos vadas Olegas Michailovičius Gribanovas ir kurias asmeniškai patvirtino Nikita Chruščiovas, suviliojo KGB pakištos koketės.

M.Dejeaną sumušė jį sugundžiusios koketės, vienos Maskvos balerinos įsiutusiu vyru apsimetęs KGB pareigūnas. Tuo tarpu L.Guibaudui po nosimi buvo pakištos įprastinės jį kompromituojančios intymios nuotraukos. Vis dėlto nė vienos aukos sovietams taip ir nepavyko įtraukti į savo žvalgybines operacijas. 1962 metais L.Guibaudas nusišovė tarnybiniu revolveriu. O kitais metais KGB išdavikas atskleidė O.Gribanovo planą sukompromituoti M.Dejeaną, kuris buvo atšauktas į Paryžių dar prieš KGB pradedant savo šantažą. De Gaulle'is pasveikino namo sugrįžusį ambasadorių sparnuotąja tapusia fraze: "Alors, Dejean, on couche!" ("Taigi, Dejeanai, miegame!")

KGB archyvuose minima, kad su trečiuoju prancūzų diplomatu Maskvoje O.Gribanovas susidorojo sėkmingai. Vieną ambasados darbuotoją, kodiniu vardu Louisa, sugundė KGB pakištas Romeo, ir pateikus intymias porelės akimirkas atskleidžiančias nuotraukas, moteris netrukus buvo įkalbėta tapti sovietų agente. Tačiau vos grįžusi į Paryžių septintojo dešimtmečio pradžioje ji su KGB nutraukė bet kokius ryšius.

Sėkmingiausia KGB archyvuose užfiksuota verbavimo operacija Maskvoje septintojo dešimtmečio pradžioje buvo verslininko Francois Saar-Demichelio (kodiniai inicialai NN) prijaukinimas. Kovojęs pasipriešinimo judėjimo gretose, jis trumpai tarnavo prancūzų žvalgyboje DGER (vėliau SCEDE) ir, dar prieš mesdamas šį amatą 1947-aisiais, pradėjo verslininko karjerą. 1954 metais jis laimėjo išskirtinę sutartį importuoti sovietų medieną į Prancūziją ir tiekti ją popieriaus fabrikui. Po metų atvykęs į Maskvą, jis buvo užverbuotas KGB. Veikdamas pagal centro instrukcijas, F.Saar-Demichelis pasinaudojo savo pasipriešinimo judėjimo laikų ryšiais ir netgi sugebėjo prieiti prie kai kurių pagrindinių Ch.de Gaulle'io rėmėjų. O paskutiniaisiais Ketvirtosios respublikos metais jis į Ch.de Gaulle'io rinkimų sąskaitą pervedė maždaug 15 mln. frankų. Tad nenuostabu, kad pasikeitus režimui ir Ch.de Gaulle'iui tapus respublikos prezidentu, F.Saar-Demicheliui atsivėrė įėjimas į Eliziejaus laukus ir jis sėkmingai pateikdavo reguliarius raportus Sovietų Sąjungos lyderiams verslo kelionių į Maskvą metu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"