TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 07 25 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 24, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11 d.

Bažnyčios persekiojimas Sovietų Sąjungoje.

Sovietų sąjungoje religinė laisvė oficialiai buvo pripažinta, tačiau tai tebuvo tušti žodžiai. Iš tikrųjų penkiolikos draugiškų respublikų sąjunga buvo pirmoji valstybė, pasistengusi su šaknimis išrauti žodį Dievas ir viską, kas su juo susiję, iš visuomenės sąmonės.

Garsusis Karlas Marxas paskelbė religiją esančią "opijumi žmonėms", tačiau kartu su tam tikru gailiaširdiškumu kalbėjo apie jos vaidmenį kaip "užspaustos būtybės atodūsį ar beširdžio pasaulio širdį". Tuo tarpu Leninas be jokių skrupulų ir išlygų religiją pasmerkė kaip nuodingą: "Kiekviena religinė idėja, kiekviena mintis apie Dievą, kiekvienas tikėjimas Dievu yra neatleistinas begėdiškumas... Pats pavojingiausias begėdiškumas, šlykščiausia infekcija. Milijonai nepadorių poelgių, smurto ir psichologinės prievartos nusikaltimų yra ne tokie pavojingi, nei subtili dvasinė mintis apie Dievą, įvilkta į gudriausius "ideologinius" drabužius."

Ketvirtajame dešimtmetyje dauguma dvasininkų buvo išvežti į konclagerius, iš kurių sugrįžo vos keli. Iš bažnyčių religiniai simboliai buvo išnešami (arba uždangstomi) ir tik pagrindiniai kupolai likdavo (mažiau ar daugiau) nepaliesti, tačiau jos buvo paverčiamos barais, kino teatrais, garažais ar kitomis pasaulietinėmis įstaigomis.

Po dviejų brutalaus naikinimo dešimtmečių, po kurių išliko vos keli šimtai bažnyčių, netikėtai Rusų stačiatikių bažnyčiai suteiktas viešosios įstaigos statusas, mat Stalinui prireikė palaikymo Didžiojo Tėvynės karo metu. 1943 metais, po septyniolikos metų tylos, pagaliau buvo oficialiai atkurtas Maskvos patriarchatas, Bažnyčios administracinis centras. Per likusią dešimtmečio dalį krikščionys ortodoksai sėkmingai atsikovojo ir restauravo tūkstančius savo bažnyčių.

Vis dėlto Bažnyčia sumokėjo milžinišką grįžimo į gyvenimą kainą. Rusų Stačiatikių Bažnyčios reikalų taryba (vėliau - Religinių reikalų taryba) galėjo veikti tik artimai bendradarbiaudama su NKVD bei jų įpėdiniais, kad būtų užtikrinta Bažnyčios tarnystė valstybei. Abu to laikmečio patriarchai, Aleksejus I bei Kruticos ir Kolomnos metropolitas Nikolajus, antrasis stačiatikių hierarchijoje, įstojo į 1949 m. įsteigtą sovietų fronto organizaciją "Pasaulio taikos taryba" ir buvo nepaprastai vertinami KGB kaip įtakos agentai.

1955 m. patriarchas Aleksejus I oficialiai pareiškė: "Rusų stačiatikių bažnyčia remia visiškai taikingą mūsų vyriausybės vykdomą užsienio politiką ne todėl, kad Bažnyčia, kaip kalbama, neturi laisvės, bet todėl, kad sovietų politika yra teisinga ir atitinka Bažnyčios puoselėjamus krikščioniškus idealus."

Stačiatikių Bažnyčia suvaidino toli gražu ne antraeilį vaidmenį 1958 m. įkuriant kitą fronto organizaciją "Krikščionių taikos konferencija" (CPC), su pagrindine būstine Prahoje. Organizacijos tikslas - mobilizuoti viso pasaulio krikščionis remiant Sovietų Sąjungos vykdomą "taikią politiką".

Antrajame "Krikščionių taikos konferencijos" suvažiavime 1960-aisiais delegacijų iš kitų pasaulio šalių, daugiausiai neturinčių supratimo, kad viskas yra organizuojama Maskvos, buvo kur kas daugiau nei atvykusiųjų iš Sovietų bloko.

1961 m. KGB palaiminus, Stačiatikių bažnyčia įstojo į Pasaulio Bažnyčių tarybą. Kaip tik tuo metu Nikita Chruščiovas buvo įpusėjęs žvėrišką antireliginę kampaniją: daugelis bažnyčių, vienuolynų ir kunigų seminarijų vėl buvo uždaryta, o pusė stačiatikių dvasininkų išvaikyti. Tuo tarpu KGB siekė dar stipriau suspausti savo gniaužtus, kuriuose laikė įkalintą Bažnyčią. 1961-aisiais buvo išleista slapta KGB direktyva: "Iki 600 individų studijuoja dvasinius mokslus dviejose Maskvos patriarchato akademijose ir penkiose kunigų seminarijose. Visi jie turi būti išnaudoti KGB tikslams. Turime įfiltruoti savo žmones tarp šių dvasinio mokslo įstaigų studentų, kad jie galėtų veikti Rusų stačiatikių bažnyčią ir prižiūrėti, kad būtų paisoma valstybės interesų ir daroma teigiama įtaka tikintiesiems."

Antrosios vyriausiosios valdybos galva generolas Olegas Michailovičius Gribanovas 1962 m. raportavo vyresnybei, kad per dvejus pastaruosius metus KGB įkišo "patikimus agentus" į aukščiausius Maskvos patriarchato, katalikų vyskupijos, Armėnų gruzinų bažnyčios bei kitų religinių grupių postus. Šie agentai, numatė generolas, padės iš postų išstumti likusius "revoliucinių pažiūrų Bažnyčios bei dvasininkijos lyderius".

Kadangi rusų stačiatikių delegatai į Pasaulio Bažnyčių tarybą buvo skrupulingai parinkti KGB bei Religinių reikalų tarybos, nenuostabu, kad jie neigė - dažnai su didžiausiu pasipiktinimu - bet kokius gandus apie jų Bažnyčios persekiojimą Sovietų sąjungoje. 1969-ųjų rugpjūčio mėn. KGB raporte teigiama:

"Agentai (kodiniais vardais Altaras, Sviatoslavas, Adamantas, Magistras, Roščinas ir Zemnogorskis) išvyko į Angliją, kad įsilietų į Pasaulio Bažnyčių tarybos centro komiteto veiklą. Agentams pavyko užgesinti priešiškus veiksmus (viešą sovietų vykdomo religinio persekiojimo kritiką)..."

Svarbiausias agentas Pasaulio Bažnyčių tarybos centro komiteto susitikime Kenterberyje buvo rusų stačiatikių delegacijos galva metropolitas Nikodimas (agentas Adamantas), kurio svaiginančiai greitai padaryta karjera bažnytinėje hierarchijoje buvo neginčijamas KGB palankumo įrodymas.

1960-aisiais, būdamas vos trisdešimt vienerių metų, Nikodimas tapo jauniausiu krikščionių vyskupu. Po metų jam pavesta vadovauti Maskvos patriarchato užsienio reikalų skyriui, o 1964-aisiais jis jau paskirtas Leningrado metropolitu.

Nikodimas pasistengė užtikrinti, kad Pasaulio Bažnyčių tarybos centro komiteto 1969 m. pranešime narėms bažnyčioms nebūtų jokios užuominos nei apie sovietų invaziją į Čekoslovakiją, nei apie religinį persekiojimą Sovietų bloko šalyse. Laikraštis "Church Times" rašė:

"Susitarimas dėl pranešimo teksto buvo pasiektas ne be dramų... Kai antradienį (rugpjūčio 21 d.) buvo imtasi svarstyti jau penktąjį pranešimo juodraštį, pagrindinis jo kritikas pasirodė esąs Leningrado metropolitas arkivyskupas Nikodimas. Rusų lyderis numetė tikrą bombą: "Jeigu nebus padaryti tam tikri, mums nepaprastai svarbūs pataisymai, mes būsime priversti paneigti šį pranešimą Šventajame dvasiškių susirinkime ir neišsiuntinėsime pranešimo į savo bažnyčias. Atleiskite, kad kalbu taip aštriai." Penktadienio ryte (po to, kai juodraštis buvo dar kartą perrašytas), susirinkimo atmosfera tapo švelnesnė bei giedresnė ir, rusų lyderiui aiškiai likus patenkintu, galutinis juodraščio variantas buvo negaištant patvirtintas."

Pagrindinis Pasaulio Bažnyčių tarybos centro komiteto sutartas tikslas buvo kviesti bažnyčias nares "kiek įmanoma labiau įsitraukti į kovą prieš rasizmą ir bet kokias jo formas".

Sveikindamas kampaniją prieš rasizmą, "Church Times" pasmerkė nepavykusias Pasaulio Bažnyčių tarybos centro komiteto pastangas viešai pasmerkti "žiaurius žmogaus teisių pažeidimus" ir pasiūlyti pagalbą kenčiantiems priespaudą: "Čekoslovakija jiems atrodo kaip atskiras atvejis."

KGB ataskaitoje taip pat buvo pažymėta, kad Kenterberio konferencijos metu sovietų agentai sėkmingai "prakišo agentą Kuznecovą į aukštą Pasaulio Bažnyčių tarybos centro komiteto postą".

Agentas Kuznecovas buvo Aleksejus Sergejevičius Bujevskis, neįšventintas Nikodimo vadovaujamo Maskvos patriarchato užsienio reikalų skyriaus sekretorius.

Nuo tada, kai 1946 m. įsidarbino šiame skyriuje, A.Bujevskis lydėjo visas pagrindines rusų stačiatikių delegacijas į užsienį ir susitiko su visais svarbiausiais į Maskvą atvykusiais užsienio bažnyčių atstovais. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiais jis aktyviai dalyvavo Pasaulio Bažnyčių tarybos centro komiteto veikloje, padėdamas nustatyti užsienio reikalų ir politikos gaires.

1973 m. Bristolio vyskupas laikraščiui "Church Times" papasakojo, kad iš 130 Pasaulio Bažnyčių tarybos centro komiteto narių 42 proc. sudarė vakariečiai, 28 proc. - Rytų stačiatikiai (daugiausia rusai) ir 30 proc. - trečiojo pasaulio šalių (daugiausia Afrikos) atstovai. Dauguma rusų stačiatikių bei trečiojo pasaulio šalių atstovų vakariečius laikė "pirmiausiai kolonizavimo, su visais emociniais priedais, atstovais".

Į Pasaulio Bažnyčių tarybos centro komitetą įsisukę KGB agentai ypač sėkmingai veikė, siekdami atitraukti komiteto dėmesį nuo religijos persekiojimo Sovietų bloko šalyse ir įtikinėdami jį geriau susitelkti ties imperialistinių Vakarų nuodėmėmis.

Škotijos episkopalinės Bažnyčios vyresnysis Richardas Holloway 1975-aisiais Pasaulio Bažnyčių tarybos asamblėjoje Nairobyje sakė: "Aš pastebėjau, kad čia vyrauja nerašyta taisyklė: SSRS negali būti viešai kritikuojama. Vis dėlto puikiai žinoma, kad SSRS yra pirmaujanti valstybė žmogaus teisių pažeidėjų sąraše. Tačiau panašu, kad minėti šį faktą yra lyg ir netauru. Mano nuomone, šią tradiciją turėtume nutraukti. SSRS turėtų kartu su visais mumis, baltaisiais neoimperialistais, užimti savo vietą viešosios išpažinties eilėje."

Tik gerokai vėliau, 1989 m., centras teigė, jog vykdant slaptą "KGB vadovybės patvirtintą" planą, "Pasaulio Bažnyčių tarybos vykdomasis ir centro komitetas išleido oficialius pareiškimus (8) ir pranešimus (3), kurie atspindėjo ir atitiko socialistinių (komunistinių) šalių vykdomą politiką".

Stačiatikių hierarchijos nariai, kurie buvo siunčiami pas užsienio bažnyčių lyderius su misijomis, - be abejo, tik palaiminus KGB, - primygtinai tikino dvasininkus, kad tikintieji Sovietų sąjungoje turi visišką religinę laisvę.

1975 m. sausį Kruticos ir Kolomnos metropolitas Juvenalis, kuris pakeitė savo pusbrolį metropolitą Nikodimą ir tapo po pasaulį keliaujančia patriarchato užsienio reikalų skyriaus galva, nuvyko į Didžiąją Britaniją, į naujojo Kenterberio arkivyskupo dr. Donaldo Coggano įšventinimą. Duodamas interviu BBC "World Service" žurnalistui, Juvenalis pasmerkė "tam tikruose Didžiosios Britanijos visuomenės sluoksniuose", taip pat ir Anglijos Bažnyčioje, vyraujančią tendenciją žvelgti į Rusijos Stačiatikių Bažnyčią vienašališkai.

Asmeniškai susitikęs su dr.Cogganu, Juvenalis užsipuolė "Church Times" laikraštį dėl neva spausdinamų "užgaulių istorijų" apie Rusijoje vykdomus religinius persekiojimus bei pasmerkė pasaulyje pirmaujantį religijos komunistinėse šalyse tyrimų centrą - Kestono koledžą, - kuriam vadovavo anglikonų dvasininkas Michaelis Bourdeauxas, kaip "antisovietinį".

Nors stengėsi išlikti mandagus, dr.Cogganas buvo kur kas kietesnis nei daugelis Pasaulio Bažnyčių tarybos centro komiteto vakarietiškų narių. Kai arkivyskupas ėmėsi kantriai ginti "Church Times" nepriklausomybę bei Kestono koledžo nešališkumą, Juvenalis reagavo skeptiškai ir su įsiūčiu.

O po dvejų metų Sovietų Sąjungoje apsilankęs dr. Cogganas vėl tiesiog įsiutino jį priėmusius rusus, kai savavališkai nukrypo nuo iš anksto jam paruošto maršruto ir nužingsniavo aplankyti Maskvos sinagogų. Jis taip pat prisidėjo prie susirinkusiųjų palaikyti Kijeve įkalintą baptistų vadą Georgijų Vinsą ir net uždainavo jų himną "He Who Would Valiant Be" ("Tasai, kuris bus narsus").

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"