TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 08 01 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25 d.

Įsiskverbimas į ir bažnyčios persekiojimas sovietmečiu.

Būtų neteisinga ir pernelyg supaprastinta laikyti visus KGB agentus ir papildomai įtrauktus narius iš Stačiatikių bažnyčios ir Pasaulio Bažnyčių Tarybos paprasčiausiai ciniškais karjeristais be jokio religinio tikėjimo, nors toks apibūdinimas mažai dalelei dvasininkų tinka. Vis dėlto daugelis rusų stačiatikių dvasininkų veikiausiai manė neturintys kito pasirinkimo- tik vykdyti valstybės saugumo reikalavimus. Vienas garsiausių aštuntojo dešimtmečio kunigų disidentų tėvas Dmitrijus Dudko kiek vėliau aiškino:

"Visi, šimtas procentų kunigijos buvo priversti bendradarbiauti su KGB ar bent jau suteikti saugumui tam tikros informacijos, kitaip jie būtų netekę galimybės tarnauti Dievui."

Vis dėlto nedidelė dalis popų sėkmingai atsispyrė KGB spaudimui. 1991 m. gruodį, prieš pat sugriūnant Sovietų Sąjungai, paskutinis KGB vadas Anatolijus Oleinikovas viename interviu prisipažino, jog maždaug 15 ar 20 proc. KGB verbuotų popų atsispyrė spaudimui jam dirbti. Drąsiųjų mažuma, kuri nepasidavė KGB, neišvengiamai pasmerkė savo karjerą. O daugiausiai susikompromitavusi bendradarbiavimu su KGB buvo aukščiausia Stačiatikių bažnyčios valdžia.

Tačiau būtų neteisinga ant aukščiausių bažnyčios hierarchijos laiptelių stovinčiuosius dėl lojalumo KGB tiesiog nurašyti, apkaltinus visus vyskupus moralės trūkumu.

Iš tikrųjų cerkvei stiprią įtaką darė šimtametės stačiatikių dvasingumo tradicijos, pasireiškiančios atsidavimu Dievui ir carui. Prieš Spalio revoliuciją tarnystė carui buvo laikoma kone religine prievole. Stačiatikių bažnyčia nuo seno veikė tiek kaip valstybės departamentas, tiek ir kaip tikinčiųjų ganytoja. Leningrado metropolitas Nikodimas, kuris iki pat staigios savo mirties 1978-aisiais vizito Vatikane metu vadovavo rusų stačiatikių delegacijai Pasaulio Bažnyčių Taryboje, daugeliui Vakarų krikščionių darė didžiulį įspūdį savo giliu atsidavimu stačiatikių liturgijai ir neabejotinai karšta malda per pamaldas.

Nikodimo gerbėju buvo ir popiežius Jonas Paulius I, buvęs su juo, kai šis mirė nuo širdies smūgio. Netrukus po to popiežius pareiškė, kad jų susitikimo metu Nikodimas ištarė "gražiausius žodžius apie bažnyčią, kokius tik aš kada nors esu girdėjęs". Vis dėlto Nikodimas buvo ne koks nors nuolankiai ir abejingai paklūstantis sovietų valdžiai kunigėlis, bet KGB agentas. Juo buvo ir Nikodimo asmeninis sekretorius bei patikėtinis Nikolajus Lvovičius Cerpitskis, kodiniu vardu Vladimiras, užverbuotas 1971 metais.

Religinių reikalų tarybos raporte 1974 m. stačiatikių vyskupai suskirstyti į tris kategorijas. Pirmoji kategorija: "pasižymi lojalumu tiek žodžiais, tiek ir darbais, o taip pat patriotizmo jausmu socialistų visuomenei; griežtai laikosi religinių dogmų ir bažnyčios įsakymų; tokia pat dvasia ugdo būsimus dvasininkus ir tikinčiuosius; suvokia, kad realiai mūsų valstybės nedomina religijos bei cerkvės vaidmens visuomenėje stiprinimas; ir, tai suprasdami, nesiima jokių aktyvių veiksmų stačiatikių įtakai tikintiesiems stiprinti." Tarp pirmosios kategorijos vyskupų buvo 1971-aisiais Aleksį I pakeitęs patriarchas Pimenas ir Talino metropolitas Aleksis, kurį 1990 m. pakeitė Pimenas ir tapo patriarchu Aleksiu II. Abu dvasininkai išsijuosę viešai aukštino Sovietų Sąjungos lyderius. Pimenas net skelbėsi įžvelgęs, kad Jurijus Andropovas, kuris buvo pagrindinis nepaklusniosios dvasininkijos persekiotojas Pimeno patriarchato laikotarpiu, turi "didžių dvasinių savybių". Kai mirė J.Andropovas, Pimenas pareiškė visuomet "jį prisiminsiąs su širdingu dėkingumu" už "jo geranorišką bažnyčios reikmių supratimą".

Kaip ir patriarchą Aleksį I, Pimeną KGB išnaudojo skelbiant sovietinę "taikos" propagandą, taip pat perdėtai ir pataikūniškai aukštinant "milžinišką Brežnevo indėlį užtikrinant tarptautinę taiką". 1976 m. vasarį metropolitas Aleksis bei kiti Šventosios tarybos metropolitai gavo specialius apdovanojimus iš Sovietų taikos fondo už "visapusišką ir naudingą Rusijos stačiatikių bažnyčios veiklą kovojant už taiką, saugumą ir draugystę". Po mėnesio patriarchui panašų apdovanojimą įteikė Pasaulio Bažnyčių Taryba, pažymėdama savo dvidešimt penktąsias gyvavimo metines.

1977 m. birželį Pimenas atidarė ir vedė konferenciją pavadintą "Tikintieji darbininkai už amžiną taiką, nusiginklavimą ir sąžiningus tautų santykius" Zagorske, kurios tikrasis rengėjas buvo KGB. Į konferenciją suplaukė 663 delegatai iš 106 šalių, atstovaujantys visoms pagrindinėms pasaulio religijoms. Konferencijos dalyviai plojimais pasitiko Pimeno kvietimą - iki pat 2000-ųjų paskelbti "kovos už taiką periodu". Taip, KGB nuomone, buvo užkirstas kelias pavojui, kad panašaus vaidmens galėtų imtis Vatikanas. Po mėnesio Pimenui buvo įteikta Raudonoji vėliava už "jo didžią patriotinę veiklą ginant taiką".

Į antrąją kategoriją vyskupų, kurią 1974 m. raporte nustatė Religinių reikalų taryba, pateko tie, kurie nors ir buvo lojalūs valstybei bei "teisingai" suprato religines dogmas, troško "sustiprinti bažnyčios vaidmenį asmeniniame, šeimos ir viešame liaudies gyvenime... bei Dievo tarnystei parenka jaunus žmones, kurie yra uolūs stačiatikybės sekėjai". Nors jis buvo KGB įtakos agentas Pasaulio Bažnyčių Taryboje ir visur kitur, metropolitas Nikodimas buvo priskiriamas labiau šiai, antrajai, nei pirmajai kategorijai - veikiausiai dėl savo įgūdžių, kuriuos sovietai laikė perdėtu religinio atsidavimo skatinimu.

Trečiajai vyskupų kategorijai priklausė tie, kurie kada nors buvo bandę apeiti religinės laisvės apribojimus, nors sąmoningai nenusižengė tiek, kad reikėtų juos nušalinti nuo tarnystės.

Pirmasis visuotinio dėmesio sulaukęs pasipriešinimo ženklas Stačiatikių bažnyčios viduje Brežnevo laikais buvo už įstatymo ribų paskelbto kunigo tėvo Glebo Jakunino ir pasauliečio Levo Regelsono kreipimasis į Penktąją Pasaulio Bažnyčių Tarybos asamblėją 1975 m. lapkritį Nairobyje. Vyrai kreipėsi prašydami paremti religinio persekiojimo Sovietų Sąjungoje aukas - iki tol Pasaulio Bažnyčių Tarybos susirinkimuose ši tema buvo tabu. Šveicarų delegatui buvo atsakyta karštais plojimais, kai šis pasiūlė į rezoliuciją dėl "nusiginklavimo, Helsinkio sutarties ir religinių laisvių" įtraukti punktą:

"Pasaulio Bažnyčių Taryba yra susirūpinusi dėl religinių laisvių apribojimų, ir ypač SSRS. Asamblėja pagarbiai prašo SSRS Vyriausybę savo šalyje efektyviai įvesti Helsinkio sutarties punktą Nr. 7 (religinės ir kitokios laisvės)."

Metropolitas Juvenalis skundėsi, kad šis pasiūlymas įžeidė krikščionių dvasingumą. Tuomet įsikišo rezoliucijos rengimo komitete buvęs KGB agentas Aleksejus Bujevskis (kodinis vardas Kuznecovas), dirbęs "broliškos meilės, tarpusavio supratimo ir draugystės vardan", ir padėjo suformuluoti teiginį, kuriame Sovietų Sąjunga tiesiogiai nebuvo minima, tačiau "visuotinai pripažįstama, jog bažnyčios skirtingose Europos dalyse gyvuoja ir veikia labai nevienodomis sąlygomis bei patirdamos skirtingų tradicijų įtakas."

Generalinis Pasaulio Bažnyčių Tarybos sekretoriaus, Vakarų Indijos metodistų bažnyčios atstovo, dr. Philipo Potterio buvo paprašyta parengti raportą apie religines laisves visose šalyse, kurios pasirašė Helsinkio sutartį. O dienraštis "The Times" interpretavo Pasaulio Bažnyčių Tarybos priimtą rezoliuciją kaip "bažnyčių bandymą nusimesti sovietų joms užmautą apynasrį".

Tuo tarpu vakariečių rasizmas ir imperializmas buvo pasmerktas be jokių išsisukinėjimų. Vienas pagrindinių kalbėtojų asamblėjoje, dr. Robertas Mc'ffie Brownas iš Teologijos seminarijų sąjungos Niujorke, prisipažino, kad jis, būdamas baltasis vyriškos lyties viduriniosios klasės amerikietis, turi visas "rasizmo, seksizmo, klasifikavimo ir imperializmo" nuodėmes. Siekdamas išvengti "lingvistinio imperializmo", jis pradėjo kalbėti ispaniškai taip priversdamas daugelį klausytojų dairytis ausinukų, kad galėtų klausytis vertimo į imperialistinę anglų kalbą.

Pasaulio Bažnyčių Tarybos nenoras pripažinti rasizmą prieš kitokios, nei balta, odos spalvos atstovus Didžiojoje Britanijoje, pasireiškiantį tokia forma, kaip Ugandos piliečių išsiuntimas iš šalies 1972-aisiais, sukėlė protestų bangą, o kai kurie britų delegatai - pakurstyti dr. Potterio komentaro, kad "kur britai ėjo, jie visame pasaulyje sukūrė rasistinę sistemą", - netgi paliko salę.

Tai, kad ši konferencija buvo suorganizuota prieš pat kitą, "Krikščionių taikos konferenciją" su sovietais priešakyje, labai pasitarnavo KGB - buvo užtikrinta, kad metropolitas Nikodimas (KGB agentas Adamantas) bus paskirtas vienu iš šešių Pasaulio Bažnyčių Tarybos prezidentu.

Jei J.Andropovas ir KGB vadovybė būtų turėję bent menką, realybę atitinkantį supratimą apie "ideologinės subversijos" grėsmę, kurią realiai kėlė vos keli drąsūs disidentai iš esmės sovietų sistemai atsidavusioje Stačiatikių bažnyčioje, jie būtų buvę patenkinti Nairobio asamblėjos rezultatais. Tačiau iš tiesų švelnus Pasaulio Bažnyčių Tarybos atsakas į už įstatymo ribų paskelbto kunigo tėvo Glebo Jakunino ir pasauliečio Levo Regelsono kreipimąsi 1975 m. lapkritį Nairobyje dėl religinio persekiojimo Sovietų Sąjungoje aukų rėmimo centre buvo sutiktas ypač audringai. Nebuvo pamirštas ir dr. Poteris. Nors jo kritikai Vakaruose jį kaltino esant "atvirai antivakarietišką ir antikapitalistą", KGB tvirtino, jog iš tiesų dr. Potteris "turi antisovietinių minčių ir yra gerai žinomas dėl savo provokacinių pasisakymų apie sąmoningumo laisvės SSRS nebuvimą".

Nors iki Nairobio asamblėjos likus dviem mėnesiams dr. Potteriui buvo skrupulingai suorganizuota pažintinė ekskursija po Sovietų Sąjungos religines institucijas, asamblėjoje dr. Potteris neapgynė sovietų prieš G.Jakunino ir L.Regelsono mestą akivaizdžiai teisingą kritiką. Kijevo metropolitas Filaretas po asamblėjos pareiškė "Novosti" korespondentui: "Mes laikome smerktina Pasaulio Bažnyčių Tarybos vadovybės iškeltą neteisingą nuostatą apie mūsų valstybę ir rusų Stačiatikių bažnyčią. Generalinis Pasaulio Bažnyčių Tarybos sekretorius dr. Potteris, tarp kitko, pas mane svečiavosi praėjusį rugsėjį ir savo akimis matė, kad visos bažnyčios ir vienuolynai yra atidaryti. Būdamas čia jis ėjo į pamaldas, o po jų kalbėjo, kad jo širdis visuomet prisipildo džiaugsmo, kai tik jis lankosi šioje taiką branginančioje šalyje, būdamas tokioje pamaldžioje ir laimės kupinoje aplinkoje. Mums buvo keista ir nemaloniai netikėta, kad jis asamblėjoje nė žodeliu neužsiminė apie savo apsilankymą Ukrainoje ir visoje Sovietų Sąjungoje."

Centras pats pasirūpino, kad nedėkingajam dr. Potteriui plūstų laiškai nuo rusų stačiatikių dvasininkijos, babtistų ir kitų sovietų krikščionių bendruomenių, kuriuose protestuojama dėl tariamo jo priešiškumo sovietų tikintiesiems. Centras taip pat pabandė suorganizuoti, kad "žymūs religijų atstovai" Didžiojoje Britanijoje, Sirijoje ir Libane, o taip pat ir Sovietų Sąjungoje, viešai sukritikuotų dr. Potterį.

Tolesnės KGB aktyviosios priemonės prieš dr.Potterį buvo knygos anglų kalba "Religija prie socializmo" išleidimas Maskvoje ir televizijos dokumentinio filmo "Religinė laisvė SSRS" pastatymas. Abiejuose kūriniuose figūravo angliakalbis agentas kodiniu vardu K. Taip pat KGB bandė įvairiais būdais (tiesa, nesėkmingai) sukompromituoti asmeninį dr. Potterio gyvenimą ir net - greičiausiai veikdamas per savo agentus Pasaulio Bažnyčių Taryboje - pasiekti, kad jis būtų nuverstas iš Generalinio sekretoriaus posto.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"