TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 08 08 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys.Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 12, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25, rugpjūčio 1 d.

Nors KGB niekada nebuvo patenkinta savo įtaka Stačiatikių bažnyčiai, vis dėlto didžiausią susirūpinimą biurui kėlė "ardomoji" veikla tų krikščionių, kurių jis tiesiogiai nekontroliavo. Didžiausia iš visų pogrindyje veikiančių Bažnyčių buvo Ukrainos graikų katalikų (kitaip - unitų) bažnyčia (dabar - Ukrainos katalikų bažnyčia), kurios liturgija ir struktūra remiasi "Rytų apeigomis", tačiau ji yra tiesiogiai pavaldi Romai. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui J.Stalinas, baimindamasis, kad unitai taps ukrainiečių nacionalizmo židiniu, pradėjo terorizuoti Bažnyčią, versdamas ją paklusti Maskvai. 1946 metais tariama Lvovo katedros dvasininkų taryba, kurią iš tikrųjų buvo įsteigusi MGB, padedama kelių savo statytinių unitų bei palaiminus Stačiatikių bažnyčios vadovams, paskelbė graikų katalikų "susijungimą" su Rusų stačiatikių bažnyčia. Graikų katalikų arkivyskupas (vėliau kardinolas) Josyfas Slipyjus vėliau rašė:

"Mūsų dvasininkams buvo liepta pasirinkti: arba prisijungti prie "režimo bažnyčios" ir taip paskelbti visų katalikų susivienijimą, arba mažiausiai dešimtmetį kęsti žiauriausius persekiojimus, deportacijas ir visas kitas bausmes. Dauguma kunigų pasirinko Sovietų Sąjungos kalėjimus ir koncentracijos stovyklas."

Taip kone per vieną naktį keturi milijonai unitų krikščionių tapo didžiausia pasaulyje nelegalia Bažnyčia. Aštuoni iš dešimties vyskupų drauge su tūkstančiais pastorių ir tikinčiųjų mirė tikėjimo vardan Sibiro gulage.

1963 metais Josyfas Slipyjus buvo ištremtas iš šalies ir išvyko į Romą, vietoj savęs palikdamas vyskupą (vėliau arkivyskupą) Vasilijų Velychovskį vadovauti pogrindžio bažnyčiai. O KGB nedelsdama pasitelkė savo sunkiąją artileriją - penkis agentus: Tichovą, Sidorenką, Romanenką, Sovą ir Podoleniną, kad šie diskredituotų V.Velychovskį persekiojamų unitų akyse.

Tichovas, kuris veikiausiai priklausė pogrindinei bažnyčiai, periodiškai siųsdavo J.Slipyjui į Vatikaną laiškus su centro suklastota informacija apie V.Velychovskį. Kaip teigiama KGB bylose, J.Slipyjus nusiuntė savo emisarus į Ukrainą, kad šie patikrintų, ar ant jo įpėdinio krintantys įtarimai yra pagrįsti, tačiau šiems pakišti agentai patvirtino, kad Tichovo ant V.Velychovskio pilamos pamazgos yra tikra tiesa.

Vis dėlto KGB raportuose, be abejonės, buvo gerokai perdedama apie savo aktyviųjų priemonių veiksmingumą. Nėra jokių įrodymų, kad tarp V.Velychovskio ir J.Slipyjaus būtų kilusi trintis.

1967 metų liepą vyresnieji sovietų bloko žvalgybos agentūrų pareigūnai susitiko konferencijoje Budapešte aptarti savo veiklos prieš Vatikaną, taip pat priemonių Vatikanui ir jo šalininkams diskredituoti, nesutarimams paaštrinti pačiame Vatikano viduje bei tarp Vatikano ir kapitalistinių šalių. Du vyresnieji KGB pareigūnai Agajantsas ir Chamaziukas į konferencijos dalyvius kreipėsi pranešimu apie "priešiškus Vatikano bei katalikų ir unitų dvasininkijos veiksmus SSRS teritorijoje bei (KGB) agentūrų patirtį kovojant su šia veikla". Trečiasis pranešėjas Kulikovas kalbėjo apie "kai kuriuos operatyvinio agentų darbo prieš Vatikano institucijas aspektus".

KGB delegacijai pasiūlius, visi, išskyrus rumunų atstovus, sutiko, kad reikia suintensyvinti prieš Vatikaną, kaip ir prieš pagrindinę priešininkę, nukreiptą veiklą. Jurijus Andropovas, kuris unitus laikė į Sovietų Sąjungą nukreipto ideologinio Vatikano sabotažo iniciatoriais, parašė laišką centro komitetui, kuriame pabrėžė konferencijos išvadų svarbą.

J.Andropovą apsėdusią Šventojo Sosto įtarinėjimo ideologine subversija maniją, be jokios abejonės, tik sustiprino viename 1968-ųjų raporte atsiradęs teiginys, kad Vatikano valstybės sekretoriatas sukūrė planą, kaip sudrebinti Sovietų Sąjungos vienybę, ir įsakė valstybės sekretoriaus pavaduotojui kardinolui Giovanni Benelli šį planą įgyvendinti.

1969 metų centro atliktame veiklos įvertinime vėl pasikartoja teiginys, kad Vatikanas "ruošiasi ideologiniu sabotažu sudrebinti Sovietų Sąjungą iš vidaus":

"Bažnyčios žmonės platina bažnyčios propagandinę literatūrą, kurioje aukštinamas vakarietiškas gyvenimo būdas, puoselėjami nacionalistiniai jausmai tarp sovietų respublikų liaudies ir sėjamas nepasitikėjimas sovietų ir partijos institucijomis sovietų žmonių širdyse."

1969 metų balandžio 4 dieną J.Andropovas patvirtino tolesnes "priemones 1969-1970 metams kovai prieš Vatikano ir unitų bažnyčios ardomąją veiklą SSRS teritorijoje suintensyvinti". Šių priemonių turėjo imtis jėgas suvienijusios Pirmoji vyriausioji valdyba, Penktoji (disidentai ir ideologinė subversija) valdyba ir vietos KGB biurai.

Pirmajai vyriausiajai valdybai duotas kiek ambicingas įsakymas įfiltruoti savo agentus į visus Vatikano biurokratinio aparato skyrius, Jėzuitų ordiną bei kitas popiežiui pavaldžias kolegijas, kuriose mokomi Rytų bažnyčios kunigai, taip pat liepta užmegzti kontaktą su trim Romos klerikais, gimusiais Sovietų Sąjungoje - kodiniais vardais Apostolas, Rassas ir Sluga. Vienas iš nedaugelio įvykdytų šios ambicingos programos uždavinių 1969-ųjų pabaigoje, kuris minimas buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktose centro bylose, - KGB agentų įfiltravimas į popiežiui pavaldžias kolegijas. Agentai čia pateko iš legaliai veikiančios Katalikų bažnyčios Sovietų Sąjungoje, tiksliau, Baltijos šalyse.

Abu Penktosios valdybos agentai kodiniais vardais Petrovas ir Rogulinas į Romą atvyko 1968 metų sausį ir pradėjo trejų metų trukmės studijas. 1969-aisiais jie išvyko į žvalgybinę užduotį į "katalikų centrus" Prancūzijoje ir Belgijoje.

1969 metais du KGB agentai iš Lietuvos, kodiniai vardai Antanas ir Vidmantas, krimto mokslus Grigaliaus universitete. Dar du lietuviai agentai kodiniais vardais Daktaras (vyskupas) ir Žibutė priklausė Kanonų kodekso reformos darbo komisijai, veikusiai nuo 1969 metų gegužės 21 dienos iki birželio 11 dienos Vatikane. Daktaras savo kontrolieriui pranešė, kad audiencijos pas popiežių birželio 7 dieną metu Popiežius Paulius VI jam pasakė: "Aš prisimenu tave savo maldose ir tikiu, kad Dievas padės kunigams ir tikintiesiems (Lietuvoje)."

Prieš Vatikaną vykdytose operacijose, kurias 1969 metų balandį palaimino J.Andropovas, buvo naudojamos dauguma KGB aktyviųjų priemonių. KGB buvo duotas nurodymas surasti būdą, kaip pasėti nepasitikėjimą tarp emigrantų dvasininkų Romos, unitų bažnyčiose bei kitų katalikų Sovietų Sąjungoje. Pagrindiniai KGB agentai Rusų stačiatikių bažnyčioje, kurie palaikė ryšius su Vatikanu, buvo Drozdovas (metropolitas Aleksejus), Adamantas (metropolitas Nikodimas), Sviatoslavas ir Nesterovas (tikrieji dviejų pastarųjų vardai nežinomi). Jiems įsakyta "sukelti įtampą tarp tokių Vatikano įstaigų kaip Rytų bažnyčių kongregacija, Krikščionių vienybės sekretoriato bei Teisingumo ir taikos komisijos". Tam, kad paspaustų Vatikaną "nutraukti ardomąją veiklą", sovietai taip pat įsakė Adamantui perduoti savo kontaktiniams asmenims Popiežiaus kurijoje, kad Sovietų vyriausybė svarsto galimybę įsteigti autonominę, nuo Romos nepriklausomą Katalikų bažnyčią Pabaltijo respublikose ir kitose Sovietų Sąjungos šalyse. Lietuvių vyskupas kodiniu vardu Daktaras tokią pačią žinutę perdavė, kai atvyko į vyskupų konferenciją Romoje 1969 metų spalį. Vis dėlto nėra jokių įrodymų, kad kuri nors sovietų pritaikyta aktyvioji priemonė būtų bent kiek paveikusi Vatikano vykdytą politiką.

J.Andropovas, visą dėmesį sutelkęs į operacijas prieš Vatikaną, ne tik nepamiršo ir Ukrainos unitų, bet ir ėmėsi dar intensyviau persekioti šios Bažnyčios dvasininkus. 1969 metais pogrindinės bažnyčios galva vyskupas V.Velychovskis buvo suimtas ir nuteistas trejiems metams kalėti. KGB raportavo, kad vyskupo areštas labai padėjo skatinant kito Ukrainos pogrindinio unitų lyderio (kodiniu vardu) Serafimo psichologinį persilaužimą - netrukus jis tapo KGB agentu. V.Mitrochino KGB bylose rašoma:

"Serafimas išsamiai paaiškino, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam liepė nelegaliai vadovauti vienuoliams. Jis atskleidė vyskupo Velychovskio ir jo šalininkų organizuotą nusikaltamą veiklą. Jis pranešė apie pogrindyje veikiantiems vienuoliams duotus nurodymus... Ir jis sudarė nelegaliai veikiančių unitų dvasininkų pavardžių sąrašą. Visi Serafimo parodymai įrašyti į juostelę."

Nors Serafimas sutiko bendradarbiauti su KGB slapčia, jis atsisakė pasirašyti pasižadėjimą, privalomą visiems informatoriams. O jo kontrolierius primygtinai ir nereikalavo, pasiteisindamas, kad kitu atveju jis padarytų pernelyg didelį psichologinį spaudimą religingam žmogui ir "pasmerktų jį baimei, kad bus nubaustas kitame pasaulyje" - prieš tai jau buvo vienas agentas, kuris klūpėdamas ant kelių maldavo kontrolierių grąžinti jam pasirašytąjį pasižadėjimą.

1971 metais KGB taip pat pavyko Lvove užverbuoti vieną aukščiausių pogrindinio unitų vienuolių ordino asmenį - kodiniu vardu Irenėjus, kuris buvo ir vienas svarbiausių ryšininkų su Katalikų bažnyčia Lenkijoje.

Penktoji valdyba Irenėjų laikė ypač kietu riešutėliu. Jei jį imtų tiesiai už "nelegalią veiklą", jis veikiausiai pasirodytų gana stiprus ir atlaikytų įprastinį tardymą. O jeigu jam būtų išklotos jo veiklos smulkmenos, jis, ko gero, perprastų, kurie pogrindinės bažnyčios nariai jį įdavė. Tad KGB nusprendė pagrindine operacija pasirinkti Irenėjaus sesers ir "slaptos jo kolaborantės" Marijos sekimą. Tačiau Marija staiga mirė ir, Irenėjui puolus į gilią depresiją, jo bylai vadovaujantis pareigūnas nusprendė, kad pribrendo laikas "sudėtinei verbavimo operacijai".

Irenėjus buvo atvesdintas apklausti ir jam po nosimi pakišta informacija su smulkmenomis apie jo, kaip pastoriaus, veiklą pogrindinėje bažnyčioje. Beje, buvo skrupulingai pasistengta sudaryti įspūdį, kad tai neva Marija jį metų metus skundė KGB. Buvusio KGB archyvaro V.Mitrochino surinktose bylose yra ir Irenėjaus tardytojo pagyrūniškas raportas: "Vienuolis prarado kalbos dovaną. Jį tiesiog abstulbino ši (apie jį šnipinėjusią Mariją) žinia. Jo paklaikusios akys, drebančios rankos ir veidu žliaugiantis prakaitas išdavė jį patyrus stiprų psichologinį smūgį... Supratęs, kad neverta bandyti gintis kaltinimų, (Irenėjus) išdavė nelegalią vienuolių ordino Ukrainoje vadovybę. Jis išklojo unitų aukščiausiųjų asmenų pavardes, taip pat vardus vienuolių, kurie į Lvovą atvyko apsimetę turistais. Taip pat jis prakalbo apie savo kelionę į Lenkiją 1971 metais ir prisipažino, su kuo ten buvo susitikęs. Dar po mėnesio (Irenėjus) buvo užverbuotas... tačiau atsisakė pasirašyti raštišką pasižadėjimą."

Irenėjus buvo taip įtikėjęs tuo, kad jo sesuo buvo KGB agentė, jog savo kontrolieriui perduodamas informaciją dažnai pridėdavo komentarą: "Be abejonės, mano sesuo jums apie tai jau sakė." Pasak jo bylos KGB, jis niekuomet nesiliovė stebėjęsis, kaip jo sesuo sugebėjo būti KGB agentė ir tai nuo jo nuslėpti.

Tuo metu vyskupas V.Velychovskis, 1972 metais, kaip kad prieš devynerius metus graikų katalikų arkivyskupas (vėliau kardinolas) Josyfas Slipyjus, buvo deportuotas į Vatikaną. O po metų KGB sugebėjo prieiti ir prie jo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"