TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 08 22 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos.Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25, rugpjūčio 1, 8 d.

Įsiskverbimas į Bažnyčią ir jos persekiojimas sovietmečiu

Per sovietų bloko žvalgybos agentūrų suvažiavimą 1975 metų vasarį buvo nutarta rengti bendras operacijas prieš Vatikaną ir drauge koordinuoti į Šventojo Sosto aplinką besiskverbiančius agentus. Visi šnipinėjimo biurai - lenkų SB, čekoslovakų StB, vengrų AVH - pareiškė, "kad jų agentai Vatikane užima svarbius postus". Buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktose KGB bylose nėra jokios užuominos, kad KGB per renginį būtų padaręs panašų pareiškimą.

Tačiau kaip ir 1967-aisiais per sovietų bloko žvalgybų suvažiavimą, taip ir šį kartą buvo patvirtinta nepaprastai ambicinga ir nereali agentų įsiskverbimo į Vatikaną programa. Ji apėmė ir planą užmegzti bei palaikyti ryšius su aukščiausiomis Unitų bažnyčios hierarchijos galvomis ir ne mažiau nei septyniais kardinolais (Casaroli, Willebrandsu, Konigu, Samore, Benelli, Poggi ir Pignedoli), taip pat imtis tam tikrų aktyvių priemonių Katalikų bažnyčiai parklupdyti ir ją diskredituoti.

Į KGB nusitaikytų asmenų, kurių reputacija turėjo būti visiškai sužlugdyta, sąrašą pateko ir Velychovskio įpėdinio, pogrindinės Unitų bažnyčios galvos, vyskupo (vėliau metropolito archivyskupo) Volodimiro Sterniuko pavardė. Agentė kodiniu vardu Nataša paskleidė paskalas apie neva V.Sterniuko seksualinius žygius, o kiti agentai panašias pasakas nunešė iki pat Vatikano. Todėl, kaip teigiama KGB raportuose, "jis prarado didžiosios dalies unitų bažnyčių palaikymą".

Iš tikrųjų KGB, nors devintojo dešimtmečio pradžioje ir ėmėsi ypač žvėriško naujo religinio persekiojimo, pralaimėjo karą su unitais. 1987-aisiais didžiam tiek KGB, tiek Stačiatikių bažnyčios vadovybės nepasitenkinimui, V.Sterniukas, būdamas jau 81 metų, išėjo iš pogrindžio kaip nacionalinis herojus ir oficialiai buvo pripažintas Katalikų bažnyčios galva Ukrainoje. Kijevo ir Galicijos metropolitas Filaretas 1989-ųjų spalį primygtinai pareikalavo, kad "unitų bažnyčios niekada nebūtų legalizuotos šalyje". Tačiau jau tų pačių metų pabaigoje jos buvo pripažintos kaip egzistuojančios legaliai.

Be Unitų ir Katalikų bažnyčių, KGB per karą su religine "ideologine subversija" Sovietų Sąjungoje didžiulį susirūpinimą kėlė ir neregistruotų protestantų bažnyčių bei sektų veikla. Jos, kaip ir unitai, nebuvo tiesiogiai kontroliuojamos valstybės. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje KGB apskaičiavo, kad vadinamųjų nelegalių sektų - pagrindinėmis laikytos baptistų reformatų, sekmininkų, Jehovos liudytojų ir adventistų reformatų - narių skaičius siekė šimtą tūkstančių.

Tai, jog L.Brežnevo laikotarpiu KGB, vykdydamas J.Andropovo nurodymus, toliau švaistė tiek daug jėgų ir laiko grupuotėms, kurios realiai nekėlė jokios grėsmės sovietų sistemai, tik dar kartą įrodo, kad sovietus buvo apsėdusi manija susidoroti net su smulkiausiomis ir silpniausiomis pasipriešinimo sistemai formomis. 1975-aisiais skaitydamas pranešimą per garsųjį visos Sovietų Sąjungos KGB suvažiavimą J.Andropovas pareiškė, kad antisovietiniai elementai, "prisidengę religija", rengė sąmokslą prieš valstybę. Svarbiausiu ginklu slaptam susitarimui atskleisti ir užkirsti kelią jis laikė agentų infiltravimą tarp sąmokslininkų: "Tai sunku padaryti, nes neteisingai pateiktas ir suprantamas valstybės požiūris į religiją - ši tendencija vis dar pastebima religinėje aplinkoje - paliko ryškų pėdsaką tikinčiųjų širdyse. Tarp sektantų vyrauja nuomonė, kad bet kokia pagalba valdžiai, taip pat ir KGB, yra didžiulė nuodėmė. Niekas nepasitiki ČK humaniškumu."

J.Andropovo skundimasis, kad tikintieji nesugeba patikėti KGB "humaniškumu", dar sykį įrodo, koks ribotas buvo didžiojo vado absurdiškumo supratimas. Siekdamas pailiustruoti, kaip sunku infiltruoti savo agentus į nedėkingų sektantų grupes, jis pateikė "vieno kandidato, kuris jau beveik atsikratė klaidingo mąstymo apie ČK ir iš savo bylos pareigūno gavo tam tikrus pavedimus", užverbavimo pavyzdį: "...Tačiau vieną dieną jis pareiškė, jog susitikimai su kontrolieriumi yra nuodėmė. Ir paaiškino, kad sapne regėjo patį Viešpatį, kuris nurėžė jam rankas ir pasakė: "Kieno tu esi tarnas?" Potencialus agentas, nepaprastai sukrėstas šio sapno, visa tai suprato kaip perspėjimą ir liovėsi susitikinėjęs su čekistu."

Septintąjį dešimtmetį KGB vadovybė galiausiai pripažino, nors ir nenoriai, jog visų sektantų, kad ir kaip juos persekiotų, vienu kartu nepajėgs išnaikinti. 1959 metų kovą vykusiame vyresniųjų KGB pareigūnų, kurie "kovojo su Jehovos liudytojais", suvažiavime buvo nutarta, kad tinkamiausia strategija - "represines priemones sujungti su ardomosiomis priemonėmis". Taigi KGB ėmėsi skaldyti, papirkinėti ir šmeižti sektantus, taip pat sufabrikavo kaltinimus ir areštavo įtakingiausius Jehovos liudytojų lyderius.

1966-aisiais baptistų reformatų, ko gero, didžiausios sektos, lyderiai pastoriai Georgijus Vinsas ir Genadijus Kriučkovas buvo nuteisti ir trejiems metams uždaryti už grotų. Tačiau vos išėję iš kalėjimo jie patraukė į pogrindį ir toliau užsiėmė savo veikla. 1974 metais G.Vinsą pagaliau vėl pavyko sugauti ir areštuoti. Nors jam išlaisvinti buvo surengta didžiulė tarptautinė palaikymo kampanija, sovietai nuteisė pastorių dar dešimčiai metų kalėjimo. Tik 1979-aisiais, per "apsikeitimo šnipais programą", G.Vinsas buvo paleistas, bet ištremtas iš Sovietų Sąjungos.

Pastorius G.Kriučkovas visą tą laiką džiaugėsi laisve ir 1989 metais per nepaprastai emocionalų baptistų reformatų kongresą išlindo į viešumą. Tai, kad jis sugebėjo veikti slapta ir nebuvo sugautas KGB beveik dvidešimt metų, yra vienas didžiausių religinių pogrindininkų laimėjimų per visą sovietų religijos istoriją.

Vis dėlto KGB daugiau ramybės nedavė Jehovos liudytojai, į kuriuos dauguma vyriausybių visame pasaulyje žvelgė įtariai arba abejingai. Tuo metu stoiškai persekiojimą atlaikę baptistai reformatai sulaukė nemažai tarptautinių simpatijų. Antrosios vyriausiosios valdybos vadas Olegas Michailovičius Gribanovas 1962 metais savo raporte rašė: "Priešiškiausi mums iš visų sektantų yra Jehovos liudytojai." Nuo XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio, kai ši sekta atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose, jokia kita religinė grupė neskyrė tiek daug energijos artėjančiai pasaulio pabaigai skelbti. Nors dauguma jos pranašysčių neišsipildė, o apokalipsės data nuolat buvo atidedama, pagrindinė Jehovos liudytojų žinia niekuomet nesikeitė: "Pabaiga jau visai netoli. Kristus netrukus apsireikš ir tautos bei visi, kurie prieštarauja mesijo karalystei, bus sunaikinti."

XX amžiuje jehovininkus persekiojo daugelis politinių režimų. Tūkstančiai jų kentė siaubingas kančias nacių Trečiojo reicho konclageriuose. Tačiau jokia kita didesnė žvalgybos agentūra tiek nenarpliojo "jehovininkų sąmokslo", kiek KGB. Tai, kad vyresniuosius KGB pareigūnus buvo tiesiog apsėdusi Jehovos liudytojų medžiojimo manija, galima sakyti, yra puikus sovietų nemokėjimo atskirti, kas svarbu ir iš tikrųjų kelia grėsmę sistemai, o kas - ne, pavyzdys.

Iki Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje nebuvo Jehovos liudytojų. Tačiau rytinės Lenkijos, Lietuvos ir Moldovos okupacija 1939-1940 metais tūkstančius jehovininkų prieš jų valią pavertė sovietų piliečiais. Daugelis šių žmonių buvo apkaltinti priklausymu "Amerikos sektai" ir ištremti į Sibirą. 1968 metais KGB suskaičiavo, kad iš viso jam po nosimi yra maždaug 20 tūkst. Jehovos liudytojų.

Tai, jog sekta atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose, o jos pagrindinė būstinė buvo Brukline, daugumai centro sąmokslo teorijų kūrėjų atrodė nepaprastai įtartina. Sovietinė spauda apkaltino jehovininkų vadovybę Brukline agresyvios kampanijos, nukreiptos į sovietų bloko šalis, organizavimu. Centrą siutino raportai, kad net koncentracijos lageriuose "Jehovos lyderiai ir vadai neatsisakė savo tikėjimo, priešiško sovietams, ir net baisiausiomis sąlygomis nenutraukė savo misijos".

KGB pareigūnai, atsakingi už Jehovos liudytojų naikinimo operacijas, 1967 metų lapkritį susirinko į konferenciją Kišiniove aptarti naujų priemonių, skirtų kovoti su "sovietams priešiška sektantų veikla" bei "ideologine subversija": "Biuras privalo bet kokiais būdais sustiprinti savo agentų pozicijas tarp Jehovos liudytojų visoje šalyje. Reikia surinkti informaciją apie jaunus sektos narius ir jehovininkų vadovybę operacijoms, verbavimui ir atviroms kontratakoms vykdyti... Konferencija pripažįsta, kad nepaprastai svarbu atrinkti ir, padedant infiltruotiems mūsų agentams, į aukščiausius sektos postus prakišti asmenis, kurie yra beveik neraštingi, neturi iniciatyvos, todėl greičiausiai nepajėgs stimuliuoti sektantų veiklos."

Per konferenciją Jehovos liudytojų piktadarybės buvo aptariamos laikantis kone siurrealistinio rimtumo. Iš tiesų pavojingas sąmokslas, kuriam malšinti centras skyrė tiek daug resursų, tebuvo nedidelių grupelių bandymai melstis drauge - dažniausiai jos susirinkdavo kurio nors nario namuose, - ir tai, kad tikintieji atsisakė atlikti karinę tarnybą. Tačiau konferencijos dalyviai nusprendė, jog sąmokslas labai pavojingas, ir sutarė: į pagrindinę Jehovos liudytojų būstinę Brukline ir sektas Vakarų Europoje būtina infiltruoti KGB agentus.

KGB baiminosi, kad Brukline gali suprasti, jog kai kurie Jehovos liudytojai, įtartinai ilgai išvengę arešto, iš tiesų yra KGB šnipai, todėl per konferenciją buvo pritarta nuomonei, kad reikia "sukurti agentų rezervą, kuris pakeistų veikiančius agentus, jei šiuos jehovininkai demaskuotų".

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Maskvos patriarchatas nesistengė nei atsiriboti, nei prisitaikyti prie vis didesnį pagreitį įgaunančių oficialių M.Gorbačiovo "glasnost" ir "perestroikos". 1991-aisiais, praėjus metams, kai patriarchą Pimeną pakeitė Aleksejus II, jis kartu su visa Rusų stačiatikių bažnyčia galutinai atsiribojo nuo metropolito Sergejaus 1927 metais išleistos "lojalumo sovietinei sistemai deklaracijos".

Kai per vieną interviu žurnalistas priminė patriarchui Aleksejui II, kad vos prieš ketvirtį amžiaus Religinių reikalų taryba paskelbė jį vienu lojaliausių valstybei vyskupų, patriarchas paprašė jam atleisti

ir suprasti tuometinį požiūrį. Paskutiniais 1991 metų mėnesiais ėmus Sovietų Sąjungai visiškai byrėti, Aleksejus II paskelbė, kad "Rusija sirgo nepaprastai sunkia liga, kuri pasireiškė komunizmo forma".

Vis dėlto Rusų stačiatikių bažnyčią ir toliau persekiojo praeities, tiksliau - tarnystės KGB, šešėliai. Po nepavykusio 1991 metų rugpjūčio pučo Rusijos vyriausybės Laisvės ir sąžinės komitetui, kuriam priklausė ir popas Glebas Jakuninas, buvo leista prieiti prie KGB archyvų. Čia rastuose dokumentuose buvo aiškiai išdėstyta, kad kai kurie Stačiatikių vadovybės nariai dirbo KGB agentais.

Tiesa, kai G.Jakuninas paviešino keletą dokumentų, KGB archyvus iškart uždarė. Popas buvo apkaltintas išdavęs valstybės paslaptis Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir pagąsdintas, kad su juo bus asmeniškai susidorota. Tačiau dvasininkas neišsigando ir neatsitraukė. 1994-ųjų sausį jis parašė patriarchui Aleksejui II laišką ir pareikalavo, kad buvę KGB agentai prisipažintų. Tai precedento neturintis atvejis per visą Rusų stačiatikių bažnyčios istoriją - popo laiške paminėtas svarbiausias KGB agentas kodiniu vardu Drozdovas, kurio tikrąją pavardę KGB archyvuose aptiko tėvas Jakuninas, buvo pats patriarchas Aleksejus II.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"