TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 09 05 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25, rugpjūčio 1, 8, 22, 29 d.

Lenkų Popiežius ir "Solidarumo" atsiradimas.

Tuo metu, kai Karolis Wojtyla buvo išrinktas Popiežiumi ir tapo Jonu Pauliumi II, jo tėvynė Lenkija, ko gero, buvo katalikiškiausia šalis pasaulyje. 1978 metais šalyje buvo įšventinti 569 kunigai, be to, lenkai dažniausiai iš visų pasaulio tautų rinkosi kunigystę. Tais pačiais metais Lenkijoje iš viso gyveno 19 193 lenkų dvasininkai, kunigų seminarijose mokėsi 5325 studentai. O kaip visada mėgstant viską gerokai perdėti KGB savo ataskaitose šiuos skaičius dar padidino.

Per kelerius paskesnius metus religijos populiarumas Lenkijoje vis sparčiau augo. Jei tikėsime Lenkų susivienijusių darbininkų komunistų partijos centro komiteto atliktu slaptu tyrimu, "šis fenomenas labiausiai pasireiškė tarp inteligentijos, ypač aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių".

1978 metais nustatyta, kad 25 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių lenkų reguliariai meldėsi namie, o iki 1983 metų šis skaičius jau perkopė 50 procentų.

Centro komiteto atliktas tyrimas religijos populiarėjimą siejo su "socialinės-politinės krizės" didėjimu ir milžiniška lenkų popiežiaus įtaka. Net ir daugelis Lenkijos kompartijos atstovų jautė pagarbią baimę nepaprastam ir net mistiniam K.Wojtylos atsidavimui. Lenkai komunistai pranešė Maskvai, kad dvasininkas dažniausiai maldai skirdavo nuo šešių iki aštuonių valandų per dieną. Užsukę į jo asmeninę koplyčią patarnautojai dažnai jį užtikdavo gulintį kryžiaus poza ant marmurinių grindų - rankas ištiesusį į šalis ir visiškai nejudantį.

Tuo metu KGB kai kuriuos pirmuosius Jono Pauliaus II veiksmus Vatikane slapčia paskelbė antisovietiniais. Pavyzdžiui, jau kitą dieną po popiežiaus rinkimų priimtą jo įsakymą - du kunigai iš Krokuvos arkivyskupijos turėjo į Lietuvą nugabenti raudoną kardinolo šlikę, kurią Jonas Paulius II dėvėjo popiežiaus konklavos metu, ir padėti ją ant Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Vilniuje altoriaus.

Vis dėlto centrui didžiausią susirūpinimą pirmosiomis naujojo pontifikato savaitėmis kėlė akivaizdus popiežiaus siekis, kad Vatikanas turėtų galios pasaulio reikaluose. Nors Jonas Paulius II labiausiai rūpinosi taikos palaikymu ir žmogaus teisių saugojimu visame pasaulyje, jo prioritetas buvo padėtis Lenkijoje ir Rytų Europoje.

Centrui ypač nepatiko ir rodėsi įtartina tai, kad naujasis popiežius vienu pagrindinių savo patarėjų Vatikano santykių su sovietų bloko šalimis reikalams paskyrė Lietuvoje gimusį, dabartinį Vilniaus arkivyskupą kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Pastarojo tėvas prieškario laikotarpiu buvo nepriklausomos Lietuvos ambasadorius Paryžiuje, o pats A.J.Bačkis, kaip buvo manoma, veikė pagal tas pačias "buržuazines" tradicijas. Centro požiūriu, jo paskyrimas popiežiaus patarėju buvo dar vienas akivaizdus Jono Pauliaus II antisovietinis aktas.

Lapkričio 5 dieną popiežius išvyko į pirmąjį savo oficialų vizitą už Vatikano ribų - į Italijos globėjo šv. Pranciškaus miestą Asyžių. Susitikus su tikinčiaisiais, staiga pasigirdo balsas iš minios ir paragino popiežių prisiminti Rytų Europą: "Nepamirškite Tyliosios Bažnyčios!" "Ji daugiau nebe Tylioji Bažnyčia, - atsakė Jonas Paulius II, - nes nuo šiol ji kalba mano balsu."

Po K.Wojtylos persikraustymo į Vatikaną KGB specialiųjų priemonių operacijos popiežiaus tėvynėje buvo dar labiau suintensyvintos. Tarp nelegalų, paskirtų vykdyti "Progreso" operacijas Lenkijoje, buvo Olegas Petrovičius Burjenas (kodinis vardas Derevliovas), kuris veikė apsimetęs vienos kanadiečių leidyklos atstovu, neva rinkusiu medžiagą apie lenkų misionierius Tolimuosiuose Rytuose, ir, pasinaudodamas šiuo pretekstu, susitiko bei užmezgė kontaktą su daugeliu iškilių Lenkijos bažnyčios tarnų, o šie jį rekomenduodavo vis kitiems savo bendražygiams.

Pagal instrukcijas Derevliovas, jei jį suimtų policija ar SB, turėjo primygtinai laikytis savo priedangos istorijos ir vaidinti Kanados pilietį. Vis dėlto, esant būtinybei, jis turėjo paprašyti leisti jam pasimatyti su leitenantu Janu Slovikowskiu iš SB, kuris greičiausiai buvo pagrindinis į lenkų teisėsaugininkų akiratį patekusių KGB agentų ryšininkas. Žymiausių Derevliovo kontaktų sąraše puikavosi ir vieno artimiausių popiežiaus draugų tėvo Jozefo Tišnerio, padėjusio jam įsteigti Popiežiaus teologijos akademiją Krokuvoje, pavardė. J.Tišneris dažnai lankydavosi Romoje ir buvo tarp nedaugelio, į kurių petį Jonas Paulius remdavosi, kai pasijusdavo įkalintas Vatikane.

Vienas didžiausių Jono Pauliaus II troškimų pirmaisiais jo metais Vatikane buvo sugrįžti į Lenkiją.

1979-ųjų pradžioje Sovietų Sąjungos diktatorius Leonidas Brežnevas, išsigandęs, kad Lenkų susivienijusių darbininkų komunistų partijos politbiuras ruošiasi apsvarstyti popiežiaus vizito galimybę, paskambino Edwardui Gierekui ir liepė pabandyti juos perkalbėti.

"Kaip aš galiu nepriimti lenkų popiežiaus, - atkirto E.Gierekas, - kai didžioji mano liaudies dalis yra katalikai?" L.Brežnevo atsakymas buvo pats absurdiškiausias - jis patarė pasiūlyti popiežiui apsimesti sergančiu: "Pasakykite popiežiui, - jis juk išmintingas žmogus, - kad jis galėtų oficialiai pranešti, jog negali atvykti dėl ligos." Kai E.Gierekas nesugebėjo įžvelgti šio pasiūlymo prasmės, L.Brežnevas piktai tėškė: "Gomulka buvo geresnis komunistas [negu jūs], nes jis nebūtų priėmęs [popiežiaus] Pauliaus II Lenkijoje ir nieko baisaus būtų nenutikę!"

Pokalbį L.Brežnevas užbaigė sakydamas: "Ką gi, darykite ką norite, kad tik nei jums, nei jūsų popiežiui to netektų vėliau gailėtis." Ir padėjo ragelį.

1979 metų birželio 2 dieną daugiau nei milijonas lenkų susirinko abipus kelio į oro uostą, Varšuvos Pergalės aikštėje bei po Antrojo pasaulinio karo iš griuvėsių prikeltame senamiestyje - visi troško pasveikinti Joną Paulių II jo grįžimo į tėvynę proga. Per kitas devynias dienas mažiausiai dešimt milijonų žmonių atvyko pamatyti ir pasiklausyti jo. O likusieji dvidešimt penki milijonai lenkų beveik visi stebėjo jo triumfą prilipę prie televizoriaus ekranų.

Baigiantis vizitui Lenkijoje popiežius atsisveikino su savo gimtuoju miestu Krokuva, kur, kaip jis pats sakė, "man brangus kiekvienas akmuo ir plyta", o žmonės, vyrai ir moterys, nevaldomai raudojo gatvėse. Skirtumas tarp pūvančio komunistinio režimo ir moralinio Katalikų bažnyčios autoriteto visiems buvo matomas kaip ant delno.

Centras pranešė politbiurui, kad popiežiaus vizitas patvirtino jų baisiausius nuogąstavimus. Daugelis lenkų kompartijos narių, akis į akį susidūrę su popiežiaus "ideologine komunistų režimo subversija", pajuto, jog ideologinė kova pralaimėta. Popiežiaus vizito metu KGB ryšių skyrius Varšuvoje netgi baiminosi, jog Lenkijos darbininkų gynimo komiteto kariškiai ir antikomunistai darbininkai Krokuvoje gali bandyti atimti valdžią iš kompartijos.

Centras neabejojo, kad Jonas Paulius II siekė iš pamatų sudrebinti visą Sovietų bloką. Viename KGB raporte buvo pabrėžiama, kad jis ne kartą save vadino ne paprasčiausiai "lenkų popiežiumi", bet - netgi galima sakyti, kad dažniausiai - "visų slavų popiežiumi". Viename savo pamokslų Jonas Paulius II prisiminė visų Rytų Europos tautų krikštą: lenkų, kroatų, slovėnų, bulgarų, moravų, slovakų, čekų, serbų, rusų ir lietuvių:

"Popiežius Jonas Paulius II, slavas, lenkų tautos sūnus, jaučia, kokios gilios yra jo šaknys istorinėje žemėje... Jis atėjo čia kalbėti prieš visą Bažnyčią, Europą ir pasaulį apie šias dažnai pamirštamas tautas ir žmones."

Tuo tarpu politbiuras savo dokumentuose pažymėjo, jog Vatikanas pradėjo "ideologinę kovą prieš socialistines respublikas". Nuo tada, kai buvo išrinktas popiežiumi, Jono Pauliaus II vykdoma politika Sovietų Sąjungos katalikiškų regionų atžvilgiu - ypač Ukrainos, Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos - tapo "agresyvesnė", padedanti ir kurstanti "nelojalius dvasininkus". Lapkričio 13 dieną TSKP Centro komiteto sekretoriatas patvirtino šešių punktų "nutartį kovoti su Vatikano vykdoma politika socialistinių respublikų atžvilgiu", parengtą pakomiteto, į kurio sudėtį įėjo Jurijus Andropovas ir KGB vado pavaduotojas Viktoras Čebrikovas.

KGB buvo nurodyta suorganizuoti propagandos kampanijas sovietų bloko šalyse ir "parodyti, kad Vatikano vykdoma politika prieštarauja Katalikų bažnyčios normoms". Taip pat KGB turėjo imtis aktyviųjų priemonių Vakaruose ir "pademonstruoti, kad naujojo popiežiaus Jono Pauliaus II valdymas kelia grėsmę Katalikų bažnyčiai".

Vienas pagrindinių SB operacijų užsienyje prioritetų buvo sukurti agentų tinklą tarp Romos bei Vatikano lenkų. 1980-ųjų birželio 16 dieną KGB ryšių skyrius Varšuvoje raportavo Centrui:

"Mūsų draugai [SB] jau yra užėmę rimtas operacines pozicijas (infiltravęs savo agentus) Vatikane, o tai jiems užtikrina tiesioginį priėjimą prie popiežiaus ir Romos kongregacijos. Be patyrusių agentų, kuriems lengvai prieinamas pats Jonas Paulius II ir kurio audienciją jie gali gauti bet kuriuo metu, mūsų draugai taip pat turi agentų tarp katalikų studentų lyderių, kurie palaiko nuolatinį ryšį su tam tikrais sluoksniais Vatikane ir kurie turi galimybių įsidarbinti Vatikano radijo stotyje bei popiežiaus sekretoriate."

Atsakydamas centras pasiūlė "jungtinių ilgalaikių KGB ir SB operacijų seriją", kurios tikslai buvo šie:

- Daryti įtaką popiežiui, kad šis aktyviai palaikytų tarptautinių santykių įtampos mažinimo (kaip apibrėžė Maskva), taikaus dvišalio bendradarbiavimo idėją, ir dėti visas įmanomas pastangas siekiant pakreipti Vatikano vykdomą politiką tam tikrų tarptautinių problemų atžvilgiu palankia linkme;

- Suintensyvinti nesutarimus tarp Vatikano ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Izraelio bei kitų šalių;

- Išanalizuoti situaciją, suorganizuoti ir įvykdyti operacijas, kurių tikslas - sugriauti Vatikano planus sustiprinti bažnyčių poziciją ir religinių mokymų populiarumą socialistinėse šalyse;

- Išnaudoti KGB agentus Rusijos Stačiatikių bažnyčioje, Gruzijos ir Gruzijos/Armėnijos bažnyčiose; imtis aktyviųjų priemonių siekiant užkirsti kelią šių bažnyčių ir Vatikano ryšių stiprinimui;

- Nustatyti, kokiais kanalais Lenkijos bažnyčia didina savo įtaka ir stiprina Bažnyčios veiklą Sovietų Sąjungoje.

Vis dėlto vietinis lenkų politbiuras buvo suinteresuotas nesukelti konfrontacijos tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės, tad centras turėjo mažiausiai iliuzijų dėl sėkmingo KGB ir SB bendradarbiavimo:

"Mūsų požiūriu, kol mūsų draugai [SB] bijos sugadinti santykius tarp lenkų popiežiaus respublikos ir Vatikano bei tarp valstybės ir Bažnyčios, jie nerodys pernelyg didelės iniciatyvos imdamiesi mūsų siūlomų priemonių. Pareigūnai mūsų centre ir [Varšuvos KGB] ryšių skyriuje turės parodyti tam tikrą taktą ir lankstumą siekdami surasti būdų bendrai užduočiai įvykdyti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"