TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 09 12 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25 vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25 rugpjūčio 1, 8, 22, 29, rugsėjo 5 d.

Lenkų popiežius ir "Solidarumo" pradžia.

Maskvos baimę, kad lenkų komunistų politbiuras pritrūko ryžto kovoti su prieš jį kylančiomis jėgomis, tik sustiprino tai, kad jis akivaizdžiai kapituliavo prieš darbininkų klasės judėjimą. Po staigaus maisto kainų šuolio 1980-ųjų vasarą per šalį nuvilnijo streikų bangos, tapusios profsąjungos judėjimo "Solidarumas" pradžia. Prie judėjimo vairo stojo iki tol niekam nežinomas 37-erių metų elektrikas iš Gdansko Lechas Walęsa.

Vidaus reikalų ministras pranešė KGB ryšių skyriui Varšuvoje, kad įsteigtas operacijų centras, kuris prižiūrės policijos ir SB operacijų prieš streikininkus vykdymą, stebės padėtį ir kasdien pateiks ataskaitas, o jam vadovaus ministro pavaduotojas Stachura.

Sprendžiant iš Maskvai pateikto raporto, centras buvo aiškiai patenkintas savo veikla: "Operatyviniai darbuotojai pademonstravo nepaprastą sąmoningumą, drausmingumą ir savo pareigų suvokimą; įvesta sąmokslo malšinimo parengtis; visų atostogos atšauktos; pradėta dirbti ištisą parą."

Nors Lenkijos operacijų centras nesigyrė "visiška sėkme", jis pranešė sunaikinęs streikų judėjimo spaudos leidybą bei nutraukęs ryšius tarp protestuotojų skirtingose šalies kampeliuose ir taip sumažinęs streikų judėjimo galią. Be to, "buvo užgniaužtas antisocialistų siekis užmegzti ryšius su meno, kultūros žmonėmis ir mokslininkais, kad šie prisidėtų prie streikuotojų reikalavimų".

Vis dėlto tikrovė buvo kiek kitokia. Streikuotojams pavyko įkurti tarpgamyklinius streiko komitetus, kurie koordinuotų protestuotojų veiklą, o inteligentijos disidentai tapo svarbiais komiteto patarėjais. Ir galutinis KGB ryšių biuro Varšuvoje įvertinimas buvo absoliučiai skirtingas, nei vidaus reikalų ministro bandymai apginti savo veiklą. Biuras pranešė, kad SB "laiku neįvertino užslėpto darbininkų klasės nepasitenkinimo bei jo keliamo pavojaus". Ir kai per šalį nuvilnijo streikų banga, tiek SB, tiek policija nebepajėgė jos sukontroliuoti: "Kaltė dėl susidariusios padėties daugiausia krenta ant Vidaus reikalų ministerijos vadovybės, ir ypač ministro Kowalczyko bei jo padėjėjo Stachuros galvų... Kai streikai suintensyvėjo pakrantės regione, Kowalczykas paprasčiausiai sutriko... KGB ryšių biuro nuomone, laikas pakeisti juos abu - Kowalczyką ir Stachurą."

Rugpjūčio 24 dieną Aristovas pranešė Maskvai blogą žinią, kad ministro pirmininko pavaduotojas Mieczyslawas Jagielskis veda derybas su Lechu Walęsa ir kitais streikininkų lyderiais. Kitą dieną sovietų politbiuras įsteigė komisiją lenkų krizei stebėti ir jos malšinimo priemonėms nustatyti, kuriai vadovauti paskyrė savo pagrindinį ideologą Michailą Suslovą.

Rugpjūčio 27 dieną, popiežiaus Jono Pauliaus II paraginti, lenkų vyskupai patvirtino dokumentą, kuriuo vieningai reikalavo "suteikti teisę į nepriklausomybę visoms darbininkams atstovaujančioms ir savivaldos organizacijoms". Jausdamas popiežiaus paramą L.Walęsa buvo įsitikinęs, kad vyriausybei nelieka nieko kito, tik nusileisti. Lenkų vyriausybė neoficialiai su tuo sutiko.

Rugpjūčio 27 dieną lenkų politbiuro vadai susitiko su Aristovu ir pabandė jį įtikinti, kad dalinis Lenkų susivienijusių darbininkų komunistų partijos susiskaldymas ir priešiškas lenkų požiūris į ją sukūrė "naują situaciją":

"Mes privalome žengti žingsnį atgal, kad nenugarmėtume į prarają, ir sutikti su reikalavimu leisti kurtis nepriklausomoms profsąjungoms. Neturime jokių kitų politinių priemonių padėčiai normalizuoti, o panaudoti jėgą yra neįmanoma. Padarydami taktinį atsitraukimo manevrą mes galime pergrupuoti partijos pajėgas ir pasiruošti atsakomajam smūgiui."

Tuo metu lenkai toliau kėlė neramumus siekdami įtikinti "draugą Brežnevą" pripažinti, kad jų noras atskirti profsąjungas nuo partijos įtakos "nėra paprasčiausiai vien lenkų reikalas, bet kad tai gali paveikti visas socialistines bendruomenes". Tačiau iš tikrųjų visos "Solidarumo" legalizavimo alternatyvos jau buvo pasmerktos. Rugpjūčio 31 dienos Gdansko sutartis, pagal kurią "priimtas profsąjungos, kaip būtinos darbininkų klasės atstovės, steigimas", sukėlė beprecedenčių politinių nuolaidų, nuo teisės rengti streikus iki susitarimo kiekvieną sekmadienį per valstybinį radiją transliuoti šv. Mišias. L. Walęsa pasirašė Gdansko sutartį prieš televizijos kameras didžiuliu ryškiaspalviu parkeriu, kurį teatrališkai išsitraukė iš švarko kišenės. Ant parkerio, kuris buvo pagamintas kaip suvenyras popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lenkijoje proga, puikavosi lenkų popiežiaus atvaizdas.

Lenkų krizė ir sovietų bloko byrėjimas

Tiek KGB, tiek ir sovietų politbiuro požiūriu, Gdansko sutartis reiškė didžiausią pavojų "socialistinių šalių šeimai" (oficialų sovietų bloko subyrėjimą) nuo Prahos pavasario 1968-aisiais.

1980 metų rugsėjo 3 dieną politbiuras susitarė susitikti ir aptarti tam tikrus klausimus su Lenkijos vyriausybės atstovais - ką reikią daryti, kad lenkai atsikovotų "Solidarumui" pralaimėtas pozicijas:

"(Gdansko) sutartis iš esmės reiškia antisocialistinės opozicijos legalizavimą. Dabar mūsų rūpestis yra pasirengti kontratakai ir atsikovoti prarastas pozicijas darbininkų klasėje. Būtina dėmesį sutelkti į partijos vaidmens visuomenėje stiprinimą."

Pagrindiniu atpirkimo ožiu tapo pirmasis lenkų komunistų partijos sekretorius Edwardas Gierekas, aštriai kritikuojamas sovietų ambasadoriaus Aristovo bei kitų už tai, kad prarado partijos kontrolę. Streikai Lenino laivų statykloje prisidėjo prie to, kad kiekvienas E.Giereko pasirodymas per televiziją buvo skambiai nušvilpiamas. Paprasti lenkai visus savo jausmus sudėjo į vieną politinį juokelį, kuriuo niekam negirdint šaipėsi iš savo komunistų partijos vadų:

"KLAUSIMAS: Koks skirtumas tarp Giereko ir Gomulkos (kuris buvo priverstas atsistatydinti iš pirmojo sekretoriaus pareigų 1970 metais)?

ATSAKYMAS: Jokio, tik Gierekas to dar nesupranta!"

Tų pačių metų rugsėjo 5 dieną E.Giereką pakeitė Stanislawas Kania - kietas, stambaus sudėjimo ir smarkiai geriantis partijos sekretorius, prieš tai buvęs atsakingas už nacionalinį saugumą.

KGB ryšių biuras Varšuvoje pranešė Maskvai apie Lenkijoje sklandančius satyrinius komentarus apie pirmojo sekretoriaus pakeitimą: "Geriau Kania, nei Vania!" (kitaip sakant, geriau valdžioje turėti nepopuliarų lenką komunistą nei sulaukti sovietų invazijos).

Taip pat KGB ryšių biuras pranešė, kad rugsėjo 6 dieną Lenkijos jūrų laivyno vadas admirolas L.Janczyszynas perspėjo du sovietų admirolus, kad karinė intervencija į Lenkiją nesibaigtų "padėties normalizavimu" kaip 1968-aisiais per Prahos pavasarį, bet priešingai - būtų tikra katastrofa. "Jei į Lenkiją bus atsiųsti svetimi pulkai, - sakė admirolas sovietams, - pasipiltų kraujo upės. Jūs privalote suprasti, kad turite reikalą su lenkais, ne su čekoslovakais!"

Rugsėjo 18 dieną KGB ryšių biuro Varšuvoje galva Pavlovas pasiskundė centrui, kad Kanios režimas kartoja savo pirmtakų klaidas: ieško kompromiso su opozicija, užuot tvirtai prieš ją laikytųsi. Partijos autoritetas ir vardas liaudies akyse nepakilo nė per nago juodymą. "Kontrrevoliucija Lenkijoje vyksta visu tempu!" - spalio 29 dieną dramatiškai pareiškė L.Brežnevas politbiurui: "Walęsa keliauja iš vieno šalies kampelio į kitą, iš miesto į miestą, ir liaudis jį visur pasitinka garbindama. Lenkų lyderiai laiko burnas užčiauptas, tą patį daro ir žiniasklaida. Net ir televizija palaiko antisocialistinius elementus. Galbūt tikrai jau būtina šalyje įvesti komendanto valandą."

Brežnevo nuomonę entuziastingai palaikė Jurijus Andropovas. Jam taip pat pritarė ir Michailas Gorbačiovas, vos prieš metus tapęs politbiuro nariu. "Mes turime atvirai ir griežtai pasikalbėti su savo draugais lenkais, - pareiškė M.Gorbačiovas. - Iki šiol jie nesiėmė jokių reikalingų priemonių. Jie yra tarsi užėmę gynybinę poziciją, taip tęstis ilgai negali - antraip jie sulauks galo, bus nuversti iš postų."

Politbiurui nerimą kėlė ne tik Lenkijoje susiklosčiusi padėtis, bet ir "Solidarumo" sėkmės ardomasis poveikis kitose Sovietų Sąjungos šalyse. Spalio mėnesį J.Andropovo gautose "Progreso operacijų" ataskaitose buvo vieno nelegalo kodiniu vardu Soboliovas nieko gero nežadantis raportas (Soboliovas dalyvavo misijoje Rubtsovske, Rusijos regione Altajaus krašte, esančiame toli nuo Lenkijos sienos):

"Rubtsovsko mieste situacija yra labai nestabili. Liaudis turi daug priežasčių jausti nepasitenkinimą dėl susiklosčiusios padėties mieste, antisocialistiniai elementai čia aiškiai vykdo provokacijas ir gali kilti nekontroliuojamų neramumų. Tikintieji (praktikuojantys krikščionys) taip pat yra pasirengę sukilti, o visa liaudis palaiko streikus Lenkijoje.

Pagrindinė nepasitenkinimo mieste priežastis yra nepakankamas maisto produktų tiekimas, ypač mėsos deficitas parduotuvėse, prastos gyvenimo sąlygos ir spragos viešojo aptarnavimo sferoje. Aukštus postus užimantys asmenys maisto produktų gauna per specialius kanalus, tam net yra skirti specialūs sandėliai maistui ir kitoms prekėms laikyti. Vagystės yra nevaldomos, o daugiausia vagia miesto partijos komiteto ir vykdomojo komiteto nariai. Visur klesti girtuoklystė, daugelis žmonių kenčia nuo alkoholizmo. Įvykiai Lenkijoje neigiamai paveikė vietos gyventojus, leisdami jiems patikėti, kad, sekant lenkų pavyzdžiu, yra įmanoma pagerinti gyvenimo ir ekonomines sąlygas."

Lapkričio pradžioje J.Andropovas išsikvietė į Maskvą naująjį Lenkijos vidaus reikalų ministrą ir griežto režimo šalininką generolą Miroslavą Milewskį. Generolas raportavo, kad jau sudaryti "didžiausių kontrrevoliucionierių" sąrašai, į juos įtraukta daugiau nei 1200 pavardžių. Visi jie bus areštuoti iš karto, vos tik bus įvesta komendanto valanda. Tuomet J.Andropovas pradėjo ilgiausią monologą aiškindamas M.Milewskiui, kad komendanto valandos įvedimas yra neišvengiamas:

"Net jei jūs paliksite ramybėje Wyszynskį (Lenkijos arkivyskupą) ir Walęsą ramybėje, Wyszynskis ir Walęsa nepaliks ramybėje jūsų, kol nepasieks savo tikslo arba jų nesužlugdys partija ir už darbininkus atsakingas jos skyrius. Jei tik pasyviai lauksite... situacijos kontrolė išsprūs jums iš rankų. Aš mačiau, kaip tai nutiko Vengrijoje (1956 metais). Ten senoji vadovybė nieko nedarė, tik laukė, kol viskas savaime išsispręs, ir kai galiausiai nusprendė veikti, paaiškėjo, kad ji nebeturi kuo pasikliauti.

Mes turime visas priežastis baimintis, kad Vengrijos istorija gali pasikartoti Lenkijoje, jei nebus imtasi aktyviausių ir griežčiausių priemonių.

Tai yra kova dėl valdžios. Jeigu Walęsa ir jo draugai fašistai ateis į valdžią, jie pradės kišti komunistus į kalėjimus, juos šaudyti ir visaip kitaip persekioti. Tokiu atveju didžiausias pavojus kils partijos lyderiams, čekistams (SB) ir karo vadams.

Jūs sakote, kad kai kurie jūsų draugai negali prisiimti atsakomybės ir pradėti agresyvią kampaniją prieš kontrrevoliucionierius. Tačiau kodėl jie nebijo nedaryti nieko, nors jų pasyvumas gali baigtis reakcionierių pergale?

Kas nors turi parodyti komunistams, ir pirmiausiai partijos aktyvistams, čekistams (SB) ir karo vadams, kad tai nėra vien socializmo laimėjimų Lenkijoje gynimo klausimas, bet kalbama apie jų pačių gyvybių išsaugojimą, jų šeimų apgynimą, nes būtent tai atsidurs pavojuje, jei, apsaugok Dieve, leisime kontrrevoliucionieriams klestėti.

Kartais mūsų draugai lenkai skundžiasi, kad jie negali pasikliauti partija. Aš negaliu tuo patikėti. Iš trijų milijonų partijos narių atsirastų bent 100 000 pasirengusių pasiaukoti dėl jūsų. Wyszynskis ir Walęsa įsigalėjo laisvosiose profsąjungose ir laimi vis daugiau naujų pozicijų skirtingose Lenkijos gyvenimo srityse. Jau juntami pirmieji ženklai, kad kontrrevoliucijos infekcija yra pasiekusi ir armiją.

Draugas Brežnevas sako, kad turime būti pasirengę kovoti tiek taikiomis, tiek ir netaikiomis priemonėmis."

Kai J.Andropovas baigė savo tiradą, M.Milewskis tepratarė: "Jūs mane įtikinote, tačiau kaip man įtikinti mūsų draugus Varšuvoje?"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"