TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 09 19 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25, rugpjūčio 1, 8, 22, 29, rugsėjo 5, 12 d.

Lenkijos krizė ir sovietų bloko byrėjimas.

1980 metų gruodžio 5 dieną įvyko neįprastas Varšuvos sutarties šalių lyderių susirinkimas Maskvoje Lenkijos krizei aptarti. Susirinkusieji vienas po kito negailėjo kritikos Lenkijos komunistų partijos pirmajam sekretoriui Stanislawui Kaniai dėl pernelyg silpnos jo vykdomos politikos ir pareikalavo nedelsiant sutramdyti "Solidarumą" bei Bažnyčią. Kitaip, susirinkusieji pareiškė S.Kaniai, įsikiš karinės Varšuvos sutarties pajėgos. Aštuoniolika divizijų jau buvo dislokuotos Lenkijos pasienyje ir S.Kania buvo supažindintas su lenkų miestų bei miestelių okupacijos planais.

Po susirinkimo S.Kania pasiliko su Leonidu Brežnevu pasikalbėti akis į akį. Lenkų kompartijos pirmasis sekretorius primygtinai tikino Sovietų Sąjungos vadą, kad karinė intervencija į jo šalį būtų tikra katastrofa ne tik Lenkijai, bet ir visai Sovietų Sąjungai. "Gerai, kol kas mes nežygiuosime į Lenkiją, - nusileido L.Brežnevas. - Bet vos tik situacija bent kiek pablogės, mes pasirodysime."

Vis dėlto L.Brežnevo grasinimas veikiausiai buvo blefas. Sovietų kariai jau kariavo Afganistane, o karinė intervencija į Lenkiją būtų pasibaigusi kraujo klanais, Vakarų ekonominėmis sankcijomis Sovietų Sąjungai bei sugadintais pasaulio viešaisiais santykiais. Kremliaus pasirinkta strategija buvo įvaryti lenkus į kampą ir priversti juos likviduoti "Solidarumo" keliamą pavojų vienpartinei komunistų santvarkai šalyje įvedant komendanto valandą. Be abejonės, efektyviausias būdas paspausti lenkus buvo grasinimai Raudonosios armijos invazija. Vis dar ryškūs 1956-ųjų Vengrijos, 1968-ųjų Prahos pavasario bei 1979-ųjų Afganistano prisiminimai užtikrino, kad tiek lenkai, tiek ir vakariečiai 1980-aisiais sovietų karinės invazijos grėsmę vertins visiškai rimtai.

Vis dėlto Maskvai prireikė kone metų, kol spaudžiamas lenkų Politbiuras, po kelių vadovybės keitimų, galų gale nusileido ir sutiko šalyje įvesti komendanto valandą. KGB ryšių biuras Varšuvoje 1980-ųjų gruodį centrui pranešė, kad nors Lenkijos vidaus reikalų ministras generolas Miroslawas Milewskis pasiruošęs pradėti vykdyti "represijas prieš priešiškus piliečius", to negalėjai pasakyti apie lenkų Politbiuro daugumą:

"Mūsų draugai Kanią laiko sąžiningu komunistu, atsidavusiu Sovietų Sąjungai ir Komunistų partijai. Vis dėlto negalime atmesti galimybės, kad jo ir mūsų požiūriai į tam tikrus dalykus, ypač ryžtingų priemonių panaudojimą, išsiskirs... Pastaruoju metu draugas Kania delsia vykdyti Sovietų Sąjungos atstovų rekomendacijas, demonstruoja savo dvejones ir nepasitikėjimą mūsiškiu situacijos Lenkijos liaudies respublikoje įvertinimu."

KGB taip pat nepaprastai nerimavo dėl to, kad, biuro nuomone, Lenkijoje daugėjo Vakarų valstybių žvalgybų agentų. Pagal SB pateiktus duomenis, 1981 metų pradžioje iš 1300 Lenkijoje buvusių užsienio žurnalistų maždaug 150 buvo žvalgybų agentūrų nariai arba agentai. Tikėta, kad NATO žvalgybų agentai "užėmė tvirtas pozicijas tarp "Solidarumo" veikėjų".

Per beveik visus 1981-uosius Lenkų susivienijusių darbininkų komunistų partiją vis labiau stūmė šalin "Solidarumas". Sausio 15 dieną L.Walęsą Vatikane priėmė popiežius Jonas Paulius II. "Sūnus atvyko aplankyti tėvo", - prieš pasaulio televizijų kameras tarė popiežius.

Kuo toliau, tuo labiau popiežius ir L.Walęsa rodėsi esantys tikrieji lenkų tautos lyderiai. Net pats M.Milewskis KGB prisipažino neturintis vilties numalšinti "Solidarumą" be karinės sovietų intervencijos. Vos jį pasiekė žinia, kad L.Walęsa susitiko su popiežiumi, M.Milewskis pasakė Sovietų Sąjungos ambasadoriui Varšuvoje Borisui Aristovui: "Pradedu manyti, kad tvarka įsigalės tik tuomet, kai Lenkija turės patikimas saugumo garantijas, tai yra, kai į teritoriją įžengs jungtinės karinės pajėgos..."

Tuo tarpu S.Kania Sovietų Sąjungos ambasadoriui prisipažino, kad Lenkų susivienijusių darbininkų komunistų partija prarado ryšį su Lenkijos liaudimi: "Ir tai yra ne koks nors "Solidarumo" devizas, bet konstatuotas faktas, karti tiesa." Vienintelė jėga, kuria S.Kania dar galėjo kliautis, buvo armija ir SB.

Kremliui vis labiau linkstant ties komendanto valandos įvedimo kaip vienintelės įmanomos kovos su "Solidarumo" sukelta krize priemonės, Lenkijos armijos vaidmuo tapo pagrindinis. Vasario 9 dieną, greičiausiai sovietams spaudžiant, gynybos ministras generolas Wojciechas Jaruzelskis tapo Lenkijos ministru pirmininku.

Liesas, tiesios laikysenos, visuomet su tamsiais akiniais ir mįslinga veido išraiška W.Jaruzelskis daugeliui paprastų lenkų atrodė charizmatiška asmenybė. Visuotinį palankumą jis buvo pelnęs po to, kai atsisakė panaudoti karinę jėgą prieš darbininkus 1970-aisiais, o ir ginkluotosios pajėgos buvo laikomos patikimiausia valstybine institucija.

Tačiau KGB raportuose L.Brežnevui W.Jaruzelskis ilgą laiką buvo minimas kaip "nuoširdus Sovietų Sąjungos draugas". Būtent jo nurodymu karo žvalgybos vadas generolas Czeslawas Kiszczakas (vėliau vidaus reikalų ministras, kuriam buvo pavaldus SB) kurį laiką kas dvi ar tris dienas susitikinėjo KGB ryšių pareigūnu Varšuvoje ir perduodavo naujausius karo žvalgybos raportus apie krizę šalyje.

Iki 1981-ųjų gruodžio sovietai tik skundėsi lenkų neveiklumu, tuo tarpu lenkai kaip įmanydami stengėsi raminti Sovietų Sąjungos lyderius. Šiuo periodu Kremlių retkarčiais vis apnikdavo abejonės, ar W.Jaruzelskis iš tiesų nestokojo ryžto šalyje įvesti komendanto valandą. Galiausiai buvo nuspręsta, kad geresnio kandidato nėra, juolab kad sovietų dvejonės dėl S.Kanios buvo kur kas rimtesnės.

Kovo 4 dieną S.Kania ir W.Jaruzelskis buvo iškviesti į Kremlių, kur L.Brežnevas drauge su kitais politbiuro nariais jiems davė pylos. Kada pagaliau draugai lenkai savo šalyje įves komendanto valandą? - prie sienos juos rėmė sovietų lyderiai. Ir kaip čia atsitiko, kad Lenkija vienintelė iš visų socialistinių respublikų nesugeba sukontroliuoti Bažnyčios?

Vis dėlto sovietų moralas lenkams naudos davė mažai. Lenkijos politbiuro narys Mieczyslawas Moczaras informavo KGB, kad vos grįžus į Varšuvą S.Kania jam pasakė: "Nors Maskva spaudžia, aš nenoriu naudoti jėgos prieš opoziciją. Nenoriu įeiti į istoriją kaip lenkų tautos skerdikas."

Pasak kito KGB informatoriaus Lenkijoje, S.Kania sakęs, jog nei partija, nei vyriausybė nebuvo pasirengusios susidurti su "Solidarumu": "Ir aš niekada neprašysiu rusų karinės pagalbos."

"Mes labai nerimaujame dėl įvykių eigos Lenkijoje, - balandžio 2 dieną politbiurui kalbėjo L.Brežnevas. - Blogiausia tai, kad mūsų draugai išklauso ir sutinka su mūsų rekomendacijomis, tačiau realiai nieko nedaro. Tuo tarpu kontrrevoliucija plieskiasi iš visų pusių!"

L.Brežnevui antrindamas Sovietų Sąjungos gynybos ministras D.Ustinovas pareiškė, kad jei politbiuras nori išsaugoti socializmą Lenkijoje, "kraujo praliejimas yra neišvengiamas". "Solidarumas", - paskelbė J.Andropovas, - pradeda užiminėti vieną po kitos mūsų turėtas pozicijas." Politbiuras regėjo vienintelę išeitį iš susiklosčiusios situacijos - prispausti lenkus, kad šie šalyje įvestų karo padėtį: "Mes turime jiems aiškiai pasakyti, kad karo padėtis reiškia, jog bus įvesta komendanto valanda, apribotas judėjimas miestų gatvėse, sustiprinta valstybės saugumo (SB) veikla partijos institucijose, gamyklose ir panašiai.

"Solidarumo" lyderių spaudžiamas W.Jaruzelskis prarado gerą formą, o S.Kania pastaruoju metu pradėjo vis labiau gerti. Visa tai yra labai liūdna. Noriu pabrėžti, kad įvykiai Lenkijoje atsiliepia mūsų teritorijoms Vakaruose... Čia mes taip pat turėsime imtis griežtų vidaus priemonių."

Kitą dieną S.Kanią ir W.Jaruzelskį išsikvietė susitikti J.Andropovas ir D.Ustinovas pasienio mieste Brest-Litovske. Prisiragavę ikrų bei kitų prašmatnių valgių, ketvertas prie stalo praleido šešias valandas svaidydamiesi kaltinimais. Sovietai ir vėl, grasindami Raudonosios armijos invazija, reikalavo Lenkijoje įvesti karo padėtį. S.Kania ir W.Jaruzelskis prašė duoti jiems daugiau laiko.

Balandžio 7 dieną, nuo susitikimo Brest-Litovske praėjus keturioms dienoms, M.Moczaras dar kartą kalbėjosi su S.Kania, o pokalbio detales pranešė KGB: S.Kania akivaizdžiai tikėjo, kad karinės intervencijos grėsmė buvo net labai reali. "Jei sovietų pajėgos įsikiš, bus didelė tragedija, - sakė jis M.Moczarui. - Turės pragyventi dvi lenkų kartos, kol karinės intervencijos pasekmės visiškai išnyks."

Tuo tarpu sovietų politbiuras tikėjo, jog būtent karinės intervencijos baimė buvo pagrindinis įrankis stabdant lenkų "antisocialistines jėgas".

Balandžio 23 dieną raporte apie padėtį Lenkijoje rašoma: "Solidarumas" išaugo į organizuotą politinę jėgą, kuri gali paralyžuoti Partijos bei valstybės organų veiklą ir de facto perimti valdžią į savo rankas. Jei opozicija šito dar nepadarė, tai tik todėl, kad ji bijo Sovietų armijos ir tiki galinti pasiekti savo tikslų be kraujo praliejimo - sėlinančios kontrrevoliucijos būdu."

Politbiuras sutarė, kad "kontrrevoliucijai sustabdyti" bus "pasinaudojama didžiausia šalies reakcionierių bei tarptautinių imperialistų baime - kad Sovietų Sąjunga į Lenkiją gali atsiųsti savo karius".

Taip pat buvo nuspręsta toliau remti "draugus Kanią ir Jaruzelskį, kurie, nepaisant gerai žinomo savo neryžtingumo, dirba tam, kad būtų apgintas socializmas". Vis dėlto šie du veikėjai turi būti nuolat spaudžiami, kad imtųsi konkretesnių ir ryžtingesnių veiksmų krizei nugalėti ir kad padarytų viską, kad Lenkija išliktų socialistine, Sovietų Sąjungai draugiška šalimi".

Gegužės 13 dieną popiežius Jonas Paulius II, kaip ir kiekvieną trečiadienį, sakė kalbą Šv. Petro aikštėje. Tuo metu, kai jis iš savo atidengto papamobilio mojo susirinkusiai miniai, iš tolėliau į jį nusitaikė ir iššovė turkų kilmės žudikas Mehmetas Ali Agca. Kulka popiežiui įsmigo vos už kelių milimetrų nuo pagrindinės arterijos; jeigu būtų pataikiusi į ją, šventasis tėvas būtų miręs vietoje.

Jonas Paulius II tikėjo, kad jam gyvybę išgelbėjo stebuklas, kurį padarė šventoji Portugalijos mergelė Fatima. Minėtas trečiadienis ir buvo jos diena.

Vėliau, per pirmąsias pasikėsinimo metines popiežius leidosi į piligriminę kelionę į Fatimą, kad ant šenčiausiosios mergelės altoriaus padėtų į jį pataikiusią turko Mehmeto Ali Agcos kulką.

Jei per gegužės 13 dienos pasikėsinimą popiežius būtų žuvęs, KGB be jokios abejonės būtų plojęs rankomis iš džiaugsmo. Vis dėlto nei vienoje buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino regėtoje KGB byloje nėra jokio įrodymo, kad prie pasikėsinimo į popiežių savo nagus prikišo KGB.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"