TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 09 26 0:00

Skiriu visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25, rugpjūčio 1, 8, 22, 29, rugsėjo 5, 12, 19 d.

Lenkijos krizė ir sovietų bloko byrėjimas.

1981 metų gegužės 13-ąją buvo nesėkmingai pasikėsinta į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę - popiežiaus kortežui, kaip ir kiekvieną trečiadienį, važiuojant per Šv. Petro aikštę Romoje, turko teroristo Mehmeto Ali Agcos paleistos kulkos sužeidė Joną Paulių II į ranką ir pilvą.

Pirmosiomis savaitėmis po nesėkmingo pasikėsinimo į popiežių maršalas Viktoras Kulikovas ėmė ypač intensyviai spausti Lenkijos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Stanislawą Kanią ir Lenkijos ministrą pirmininką generolą Wojciechą Jaruzelskį šalyje įvesti karo padėtį. Ūmaus būdo Varšuvos sutarties šalių karo pajėgų vadas V.Kulikovas net apkaltino W.Jaruzelskį bailumu. "Jūs pats, drauge Jaruzelski, bijote imtis ryžtingų veiksmų", - tėškė jis.

W.Jaruzelskis primygtinai aiškino, kad dar ne laikas įvesti karo padėtį, tačiau, kaip rašoma KGB raporte politbiurui, V.Kulikovo įžeidinėjimus jis sutiko visiškai nuolankiai ir net pasiūlė atsistatydinti iš premjero posto.

V.Kulikovas ir toliau absoliučiai nepasitikėjo tiek S.Kanios, tiek W.Jaruzelskio motyvais ir raportavo politbiurui: "Atrodo, kad Lenkijos susivienijusių darbininkų partijos ir vyriausybės lyderiai žaidžia purviną politinį žaidimą ir sudaro palankesnes sąlygas "Solidarumo" veikėjams patekti į valdžią."

Centras KGB ryšių biurui Varšuvoje pranešė, kad atėjo laikas ieškoti naujo pirmojo sekretoriaus ir naujo ministro pirmininko:

"Kania ir Jaruzelskis nebepajėgūs efektyviai vadovauti partijai ir vyriausybei. Jie nesugeba suorganizuoti opozicijos sutriuškinimo ir susikompromitavo ištisus metus bendradarbiaudami su Giereku. Nekyla abejonių, kad jie net nepasižymi kovotojo savybėmis, kurios būtinos kiekvienam politiniam lyderiui, kuris ryžtingai imasi veiksmų pavojaus akivaizdoje."

Centro numatyti kandidatai S.Kaniai ir W.Jaruzelskiui pakeisti buvo griežto kurso šalininkai Tadeuszas Grabskis ir Stefanas Olszowskis iš lenkų politbiuro. Centro nuomone, "abu jie pasižymėjo tvirtomis marksistinėmis ir lenininėmis pažiūromis bei buvo pasiruošę ryžtingai veikti, jei tik reikės apginti socialistų interesus ir Sovietų Sąjungos tautų draugystę".

1981 metų gegužės 30 dieną Sovietų Sąjungos ambasadorius Lenkijoje Borisas Aristovas ir KGB ryšių biuro Varšuvoje vadas Vadimas Pavlovas nusiuntė bendrą telegramą Leonidui Brežnevui ir politbiurui, kaltindami S.Kanią ir W.Jaruzelskį galutinai kapituliavus prieš "revizionistinius elementus":

"Susiklosčius tokiai padėčiai, būtina skubiai atleisti (Kanią) iš centro komiteto pirmojo sekretoriaus pareigų ir vietoj jo paskirti draugą, kuris pajėgs užtikrinti lenininių marksistinių nuostatų partijoje laikymąsi ir apskritai išsaugos socialistinę Lenkijos valstybę...

Partijos veikėjų nuotaikų analizė parodė, kad Lenkijos susivienijusių darbininkų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus postui tinkamiausias yra draugas T.Grabskis."

Sužinojęs, kad KGB ruošia prieš jį sąmokslą, S.Kania su draugais sovietais ėmė kalbėti inkšdamas ir verkšlendamas. Kai liepos 7 dieną jam paskambino KGB ryšių biuro Varšuvoje vadas V.Pavlovas ir paklausė, ar tai buvo jo mintis paskambinti draugui L.Brežnevui atsakant į dar vieną laišką iš Maskvos su reikalavimu imtis skubių veiksmų prieš "Solidarumą", S.Kania atsakė: "Ko gero, nėra jokio reikalo, jam skambinti, nes viskas jau nuspręsta ir be manęs (nepasitarus)."

Vėliau tą patį vakarą S.Kania paskambino V.Pavlovui į namus ir bandė sukelti jo gailestį:

"Būtent šią akimirką jūsų žmonės (KGB) tvirtina, kad Lenkijos susivienijusių darbininkų partijos centro komiteto plenariniame posėdyje būtina pasisakyti prieš Kanią ir Jaruzelskį... Jūs neturite ir niekada neturėjote patikimesnių draugų nei aš ir Jaruzelskis... Aš sukrėstas to, kokį metodą jūs pasirinkote manimi atsikratyti... Nėra jokio reikalo prieš mane nuteikti centro komiteto narius. Ir taip aišku, kad aš palaikysiu Sovietų Sąjungos centro komitetą... Man nepaprastai skaudu suvokti, kad aš praradau jūsų pasitikėjimą.

Mane skaudina tai, kad jūs aplinkiniais keliais siekiate nuteikti visus prieš mane, kad mane pultų plenariniame posėdyje. Dėl to man nepaprastai sunku kalbėtis su draugu Brežnevu - juk ką aš jam galiu pasakyti?"

Kai Varšuvos sutarties šalių karo pajėgų vadas V.Kulikovas paklausė W.Jaruzelskio, kaip jis vertina ant jo galvos pasipylusius Maskvos kaltinimus, šis atsakė: "Jie maišo mane su žemėmis. Buvau kvailys, kad sutikau užimti šį (ministro pirmininko) postą."

Per birželio mėnesį devynių lenkų generolų grupelė sukurpė ir pasiūlė KGB planą, kaip nušalinti W.Jaruzelskį, nes šis nenori šalyje įvesti karo padėties.

Vietoj W.Jaruzelskio į premjero postą buvo pasiūlytas naujasis gynybos ministras (greičiausiai vienas iš sąmokslininkų). Pagal planą jis turėjo areštuoti likusius vyriausybės narius, perimti strategiškai svarbių taškų kontrolę ir suimti iki 3 tūkstančių kontrrevoliucionierių, kurie vėliau būtų deportuoti į sovietų bloko šalis.

O po to gynybos ministro vadovaujama veikėjų grupė, kurioje jau nebebūtų nė vieno ankstesnės vyriausybės ir politbiuro nario, kreiptųsi į kitas sovietų bloko šalis ir prašytų "karinės pagalbos socializmui Lenkijos liaudies respublikoje apginti."

Buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktose KGB bylose nėra jokio įrašo apie Maskvos atsaką į sąmokslininkų pasiūlytą karinio perversmo Lenkijoje planą. Vis dėlto turint omenyje Kremliaus norą apsieiti be "karinės pagalbos" ir toliau apsimesti, kad įstatymų yra paisoma, veikiausiai jis neliko sužavėtas sąmokslo planu.

Atrodo, W.Jaruzelskio pagrindinis rūpestis buvo ne jo užimamo posto išsaugojimas, bet siekis išvengti karinės Sovietų intervencijos Lenkijoje.

Birželio 22 dieną jis susitiko su vidaus reikalų ministru generolu Miroslawu Milewskiu, kuriuo, kaip žinojo, nepaprastai pasitikėjo Kremlius. "Kaip galima susigrąžinti sovietų draugų pasitikėjimą?" - paklausė ministro W.Jaruzelskis. Generolas M.Milewskis atsakė, kad nors sovietų pasitikėjimas lenkų lyderiais yra pakirstas, jis nėra visiškai sunaikintas: "Jeigu jie visiškai nepasitikėtų, seniai būtų liovęsi su mumis kalbėti."

W.Jaruzelskis pasiskundė, jog jam didžiausią nerimą kelia būtent tai, kad jie su juo nebesišneka. Ankščiau Varšuvos sutarties šalių karo pajėgų vadas V.Kulikovas jam skambindavęs kone kiekvieną dieną ir dažnai jį aplankydavęs. Tačiau visai neseniai jis nutraukė su juo bet kokius kontaktus.

Sovietų atstovams Varšuvoje buvo nurodyta pranešti W.Jaruzelskiui, kad sovietų pasitikėjimas juo gerokai susvyravęs ir bus visiškai prarastas, jei jis nieko nedarys.

Centro bylose užfiksuota, kad iki Devintojo Lenkijos susivienijusių darbininkų partijos suvažiavimo liepos 14 dieną likus kelioms savaitėms, Sovietų Sąjungos ambasada Lenkijoje, KGB ryšių biuras ir sovietų karo pajėgų atstovai "intensyviai darbavosi tarp delegatų, siekdami nustatyti marksizmo ir leninizmo neišsižadėjusius partijos narius ir užmegzti su jais kontaktą, bei per juos daryti įtaką suvažiavimo eigai".

Michailo Suslovo komisija Lenkijos krizei stebėti, kurią prieš metus buvo įsteigęs politbiuras, nurodė, kad "reikia neleisti visoms lenkų politinėms figūroms pamiršti kitų Varšuvos sutarties šalių karinės intervencijos grėsmės".

Suvažiavimo išvakarėse centras įsakė KGB ryšių biuro Varšuvoje vadui V.Pavlovui "tiesiai šviesiai pasikalbėti su S.Kania ir W.Jaruzelskiu apie neefektyvų jų partijos ir vyriausybės darbą. Taip pat priminti ankstesnius jų išsakytus teiginius, kad jeigu tik reikės, jie yra pasirengę nukreipti partijos ir vyriausybės veiklą į siekimą išsaugoti socialistinę sistemą Lenkijoje ir socialistų bendradarbiavimą visoje Europoje".

Centro požiūriu, S.Kanios įpėdiniu galėjo tapti vienas iš trijų griežto režimo šalininkų: Tadeuszas Grabskis, Stefanas Oslowskis arba Andrzejus Zabinskis.

Visiems kitiems "teisingiems veikėjams" Lenkijos susivienijusių darbininkų partijoje trūko autoriteto pirmojo partijos sekretoriaus vietai užimti.

KGB taip pat sudarė sąrašą tų, kurie buvo tinkami dalyvauti rinkimuose į politbiurą ir sąrašą tų, kurie buvo pernelyg silpnadvasiai, todėl turėjo būti pašalinti iš vyriausybės ir partijos.

Pasmerktųjų sąrašo viršuje puikavosi ministro pirmininko pavaduotojo Mieczyslawo Rakowskio pavardė. Ministras pasirašė sau nuosprendį, nes bandė pagąsdinti sovietus, kad praneš Italijos ir Prancūzijos komunistų partijų lyderiams apie sovietų kišimąsi į Lenkijos Susivienijusių darbininkų partijos vidaus reikalus.

Centras nusprendė, kad turint omenyje W.Jaruzelskio "vis dar turimą autoritetą šalyje ir ypač armijoje", būtų neprotinga jį imti ir paprasčiausiai atleisti. Geriau, svarstė sovietai, jį paskirti į ne tiek daug galių turinčio prezidento postą ir sutepti jo reputaciją paskleidžiant gandą, kad jis palaiko kariškių vyriausybę.

Tačiau Devintojo Lenkijos Susivienijusių darbininkų partijos suvažiavimo liepos 14 dieną metu nepavyko įgyvendinti sumanyto plano. Regėdami akivaizdų sovietų siekį nuversti S.Kanią, suvažiavimo dalyviai stojo jo pusėn.

Vis dėlto sovietų karinės invazijos grėsmę priėmę už gryną pinigą, kai kurie suvažiavimo lyderiai pasirodė esantys pagrindiniai sovietų vykdomos įbauginimo kampanijos šalininkai.

Tad nors Lenkijos ministro pirmininko pavaduotojo M.Rakowskio kalba buvo sutikta garsiais plojimais, niekas nedrįso tampyti Kremliaus už ūsų ir išrinkti jo į politbiurą.

Pagrindinė susirinkusių lenkų išsiskyrusių nuomonių pasekmė - beveik visiškai paralyžiuota vyriausybė.

Moterys ir vaikai pasileido į Lenkijos miestų gatves skambindami tuščiomis keptuvėmis - taip protestuodami prieš maisto produktų trūkumą. "Solidarumo" padrąsinti darbininkai gamyklose rinko tarybas, kurios reikalavo teisės pačioms išsirinkti valdytojus.

Atrodo, jog didėjanti centrinės vyriausybės krizė įtikino W.Jaruzelskį, kad karo padėties įvedimas šalyje yra neišvengiamas. Ir rugpjūčio pradžioje detalūs karo padėties įvedimo planai buvo suderinti su Varšuvos sutarties šalių karo pajėgų vadu V.Kulikovu.

Rugpjūčio 12 dieną susitikęs su W.Jaruzelskiu ir vyresniaisiais lenkų generolais, V.Kulikovas pareikalavo "stiprybės ir dar kartą stiprybės". Rugpjūčio 21 dieną naujasis vidaus reikalų ministras, griežto režimo šalininkas generolas Czeslawas Kiszczakas, kuris prieš tai buvo karo žvalgybos galva, nuvyko į Maskvą ir asmeniškai raportavo Jurijui Andropovui apie slaptus SB bei policijos pasirengimus įvesti karo padėtį. Vis dėlto, kaip jis pažymėjo, "lenkų vadovybė su "Solidarumu" elgiasi taip, tarsi jis būtų kiaušinis ir ji bijotų jį sudaužyti. Mes privalome tam padėti tašką".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"