TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 10 03 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25, rugpjūčio 1, 8, 22, 29, rugsėjo 5, 12, 19, 26 d.

Lenkų krizė ir sovietų bloko byrėjimas.

1981-ųjų vasaros pabaigoje "Solidarumo" lyderis Lechas Walęsa nebebuvo didžiausias Lenkijos vidaus reikalų ministro generolo Czeslawo Kiszczako ir SB (lenkų KGB) galvos skausmas.

Per pastarąjį pusmetį L.Walęsa buvo kone visiškai pametęs vykdomos politikos kryptį, o jo, kaip lyderio, įvaizdis buvo tapęs blankus, beveidis.

"Solidarumas" susidūrė su neišvengiama dilema - reikėjo rinktis iš dviejų strateginių krypčių: judėjimas turėjo tapti grynai revoliucionierių organizacija, kuri sugriautų vienpartinę komunistų valstybę, arba turėjo prisitaikyti prie sistemos ir pasitenkinti vos keliomis laimėtomis nuolaidomis.

L.Walęsa niekaip negalėjo apsispręsti, kurią kryptį pasirinkti. Jis atsiskyrė nuo visuomeninių streikuotojų ir "Solidarumo" lyderių, kurie dar kovą buvo apsisprendę, kad atėjo metas pagrindiniam pasirodymui. "Solidarumo" Varšuvos regione lyderis Zbigniewas Bujakas pažymėjo, kad L.Walęsa padarė lemtingą klaidą:

"Visuomeninis streikas yra tarsi kardas - jei kartą ištraukei jį iš makšties ir nesugebėjai juo pasinaudoti, jis tampa nedaug vertingesnis nei geležies gabalas. Walęsa iš esmės demobilizavo sąjungą... Jis atėmė iš mūsų pagrindinį ginklą ir tapo mūsų pralaimėjimo kaltininku. Šia situacija kliovėsi valdžia, kai ruošėsi gruodžio 13 dieną šalyje įvesti karo padėtį."

Generolas Cz.Kiszczakas pasakė J.Andropovui, kad nors L.Walęsa greičiausiai skambiais žodžiais bandys patraukti "Solidarumo" ekstremistus į savo pusę, iš tikrųjų jo mąstymas yra gana romus.

Dabar pavojingiausias sovietams tapo Z.Bujakas, kuris buvo ir antisocialistas, ir antisovietas: "Jis protingesnis už Walęsą ir artimas (Lenkijos darbininkų gynimo komiteto lyderiams) Kuronui bei Michnikui, (SB) agentūros užduotis yra jį diskredituoti."

"Šiuo metu, - J.Andropovui sakė generolas Kiszczakas, - Romos katalikų bažnyčia nekelia pavojaus Lenkijos susivienijusių darbininkų (komunistų) partijai."

Ankstesnis Lenkijos vidaus reikalų ministras generolas Miroslawas Milewskis labai pasistengė, kad SB agentų būtų infiltruota į Bažnyčios vidų, ir todėl SB buvo puikiai informuota apie jos nuotaikas ir ketinimus: "Mes esame užmezgę kontaktą su penkiasdešimt iš septyniasdešimties vyskupų. Tai leidžia daryti įtaką Katalikų bažnyčiai ir užkirsti kelią nepageidaujamiems jos veiksmams."

Kaip tik maždaug tuo metu sulaukęs 80 metų mirė "Solidarumo" šalininkas arkivyskupas kardinolas Wyszynskis, kuris buvo karštas religinės laisvės gynėjas. Kardinolo mirtis SB (ir, be jokios abejonės, KGB) tapo tikru palengvėjimu:

"Naujasis arkivyskupas (kardinolas Jozefas) Glempas nepuoselėja tokių griežtų antisovietinių pažiūrų kaip jo pirmtakas. Wyszynskis turėjo neginčijamą autoritetą tikintiesiems, jo žodis buvo įstatymas. Jo asmenybė buvo tapusi kultu ir šis kultas buvo neįtikėtinai stiprus. Tuo tarpu Glempas yra kitoks ir nekyla abejonių, kad mes turime galimybę jį paveikti."

Vis dėlto Bažnyčios ir valstybės santykiai kėlė dvi problemas. Pirmoji - popiežius, kuris, pasak vidaus reikalų ministro generolo Cz.Kiszczako, sumaniai naudojosi Lenkijoje susidariusia situacija savo antikomunistinei politikai Rytų Europoje vykdyti.

Antroji problema buvo Lenkijos bažnyčios autoritetas. Žmonės laikė Bažnyčią, o ne partiją "tikrąja moralės saugotoja". "Artimiausiu metu, - pažymėjo generolas Kiszczakas, - partija negalės pakeisti liaudies požiūrio į Katalikų bažnyčią."

Panašu, kad J.Andropovas generolą Kiszczaką "skalbė" labiau nei kitus, pastaraisiais metais "ant kilimėlio" kviestus lenkų lyderius. O jų susitikimą sovietų vadas baigė niūriomis nuotaikomis:

"Liaudies priešai ne kartą bandė sumažinti liaudies galias socialistinėse šalyse... Tačiau lenkų krizė užsitęsė ilgiausiai ir, ko gero, yra pati pavojingiausia. Sėlinanti pagrindinės konkurentės kontrrevoliucija prieš socializmą buvo rengiama labai ilgai."

Pirmasis nacionalinis "Solidarumo" kongresas (surengtos dvi jo sesijos: nuo rugsėjo 5 iki 10 dienos ir nuo rugsėjo 26 iki spalio 7 dienos) sovietams tapo dar vienu atsėlinančios kontrrevoliucijos įrodymu. Rugsėjo 8 dienos Kongreso kreipimąsi į Rytų Europos darbo liaudį, kuri pasuko sunkiu kovos dėl laisvos prekybos sąjungos keliu, SB pasmerkė kaip "begėdišką bandymą kištis į socialistinių šalių vidaus reikalus".

Rodėsi, V.Pavlovas pagaliau buvo patenkintas, kad W.Jaruzelskis pasiruošė imtis "aktyvių priemonių" panaikinti "Solidarumo" keliamą grėsmę.

Rugsėjo 29 dieną jis raportavo centrui, kad "patarė" Jaruzelskiui iki plenarinio centro komiteto posėdžio, kuris įvyks spalio 18 dieną, laikytis pasirinkto kurso. Pagrindinė užduotis buvo atsikratyti Kanios, kuris, kaip centrui pranešė Pavlovas, dėl "Solidarumo" ir toliau laikėsi įsikibęs savo "prisitaikėliškos politikos". Nepavykus atleisti Kanios partijos suvažiavime birželį, Maskva tikėjosi tai padaryti centro komiteto plenariniame posėdyje spalį.

Greičiausiai centrą atsikratyti Kanios paskatino V.Pavlovo nusiųsta ataskaita apie Kanios veiklą, kurią 1981-ųjų spalio 2 dieną pateikė jo šalininkas ministro pirmininko pavaduotojas Kazimierzas Barcikowskis.

Pasak K.Barcikowskio, Kania "jautė nusivylimą sovietiniu socializmo modeliu":

"Sovietinė socializmo sistema neišlaikė egzamino. Faktas, kad SSRS nuolat perka grūdus iš Vakarų, reiškia, kad jos ūkio valdyme yra didelių spragų... Sovietų režimo galią palaiko tik armija ir kitos prievartos agentūros. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius situacija keitėsi Sovietų Sąjungos nenaudai. Kinija labai sustiprino savo karines pajėgas. Jos kariniai ir ekonominiai ryšiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis tapo rimta grėsme Sovietų Sąjungai.

Pastaraisiais mėnesiais situacija Afganistane ypač pablogėjo. Jau dabar aišku, kad neįmanoma išspręsti šį konfliktą politinėmis priemonėmis nepanaudojus masinių represijų įrankių - tokių, kokius amerikiečiai naudojo Vietname.

Jeigu šiuo momentu Sovietų Sąjunga ir turi kokį strateginį pranašumą prieš Jungtines Amerikos valstijas, per ateinančius trejus ar ketverius metus neabejotinai jį praras. Nes sovietų ekonomika nebepakelia papildomų naujų ginkluočių kūrimo ir gamybos išlaidų."

Kania tikėjo, kad sovietinis socializmo modelis "biurokratizavo" Lenkijos susivienijusių (komunistų) darbininkų partiją ir iškraipė Lenino principus:

"Jis (Kania) sau buvo nusistatęs pagrindinę užduotį - padaryti viską, kas tik įmanoma, kad apsaugotų Lenkijoje vykstančius pozityvius procesus, taip pat ir "Solidarumo" judėjimą. Taip tikėjosi sukurti tvirtą pagrindą tikram socializmui, kuris, galbūt šiek tiek skirtingais pavidalais, rastų sau vietą kitose socialistinėse šalyse."

Netgi Dubčekas per "Prahos pavasarį" neleido sau taip smarkiai kritikuoti sovietinės sistemos.

Iš detalių V.Pavlovo raportų centrui apie Kanią aišku, kad šio namuose arba buvo įtaisyti pasiklausymo aparatai, arba Pavlovas turėjo informatorių tarp jo šeimos narių.

Spalio 5 dieną V.Pavlovas informavo centrą, kad "Kania į namus grįžo labai įsiaudrinęs ir siaurame šeimos rate pranešė, jog draugai rusai ir vėl planuoja jį "pašalinti iš pirmojo sekretoriaus posto".

Kania teigė nesuprantantis, kodėl jo "draugai sovietai" tiesiai šviesiai jam nepasako, kad jis turi atsistatydinti. Jei būtų pasakę atvirai, jis būtų pasitraukęs be sąmyšio.

KGB bylose rašoma, kad "jo (Kanios) žmona nepaprastai nerimavo dėl jo emocinės būklės ir primygtinai prašė atsistatydinti, pasirūpinti savo sveikata ir liautis buvus "persekiojamu politiku".

Vis dėlto Pavlovas netikėjo, kad Kania pasitrauks tyliai. Spalio 7 dieną jis pranešė centrui, kad Kania liepė Kiszczakui imtis veiksmų prieš keletą partijos narių, kurie, kaip jis buvo įsitikinęs (be jokios abejonės, jis buvo teisus), prieš jį rengė sąmokslą. Tačiau Kiszczakas perbėgo į Jaruzelskio ir sąmokslininkų pusę.

Kanios likimas buvo galutinai nulemtas audringame susitikime su Jaruzelskiu, Kiszczaku, Milewskiu (tuo metu jis jau buvo Lenkijos susivienijusių darbininkų partijos centro komiteto sekretorius) ir dar dviem lenkų generolais.

Jaruzelskis pareiškė Kaniai, kad, jei jis nesutiks pradėti pasiruošimo karo padėčiai Lenkijoje įvesti, jie juos vis tiek vykdys už jo nugaros ir bus imtasi "ryžtingų" (bet nepatikslino, kokių) priemonių prieš jį asmeniškai.

Spalio 18 dienos ryte, prieš pat plenarinio centro komiteto posėdžio pradžią, Aristovas pranešė Kaniai, jog Maskva įsitikinusi, kad jį pirmojo sekretoriaus poste reikia pakeisti Jaruzelskiu. Centro komitetas pareigingai įvykdė Maskvos įsakymą, ir Kania pasitraukė be kovos.

KGB raportuose teigiama, kad iškart po nušalinimo iš pirmojo sekretoriaus pareigų, Kania pareiškė, kad jį vis dar persekioja prisiminimai apie mitinguotojų sušaudymą 1970-aisiais. Jei jis būtų likęs pirmojo sekretoriaus poste, jis nebūtų sugebėjęs dar kartą duoti įsakymo pradėti šaudyti.

Kitą dieną, spalio 19-ąją, L.Brežnevas paskambino W.Jaruzelskiui ir pasveikino jį tapus pirmuoju sekretoriumi bei tuo pačiu išsaugojus prieš tai turėtas ministro pirmininko ir gynybos ministro pareigas.

"Sveikas, Wojciechai", - pokalbį pradėjo L.Brežnevas.

"Sveiki, mano brangus, nepaprastai gerbiamas Leonidai Iljičiau!" - atsakė Jaruzelskis. Ir per visą pokalbį išlaikė tą patį padlaižiaujamą toną:

"Labai jums dėkoju, Leonidai Iljičiau už sveikinimus ir, svarbiausia, už man parodytą pasitikėjimą. Noriu jums nuoširdžiai pasakyti, kad turėjau šiokių tokių abejonių, ar sutikti užimti šį postą. Aš sutikau vien todėl, kad žinojau, jog jūs mane palaikote ir jūs pasisakėte už mano paskyrimą. Jei ne jūs, aš niekuomet nebūčiau sutikęs priimti šių pareigų."

Jaruzelskis pridūrė, kad tądien vėliau jis susitiks su Aristovu ir smulkiai aptars šalyje susiklosčiusią padėtį bei kai kuriais klausimais norės išgirsti "jūsų nuomonę, ir tuos klausimus Aristovas neabejotinai jums perduos".

Brežnevas Jaruzelskiui atsakė, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos politbiuras seniai suprato, jog šiam darbui jis - tinkamiausias kandidatas. Tai buvo šaltakraujiškas melas. Greičiausiai Brežnevas neužsiminė, kad dar vasarą KGB rekomendavo "atleisti" Jaruzelskį kartu su Kania.

Tačiau galiausiai politbiuras nenoromis pripažino, kad Jaruzelskis turėjo autoritetą Lenkijoje, taip reikalingą norint įvesti karo padėtį šalyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"