TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 10 17 0:00

Skiriu visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25, rugpjūčio 1, 8, 22, 29, rugsėjo 5, 12, 19, 26, spalio 3, 10 d.

Lenkų krizė ir sovietų bloko byrėjimas.

Ankstų karo padėties Lenkijoje įvedimo rytą Lechą Walęsą kariškių eskortas su darbo ministru Stanislawu Cioseku nuvežė į vilą Varšuvos apylinkėse. Vėliau L.Walęsa pasakojo, kad visi į jį kreipėsi "pirmininke" ir atsiprašė, kad sukėlė nepatogumų. Iš marmuru išklotos vilos vonios buvo išneštas skustuvas - kad neturėtų įrankio, jeigu jis kartais sumanytų nusižudyti.

Vėliau tą pačią dieną S.Ciosekas raportavo Lenkijos susivienijusių darbininkų (komunistų) partijos politbiurui, kad L.Walęsa buvo ištiktas šoko, kad jis kalbėjo, jog jo, kaip "Solidarumo" lyderio, vaidmuo baigtas, ir kad sąjunga turi būti pripažinta oficialiai. Taip pat sovietai spėjo, kad jis buvo pasiruošęs pradėti bendradarbiauti su vyriausybe.

Tokias geras žinias SB (lenkų KGB) vadas generolas Czeslawas Kiszczakas perdavė KGB ryšių biurui Varšuvoje. Buvęs Lenkijos vidaus reikalų ministras generolas Miroslawas Milewskis džiaugsmingai pranešė KGB ryšių biuro Varšuvoje vadui Vadimui Pavlovui ir SSRS KGB pirmininkui Vladimirui Kriučkovui: "Walęsa negali nuslėpti, kad siaubingai bijo!"

Tačiau iš tikrųjų, nors ir apstulbintas taip netikėtai įvestos karo padėties, vargu ar L.Walęsa buvo apimtas panikos. Jis prieš tai ne kartą buvo suimtas, o jo žmona Danuta įpratusi ruošti jam lauknešėlius į kalėjimą.

Pirmąją karo padėties dieną Lenkijoje Leonidas Brežnevas paskambino šalies kompartijos pirmajam sekretoriui generolui Wojciechui Jaruzelskiui ir pasveikino jį pradėjus operaciją X (karo padėties įvedimą).

V.Kriučkovas, V.Pavlovas ir maršalas Viktoras Kulikovas išsiuntė Maskvai bendrą telegramą iš Varšuvos, kad pirmasis operacijos etapas sėkmingai užbaigtas. "Vis dėlto pavojingiausios dienos dar laukia ateityje, - manė jie. - Tai bus ateinančios savaitės pirmadienis, antradienis ir trečiadienis (gruodžio 14-16 dienos), kai vis dar nemažai laisvėje likusių "Solidarumo" aktyvistų bandys kelti sumaištį tarp darbininkų ir studentų."

"Per kitas dvi savaites, - W.Jaruzelskis pasakė V.Kriučkovui, - daug kas priklausys nuo situacijos rinkoje." Geriausiu ginklu prieš "Solidarumą" jis laikė gausiai prekėmis nukrautas Lenkijos parduotuvių lentynas prieš Kalėdas. Tad jis kreipėsi į Maskvą, prašydamas kuo skubiau atsiųsti batų, žaislų vaikams ir kitų prekių: "Bet kokia materialinė pagalba šiuo metu jums kainuos kur kas mažiau, nei situacijos Lenkijoje gelbėjimo išlaidos, kurios jums tektų, jei čia nutiktų blogiausia."

Pasak SB statistikos, kurią biuras didžiuodamasis pateikė KGB, per karo padėties metus Lenkijoje buvo identifikuota 701 pogrindžio grupuotė, iš jų 430 buvo susijusios su nelegaliu paskelbtu "Solidarumu".

Vis dėlto didžiausias SB rūpestis buvo L.Walęsa. Jo tarptautinė šlovė neleido sovietams surengti jo parodomojo teismo ar elgtis su juo taip brutaliai, kaip buvo elgiamasi su mažiau žinomais "Solidarumo" veikėjais. (Netgi jo žmonai bei mažosioms dukrelėms teko iškęsti žeminantį nuodugnų apieškojimą.)

Vos tik praėjo netikėto suėmimo ir kariškių užvaldymo sukeltas šokas, L.Walęsa atgavo kovotojo dvasią ir atsisakė derėtis su valdžia.

SB pirmiausia ėmėsi taktikos bandyti įtikinti L.Walęsą laikytis nuolankesnės politikos, kaip kad pasielgė lenkų kardinolas Jozefas Glempas, kuris leido arkivyskupo atstovui tėvui Alojzy Orszulikui jį visur "lydėti".

Tačiau L.Walęsa sunkiai prisileido tėvą Orszuliką. Raginamas nusileisti ir liautis derėtis su Nacionalinio gelbėjimo karine taryba, L.Walęsa ėmė šaukti: "Jie pas mane atšliauš keliais!" Lenkai katalikai paprastai nedrįsdavo rėkti ant kunigų, tad tėvas Orszulikas patyrė šoką. Pasak L.Walęsos, "jis pasmerkė mano krikščioniškų vertybių trūkumą ir mums prireikė laiko vienas kitam."

SB manymu, L.Walęsos susirėmimai su tėvu Orszuliku turėjo savo pranašumų - nuo L.Walęsos vis labiau tolo kardinolas Glempas. 1982 -ųjų sausį Cz.Kiszczakas, aiškiai labai patenkintas, pranešė KGB, kad kardinolas Glempas didžiai nusivylė L.Walęsa ir patikėjo, jog "Solidarumo" lyderiai iš pastarųjų įvykių nieko nepasimokė, nes atsisako užleisti savo pozicijas sovietams."

SB taip pat informavo KGB, kad reguliarūs tėvo Orszuliko vizitai galiausiai "turėjo teigiamą poveikį Walęsai".

Vėliau L.Walęsa pats pripažino, jog pamažu jis atsisakė visų derybų su valdžia punktų ir pradėjo laikytis Bažnyčios pozicijos.

SB išbandė ir ne tokius subtilius metodus, bandydamas paveikti ir diskredituoti L.Walęsą.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, dirbdamas elektriku laivų statykloje, L.Walęsa palaikė kontaktą su SB. Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, žlugus komunizmo režimui, tarp SB dokumentų buvo rasta agento kodiniu vardu Bolekas byla. Jos turinys nebuvo iki galo paviešintas ir faktų tikrumas neįrodytas. Vis dėlto įtariama, kad byloje pateikiami faktai yra apie L.Walęsos bendradarbiavimą su SB, kurio informatoriumi jis neva buvęs. Po to, kai 1992 metais buvo atversta byla, L.Walęsa, tuo metu jau Lenkijos respublikos prezidentas, ėmė rašyti oficialų pareiškimą, kuriame teigė padėjęs savo parašą "ant trijų ar keturių" SB tardymo protokolų, tačiau tuo pačiu prašė žmones suprasti, kokioje sunkioje padėtyje jis buvęs aštuntajame dešimtmetyje, kai SB jį spaudė tapti informatoriumi.

Vis dėlto galiausiai, kai kurių šaltinių teigimu, L.Walęsa apsigalvojo ir suplėšė pareiškimo juodraštį.

Buvusio KGB archyvaro Vasilijaus Mitrochino surinktose KGB bylose nepakanka informacijos apie tai, kiek tiksliai L.Walęsa bendradarbiavo su SB aštuntajame dešimtmetyje. Tačiau bylos atskleidžia, kad SB bandė įbauginti L.Walęsą primindamas jam, kad jis teikė informaciją ir už tai jam buvo sumokėta. Jei L.Walęsa iš tikrųjų tam tikru metu veikė kaip mokamas SB informatorius, nesunku įsivaizduoti, kokiais metodais jis, kaip ir daugelis kitų sovietų bloko šalių saugumiečių informatorių, buvo "įdarbintas".

SB vadas generolas Cz.Kiszczakas sakė KGB, kad L.Walęsą "Solidarumo" laikais prie sienos prirėmė, kaip įtariama, jo buvęs SB kontrolierius, ir šis pokalbis tarp jų buvo slapta įrašytas.

Kadangi SB nenorėjo reklamuoti savo plataus (nenoriai ir noriai veikiančių) informatorių tinklo, biuras vangiai naudojosi L.Walęsos, kaip buvusio darbuotojo, praeitimi. Saugumiečiai "Solidarumo" lyderį pasistengė diskredituoti kitokiomis aktyviomis priemonėmis. Jie paleido gausybę gandų ir spaudos publikacijų, kuriose jis vaizduojamas kaip godus ir ciniškas valstybės lėšų grobstytojas.

Be to, W.Jaruzelskis Sovietų Sąjungos ambasadoriui Lenkijoje sakė, kad į medžiagos komplektą L.Walęsai diskredituoti įėjo ir pornografinės nuotraukos (greičiausiai jose buvo užfiksuotas L.Walęsa su meiluže).

Taip pat lenkų kompartijos pirmasis sekretorius pabrėžė, kad SB "Solidarumo" lyderį pasistengs visuomenei pateikti kaip "intrigantą ir vagį, turintį milžiniškų ambicijų".

W.Jaruzelskis tikino, kad iš tremties užmiesčio viloje L.Walęsa grįžo jau praradęs bent pusę savo autoriteto. Nors jis vis dar kėlė grėsmę sovietams, nei jis pats, nei "Solidarumas" jau nebepajėgė atkurti savo buvusio ryšio su Bažnyčia.

Tačiau Maskvos W.Jaruzelskis toli gražu neįtikino. Nors karo padėtis Lenkijoje buvo įvesta nelauktai sėkmingai, Kremlius vis dar turėjo abejonių dėl W.Jaruzelskio.

Vienas KGB agentų po susitikimo su juo savo raporte rašė, kad pirmasis kompartijos sekretorius "buvo Lenkijos turtuolių luomo atstovas", vargiai užjaučiantis darbininkų klasę: "Jo pažiūros yra provakarietiškos, jį supa generolai, kurie yra Lenkijos žemvaldžių palikuonys ir grynai antisovietinės mąstysenos."

Artėjant numatytam popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lenkijoje datai, tiek Varšuvoje, tiek ir Maskvoje vyravo vis nervingesnės nuotaikos.

1983-ųjų balandžio 5 dieną KGB ryšių biuro vadas Varšuvoje V.Pavlovas perdavė KGB pirmininkui Viktorui Chebrikovui SB vado generolo Cz.Kiszczako prašymą "padėti lenkams materialiai ir techninėmis priemonėmis, nes atvyksta popiežius".

Pasak V.Pavlovo, generolas Cz.Kiszczakas buvo kone puolęs į paniką ir kartojo "daugiau niekuo negalintis pasitikėti".

SB šaltiniai Vatikane pranešė, kad nors popiežiui Jonui Pauliui II asistentų rašomos kalbos paprastai būdavo švelnios ir nuotaikingos, jis dažniausia neskaitydavo iš lapo ir gerokai nukrypdavo nuo iš anksto parengto teksto. Generolas Cz.Kiszczakas baiminosi, kad taip nenutiktų ir Lenkijoje.

Vienintelis dalykas, teikęs SB optimizmo, buvo tai, kad po prieš metus įvykdyto pasikėsinimo į popiežiaus gyvybę Jono Pauliaus II sveikata buvo vis dar gan prasta.

"Šiuo metu, - sakė Cz.Kiszczakas, - mes galime tik svajoti, kad Dievas kuo greičiau jį pasikvies pas save." Generolas įsikibo jam pateiktų įrodymų, kad popiežiaus dienos suskaičiuotos. Pagal vieną SB raportą, kuris buvo perduotas ir KGB, Jonas Paulius II sirgo leukemija, ir tik kosmetikos priemonėmis sugebėjo slėpti savo tikrąją sveikatos būklę.

Prieš dvejus metus KGB jau buvo gavusi panašų nepagrįstą raportą iš Vengrijos AVH, kuriame buvo tvirtinama, kad popiežius serga stuburo vėžiu.

Popiežiaus vizito Lenkijoje 1983-ųjų birželio 16 dienos išvakarėse Varšuvos pogrindinis savaitinis žurnalas "Tygodnik Mazowsze" išreiškė viltį, kad jo apsilankymas "padės žmonėms nugalėti baimę".

Nusileidęs Varšuvos oro uoste ir išlipęs iš lėktuvo, Jonas Paulius II pirmiausia kreipėsi į tuos, kurie buvo įkalinti ir persekiojami režimo:

"Aš kviečiu tuos, kurie kenčia, būti su manimi. Kreipiuosi į juos Kristaus žodžiais: "Aš sirgau, o jūs mane aplankėte. Aš buvau kalėjime, o jūs pas mane atėjote." Aš pats asmeniškai negaliu aplankyti visų kalinčiųjų, visų kenčiančiųjų. Tačiau kviečiu juos būti su manimi savo mintimis ir širdimi, padėti man taip, kaip jie visuomet padėjo."

Popiežius net ir W.Jaruzelskį sugebėjo sujaudinti. Po susitikimo su Jonu Pauliumi II komunistų pirmasis sekretorius prisipažino: "Man drebėjo kojos... Popiežius... ši baltai vilkinti figūra, visa tai mane sukrėtė emociškai."

Nuo popiežiaus vizito praėjus mėnesiui, karo padėtis Lenkijoje buvo oficialiai atšaukta. Tačiau tai nepataisė lenkų akyse visiškai sugriauto pasitikėjimo sovietų sistema. Tų pačių metų spalio 5 dieną L.Walęsai buvo skirta Nobelio taikos premija. Siekdamas paneigti SB apie jį paskleistus gandus, kad jis yra godus ciniškas vagis, L.Walęsa paskelbė aukojantis pinigus Bažnyčios programai, kuri skirta padėti privatiems ūkininkams modernizuoti ūkius.

Ir, tuo metu sunkiai sirgdamas, lenkų "Solidarumo" lyderis parašė tulžingą laišką W.Jaruzelskiui:

"Bažnyčia pamažu atgaivina Walęsos kultą, suteikia jam įkvėpimo ir padrąsina jį imtis veiksmų. Tai reiškia, kad Bažnyčia ir vėl susidurs su partija. Šioje situacijoje protingiausia būtų nesipriešinti."

Tačiau W.Jaruzelskis buvo nepajudinamas. Po mėnesio jis parašė laišką Jonui Pauliui II, kuriame tikino vis dar dažnai susimąstantis apie jųdviejų pokalbius popiežiaus vizito metu, nes, "nepaisant to, kad jų požiūriai yra skirtingi, jie abu nuoširdžiai rūpinasi savo tėvynės likimu ir liaudies gerove".

1984-ųjų balandį, po J.Andropovo mirties praėjus dviem mėnesiams, W.Jaruzelskis buvo vėl iškviestas pasiaiškinti slaptame susirinkime miestelio ties Bresto Litovsko pasieniu geležinkelio stotyje. Šį kartą W.Jaruzelskį auklėjo užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka ir gynybos ministras Michailas Ustinovas. Vėliau, politbiuro balandžio 26 dienos susirinkime A.Gromyka pateikė pesimistinį susitikimo su lenkų komunistų pirmuoju sekretoriumi vaizdą:

"Kalbant apie lenkų Katalikų bažnyčios poziciją, (Jaruzelskis) Bažnyčią apibūdino kaip mūsų sąjungininkę, be kurios neįmanomas progresas. Jis nė žodžiu neužsiminė apie tai, kad būtų ėmęsis priemonių kovoti su Bažnyčios viduje rezgamomis intrigomis."

O J.Andropovo įpėdinis Konstantinas Černenka paskelbė, kad Bažnyčia yra pagrindinė kontrrevoliucionierė Lenkijoje, "įkvepianti ir vienijanti komunizmo priešus ir tuos, kurie yra nepatenkinti sistema".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"