TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 10 24 0:00

Skiriama visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Tęsinys.

Pabaiga: nuo vienpartinės valstybės iki Putino.

Pamatus Stalino šnipinėjimo valstybei padėjo Leninas, didžiausias ČK gerbėjas iš visų bolševikų lyderių. Leninas uždraudė protesto akcijas kaip "ištižėlių dejones".

Leninui asmeniškai skatinant, ČK pamažu įsiskverbė į visas sovietinio režimo gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, užsimojęs panaikinti rusų Kalėdas Leninas atsisuko į ČK. "Visi čekistai, - 1919-ųjų gruodžio 25 dieną įsakė Leninas, - turi būti pasirengę sušaudyti kiekvieną, kuris nepasirodys darbe dėl to, kad švenčia "Nikolajų" (šv. Nikolajaus dieną)."

Stalinas ČK palikuonis - OGPU ir NKVD pasitelkė vykdydamas didžiausio masto visoje Europos istorijoje žmonių persekiojimą taikos metu. Jo Didžiojo teroro aukomis tapo daugelis komunistų partijos lyderių, aukšto rango pareigūnų ir net valstybės saugumo komisarų, kurie patys buvo atsakingi už Didžiojo teroro vykdymą.

Tuo metu tarp Didžiojo teroro stebėtojų vakariečių, kurie net neįstengė suvokti, kad toks persekiojimas gali būti vykdomas iš pažiūros civilizuotoje visuomenėje, buvo knygų apie kognityvią nedarną autorių. Amerikos ambasadorius Josephas Daviesas pranešė Vašingtonui, kad sovietų rengiami parodomieji teismai kaltę pripažįsta "remdamiesi labai abejotinais įrodymais".

Istorikas seras Bernardas Paresas, laikomas vienu geriausių savo kartos visko, kas susiję su Rusija, ekspertų Didžiojoje Britanijoje, 1962-aisiais rašė: "Beveik visi jie (nuteistieji teisme) prisipažino kėsinęsi į Stalino ir kitų gyvybes, ir šiuo atveju nėra reikalo jais netikėti."

Po Antrojo pasaulinio karo NKVD ir jos sekėja MGB suvaidino pagrindinį vaidmenį kuriant naująją sovietų imperiją Rytų ir Vidurio Europoje. Kaip byloja melagingi sovietų istorijos vadovėliai, šių biurų užduotis buvo "padėti išvaduotųjų šalių žmonėms įkurti ir sustiprinti laisvą vietinę valdžią". Kitaip sakant, sukurti paklusnių vienpartinių valstybių grandinę prie vakarinės Sovietų Sąjungos sienos.

Visose sovietų bloko šalyse naujai pagal MGB modelį įsteigtos saugumo ir žvalgybos tarnybos suvaidino pagrindinį vaidmenį šiose valstybėse kuriant sovietinį režimą.

Vokietijos Demokratinėje Respublikoje informatorių buvo net septynis kartus daugiau nei nacistinėje Vokietijoje. Visose naujosiose vienpartinėse šalyse, kaip ir Rytų Vokietijoje, valdžią sudarė ne tik atsidavę stalinistai, bet ir buvę sovietų agentai.

Nors postalinistinio laikotarpio liaudies priešus KGB priskyrė disidentų kategorijai ir jiems taikė ne tokius žvėriškus represijos metodus, vis dėlto prieš minėtus asmenis nukreipta kampanija neturėjo lygių.

Norint suprasti, kaip veikė sovietų valstybė, reikia gerokai kruopščiau išanalizuoti KGB socialinės kontrolės metodus. Buvęs KGB archyvaras Vasilijus Mitrochinas pateikia KGB vidaus skyrių dokumentus, kuriuos jis rado Pirmosios vyriausiosios valdybos bylose - jie atskleidžia, kokie milžiniški slaptos informacijos apie sovietų sistemos funkcionavimą kiekiai vis dar paslėpti šiandienės Rusijos saugumo biuro FSB archyvuose.

Šaltojo karo metu viena KGB įdiegtų naujovių buvo baudžiamoji psichiatrija, kurią kagėbistai naudojo ideologinei subversijai numaldyti.

KGB iš Serbskio teismo psichiatrijos ir kitų institutų užverbavo daugybę psichiatrų, kuriems buvo pavesta politiniams disidentams nustatyti "paranojinę šizofreniją" ir taip pasmerkti juos nesibaigiančiam kalėjimui psichiatrinėse ligoninėse, kur šie žmonės būdavo pumpuojami narkotikais ir laikomi nuolat apimti transo.

Vienas toks "agentų operacinis planas" buvo įvykdytas 1975 metų pabaigoje. Jį vykdė keturi agentai (kodiniais vardais Krajevskis, Petrovas, Profesorius ir Vaikinas) ir šeši bendradarbiai (Bea, LDR, MGV, MZN, NRA ir SAB), visi jie buvo psichiatrai. Be jokios abejonės, tokių agentų buvo kur kas daugiau.

Nuostabu, tačiau patys ryžtingiausiai disidentai sveiką protą sugebėjo išsaugoti net ir gydomi KGB psichiatrų. Dvidešimt septynis tokius "ligonius" 1977-1978 metais Dologoprudnajos psichiatrinėje ligoninėje ištyręs daktaras Aleksandras Aleksandrovičius Vološanovičius nustatė, kad nė vienas iš jų neturėjo psichikos sutrikimų.

1983 metais sovietų psichiatrai atsiskyrė nuo Pasaulio psichiatrų asociacijos, kaip tik laiku, kad nebūtų išmesti už sistemingą savo pacientų psichikos žalojimą.

Dažniausiai KGB naudoti socialinės kontrolės metodai buvo paprastesni, nors ir reikalaujantys itin daug darbo, pavyzdžiui, visuotinio sekimo ir bauginimo technika.

J.Andropovo patirtis Budapešte 1956-aisiais, kur jis buvo Sovietų Sąjungos ambasadorius, taip pat pirmaisiais jo darbo KGB vadu metais kilusi Čekoslovakijos krizė jį įtikino, kad KGB negali sau leisti pražiopsoti nė vieno ideologinės subversijos bandymo. "Kiekvienas toks aktas, - pabrėžė jis, - kelia grėsmę." Nė menkiausia smulkmena neprasprūsdavo pro KGB akis.

Milžiniškos pastangos ir investicijos buvo skiriamos, kad būtų susektas kiekvienas anoniminio sovietų sistemą kritikuojančio laiško ar grafitinio piešinio autorius, tam buvo skiriama kur kas daugiau dėmesio, nei siekiant Vakaruose sugauti nusikaltėlį, kuriam iškelta byla dėl nužudymo.

Sėkmingai atliktos tokių autorių susekimo operacijos buvo vaizdžiai aprašomos slaptame KGB vidaus žurnale "KGB Sbornik". Viena žymesnių KGB operacijų buvo pogrindinio rašytojo (kodiniu vardu Chudožnikas) medžioklė. 1971 metų liepą Chudožnikas pradėjo siuntinėti anoniminius laiškus, kuriuose smerkė marksizmą ir leninizmą bei Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir partijos komiteto valdininkus.

Laiškai buvo parašyti tušinuku ir pasirašyti "Laisvosios partijos centro komiteto" vardu. Atlikus teismo ekspertizę, buvo nustatyti keli ant voko nugarėlės palikti piešinėliai, vargiai galintys padėti susekti laiškų autorių. Vis dėlto buvo nuspręsta, kad autorius - būtent dėl to kagėbistai jam suteikė kodinį vardą Chudožnikas (liet. Dailininkas) - mokėsi meno akademijoje.

Detaliai išnagrinėjus laiškų turinį, dar buvo nustatyta, kad Chudožnikas reguliariai skaitydavo "Komsomolskąją pravdą" ("Komjaunimo tiesą") ir klausydavosi užsienio radijo.

Tai, kad dalis laiškų buvo nusiųsta kariškiams "komsomolcams" (komjaunuoliams), kagėbistus paskatino peržiūrėti rezervo pareigūnų bylas, be to, bylas ir tų žmonių, kurie buvo išmesti iš karinio mokymo įstaigų.

Chudožniko paieška buvo sukoncentruota Maskvoje, Jaroslavle, Rostove ir Gavrilove-Jame, nes iš šių miestų buvo siuntinėjami laiškai. Visuose keturiuose miestuose pašto cenzūros tarnyba mėnesių mėnesiais ieškojo į Chudožniko panašios rašysenos. Taip pat rašysenos pavyzdžiai kartu su psichologiniu Chudožniko portretu buvo išdalyti daugybei KGB agentų ir bendradarbių.

Pareigūnai nuolat tikrino visas galimas duomenų bazes, ieškodami prašymų, pasiaiškinimų ar kitokių formų, užpildytų panašiu braižu.

Po kone trejus metus trukusios medžioklės Chudožniko rašysena galiausiai buvo aptikta prašyme Rostovo miesto namų ūkio komisijai.

1974 metais minėtas asmuo buvo identifikuotas. Pasirodė, kad tai - Rostovo gatvių komiteto pirmininkas Korbovas. Kurį laiką jis buvo sekamas, tačiau netrukus - areštuotas ir nuteistas kalėti.

Straipsniais "KGB Sobornike" ir kituose kagėbistams skirtuose leidiniuose buvo nuolat primenama, kad net ir populiarioji Vakarų muzika buvo pavojingai subversinė.

Provincijose išsibarstę kagėbistai itin daug pastangų dėjo siekdami išsiaiškinti, ar labai vietos gyventojai domisi tokia muzika ir dažniausiai likdavo apstulbinto to, ką atrasdavo.

Dnepropetrovsko apskrityje, kur Leonidas Brežnevas pradėjo savo karjerą kaip partijos "aparačikas", aštuntojo dešimtmečio viduryje KGB, ištyręs didžiosios jaunimo dalies asmeninius laiškus, nustatė, kad beveik 80 proc. 15-20 metų grupės "sistemingai klausėsi Vakarų radijo stočių", ypač populiariosios muzikos. Be to, turėjo ir kitokių liguisto domėjimosi Vakarų popžvaigždėmis požymių, tokius kaip jų fotografijų kaupimas. Siurrealistinis raportas apie muzikinę subversiją Dnepropetrovsko apskrityje rodo, kaip dažnai ideologinių disidentų medžioklė peržengdavo sveiko proto ribas:

"Net ir muzikinės programos jaunų žmonių mintyse formuoja iškreiptą sovietinės realybės vaizdą ir skatina jų polinkį į išdavikiškus poelgius. Aklas žavėjimasis populiariąja vakarietiška muzika, muzikos grupėmis ir atlikėjais veda prie to, kad jaunimas pasiduoda jų įtakai ir gali pasukti klaidingu ir mums priešišku keliu. Toks žavėjimasis daro neigiamą poveikį visuomenei, skatina ją puoselėti tuščias ambicijas ir kelti nepagrįstus reikalavimus, vadinasi gali paskatinti neformalių (nelegalių) grupių, turinčių išdavikiškų tikslų, kūrimąsi."

Popkaralius Michaelis Jacksonas, grupė "Pink Floyd", taip pat ir kitos populiariausios užsienio muzikos grupės ir atlikėjai buvo pripažinti kaip potencialios grėsmės Sovietų Sąjungos sistemai. Tai, kad vienpartinės komunistinės valstybės jautėsi tokios pažeidžiamos ir baiminosi Vakarų popžvaigždžių, patvirtina tai, kad tos popžvaigždės buvo tapusios jaunųjų revoliucionierių simboliais.

Net ir Albanijoje, kai paskutinis ir labiausiai izoliuotas (net ir nuo Maskvos) komunizmo režimas Europoje žlugo 1992-aisiais, į aikštę Tiranos centre plūdo šimtai jaunų žmonių, dėvinčių marškinėlius su Michaelio Jacksono vardu. O ant Stalino statulos, kuriai buvo nupjauta galva, minia didelėmis raudonomis raidėmis užrašė "Pink Floyd".

Kiekvieną kontaktą tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų piliečių centras laikė ideologine infekcija. Visose sovietų rezidencijose užsienyje dirbo SK linijos pareigūnai, kurių pagrindinė pareiga buvo užkirsti kelią tokių infekcijų plitimui Sovietų "salelėse". Taip pat šiose įstaigose darbuodavosi nemažai KGB agentų ir bendradarbių.

Pavyzdžiui, aštuntojo dešimtmečio viduryje Niujorke 15 proc. sovietų rezidencijos darbuotojų sudarė KGB agentai. Seniai žinoma, kad visas delegacijas iš Sovietų Sąjungos į bet kurią šalį būtinai lydėdavo ir akylai prižiūrėdavo KGB agentas. Tačiau ne visi žino, kad paprastai delegacijose būdavo ne vienas KGB pareigūnas, bent 15 proc. vykstančiųjų į užsienį kiekvienoje grupėje sudarydavo KGB pareigūnai ir bendradarbiai, kurie stebėdavo savo bendrakeleivių elgesį.

Kai 1974 metų spalį Sovietų Sąjungos akademinis simfoninis orkestras vyko koncertuoti į Vokietijos Demokratinę Respubliką, Italiją ir Austriją, du KGB pareigūnai - Pavelas Vasilkevičius ir Piotras Trubagardas važiavo kartu, apsimetę orkestro nariais. Iš viso tarp 122 orkestro narių buvo ne mažiau kaip aštuoni KGB agentai ir vienuolika bendradarbių.

Per gastroles buvo surinkta kompromituojančios medžiagos apie trisdešimt penkis orkestro narius. Kompromatą sudarė alkoholio vartojimo atvejai, spekuliacija (daugiausia mėginimai nusipirkti vakarietiškų prekių) ir, kalbant apie žydų kilmės muzikantus, "draugiškos" korespondencijos siuntimas į Izraelį.

Be to, kompromituojanti medžiaga buvo renkama ir apie muzikantų šeimas, pavyzdžiui, tai, kad vieno violončelininko žmona pasveikino gimtadienio proga savo pažįstamus iš Prancūzijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"