TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 10 31 0:00

Skiriu visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25, rugpjūčio 1, 8, 22, 29, rugsėjo 5, 12, 19, 26, spalio 3, 10, 17, 24 d.

Pabaiga: nuo vienpartinės valstybės iki Putino.

Labiausiai dėl daugybės laiko ir milžiniškų pastangų, skirtų karui su ideologine subversija, KGB buvo kelis kartus didesnis už bet kurią Vakarų žvalgybos ar saugumo agentūrą.

Kaip vienas pavyzdžių, kiek daug dėmesio rajonų KGB skyrė ideologinės subversijos byloms, pateikiamas 1970 metų Leningrado miesto ir apskrities slaptas KGB skyriaus raportas.

Per visus metus nebuvo atskleistas nė vienas šnipinėjimo ar terorizmo atvejis. 502 piliečiams buvo įteikti "profilaktiniai įspėjimai" dėl jų dalyvavimo "politinę žalą nešančioje veikloje", 41 pilietis buvo persekiojamas dėl nusikaltimo prieš valstybę įvykdymo ar bandymo įvykdyti (daugelis atvejų buvo ideologinė subversija), 34 Sovietų Sąjungos gyventojai buvo sučiupti bandant pereiti sieną.

Milžiniškas darbas buvo atliekamas aukštojo mokslo institutuose, kad būtų užkirstas kelias "sovietams priešiškiems incidentams".

Tais pačiais, 1970-aisiais, metais pašto cenzūros tarnyba perėmė maždaug 25 tūkst. laiškų, kurių turinys būtų padaręs "ideologinę žalą". Dar 19 tūkst. dokumentų buvo konfiskuoti pasienyje. Nustatyti 109 piliečiai (o 1969 metais - 99), dalijantys agitacinius lapelius ir siunčiantys anoniminius provokacinius laiškus, 27 iš šių nusikaltėlių buvo susekti ir suimti.

Būdamas KGB galva nuo 1967-ųjų iki 1982-ųjų Jurijus Andropovas stengėsi, kad kova su ideologine neištikimybe išliktų vienas pagrindinių KGB vadovybės užsiėmimų. Mažų Jehovos liudytojų grupelių kažkur Sibiro gilumoj bylos arba nežinomo sovietų autoriaus Paryžiuje išleista knygelė buvo laikoma tokios didelės svarbos įvykiu, kad atsidurdavo ne tik ant J.Andropovo, bet ir politbiuro stalo.

Nors pagrindiniai disidentų lyderiai, palyginti su milžiniška Sovietų Sąjungos populiacija, buvo tik lašas jūroje, būtent apie juos politbiure buvo kalbama valandų valandas - bent jau iki Michailo Gorbačiovo eros.

1977 metais prieš Andrejų Sacharovą, kurį J.Andropovas buvo paskelbęs "liaudies priešu numeris vienas", iš viso buvo vykdomos 32 aktyviųjų priemonių operacijos Sovietų Sąjungoje arba už jos ribų.

Šaltojo karo metu nebuvo tokios disidentų grupelės, kuri ilgą laiką būtų sugebėjusi išvengti vieno ar daugiau iš kelių milijonų KGB agentų bei bendradarbių infiltravimo. Disidentų pajėgumas rengti viešąsias protesto akcijas buvo apribotas iki slapčia dalijamų savos kūrybos pamfletų ir skrajučių. Disidentai dar sugebėdavo slapta pakabinti plakatus Raudonojoje aikštėje, bet ir tai neilgam - netrukus juos nuplėšdavo civilių drabužiais vilkintys kagėbistai.

Iki pat paskutinių Sovietų Sąjungos gyvavimo metų disidentai sudarė minimalią sovietų populiacijos mažumą, kurią vangiai palaikė gyventojai.

KGB pasistengė, kad esminio politinio pasikeitimo sistemoje viltis atrodytų tik svajonė, kuriai nelemta išsipildyti. Daugumai Sovietų Sąjungos gyventojų net minties nekilo, kad jie gali turėti alternatyvą sovietų sistemai.

Nors liaudis niurnėjo dėl gyvenimo sąlygų, tai, kad ji besąlygiškai priėmė status quo, labai veikė Vakarų nuomonę, o kartu ir Vakarų vykdomą užsienio politiką.

Šaltojo karo metu daugelis Vakarų apžvalgininkų nenoromis turėjo pripažinti, kad sovietų sistema gyvuos amžinai. Todėl pasaulis patyrė šoką, kai staiga paskutiniais 1989 metų mėnesiais komunistų režimas Rytų Europoje ėmė braškėti iš pagrindų, o po dvejų metų lygiai taip pat staiga sugriuvo vienpartinė sovietų valstybė.

Henry Kissingeris 1992-aisiais prisipažino: "Nepažįstu nė vieno žmogaus... kuris būtų nuspėjęs Sovietų Sąjungos baigtį."

Vakarų apžvalgininkai nepakankamai įvertino KGB socialinės kontrolės įtaką sovietų sistemos funkcionavimui, lygiai taip pat jie dažnai nepakankamai įvertindavo Sovietų Sąjungos saugumo ir žvalgybos vadų galią ir įtaką. Lavrentijus Berija, kuris buvo paskirtas NKVD vadu paskutiniais didžiojo teroro metais, netrukus tapo antru įtakingiausiu žmogumi visoje Sovietų Sąjungoje - "mano Himleris", kaip kartą jį pavadino Stalinas.

1945-aisiais būtent L.Berijai buvo patikėta atsakomybė už atominės bombos kūrimą. Po Stalino mirties 1953 metais L.Berija tapo pirmuoju sovietų saugumo vadu, kandidatavusiu stoti prie valstybės vairo. Vis dėlto, baimindamiesi didelių jo ambicijų, sovietų lyderiai susivienijo prieš jį ir jau metų pabaigoje jo dienas užbaigė egzekucija.

Po L.Berijos mirties sklandė nuomonė, kad sovietų politikai daugiau jokiam KGB vadui neleis siekti aukščiausio Sovietų Sąjungos vadovo posto. Ši nuomonė pasitvirtino ir Aleksandro Šelepino atveju - dinamiškas ir gana jaunas KGB vadas nuo 1958 metų iki 1961 metų neslėpė troškimo tapti pirmuoju sekretoriumi, tačiau jis buvo sėkmingai sudorotas, kai Nikitą Chruščiovą nuvertė Leonidas Brežnevas.

J.Andropovas šią partiją dėl Sovietų Sąjungos vado kėdės aštuntajame dešimtmetyje žaidė kur kas subtiliau nei L.Berija ir A.Šelepinas. Kai L.Brežnevo sveikata ėmė vis labiau blogėti, J.Andropovas pamažu užsitikrino neginčijamo sosto paveldėtojo pozicijas ir 1982-aisiais tapo pirmuoju Sovietų Sąjungos sekretoriumi.

J.Andropovui Vakaruose beveik nebuvo skiriama dėmesio. H.Kissingerio 2 tūkst. puslapių memuaruose apie J.Andropovą neužsimenama nė vienu žodeliu.

Vladimiras Kriučkovas, po gero dešimtmečio tapęs KGB vadu, lygiai taip pat liko neįvertintas Vakaruose. Todėl daugelis vakariečių apžvalgininkų apstulbo, kai V.Kriučkovas iškilo kaip vienas 1991-ųjų rugpjūčio Rusijos karinio perversmo organizatorių, siekusių nuversti tuometį Sovietų Sąjungos vadovą M.Gorbačiovą ir šalyje įvesti karinį režimą.

Kaip anksčiau L.Berija, taip ir V.Kriučkovas pralenkė save. Nors KGB buvo ir taip nesugriaunama vienpartinės komunistų valstybės gynybinė siena, neapskaičiuotos V.Kriučkovo pastangos dar labiau sutvirtinti valstybės pamatus tik paspartino jos žlugimą.

Pirmasis KGB pirmosios vyriausiosios valdybos įpėdinio SVR (užsienio žvalgybos tarnyba) vadas taip pat sulaukė tik menko Vakarų komentatorių dėmesio. Išgirtojoje amerikiečių parengtoje Boriso Jelcino Rusijos studijoje, kuri buvo išleista Jevgenijaus Primakovo paskyrimo ministru pirmininku 1998-ųjų rugsėjį išvakarėse, apie J.Primakovą nė neužsimenama.

1999-ųjų pavasarį, nors viešai neigė bet kokį savo siekį užimti B.Jelcino vietą, J.Primakovo kandidatūra viešosios nuomonės apklausose pateko tarp potencialių kandidatų kitąmet turėjusiuose vykti prezidento rinkimuose. Veikiausiai nusprendęs, kad J.Primakovas tapo pernelyg galingas, B.Jelcinas jį atleido 1999-ųjų gegužę.

Tuo metu centro silpniausioji vieta politinėje žvalgyboje buvo ne šnipinėjimas, kaip buvo manoma, o sugebėjimas analizuoti surinktą medžiagą.

Tiek valdant Stalinui, tiek N. Chruščiovui, centras kasdien perduodavo Kremliui užsienio žvalgybos raportų, kuriuos gaudavo iš sovietų rezidencijų užsienio šalyse bei kitų šaltinių analizę.

Tačiau paprastai centras nesugebėdavo nieko daugiau, tik paviršutiniškai perpasakoti raportus, bijodamas nepataikyti ir pateikti priešingą politiniams lyderiams nuomonę.

Tiek Stalinas, tiek N.Chruščiovas veikė savo nuovoka, dažniausiai veikdami kaip prastai kvalifikuoti žvalgybos vadai.

Užtat L.Brežnevas negaišo laiko pats analizuodamas žvalgybos raportus ir kitokią siunčiamą informaciją. Jis J.Andropovui suteikė kur kas daugiau erdvės veiklai ir analizei nei bet kuris kitas Sovietų Sąjungos vadovas prieš jį.

Prasčiausiai žvalgybos pateikiama informacija buvo "virškinama" valdant Stalinui. Dėl to daugiausia kaltas pats Stalinas, taip pat jis asmeniškai kaltas ir dėl to, kad sovietai nesugebėjo išgirsti ne kartą pakartotų perspėjimų apie Vokietijos rengiamą invaziją 1941-aisiais.

Dėl visoje Stalino sistemoje įsišaknijusios paranojos sovietai patyrė ir kitų žvalgybos nesėkmių - per patį Antrojo pasaulinio karo vidurį patikėjo, kad Didysis Kembridžo penketukas, visų laikų talentingiausi ir produktyviausi centro agentai, buvo britų sovietams paruoštos milžiniškos apgaulės dalis.

Nors po Stalino mirties sovietų žvalgybos analitikai buvo ne tokie paranojiški, tam tikrais šaltojo karo momentais KGB vis dar sugebėdavo paprasčiausią sąmokslo teoriją palaikyti realiu grėsmės pagrindu.

J.Andropovas, tapęs KGB galva, per pirmuosius vadovavimo metus politbiurui siuntė iškraipytas raportų analizes, siekdamas gauti jo palaiminimą ginklu numalšinti "Prahos pavasarį". Vėliau jį tiesiog apsėdo mintis, kad vakariečiai siekia sovietų bloko šalyse įvykdyti ideologinį perversmą, ir jis nebepriėmė jokių įrodymų, kad tai - ne tiesa.

1968-aisiais centras sunaikino slaptus dokumentus, kuriuos surinko sovietų rezidencija JAV ir kurie įrodė, kad nei CŽV, nei jokia kita amerikiečių agentūra nemanipuliavo "Prahos pavasario" reformatoriais.

Septintojo, o vėliau dar kartą - devintojo dešimtmečio pradžioje centras buvo įtikėjęs, kad Jungtinės Amerikos Valstijos planavo pirmąjį branduolinį Sovietų Sąjungos antpuolį.

Nors kai kurie Pirmosios vyriausiosios valdybos pareigūnai sovietų rezidencijose užsienyje, kur kas geriau susipažinę su Vakarais nei sovietų lyderiai ir KGB vadai, privačiuose pokalbiuose šias baimes vadino visišku absurdu, niekas nedrįso to pasakyti centrui į akis.

Rytų Vokietijos žvalgybos vadas Markusas Wolfas nepakentė to, kad KGB švaistė vokiečių žvalgybos agentūros HVA laiką, reikalaudamas padėti kagėbistams atskleisti neegzistuojančius Amerikos rengiamo antpuolio planus. Tačiau ir jis puikiai suvokė, kad Maskvai geriau nesiskųsti. "Šie įsakymai, - vėliau sakė jis, - buvo nediskutuotini, kaip ir visi kiti iš viršaus gaunami nurodymai."

Sovietų žvalgybos analizių iškraipymai buvo vienpartinės valstybės vadų skirtingos nuomonės netoleravimo pasekmė. Todėl Sovietų Sąjunga kur kas sunkiau nei Vakarų valstybės suprato, ką daryti su žvalgybos surinkta medžiaga.

Nors sovietų lyderiai niekada iki pat šaltojo karo pabaigos nesuprato Vakarų, niekas nedrįso valdžiai parodyti, kad ji nesupranta. Originalios nuomonės turėtojas Sovietų Sąjungoje rizikavo būti apšauktas sąmokslininku.

Tie žvalgybos pareigūnai, kurie ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje išdrįso atvirai išreikšti savo nuomonę, rizikavo netekti gyvybės.

Net ir postalinistiniais laikais, kai nebebuvo tokios realios grėsmės gyvybei, drąsiausieji, tokie kaip buvęs KGB archyvaras Vasilijus Mitrochinas, kaskart prasižiodami rizikavo savo karjera.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"