TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 11 07 0:00

Skiriu visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25, rugpjūčio 1, 8, 22, 29, rugsėjo 5, 12, 19, 26, spalio 3, 10, 17, 24, 31 d.

Nuo vienpartinės valstybės iki Putino.

Ketvirtajame dešimtmetyje INO (Inostranyj Otdel ČK, GPU/OGPU/GUGB Užsienio žvalgybos skyrius) raportų rašytojai visuomet turėjo mintyje politinių lyderių jautrumą, tačiau taip pat puikiai žinojo, kad yra visiškai saugu ataskaitose pateikti įrodymų apie britų rengiamus sąmokslus prieš sovietus.

Šaltojo karo metu INO įpėdinė FCD (KGB Pirmoji vyriausioji valdyba) taip pat žinojo, kad nerizikuos savo galva, jei Jungtines Amerikos Valstijas raportuose padarys atpirkimo ožiu.

Vienas PR linijos (politinė, ekonominė ir karo strateginė žvalgyba; aktyviosios priemonės) pareigūnas, duodamas interviu laikraščiui "Izvestija" 1991-aisiais, praėjus vos kelioms savaitėms po pučo Maskvoje, pasakė, kad jis ir jo kolegos didžiąją dalį savo karjeros elgėsi vadovaudamiesi principu "visą kaltę versk amerikiečiams ir viskas bus OK". Todėl žvalgybos raportai visuomet tik stiprino, o ne taisė neteisingą sovietų lyderių išorinio pasaulio supratimą.

Nėra jokių kitų patikimų įrodymų apie Michailo Gorbačiovo "naująjį požiūrį" į Vakarus pirmaisiais jo kaip Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus metais, tik tai, kad jis pasmerkė tradicinį Pirmosios vyriausiosios valdybos politiniuose raportuose vyraujantį šališkumą ir tendencingumą. 1985-ųjų pabaigoje centras turėjo išleisti griežtas instrukcijas "dėl neleistino faktų apie užsienio reikalus iškraipymo, komunistų partijos centro komitetui bei kitiems valdžios organams siunčiamuose informaciniuose raportuose ir žinutėse". Tai įrodo, kad naujasis vadas kaltino KGB pataikavus prieš tai buvusių sovietų lyderiams ir jo pastangas išlikti politiškai korektišku.

Būtent dėl visų informacijos iškraipymų sovietų žvalgybos raportai kartais yra esminiai, siekiant suprasti sovietų vykdytą užsienio politiką.

Pavyzdžiui, Nikitos Chruščiovo vykdyta politika Jungtinių Amerikos Valstijų atžvilgiu - ypač bauginamas, pavojingas žaidimas su Kubos raketų bazėmis. Tam stiprią įtaką darė tikrovės neatitinkantys sovietų šnipų raportai, neva Amerika ruošėsi pradėti branduolinį karą su Sovietų Sąjunga.

Aštuntajame dešimtmetyje sparčiai augęs Jurijaus Andropovo autoritetas ir jo politikos vykdymo "troika" - su sovietų užsienio reikalų ministru Andrejumi Gromyka ir SSRS gynybos ministru Dmitrijumi Ustinovu - taip pat yra akivaizdus Leonido Brežnevo metais centro atliekamų žvalgybos analizių poveikio įrodymas.

Nors į valdžią atėjęs M.Gorbačiovas iš karto pasmerkė KGB atliekamas žvalgybos raportų analizes, jis vis tiek rėmėsi užsienio žvalgyba perorientuodamas Sovietų Sąjungos vykdomą politiką Jungtinių Amerikos Valstijų atžvilgiu.

Būtent todėl 1987 metais pirmą kartą vykdamas vizito į Vašingtoną jis priėmė precedento iki tol neturėjusį sprendimą - drauge pasiimti Pirmosios vyriausiosios valdybos vadą, o netrukus KGB vadu paskyrė Vladimirą Kriučkovą.

V.Kriučkovo įpėdinis sovietų užsienio žvalgybos vado kėdėje Leonidas Šebaršinas vėliau tikino, kad M.Gorbačiovui atėjus į valdžią užsienio šnipų raportuose nebeliko ankstesnių politinės tikrovės iškraipymų.

Vis dėlto kai 1990-1991 metais pradėjo griūti Sovietų Sąjunga, kai kurios senosios antiamerikietiškos konspiracijos teorijos vėl iškilo į paviršių.

V.Kriučkovas bei kiti vyresnieji KGB pareigūnai vėl ėmė kaltinti Jungtines Amerikos Valstijas ir jų sąjungininkes, kad šios tyčia į Sovietų Sąjungą importuoja infekuotus grūdus, taip siekdamos numušti rublio vertę, kad jos planuoja Sovietų Sąjungos suirimą ir ruošia savo agentus įsiskverbti į sovietų ekonomiką, administraciją ir mokslinių tyrimų sritį.

Sovietų sistemai buvo kur kas lengviau suvirškinti mokslo ir technologijų žvalgybos, o ne politikos skyriaus pateiktas žinias. Vakarų vykdomą politiką sovietai laikė siekiančia sugriauti vienpartinę valstybę, o į Vakarų mokslinius darbus jie žvelgė kitaip.

"Užsienio laimėjimai technologijų srityje" pirmą kartą sovietų žvalgybos taikiniu buvo paskelbti dar F.Dzeržinskio 1925 metais.

Antrojo pasaulinio karo metu sovietų S&T (mokslo ir technologijų žvalgyba), ypač karinėje srityje, buvo suteiktas esminės svarbos statusas. Šis skyrius daugiausia dirbo šnipinėdamas britų ir amerikiečių planus sukurti pirmąją atominę bombą. Skyrius taip siekė parodyti Stalinui ir centrui S&T reikalingumą užtikrinant tai, kad sovietų technologijų pažanga jokiu būdu neatsiliks nuo vakariečių.

Kaip ir branduolinių ginklų atveju, sovietų radarų, raketų ir lėktuvų sistemos tobulinimas buvo beveik visiškai priklausomas nuo vakariečių išradimų, kuriuos kopijavo sovietai.

O Stalinas netgi labiau pasitikėjo Vakarų nei savo mokslininkais. Jis nepatikėdavo sovietų technologiniais išradimais, kol jų veikimo nepatvirtindavo vakariečių patirtis.

Milžiniška sovietų S&T žvalgybos į tėvynę siunčiama informacija apie Vakarų (ypač Amerikos) laimėjimus mokslo ir technologijų srityje paaiškina esminį sovietų valstybės paradoksą: Sovietų Sąjunga sugebėjo išlaikyti savo kaip supervalstybės pozicijas, nors jos visuomenės augimo indikatoriai buvo trečiųjų šalių lygio.

Tam, kad spraga tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų ginklų sistemos buvo kur kas mažesnė nei bet kurioje kitoje ekonomikos srityje, turėjo įtakos ne Vakarų ekonominė pažanga, bet sovietų S&T žvalgybos darbas.

Šaltojo karo metu sovietų agentams buvo lengviau įsiskverbti į Amerikos verslą nei į federalinę vyriausybę. Vis dėlto dar gerokai iki 1985-ųjų, kai KGB galiausiai įtaisė savo pagrindinį šnipą CŽV viduje, biuras turėjo keletą agentų Amerikos gynybos ir ginklų gamybos sistemoje.

Sovietai taip pat įsigudrino perimti kelių didžiausių Amerikos kompanijų vienos kitai siunčiamas faksogramas. Devintojo dešimtmečio pradžioje apie 70 proc. Varšuvos sutarties šalių ginklų sistemos buvo pagrįsta Vakarų technologijomis. Tad abi šaltojo karo priešų stovyklos iš esmės priklausė nuo Amerikos technologinių naujovių.

J.Andropovas, o taip pat ir M.Gorbačiovas (bent iš pradžių) siekė daugiau išnaudoti S&T nekarinėse sferose, ir būtent tai jie laikė sovietų ekonomikos atkūrimo raktu.

Tikrąją Vakaruose iššnipinėtų mokslo ir technologijų paslapčių ekonominę naudą gerokai sumažino struktūriniai sovietų planinės ekonomikos defektai. Pavyzdžiui, didžiausias devintojo dešimtmečio sovietų ekonomikos paradoksas buvo tas, kad nors ir turėdama daugybę kvalifikuotų mokslininkų ir inžinierių, taip pat milžiniškus S&T skyriaus žvalgybinius laimikius, Sovietų Sąjunga technologijų pažangos srityje buvo gerokai atsilikusi nuo Vakarų.

Prieš M.Gorbačiovui ateinant į valdžią, šio atsilikimo priežastis daugiausia buvo patys Sovietų Sąjungos lyderiai. Politiškai korektiškuose Pirmosios vyriausiosios valdybos raportuose buvo kalbama apie ekonomines kapitalistinių Vakarų problemas, bet neužsimenama apie "socialistinių Rytų" problemas.

Pavyzdžiui, užsienio žvalgybos operacijų dvejų metų ataskaitoje 1984-ųjų vasarį V.Kriučkovas pabrėžė "gilėjančią ekonominę ir socialinę krizę kapitalistiniame pasaulyje", tačiau nė žodeliu neužsiminė, kad sovietų bloko šalys išgyvena kur kas didesnę krizę.

Net ir M.Gorbačiovas savo kalboje XXVII partijos suvažiavime 1986-aisiais, kviesdamas sovietų užsienio politikos atžvilgiu pradėti "naują mąstymą", tikino, kad kapitalizmo krizė tik gilės.

Iki pat paskutinių šaltojo karo metų Kremlius turėjo privilegijuotą galimybę prieiti prie Vakarų technologijų valstybės paslapčių, tačiau nesugebėjo jų pritaikyti praktikoje ir jomis pasinaudoti vystant sovietų ekonomiką.

M.Gorbačiovas tapo pirmuoju sovietų pokario lyderiu, kuriam buvo pateikiami pakankamai tikrovę atitinkantys sovietinės ekonomikos rodikliai. Jo įtakingiausias ekonomikos reikalų patarėjas Abelis Aganbegianas pirmaisiais "perestroikos" metais paskaičiavo, kad nuo 1981-ųjų iki 1985-ųjų ekonomikos augimas buvo lygus nuliui.

Vis dėlto buvęs KGB archyvaras Vasilijus Mitrochinas knygoje "Mitrochino archyvas" pabrėžia, kad KGB užsienio operacijų geriau nevertinti pagal grynai vakarietiškus standartus. Be jokios abejonės, centras turėjo netgi didesnį prioritetą nei žvalgybinės informacijos Vakaruose rinkimas. ČK buvo įkurta praėjus vos šešioms savaitėms nuo to momento, kai bolševikai užgrobė valdžią. Būtent tokia ir buvo svarbiausia jos užduotis - apginti vienpartinę bolševikų valstybę nuo visokių formų pasipriešinimo ir grėsmės. Būtent šioje srityje ČK ir jos įpėdiniai veikė sėkmingiausiai.

Trečiajame dešimtmetyje pradėtas karas prieš "kontrrevoliuciją" buvo intensyviai vykdomas ne tik užsienyje, bet ir šalies viduje.

Pirmosios vyriausiosios valdybos vaidmuo kovojant su ideologine subversija jau Boriso Jelcino Rusijoje buvo neįtikėtinai skubiai nuleistas užmarštin. V.Kriučkovas ir kiti buvę vyresnieji Pirmosios vyriausiosios valdybos pareigūnai, Jelcino SVR laikėsi pozicijos, kad sovietmečiu Pirmoji vyriausioji valdyba niekuomet neužsiiminėjo disidentų persekiojimu ir nepažeidinėjo žmogaus teisių.

Iš tikrųjų būtent Pirmoji vyriausioji valdyba buvo labiausiai įsivėlusi į "raganų medžioklę". Sovietų bloko šalyse karą su ideologine subversija koordinavo KGB ir jo užsienio žvalgyba.

Iškart po to, kai 1956-aisiais sovietų tankai užgesino Vengrijos sukilimą, o 1968-aisiais sužlugdė "Prahos pavasarį", daugelis Vakarų apžvalgininkų abejojo, ar sovietai sugebės staigiai grąžinti laisvės džiną į butelį.

Tačiau būtent KGB bei jo vengrų ir čekoslovakų sąjungininkų dėka vienpartinės valstybės tiek Budapešte, tiek Prahoje buvo atkurtos nepaprastai greitai ir sėkmingai.

O nuo 1968-ųjų viešoji nuomonė sovietų bloko šalyse buvo akylai prižiūrima. Tuo rūpinosi patyrę nelegalai, kurie šiose šalyse vaizdavo vakariečius turistus ir verslininkus bei apsimetinėjo simpatizuojantys komunistinio režimo kritikams.

Šaltojo karo metu KGB karas prieš ideologinę subversiją buvo aktyviai vykdomas ne tik užsienio šalių sostinėse, bet ir sovietų žemėje.

Sovietų rezidencijos Vakaruose gavo griežtus nurodymus surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos, padėsiančios vykdyti disidentų persekiojimą tiek namuose, tiek ir užsienyje:

"Imantis aktyvių priemonių prieš disidentus, labai svarbu sužinoti, kokie nesutarimai sklando tarp jų pažįstamų, kokie yra nuomonių skirtumai ir kokie konfliktai kyla tarp jų pačių. Taip pat išsiaiškinti jų nesutarimų priežastis ir galimus tų nesutarimų aštrinimo būdus. Tiksliau, svarbu diskredituoti kiekvieną disidentą asmeniškai (alkoholizmas, amoralus elgesys, profesinės nesėkmės ir t. t.), taip pat pateikiant informaciją, kad jis ar ji turi ryšių su CŽV, Vakarų specialiosiomis (žvalgybos) agentūromis ir ideologiniais centrais."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"