TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mitrochino archyvas

2008 11 14 0:00

Skiriu visiems, kurie norėjo, tačiau negalėjo pasakyti tiesos. Vasilijus Mitrochinas Tęsinys. Pradžia 2007 m. rugpjūčio 24, 31, rugsėjo 7, 14, 21, 28, spalio 5, 12, 19, 26, lapkričio 9, 16, 23, 30, gruodžio 7, 14, 21, 28, 2008 m. sausio 4, 11, 18, 25, vasario 1, 8, 15, 22, 29, kovo 7, 14, 21, 28, balandžio 4, 11, 18, 25, gegužės 9, 16, 23, 30, birželio 6, 13, 20, 27, liepos 4, 11, 18, 25, rugpjūčio 1, 8, 22, 29, rugsėjo 5, 12, 19, 26, spalio 3, 10, 17, 24, 31, lapkričio 7 d.

Nuo vienpartinės valstybės iki prezidento Putino.

Trečiajame dešimtmetyje sovietų pradėtas ir visą sovietmetį tęsęsis "karas su kontrrevoliucija" buvo intensyviai vykdomas ne tik užsienyje, bet ir šalies viduje.

Ir įnirtingiausiai "raganas medžiojo" KGB Pirmoji vyriausioji valdyba. Apskritai visose sovietų bloko šalyse karą su ideologine subversija koordinavo KGB ir jo užsienio žvalgyba.

Iš sovietų rezidencijų buvo reikalaujama, kad šios "sutvarkytų" pagrindinius disidentų rėmėjus ir šalininkus Vakaruose. Tarp pagrindinių KGB taikinių Didžiojoje Britanijoje buvo Londono neurologas Haroldas Merskey, kovojęs sovietų psichiatrijos smurto aukų pusėje.

1976 metų rugsėjo 20 d. sovietų rezidencija Londone nusiuntė H.Merskey anoniminį laišką, kuriame neva gydytojui gero linkintis asmuo perspėja, kad nenustatyti galvažudžiai rengiasi jį užpulti ir mirtinai sužaloti. Kagėbistai vylėsi, kad gydytojas užsiims savo saugumo problemomis ir nebeturės laiko ginti sovietų įkalintų disidentų.

Disidentų medžioklė, turėjusi būti tik papildoma tradicines žvalgybos operacijas atliekančios Pirmosios vyriausiosios valdybos veiklos dalimi, iš tikrųjų buvo vienas jos prioritetų. Pavyzdžiui, 1978-aisiais viena svarbiausių operacijų laikytas "rūpestis", kad disidentui Jurijui Orlovui nebūtų įteikta Nobelio taikos premija. Tai, kad premija atiteko ne J.Orlovui, o Anvarui Sadatui ir Menachemui Beginui, centras paskelbė didžiausia pergale, nors iš tiesų veikiausiai tai nebuvo KGB aktyviųjų priemonių rezultatas.

Net pagrindinis politbiuro ideologinės pasaulėžiūros sergėtojas Michailas Suslovas buvo išverstas iš lovos, kai sovietų rezidentas Osle paskambino vidurnaktį, norėdamas pranešti šią džiugią žinią.

Iki pat paskutiniųjų šaltojo karo metų vienas pagrindinių Pirmosios vyriausiosios valdybos uždavinių buvo siekis, kad nė vienas sovietų disidentas ir pabėgėlis nesulauktų užsienio šalių pripažinimo, net ir visiškai nepolitinėse srityse (bent Vakarų supratimu).

Centras dėjo milžiniškas pastangas ir skyrė daugybę laiko kurdamas strategijas, kaip sugriauti Rudolfo Nurijevo, Natalijos Makarovos ir kitų iš Sovietų Sąjungos pabėgusių baleto meistrų karjeras užsienyje.

Tuo metu, kai žymus violončelininkas Mstislavas Rostropovičius (KGB jam suteikė kodinį vardą Vojažerius, liet. Keliauninkas) 1974-aisiais pabėgo į Vakarus, KGB pradėjo planuoti operacijas, kurių tikslas - fiziškai sužaloti emigravusius meno veikėjus. Taip pat padvigubino aktyviųjų priemonių kampanijas, kuriomis siekė, kad Vakarų spaudoje pasirodytų itin kritiškų atsiliepimų apie jų veiklą.

1976 metais, po to, kai iš M.Rostropovičiaus ir jo žmonos dainininkės Galinos Višnevskajos buvo atimta Sovietų Sąjungos pilietybė, centras kreipėsi į visus sovietų bloko šalių žvalgybų biurus, kad šie padėtų surinkti agentų, kurie įsiskverbtų į sutuoktinių aplinką. Centras tiesiog įsiuto, kai 1977-aisiais M.Rostropovičius buvo paskirtas Nacionalinio simfoninio orkestro Vašingtone direktoriumi - šiame poste jis išbuvo septyniolika metų, iki pat savo grįžimo į Rusiją. Sovietai lygiai taip pat karštai džiūgavo, kai 1978-ųjų gegužę dienraštis "Washington Post" išspausdino straipsnį, kuriame buvo kritikuojamas jo, kaip orkestro vadovo, darbas.

Centras šį straipsnį išsiuntinėjo visoms sovietų rezidencijoms Vakarų šalyse kaip pavyzdį, pagal kurį jos turinčios skleisti M.Rostropovičiaus kritiką. Centras taip pat reikalavo, kad rezidencijos inicijuotų straipsnius spaudoje apie tariamą M.Rostropovičiaus tuštybę, nesugebėjimą prisitaikyti prie vakarietiškų gyvenimo standartų ir jo pastangas manipuliuoti Vakarų spauda.

Pagrindiniais KGB specialiųjų operacijų taikiniais tapo ir šachmatininkai. KGB stengėsi, kad šie nelaimėtų partijos prieš ideologinius priešininkus.

1978 metais centras paskyrė aštuoniolika Pirmosios vyriausiosios valdybos operatyvinių agentų, kurie turėjo pasirūpinti, kad per Pasaulio šachmatų čempionatą Filipinuose Sovietų Sąjungos pabėgėlis Viktoras Korčnojus nelaimėtų šachmatų partijos su pasaulio čempionu, Sovietų Sąjungos šachmatininku Anatolijumi Karpovu.

Po pirmųjų septynių šachmatų partijų, kuriose pirmavo V.Korčnojus, prieš prasidedant aštuntajai, A.Karpovas atsisakė paspausti ranką savo oponentui. Karštakošis V.Korčnojus, kuris garsėjo tuo, kad nevaldė emocijų ir supykęs imdavo žaisti kur kas prasčiau, pralaimėjo partiją.

Po dvylikos partijų rezultatas buvo lygus, bet V.Korčnojus vėl atrodė esantis geresnės formos nei sovietų čempionas. Vis dėlto per kitas penkias partijas V.Korčnojų iš pusiausvyros išvedė rusų hipnozės meistras daktaras Vladimiras Zucharas. Jis, atsistojęs žiūrovų priešakyje, visą likusį žaidimą buvo įsistebeilijęs į V.Korčnojų. Po septynių raundų V.Korčnojus nuo oponento jau buvo atsilikęs trim taškais. Varžybų pabaigoje jis atsikovojo du prarastus taškus, bet vis tiek vienu tašku pralaimėjo. Apskritai apie KGB dalyvavimą sovietų šachmatininkų veikloje turėtų būti parašyta atskira knyga.

Tačiau sunkiausiai KGB šaltojo karo metu sekėsi kovoti su "ideologine subversija", kuri kilo iš religijos, ypač krikščionybės, ir kuri neišnyko, kaip iš pradžių tikėjosi bolševikai. Nors vienpartinėje komunistų valstybėje negalėjo egzistuoti jokia kita politinė partija, sovietų lyderiams nepavyko užgniaužti religinės laisvės.

Po nesėkmingų bandymų panaikinti religinę praktiką Antrojo karo pabaigoje sovietai ėmėsi subtiliau siekti susidorojimo su tikinčiaisiais. Rusų stačiatikių bažnyčios viduje KGB galėjo remtis paklusnia dvasininkijos vadovybe, tarp kurios buvo įsisukę ir biuro agentų.

Tad svarbiausios problemos centrui kilo iš katalikų bažnyčių ir drąsios stačiatikių popų mažumos, kurie visi vienbalsiai reikalavo baigti religinį persekiojimą.

Vis dėlto tam, kad kova už religinę laisvę Sovietų Sąjungoje duotų vaisių, krikščionims buvo reikalinga tvirta viso pasaulio bažnyčių, ypač Pasaulio Bažnyčių tarybos, parama. Tačiau jie jos nesulaukė. Į Pasaulio Bažnyčių tarybą įsisukę KGB agentai neįtikėtinai sėkmingai įkalbėjo tarybą koncentruotis ties imperialistinių Vakarų nuodėmėmis, o ne rūpintis religiniu persekiojimu sovietų bloko šalyse.

O 1975 metais KGB agentas kodiniu vardu Adamantas (stačiatikių metropolitas Nikodemas) netgi buvo išrinktas vienu iš šešių Pasaulio Bažnyčių tarybos prezidentu.

Vis dėlto KGB religinių disidentų medžioklę, ko gero, atpirko įvykiai Lenkijoje, kur SB (lenkų saugumo ir žvalgybos biuras) niekuomet nesisekė priversti Katalikų bažnyčios paklusti politinei kontrolei.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje KGB jau buvo supratęs, kad Krokuvos arkivyskupas Karolis Wojtyla (būsimasis popiežius Jonas Paulius II) yra pavojingas priešininkas, nesileisiantis į jokį kompromisą nei dėl religinės laisvės, nei dėl žmogaus teisių.

Nors SB norėjo suimti arkivyskupą K.Wojtylą, tačiau, bijodami arešto atgarsių, kuriuos sukeltų Vakaruose ir pačioje Lenkijoje, nedrįso rizikuoti.

K.Wojtylos paskyrimas popiežiumi Jonu Pauliumi II 1978-aisiais sudavė lenkų komunistų režimui, o taip pat ir visai sovietų bloko šalių santvarkai, lemiamą smūgį. Popiežiaus vizito Lenkijoje 1979-aisiais metu kontrastas tarp susikompromitavusio komunistų režimo ir milžiniško moralinio lenkų popiežiaus autoriteto paprastų lenkų buvo matomas plika akimi.

Naujosios laisvės Michailui Gorbačiovui atėjus į valdžią taip pat patvirtino didžiausią KGB baimę, kad jei politiniams disidentams bus leista toliau vykdyti ideologinę subversiją, sovietų režimui bus padaryta neatitaisoma žala. 1989-aisiais, po trejų metų, praleistų tremtyje, Andrejui Sacharovui buvo leista sugrįžti į Maskvą. Vos grįžęs į sostinę, A.Sacharovas, kaip išsireiškė M.Gorbačiovas, "pasižymėjo kaip imponuojanti asmenybė" Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavime. Beveik visi pagrindiniai disidentų reikalavimai, išsakyti aštuntojo dešimtmečio pradžioje, dabar buvo įtraukti į politinę darbotvarkę.

Tik tuomet, kai išplėstas KGB socialinės kontrolės aparatas ėmė braškėti, paaiškėjo tikroji KGB svarba Sovietų Sąjungos išlikimui. 1991-ųjų rugpjūčio pučo lyderiai, kuriems vadovavo V.Kriučkovas ir kurie siekė nuversti M.Gorbačiovą, patyliukais turėjo pripažinti, kad kai tik KGB sušvelnino kampaniją prieš ideologinę subversiją, šiuo žingsniu biuras sudrebino vienpartinės komunistų valstybės pamatus:

"Visi valdžios organai prarado įtaką liaudžiai... Piktai tyčiojamasi iš visų valstybės institucijų. Šalis tapo beveik nevaldoma."

Tačiau sąmokslininkai nesugebėjo suprasti, kad jau per vėlu pasukti laikrodžio rodyklę atgal."Jei pučas būtų buvęs vykdomas prieš pusantrų ar dvejus metus, - vėliau rašė M.Gorbačiovas, - veikiausiai jis būtų pavykęs. Tačiau dabar visuomenė buvo visiškai pasikeitusi."

Besikeičiančiai liaudies nuomonei svarbiausią įtaką turėjo vis mažėjanti pagarbi KGB baimė, kai tuo metu iki tol biuras sugebėdavo užgniaužti bet kokius bandymus surengti Maskvoje demonstraciją.

Milžiniškos minios, kurios vos prieš kelerius metus atrodė neįsivaizduojamas dalykas, susirinko prie Maskvos "baltųjų rūmų" po Boriso Jelcino langais, kad apgintų prezidentą nuo puolimo, o vėliau susirinko ir Lubiankoje, kur džiaugsmingai stebėjo, kaip nuo pjedestalo nuverčiama Felikso Dzeržinskio statula.

Kone visiems stebėtojams užgniaužė kvapą greitis, kuriuo griuvo Sovietų Sąjungos sistema.

Vis dėlto dabar labiau stebina ne staigi komunistų režimo baigtis 1991-aisiais, bet tai, kad ši sistema sugebėjo išsilaikyti beveik septyniasdešimt penkerius metus.

Be šnipinėjimo ir represijų sistemos, kurios pradininkai buvo Leninas ir F.Dzeržinskis, be intensyvios KGB vykdytos kampanijos prieš ideologinę subversiją šaltojo karo metu, komunistų era tikriausiai nebūtų užsitęsusi tiek ilgai. Tad KGB iš tikrųjų įrodė buvusi sovietinės sistemos "skydu ir kalaviju". Didžiausias biuro pasiekimas buvo tai, kad ši vienpartinė XX amžiaus valstybė sugebėjo išsilaikyti ilgiausiai.

Drauge su vienpartinės valstybės žlugimu griuvo ir didžioji KGB socialinės kontrolės sistemos dalis. Tačiau nors KGB vidaus valdybų (kurios buvo sėkmingai reorganizuotos į Saugumo ministeriją, kontržvalgybos tarnybą ir saugumo tarnybą) galia gerokai sumažėjo, naujos ir nepriklausomos KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos įpėdinės SVR (Služba Vnešnei razvedki) galios buvo greitai atkurtos. SVR netrukus tapo netgi smarkesnė, nei kada nors buvo Pirmoji vyriausioji valdyba. 1993 metais jos vadovas Jevgenijus Primakovas išspausdino raportą, kuriame NATO plėtrą vadino grėsme Rusijos saugumui. Ir tai jis padarė tuo metu, kai Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras vykdė kur kas švelnesnę ir draugiškesnę politiką.

Rusijos prezidento Boriso Jelcino vizito į Vašingtoną 1994-ųjų rugsėjį išvakarėse J.Primakovas dar kartą užgožė Užsienio reikalų ministeriją - jis paskelbė perspėjimą Vakarams nesipriešinti Rusijos ekonominei ir politinei reintegracijai su kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis.

O J.Primakovo pavaduotojas Viačeslavas Trubnikovas pareiškė, kad SVR turi teisę reikšti savo poziciją viešai, net jei ji ir nesutampa su Užsienio reikalų ministerijos pozicija: "... mes norime, kad mus išgirstų... Mes reiškiame savo nuomonę taip, kai manome esant reikalinga."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"