TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mokesčiai visais laikais nekėlė džiaugsmo

2012 10 09 6:05
Oresto Gurevičiaus nuotrauka/A.Tylos knyga yra pirmoji studija, skirta LDK mokesčių sistemos raidai.

Ilgametis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) tyrinėtojas istorikas Antanas Tyla, parašęs studiją apie LDK iždą, tvirtina, kad mokesčiai visais laikais mokėti be ypatingo entuziazmo. Vis dėlto XVI amžiaus Lietuvos bajorams rūpėjo išsaugoti valstybę ir šiam reikalui jie negailėjo mokesčių iš savo valdų.

Kaip rodo išsamūs A.Tylos valstybės iždo tyrinėjimai, matydami grėsmę savo kraštui piliečiai net patys nuspręsdavo apsidėti didesniais mokesčiais. Tuo metu buvo du skirtingi, santykinai savarankiški iždai - žemės, arba valstybės, ir LDK valdovo rūmų iždas. Šis dar netyrinėtas, o mokslinė A.Tylos studija apie valstybės iždą ir jo vaidmenį šalies politiniame bei ekonominiame gyvenime, apie mokesčių sistemos raidą, apie įplaukų į iždą reikšmę ir svarbą yra pirmoji tokio pobūdžio. Kadangi LDK valstybės iždo archyvas dingęs, A.Tylai keliolika metų teko važinėti po daugelį archyvų ir iš visur informaciją rankioti po fragmentą.

Lietuvos banko Pinigų muziejaus, Krokuvos bei Varšuvos nacionalinių muziejų nuotraukos/Po Liublino unijos (1569 m.) bendro iždo nebuvo.

Lėšos saugumui užtikrinti

Ką tik pasirodžiusi profesoriaus habil. dr. A.Tylos knyga "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas: XVI amžiaus antroji pusė - XVII amžiaus vidurys" sudomino ir kolegas istorikus, ir ekonomistus, finansų specialistus. Dalyvaudami pristatant Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų išleistą knygą jie nurodė daug sąsajų su šiandienos mokesčių sistema.

Kaip pažymėjo knygos autorius, mokesčių problemos seniau buvo sunkiai sprendžiamos, tačiau vis dėlto su jomis sugebėta taip susitvarkyti, kad valstybė apsigynė Livonijos bei karo su Švedija metu. "Kaltinti bajorijos, kad ji nesirūpino valstybe, negalima, - teigė A.Tyla. - Bajorams rūpėjo išsaugoti valstybę ir jie negailėjo tam mokesčių iš savo valdų."

Profesorius habil. dr. Zigmantas Kiaupa pabrėžė, kad bajorai mokėjo ne tiesiogiai iš savo kišenės - mokesčius rinkdavo iš valstiečių. "Bet pažvelkime kitu aspektu, jei ne mokesčiai valstybei, tie iš valstiečių surinkti mokesčiai būtų buvę skirti jų geresniam gyvenimui. Vadinasi, bajorai atsisakydavo dalies lėšų dėl valstybės, - tvirtino Z.Kiaupa. - Įdomu ir tai, kad ne valdovas nuleisdavo įsakymą, kokius mokesčius surinkti. Tuo buvo suinteresuota bajorų visuomenė, mokesčiai būdavo nustatomi seimeliuose, seime, poseiminiuose seimeliuose. Jie būdavo nevienodi, vienais metais viengubi, kitais ir keturgubi."

Kaip savo moksliniame darbe teigia A.Tyla, nė vienais metais LDK iždas neturėjo vienodų įplaukų. Mokesčių dydis priklausė nuo valstybei iškilusių poreikių, kuriuos diktuodavo samdomos kariuomenės dydis.

Žygimanto Augusto grašis, 1555 m.

Kariuomenei - avį, paršą ar telyčią

Pasak A.Tylos, beveik visos valstybės iždo lėšos būdavo skiriamos gynybos tikslams. Lėšų valstybės saugumui užtikrinti reikėjo nemažų. Didžiojo kunigaikščio Vytauto kadaise įvestą ir žinomą kaip seniausią LDK sidabrinės mokestį (po 5 grašius nuo dviejų jaučių jungo ar vieno plūgo) vėliau, po valakų reformos, pakeitė sidabrinės mokestis (15 grašių) už valaką. Aukščiausią sidabrinės tarifą buvo paskyręs 1568 metų Gardino seimas - už valstiečio, miestiečio ir smulkiojo bajoro valaką po 48 grašius sidabrinės. Tik namus teturintis miestietis mokėjo po 2 grašius nuo vartų, turintis daržą - po 4 grašius, žydams buvo uždėta 12 grašių pagalvė.

Kad būtų galima susidaryti vaizdą, kur tie grašiai buvo išleidžiami, istorikas pateikia pinigų ir žemės ūkio produktų palyginimą: 1561 metais valstybė, pirkdama kariuomenei maistą ir pašarą žirgams, už miltų statinę mokėjo po 12, už avį - 6,5, už paršą - 24, telyčią - 26, už žąsį - 1, už vištą - pusę grašio.

"Pagal šias kainas mokesčių mokėtojui, turinčiam valaką žemės, reikėjo kasmet prikulti statinę rugių, parduoti ne mažiau kaip dvi avis ar 20-30 vištų. Tačiau būdavo metų, kai sidabrinei sumokėti neužtekdavo pinigų net pardavus gerą telyčią ar paršą, - sakė A.Tyla. - Be mokesčio valstybei, pavaldiniai dar turėjo mokėti činšą žemvaldžiui. Atsižvelgiant į stichines nelaimes - nederlių, marą - tiesmukai nereikalauta sumokėti tiek, kiek buvo numatyta."

Žygimanto Augusto ir jo žmonos Kotrynos Habsburgaitės medalis - Lietuvos valdovo iždo turtingumą liudijanti brangenybė, 1548 m.

Gerovė buvo neįmanoma

Valstybės išlaidų struktūra, pasak A.Tylos, anais laikais buvo gana paprasta - krašto gynybai, karinėms priemonėms finansuoti, šiek tiek diplomatijai, savo pasiuntiniams siųsti, svetimiems priimti. Švietimas, sveikatos apsauga tuo metu valstybei finansiškai nerūpėjo. "Dabar, pavyzdžiui, sudaromi gerovės valstybių žemėlapiai. Tais laikais pasiekti gerovės buvo neįmanoma dėl tarptautinės padėties, - savo tyrinėjimus pristatydamas visuomenei tvirtino istorikas. - Tada nebuvo tokių institucijų, kokios yra dabar (Europos Sąjunga, Jungtinių Tautų Organizacija), kurios gali koreguoti tarptautinius santykius ir stengtis užkirsti kelią konfliktams. Juos anksčiau reikėjo spręsti savo lėšomis ir iniciatyva. Nuo Livonijos karo pradžios iki XVII amžiaus vidurio tik keleri metai buvo visai ramūs, kai nereikėjo papildomų lėšų kariuomenei samdyti."

Stepono Batoro trigrašis, 1581 m.

Politinis reikalas

Istorikas, pabrėždamas, kad visais laikais ir mūsų krašte, ir pasaulyje mokesčiai buvo mokami be didelio džiaugsmo, vis dėlto pažymėjo, kad turėdami tikslą išlaikyti valstybės savarankiškumą žmonės stengėsi šią pareigą atlikti. "Jau tais laikais buvo suprantama, kad mokesčiai ir valstybės saugojimas yra pačių piliečių politinis reikalas. Biudžeto struktūra visais laikais yra politinio apsisprendimo klausimas, - aiškino A.Tyla. - Pavyzdžiui, LDK bajorai XV-XVI amžiuje buvo atleisti beveik nuo visų prievolių, išskyrus vieną - visuotinį šaukimą. Paskelbus mobilizaciją, visi privalėjo vykti į karą. Kitokių pareigų, be politinio darbo (dalyvauti seimeliuose, vykti į seimus), bajorai neturėjo."

Vertindamas kolegos knygą Z.Kiaupa teigė, kad išvados daug ką pasako apie LDK. "Liublino išvakarėse LDK buvo gerai organizuota valstybė. Geriau net negu unijos partnerė Lenkija, - tvirtino jis. - Pavyzdžiui, prekyba mišku ir miško prekėmis, girių ir miškų nuoma buvo puikiai sutvarkyta Lietuvos valstybės mastu, jau tada suprasta, kad tai duoda pajamų. Šią tvarką į Lenkiją valdovas Žygimantas Augustas perkėlė tik po keliolikos metų. Lenkai pavyzdį ėmė iš Lietuvos."

"Girtosios" pajamos

Pasak A.Tylos, didelė valstybės išsaugojimo našta buvo uždėta ant gaminančio ir prekiaujančio gyventojų sluoksnio. Panašiai yra ir dabar. Vienos iš įplaukų į iždą buvo vadinamosios girtosios pajamos. Gėrimų mokesčiai buvo renkami už alaus, midaus ir degtinės gamybą bei už jų ir importuotų gėrimų pardavinėjimą. Slaptų smuklių išaiškinimas ir naikinimas tuo metu buvo viena mokesčių administravimo funkcijų - suradę slaptą smuklę, pareigūnai turėjo paimti gėrimus ir visus gamybos indus, pusė turto atitekdavo špitolei, pusė - Pilies teismui. Kaip teigia A.Tyla, daug nesusipratimų šiuo klausimu kildavo Upytės paviete ir Žemaitijoje šiaurėje, kur valstiečiai darydavosi alų savo reikmėms.

Lietuvos Statute netgi buvo straipsnis "Apie slaptas smukles". Jame pabrėžiama, kad valstybė patiria daug žalos, nes "tokiose slaptose smuklėse nuolatinės žmogžudystės, piktadarystės, muštynės ir kitokie išdykavimai vyksta". Svaigalų gamyba ir pardavimas nuo seno priklausė valstybės monopoliui. "Smuklės nuo XIV amžiaus buvo steigiamos tik leidus didžiajam kunigaikščiui. Pakelių smuklės tapo pelningu verslu, - tvirtino A.Tyla. - Yra žinoma, kad 1790 metais LDK buvo "13 722 smuklės ir karčemos". Pavyzdžiui, pakelės miestelyje Valkininkuose gyveno apie 150 šeimų, 1601 metais čia buvo 39 alaus, 8 midaus ir 42 degtinės karčemos, vadinasi, apie pusė gyventojų vertėsi šiuo pelningu verslu."

Kaip teigė A.Tyla, gėrimų mokestis už karčemos laikymą buvo vienas seniausių. Iš atskirų mokesčių rūšių įplaukų gėrimų mokestis iš pradžių sudarė 13 proc., nederliaus metais - apie 5 proc., o 1630-1640 metais, kai buvo nerenkamas valakinis mokestis, šios "girtosios" įplaukos sudarė 73 proc. visų šalies įplaukų.

"1577 metais buvo patvirtintas toks gėrimų mokestis: karčemos, pilstančios midų ir degtinę, per metus turėjo mokėti po 10 grašių, - sakė jis. - Už į LDK iš Vengrijos atvežto vyno pusstatinę reikėjo sumokėti po 2 auksinus, už jūra atvežtą itališką, prancūzišką, ispanišką vyną - po auksiną už barelį (statinę). Beje, įstatymas draudė girtauti valstiečių namuose. Bajorai ir gėrimų "šinkavimu" besiverčiantys miestiečiai bei miestelėnai tokią teisę turėjo."

Nors smuklės duodavo daug lėšų iždui, vis dėlto, pasak A.Tylos, XVIII amžiaus antroje pusėje susigriebta dėl neigiamo miestelių, kuriuose gausu smuklių, poveikio visuomenei. "1768 metų seimo konstitucijoje pažymėta, kad, leidus kiekvienam miestiečiui "gaminti ir šinkuoti" gėrimus, "prekyba ir amatai sunyko", nes beveik visi tuo užsiimantieji prasigeria ir prekybą bei amatus apleidžia. Todėl komisarams buvo įsakyta atsižvelgti į gyventojų kiekį ir apriboti svaigalų gamintojų skaičių", - teigė A.Tyla.

Zigmanto Vazos švediškas taleris, 1595 m.

Aukščiausios prabos

Lietuvos banko Pinigų muziejaus (LBPM) direktorius istorikas Vidmantas Laurinavičius rado nemažai paralelių tarp XVI-XVII amžiaus ir šių dienų. "LDK iždui vadovavo žemės iždininkas, tiesiogiai pavaldus didžiajam kunigaikščiui. Dabar valstybės iždą prižiūri, visas finansines funkcijas atlieka Finansų ministerija, o bendrąją valstybės iždo sąskaitą Lietuvos finansų ministerija yra patikėjusi Lietuvos bankui. Žemės iždininkui buvo pavaldžios monetų kalyklos. Dabar Monetų kalykla priklauso Lietuvos bankui. Jam priklauso ir pinigų emisijos teisė. Lygiai taip pat kaip anksčiau didysis kunigaikštis galėjo paliepti kaldinti monetas ir taip pildyti iždą," - pastebėjimais dalijosi V.Laurinavičius.

A.Tylos knyga iliustruota LBPM eksponatais - Žygimanto Augusto, Stepono Batoro, Žygimanto Vazos monetų pavyzdžiais. Pasak V.Laurinavičiaus, kiekviena moneta yra ir miniatiūrinis meno kūrinys su skirtingais heraldiniais ženklais, portretais.

"Matydami monetą, galime daug ką pasakyti apie epochą, ar tuo metu iždas buvo turtingas, ar ne, - pasakojo V.Laurinavičius. - 1545 metais buvo išleistas pirmasis lietuviškas portretinis grašis su Žygimanto Augusto atvaizdu. Portretas po ilgos pertraukos, po antikinių laikų vėl grįžo į renesansines monetas. Pirmoji auksinė moneta - auksinis florinas - pasirodė 1547 metais. Vėliau atsirado 10 auksinių florinų moneta, kitų nominalų. Visos jos buvo didelės meninės vertės ir aukštos prabos. Pagal tai irgi daug ką galima pasakyti apie ekonomiką. Jei iždas pilnas, ekonomikai viskas gerai. Kai tik iždas tuščias, vadinasi, ekonomika buksuoja."

Pasak V.Laurinavičiaus, Vilniaus monetų kalykla Vokiečių gatvėje, tiksliau, iždininkas, įsigijęs sudėtingus kaldinimo įrenginius iš Vakarų Europos ir iš ten pasamdęs darbuotojų, kalė aukščiausios prabos monetas.

Sudėtis prastėjo

"Tačiau kuo toliau, tuo labiau monetų kokybė prastėjo, - teigė muziejininkas. - Pavyzdžiui, Zigmantui Vazai atėjus į valdžią XVI amžiaus pabaigoje vienas taleris kainavo 35 grašius, baigiant valdymą XVII amžiaus ketvirtame dešimtmetyje vienas taleris jau kainavo 90 grašių. Lygiai tas pats vyko su dukatais. Vadinasi, įsijungė pinigų kaldinimo mašina. Kaip dabar sakoma, spausdinimo mašina. Pavyzdžiui, dabar JAV siekdamos skatinti ekonomiką įjungia pinigų spausdinimo mašiną. Visiems suprantama, kas tuo metu darosi su pinigais. Tas pats vyko ir anksčiau."

Pasak V.Laurinavičiaus, karai su Švedija, Rusija išsėmė valstybės iždą, sidabro atsargas ir sidabrinės monetos nuolat kokybiškai prastėjo - atsirado priemaišų. Tik auksinės monetos ir stambios talerio dydžio sidabrinės monetos išlaikė palyginti dar neblogą prabą. Kaip pasakojo V.Laurinavičius, šilingai būdavo net padirbinėjami. "Tarkim, iš archeologinių kasinėjimų metu rastų monetų apie 15 proc. Jono Kazimiero laikų šilingų būna padirbtų. Galima įsivaizduoti, kokį poveikį tai darė ekonomikai", - aiškino muziejininkas.

Amatai ar teologija

Įdomių įžvalgų, sąsajų su mūsų laikais perskaitęs A.Tylos studiją pateikė Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, dr. Gediminas Rainys. Jo teigimu, praeitis daug pasako ir apie dabartinės ekonomikos situaciją. "Prisiminiau kelių dešimtmečių senumo straipsnį Vokietijos žurnale "Guten Tag", kuriame buvo aprašytas įdomus tyrimas, - pasakojo G.Rainys. - Istorijoje ieškota priežasčių, kodėl atskirų Vokietijos žemių ekonominis pajėgumas, išsivystymo lygis yra nevienodas. Išvados buvo tvirtos ir nedviprasmiškos. Dabar ekonomiškai stipresni yra tie regionai, kuriuose viduramžiais tėvai vaikus labiau orientuodavo į amatų mokyklas. Tose žemėse, kur labiau laikyta garbe vaikus leisti į teologines mokyklas, ekonominis išsivystymo lygis ir šiandien daug žemesnis. Aš nepretenduoju atsakyti, kas yra svarbiau - teologija ar amatai, tačiau tam tikros istorinės tradicijos dažnai atsiliepia net šių dienų gyvenime."

Ekonomistas pripažino, kad iždo pripildymo ir valstybės saugumo funkcijų ryšys yra tiesioginis. "Tai akcentuojama ir šių dienų politikų - krašto apsaugai skiriama 2 proc. bendrojo vidaus produkto, - pažymėjo G.Rainys. - Beje, šiandien turime apie 30 mokesčių. Ar ne per daug?"

Deficitas - tradicija

"Maniau, kad deficitinis biudžetas yra šių laikų politikų išradimas. Pasirodo, tokia problema egzistavo jau seniai, - stebėjosi G.Rainys. - Valstybės skolos man buvo viena įdomiausių detalių iždo istorijoje. Iždui nepajėgiant finansuoti būtinų užduočių, Lietuvos didysis kunigaikštis už pinigus užstatinėjo valdas, skolinosi iš žydų. Dabar pakanka įsijungti TV žinias ir pasiklausyti, kas darosi, kai valstybės prasiskolina. Nuolat girdime apie Graikiją, Ispaniją. Lietuva irgi turi 40 mlrd. valstybės skolą, kurios 10 mlrd. sudaro "Sodros" skola."

Prasidėjus karui Livonijoje, padidėjus išlaidoms kariuomenei samdyti, ieškota naujų įplaukų šaltinių. Įvesti laikini, kol vyks karas, muitai ir akcizai. Kaip pažymėjo G.Rainys, su problemomis, kurias patyrė anų laikų amatininkai, prekybininkai, susiduria ir šių dienų verslininkai. "Kadangi LDK verslininkai nepajėgė mokėti nustatytų muitų ir akcizų, verslas susiaurėjo. Įvedus naujus mokesčius daugelis pradėjo prekiauti nelegaliai. Dvarininkai netgi duodavo mokesčių rinkėjams kyšių, kad jų varginguosius valstiečius užrašytų kaip nukentėjusius nuo šalčio ir išbrauktų iš mokesčių mokėtojų sąrašo. Šiandien irgi girdime, kaip mokesčiai užspaudė verslą, - teigė G.Rainys. - 1613 metais pašlijus mokesčių mokėjimo drausmei buvo įsteigtas LDK iždo tribunolas. Vėl daug sąsajų su mokesčių administravimo ir fiskalinės drausmės užtikrinimu."

Kritika dėl unijos

Pagirdamas bajorus už jų pareigingumą valstybei, A.Tyla negailėjo kritikos paskutiniam Jogailaičiui - Žygimantui Augustui: "Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu jis buvo išrinktas Vilniuje, čia jis pasižadėjo būti ištikimas LDK, tačiau pasielgė panašiai kaip 1940 metais Justas Paleckis ar Antanas Sniečkus - valstybinį savarankiškumą iškeitė į jungtinę valstybę (Abiejų Tautų Respubliką), neapsaugojęs nei jos teritorijos, nei Lietuvos didžiojo kunigaikščio renkamumo teisės."

Pasak istoriko, šis Žygimanto Augusto žingsnis Lietuvos visuomenei ilgai kėlė susirūpinimą. Po Liublino unijos (1569 m.) LDK ir Lenkijos tautos kurį laiką gyveno paisydamos skirtingų nuostatų: lenkai buvo įsitikinę, kad jie prisijungė Lietuvą, o Lietuvos politinė visuomenė manė esanti savarankiška. Nors bendro iždo nebuvo, Lenkija dažnai prašydavo Lietuvos prisidėti prie, tarkim, jos pietinių sienų su Turkija ir Krymo totoriais apsaugos. Su minėtais kraštais LDK tiesiogiai nesiribojo. Pasak A.Tylos, gresiant Turkijos pavojui, 1590 metais Lietuvos bajorija sutiko pasididinti mokesčius, juos panaudoti Turkijai atremti, duoti Lenkijai 65 tūkst. auksinų paskolą, tačiau šį sutikimą siejo su taikos sudarymu su Rusija. LDK parėmė Lenkiją ir 1591 metais - pritarė naujiems mokesčiams Lenkijos sienų apsaugai. Tačiau rengiantis 1595 metų seimui Lietuvos atstovai pradėjo įtarti, kad Turkijos pavojus pernelyg sureikšmintas. Vilniaus seimelis manė, kad rūpinantis Lenkijos reikalais negalima užmiršti savųjų. Kaip teigia istorikas, daug nesusipratimų buvo dėl kasmetės duoklės Krymo totoriams. Ją mokėti turėjo tiesiogiai su totoriais besiribojanti Lenkija, tačiau ji norėjo, kad prisidėtų ir Lietuva.

G.Rainys atkreipė dėmesį į Lietuvos politinės visuomenės nusiteikimą dėl sienų apsaugos, gynybos ir naujų mokesčių. "Man susidarė įspūdis, kad daugelis išorinių problemų dviejų valstybių unijoje buvo labiau lenkiškosios pusės klausimas, pavyzdžiui, problemos su turkais labiau rūpėjo lenkams nei LDK, - sakė jis. - Matyt, kaip anksčiau, taip ir dabar, kyla priešiškumo mokesčiams klausimas - mokėti mokesčius lengviau tada, kai žinai, kad jų finansuojama viešoji funkcija yra labai reikalinga tau, o ne kažkam kitam." 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"