TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mokslininkė: Bažnyčia prieš komunistus laimėjo kovą dėl atminties

2014 11 06 9:00
Katarzyna Korzeniewska-Wolek. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotraukos

Nuo kalantinių aštuntojo dešimtmečio pradžioje iki masinių mitingų devintojo pabaigoje viešai matomų pasipriešinimo prieš sovietinį režimą ženklų nebuvo. Neretai teigiama, jog tuo metu vyko dvasinis tautos pasipriešinimas. Tačiau kaip mokslininkui tai užčiuopti? 

Katalikų Bažnyčia suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų silpninant, o po to ir griaunant Sovietų Sąjungą, todėl reikia žiūrėti, kas po Romo Kalantos laidotuvių vyko joje, sakė Katarzyna Korzeniewska-Wolek paskaitos „Socialinė atmintis ir pasipriešinimas. Teorija ir XX a. 8-9 dešimtmečio Lietuvoje tikrovė“ Mykolo Romerio universitete metu.

Šitaip sociologė, istorikė bei vertėja, Baltstogės universiteto docentė, neseniai kartu su trimis kitais užsienyje gyvenančiais lietuvių mokslininkais apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos premija, pristatė savo mokslinę veiklą visuomenei. Krokuvos Jogailaičių universitete Lietuvos studijų centrą įkūrusi mokslininkė šįsyk nagrinėjo ne dažniausiai tyrinėjamą temą – lietuvių ir lenkų santykius. Ji susirinkusius pakvietė svarstyti socialinės atminties sritį.

Institucija, geriausiai išlaikanti atmintį

„Po R. Kalantos laidotuvių, atrodo, kad komunistams pavyko visuomenę nutildyti“, – kalbėjo K. Korzeniewska–Wolek. Visgi nors ir nematyta ryškių pasipriešinimo režimui apraiškų, būta neryškių, tačiau labai reikšmingų, pavyzdžiui, pogrindžio spauda ar vakarietiškų radijo stočių, tokių kaip „Amerikos balsas“ ar „Vatikano radijas“. Yra žinoma, jog katalikiškas jaunimas sovietmečiu eidavo piligriminius žygius į Kryžių kalną, neopagonys rinkdavosi Kernavėje. Tačiau didžiuosiuose miestuose nebuvo matyti jokių rezistencijos požymių. Taigi, viena vertus, mokslininkui sunku nustatyti, kas buvo sovietiniam režimui konflikte iššūkį metusi pusė. Kita vertus, akivaizdu, jog kažkas vyko, nes kitaip negali suprasti devinto dešimtmečio pabaigoje vykusių masinių mitingų. Galima būtų kalbėti apie disidentus kaip tuos, kurie priešinosi, svarstė mokslininkus, tačiau jų buvo tik keli šimtai, kaip jie galėję laimėti prieš visą politinį aparatą?

Premijos laureatė su švietimo ir mokslo viceministru R. Vaitkumi.

Nors, kaip sakė mokslo premijos laureatė, esama ne vieno būdo šia mįslei spręsti, ji pati, būdama sociologė, į pagalbą pasitelkė savo srities klasikus. Emilis Durkheimas rašė, jog religija socialiniu aspektu yra visuomenės pačios savęs garbinimas. Tie, kas nusprendžia, kas yra šventa, ką reikia garbinti – turi priėjimą prie žmonių protų. Kitas prancūzų sociologas Maurice Halbwachsas domėjosi kolektyvine atmintimi, po jo mirties 1952 metais išleista knyga „Les cadres sociaux de la mémoire“ (liet. „Socialinės atminties rėmai“). Joje, remiantis E. Durkheimu, pateikiamos dvi esminės įžvalgos.

Pirma – nėra jokios kitos atminties be socialinės, t.y. nesugebame atsiminti be konteksto. Užmarštis taip pat socialinė, visuomenė sprendžia, kas prisimenama, o kas lieka už atminties ribų. Antra – visos bendruomenės turi savo atmintį ir siekia ją palaikyti, perduoti, šiam darbui turi įvairių institutų. Iš jų tobuliausiu sociologas laikė Katalikų Bažnyčią kaip geriausiai išvysčiusią atsiminimo infrastruktūrą. Tikintieji bent kartą per savaitę privalo prisiminti, ir dalyvauti Kristaus aukoje. Anot K. Korzeniewskos–Wolek ši teorija padeda suprasti 8-9 dešimtmečio Lietuvos tikrovę. „Visuotinai sutariama, jog sovietų valdžiai labiausiai priešinosi Bažnyčia, nėra tyrimų, kurie įrodytų priešingai“ , – sakė ji, iškeldama tezę, jog Katalikų Bažnyčia ėmė valdyti atminties sritį ir ten laimėjo prieš komunistų valdžią.

Tautos atminties sergėtoja

Nors šv. Kalėdos ar Velykos nebuvo leidžiamos švęsti, daug kas tai darė, net ir patys komunistų partijos nariai. „Tai įrodo, kad Bažnyčios galios visuomenei buvo pakankamai stiprios, nors pozicija viešumoje ir buvo apribota“, – kalbėjo K. Korzeniewska–Wolek, pateikusi tris konflikto atminties lauke pavyzdžius. Pirmasis – sovietų valdžia siekė panaikinti Bažnyčios kontrolę laikui bei erdvei. Pavyzdžiui, Velykų ar Kalėdų dienos nebuvo nedarbo, buvo nušventinamos erdvės, pašalinant koplytėles, kryžius iš viešų vietų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Vilniaus katedroje šeštajame dešimtmetyje įrengta paveikslų galerija. Anot mokslininkės, sovietai aiškiai vykdė užmaršties politiką, o Bažnyčia nuo 7 dešimtmečio atpažino, jog tai – konflikto laukas. Užvirė tikras peticijų karas, kai katalikai valdžios atstovams siųsdavo prašymus, kad miestuose nebūtų naikinama smulkioji sakralinė architektūra.

Mokslininkė (trečia iš kairės) su kitais Švietimo ir mokslo ministerijos apdovanotais laureatais.

Kitas pavyzdys – aštuntame dešimtmetyje reguliariai pradėjo eiti pogrindinė spauda, kurioje buvo nuolat prisimenamas režimo pražudytų asmenų – partizanų, tremtinių – atminimas. „Bažnyčia prisiėmė tautos atminties sergėtojos vaidmenį“, – sakė mokslininkė, pastebėdama, jog tai ryšku ne tik Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje, bet ir tokiuose leidiniuose kaip „Aušra“, „Rūpintojėlis“. Bažnyčia prisiėmė jai visiškai natūralią užduotį – įamžinti mirusiųjų atminimą. „Sovietų valdžia šiuo požiūriu buvo nepalankioje pozicijoje“, – tęsė premijos laureatė, mat ateistai netiki anapusybe, vadinasi bet kokie teiginiai apie gyvenimą po mirties turėjo atrodyti nerimti. „Šią poziciją komunistai katalikams užleido“, – sakė K. Korzeniewska–Wolek.

Trečia – sakralinė Vilniaus reikšmė. Pasak mokslininkės, nuo pat ATR padalijimų laikų iki Nepriklausomybės atgavimo 1990 metais negalėjai sakyti, kad Vilnius – politinė arba sakrali sostinė. Kaip jau minėta, nusakralinta net pati ašis – Katedra. Nors Vilniaus istorijos tyrinėjotai atkreipia dėmesį, jog buvo bandoma kurti pseudo-šventumą, joje rengiant poezijos pavasario festivalius, vadinant ją pasaulietine mūzų šventykla. Tačiau K. Korzeniewskos-Wolek tai neįtikina: „Jei tai ir buvo veiksminga, veikė labai siaurą visuomenės dalį, kiti nesuprato, kas tos mūzos ir kodėl reikia poeziją skaityti“. Tuo tarpu devintajame dešimtmetyje Vilnius atgavo ir sakralaus, ir pasaulietinio miesto vaidmenį. Katedra grąžinta tikintiesiems, atšventinta 1989 metais, tais pačiais į ją sugrąžinti ir šv. Kazimiero palaikai, iki tol laikyti Petro ir Povilo bažnyčioje. Anot premijos laureatės, Vilniaus sakralumo ir pasaulietiškumo susigrąžinimas vienas kitą patvirtino. Ji priminė, kad ir Sausio 13-osios aukos buvo iškilmingai pašarvotos priešais Katedrą. Bažnyčia pritarė, jog jie – tautos didvyriai.

„Suprantu, kad tai gali neįtikinti tų, kuriems trūksta faktografijos“, – užbaigė paskaitą mokslininkė, sutikdama, kad joks mokslas „neišsemia“ visos tikrovės, reikia ir galima tyrinėti ir kitų grupių, pavyzdžiui, kitų konfesijų atstovų ar pagonių indėlį į to meto dvasinę rezistenciją. Nors, pasak paskaitoje dalyvavusio MRU docento Ramūno Trimako, sovietinė valdžia daug jautriau reagavo į katalikus nei į bet ką kitą. Pasak jo, neopagonių galvų valdžia gal ir neglostė, bet savaip skatino, nes tai buvo pleišto varymas tarp Bažnyčios ir visuomenės. Juk kiekvienam komunistui alergija Katalikų Bažnyčiai buvo indoktrinuota. Dar prisiminti tokie pagonybę poetizuojantys sovietiniai filmai kaip 1972-ųjų „Herkus Mantas“ ar akivaizdžiai antiklerikalinė Justino Marcinkevičiaus drama „Katedra“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"