TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mokytojai neišmoko jaunimo kalbėti apie istorijos randus

2016 05 31 6:00
Mindaugas Nefas, Vytautas Toleikis, Norbertas Černiauskas ir Aidas Giniotis. Alina Ožič (LŽ) nuotraukos

Kokie yra lietuvių tautos atminties randai? Kodėl negalima pamiršti Holokausto, tremčių, represijų, ginkluoto pokario pasipriešinimo? Kaip perduoti skaudžią kolektyvinę atmintį XXI amžiaus žmogui ir kaip siejasi asmeninės tragedijos bei politinės bendruomenės likimas. 

Valstybės pažinimo centre vykusioje diskusijoje „Kaip jaunimui kalbėti apie atminties randus?“ ieškota atsakymų į šiuos klausimus.

„Kokie yra tie atminties randai ir ar verta apie juos šnekėti? Galbūt mums verta būti politiškai korektiškais ir tam tikras temas apeiti, vardan to, kad būtume orientuoti į ateitį, o ne į praeitį?“, – klausė diskusijos moderatorius, istorijos mokytojas ir Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas Mindaugas Nefas.

„Žinoma, Holokaustas yra kertinis randas mūsų istorijoje. Sibiras, tremtys, okupacija – taip pat mūsų tautos randai. Manau, kad per mažai kalbame apie tuos žmones, kurie gyveno okupuotoje šalyje. Koks buvo jausmas gyventi Lietuvoje, kai žinai, kad nesi jos šeimininkas? Galvoju, kad yra vienas keistas randas – nenusisekusio gyvenimo randas. Kai žmonės kūrė kolūkį, jie įsivaizdavo, kad kuria socialistinę Lietuvą, kūria savo laimę. Vėliau paaiškėjo, kad visas tas kūrimas, tie penkiasdešimt metų buvo veltui. Tai randas, apie kurį nedrįstame kalbėti. O kaip mums apie tai kalbėti?, – svarstė etikos mokytojas Vytautas Toleikis.

Istoriko dr. Norberto Černiausko manymu, atvirai kalbėti, prisiminti, pripažinti Holokaustą, Antrojo pasaulinio karo, partizanų ir kitų lietuvių tautai svarbių, skaudžių įvykių negalėsime tol, kol neįveiksime, atvirai nepripažinsime, nesukursime sveiko asmeninio santykio su penkiasdešimt metų trukusiu sovietmečiu, kuris yra vienas esminių skaudulių Lietuvos istorijoje.

Istorikas dr. Norbertas Černiauskas

„Randai juk reiškia tam tikrą sugijimą. Nors psichologai kalba apie išlikusias ilgalaikes traumas. Jeigu turime randus, nereiškia, kad esame jau išgiję. Manau, kad yra trys esminiai net ne randai, o vis dar žaizdos, atgijusios žaizdos. Tai Antrasis pasaulinis karas ir viskas, kas apima tą laikotarpį – tai yra ir Holokaustas, ir pokaris, ir partizanai. Taip pat ir Didžiojo Tėvynės karo naratyvas, sugrįžtantis pas mus įvairiausiais būdais. Yra ir Vilniaus miesto žaizdos. Ir ant visų šių žaizdų yra užvyniotas 50 metų sovietmečio „kilimas“. Man atrodo, kad neįmanoma apie tas žaizdas kalbėti, kol „nenuvyniosime“ tų penkiasdešimties metų sluoksnio, kol nekalbėsime apie tuos žmones, kurie dirbo, gyveno tuo metu. Tokia yra Antrojo pasaulinio karo specifika, negalime prie jo prieiti, jį prisiminti, apie jį garsiai kalbėti, kol viskas iki jo yra užklota tuo sovietmečiu“, – kalbėjo istorikas dr. N. Černiauskas.

Propaganda skatina tylėti

Režisieriaus ir aktoriaus Aido Giniočio manymu, XXI amžiuje kalbėti apie atminties randus, juos perduoti augančioms kartoms gali būti sunkiau nei bet kada anksčiau, o vyraujanti propaganda kelią grėsmę mūsų prisiminimams, ryžtui prabilti apie tai, kas skaudu.

„Propaganda labai atbukina ir gali įbrukti mums užmarštį. Užmarštis yra baisiausia, kas gali nutikti. Žiūrint į šį amžių, visas grėsmes, kurios ateina iš Rytų, mūsų istorijos teigimas, mūsų Nepriklausomybės atkūrimo įvykiai ir tie faktai mums yra svarbiausi ir skausmingiausi, nes jais dabar labai lengvai žongliruojama. Dalis žmonių, o tarp jų ir aš, kurie visa tai atsimena, tiesiog atsimenam sau ir tai žinom, bet nieko nedarom, kad asmeniškai, bet įtaigiai tai būtų perduodama kitiems žmonėms. Nes žmonės, kurie yra, vadinkim, inteligentiški, kultūringi, dažniausiai būna labai santūrūs ir mano, kad tų istorijų pasakojimas neįeina į jų pareigas, jeigu jie nėra, tarkim, politikai ar žurnalistai. Tad kaip prakalbinti tą kartą ir jiems atidaryti kelius, kad jie reikštųsi?“, – svarstė A. Giniotis.

Visgi anot N. Černiausko, nereikia ir propagandos, kad bijotume kalbėti apie lietuviams svarbius istorijos paliktus randus, daug dalykų sąmoningai nutylime, esame susikūrę įvairių mitų, baimių, o iš svetur atkeliaujanti propaganda tai tik sustiprina.

„Akcentuoju, kad propaganda yra labai baisus dalykas ir gali mus labai greitai, tragiškai pasakysiu, subalamutinti. Mes ir taip esame tiek visko prisikūrę, visokių sąmokslo teorijų, kartais net nereikia jokios propagandos, nes tiesiog ir be jos nenorime kai kurių dalykų prisiminti, pripažinti, kai kuriuos specialiai esame užmiršę. Tad propaganda, kuri ateina kažkur iš šalies, iš priešiškų šalių, kartais tik iškelia į paviršių jau egzistuojančias baimes, atsiradusias po tų penkiasdešimties metų. Svarbu suprasti, kad dėl visko nėra kalta tik propaganda, mumyse giliai tūno propaganda be propagandos. Ir reikia dar labai daug pastangų įdėti, kad tokių dalykų nebebūtų“, – kalbėjo N. Černiauskas.

Perduoti atmintį per žmogiškus santykius

A. Giniočio manymu, labai svarbu, koks kiekvieno mūsų asmeninis santykis su lietuvių tautai skausmingais istoriniais įvykiais. Tik garsiai prabylant apie savo asmeninius išgyvenimus, dalinantis asmeninėmis istorijomis, galima ne tik perduoti, bet ir išsaugoti kolektyvinę tautos atmintį.

Režisierius ir aktorius Aidas Giniotis

„Žodis „Holokaustas“ iš esmės man nieko nereiškia, o pirmoji kylanti asociatyvi reakcija, kad tai blogis. Bet mano santykis su žydais vaikystėje yra labai konkretus. Kaip aš žydukui į liūlį daviau, o jis man atgal, kaip mes gyvenome viename name, todėl mane patį žyduku vadino. Kaip kaimyno žydo tėvas primušė kitą – lietuvį ir šaukė „mes jus iš klumpių ištraukėm“. Tai yra labai asmeninė patirtis, realūs dalykai, per kuriuos aš galiu susidaryti bendrą vaizdą. Tik subjektyviai, sąžiningai prieidami prie skaudžios temos galime apie tai kalbėti garsiai, tai perduoti kitiems“, – pasakojo A. Giniotis.

Pasak V. Toleikio, istorija yra naratyvas, tad savaime suprantama, kad ją reikia pasakoti, ja dalintis, kalbėtis, o ne „kalti“ sausus faktus. Anot jo, istorijos disciplina jau seniai virtusi egzaminų įkaite, nes istorijos mokytojai vaikus ruošia egzaminams, o ne moko istorijos.

„Mokytojai nemoko jausti istorijos, nemoko sukurti santykio su savo tautos praeitimi, žaizdomis, o moko datų ir tam tikrų formulių. Naratyvas jau seniai panaikintas mokyklose ir tokiu būdu baigiame ištrinti visą atmintį iš vaikų. Juk vaikai išlaikę egzaminus po pusės metų viską pamiršta, nes viską atmintinai mokėsi. Mokėsi mantrų, kurias „iškalę“ gavo gerą pažymį, o ne santykį kūrė“, – teigė V. Toleikis.

„Norint kalbėti apie praeitį, nors ir labai skausmingą, reikia vadovautis iš esmės dviem taisyklėmis – pirmiausia, kalbėdami apie praeitį turime išlaikyti sveiką protą. Kas tas sveikas protas? Tiesiog turime nenuslysti į šoną ir neišsigalvoti nebūtų dalykų. Prieš dvejus metus atsirado akcija „Neužmirštuolė“ ir iškart užgimė įvairiausių teorijų, kad čia yra vos ne pasaulinis sąmokslas, siekiantis paveikti lietuvių sąmonę. O antras dalykas, tai yra mūsų Konstitucija – tai, ką mes visi bendrai sutariame ir kas yra mūsų valstybingumo pagrindas. Visi naratyvai, tiek asmeniniai, tiek kolektyviniai, yra diskutuotini, priimtini, sveikintini ir jie reikalingi, juos reikia priimti. Bet tik tas naratyvas, išlaikytas tarp sveiko proto ir valstybingumo, leidžia išvengti nereikalingų postulatų“, – sakė N. Černiauskas.

Išsigalvojame prisiminimus

Pasak V. Toleiko, skaudžiausia yra tai, kad mokyklose vaikai skatinami išsigalvoti tėvų prisiminimus, mokytojai spaudžia vaikus tai daryti. Ne tik mokytojai, bet ir kiti tautiečiai bijo prisipažinti, kad Lietuvai svarbiomis akimirkomis, pavyzdžiui, per Sausio 13-osios įvykius, jie nebuvo prie Televizijos bokšto ar Seimo rūmų. Anot V. Toleikio, čia nėra nieko gėdingo, bet bijodami apie tai prasitarti, mes tik dar labiau tampame nelaisvi, į tą nelaisvę įtraukdami vaikus, perduodame jiems ne tikrą atmintį, o išgalvotą istoriją.

Etikos mokytojas Vytautas Toleikis

„Labiausiai bijau melo, oficialiai įteisinto valstybinio melo. Pavyzdžiui, mokytojai prašo mokinių surinkti atsiminimus apie tai, ką jų tėvai veikė Sausio 13-ąją. Juk ne visi buvo prie TV bokšto tą naktį, nedaug ir pačių vilniečių buvo, o visada sukuriamas toks vaizdas, kad vos ne visa Lietuva ten buvo. Ir aš nebuvau, aš buvau namie ir saugojau savo dukrą, jai buvo tik vieneri metai, o mano žmona buvo išvykusi... Bijau, kad vaikams tarsi iš anksto nurodoma, kokie prisiminai turi būti, ką jų tėvai tada turėjo veikti, o vaikai kaip papūgos tik viską atkartoja. Vaikas žino, kaip „teisingai“ atsakyti ir jis pradeda „teisingai“ meluoti. Esminė priežastis, kodėl taip vyksta, tai mūsų mokytojai, kurie dar nėra laisvi. Ar gali nelaisvas mokyti laisvą? Štai ką pirmiausia turbūt reikėtų išsiaiškinti, kad galėtume apie atminties randus kalbėti su jaunimu“, – svarstė V. Toleikis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"