TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Molotovo-Ribbentropo paktas: sąmokslo preliudija

2016 09 30 6:00
SSRS Užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasirašo SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartį. Už jo (iš kairės) Joachimo von Ribbentropo adjutantas Richardas Schulze-Kossensas, Raudonosios Armijos Generalinio štabo viršininkas Borisas Šapošnikovas, J. von Ribbentropas, Josifas Stalinas, sovietų vertėjas Vladimiras Pavlovas. Šalia V. Molotovo – vokiečių vertėjas Gustavas Hilgeris. Maskva, 1939 m. rugpjūčio 23 d. JAV nacionalinio archyvo nuotrauka

Prieš 77 metus, 1939-ųjų rugsėjo 28 dieną, Vokietijos ir SSRS pasirašytas vadinamojo Molotovo-Ribbentropo pakto papildomas slaptasis protokolas galutinai nulėmė Lietuvos likimą. Tačiau sąmokslo preliudija prasidėjo gerokai anksčiau, kai valdžioje dar nebuvo nei Josifo Stalino, nei Adolfo Hitlerio.

„Dabar aš turiu pasaulį savo kišenėje!“ – džiaugsmingai sušuko Adolfas Hitleris, sužinojęs, kad jo užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas ir sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas ką tik pasirašė SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartį. Fiureris iš tiesų turėjo dėl ko džiaugtis: vokiečiams Maskvoje per 12 valandų pavyko padaryti tai, ko britų ir prancūzų diplomatai nepasiekė per ilgus derybų mėnesius – Berlynas visai nesunkiai išplėšė iš Maskvos įsipareigojimą mažiausiai dešimtį metų nenaudoti prieš Vokietiją karinės jėgos, suprantama, irgi pasižadėdamas nesiimti agresijos prieš SSRS. „Vokietijos ir Sovietų Sąjungos vyriausybės, trokšdamos saugios taikos tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos (...) įsipareigojo šalintis nuo bet kokio jėgos akto, agresyvaus veiksmo ir bet kokio puolimo vienos prieš kitą“, – skelbė paties V. Molotovo suredaguotas ir tą pačią naktį naujienų agentūros TASS paskelbtas komunikatas.

Ši žinia tiesiog pribloškė A. Hitlerio apetitus pažaboti mėginusių Europos valstybių lyderius. Prancūzijos premjeras Eduardas Daladier (tas pats, kuris prieš metus drauge su britų ministru pirmininku Nevilliu Chamberlainu padėjo parašą po Miuncheno sutartimi, sudariusia Vokietijai sąlygas užgrobti Čekoslovakiją) apstulbęs pareiškė, kad tai – greičiausiai žurnalistų paleista antis. O juk tuo metu, kai naciai ir komunistai Kremliuje kėlė šampano taures sutarčiai sutvirtinti, karinės sutarties su Maskva siekusios britų ir prancūzų delegacijos irgi buvo Maskvoje. Nieko nenujausdami apie J. Stalino staigmeną, šių šalių diplomatai laukė rugpjūčio 25-osios – tą dieną turėjo būti atnaujintos derybos dėl trišalės savitarpio pagalbos sutarties, kurią J. Stalinas pats pasiūlė dar balandžio mėnesį. Sovietams pasirašius paktą su Berlynu, į sutrikusių Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos delegatų klausimą, ar yra prasmė toliau kalbėtis, SSRS gynybos liaudies komisaras Klimentas Vorošilovas atsakė, jog atsižvelgiant į pastaruosius įvykius tęsti derybas būtų nevaisinga.

Be abejo, ir anglai, ir prancūzai iš karto suprato, kad J. Stalinas žaidžia dvigubą žaidimą. Tačiau jie nė nenumanė, kokias dar kortas Kremliaus šeimininkas slepia rankovėse. Niekas nežinojo, kad greta aptakios, kone iš lozungų sukurptos sutarties, tądien Maskvoje buvo pasirašytas ir slaptas protokolas, kuriuo du diktatoriai pasidalijo Rytų Europą įtakos sferomis. Jų valia Estija ir Latvija atiteko sovietams, o Lietuva buvo atiduota Reichui. Apie tokią šalį kaip Lenkija nebuvo nė kalbos – nepaisant britų ir prancūzų duotų saugumo garantijų, šios valstybės tiesiog neturėjo likti žemėlapyje. Taigi, tą dieną, kai Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos derybininkai krovėsi daiktus kelionei namo, iki kruviniausio žmonijos istorijoje karo pradžios buvo likusi vos savaitė.

“Sukilusio” generolo Lucjano Želigowskio (priekyje) žygis į Vilnių tapo puikia dovana įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos kursčiusiems sovietams. /Narodowy archiwum cyfrowy nuotrauka

Katės žaidimai su pele

Kaip žinoma, karas prasidėjo rugsėjo 1-ąją, Vokietijai netikėtai užpuolus Lenkiją. Rugsėjo 17-ąją iš priešingos pusės į šalies teritoriją įsiveržė Raudonosios Armijos daliniai. Tiesa, Vakarai šį kartą jau netylėjo – rugsėjo 3-iąją Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą, tačiau tai kol kas buvo tik formalumas, jokių karinių veiksmų prieš Berlyną Lenkijos saugumo garantai nesiėmė. A. Hitleris tai nujautė: karinių patarėjų įspėtas, kad ofenzyva prieš Lenkiją gali pradėti Vokietijos puolimą, fiureris tik nusišaipė: „Daladrier ir Chamberlainas – tai tik maži kirminai; aš juos mačiau Miunchene.“

Dabar, dviem diktatoriams sudorojus Lenkiją, atėjo ir kitų slaptuosiuose protokoluose minimų valstybių, tarp jų – ir Lietuvos eilė. Be abejo, mūsų politikai ir diplomatai gerai suprato, kad šalies valstybingumui iškilo grėsmė, tačiau nieko nenumanė apie tai, kokį likimą jai parengė Berlynas ir Maskva. Ir tik po neišklausytų Berlyno raginimų, kad lietuviai turėtų patys atsiimti niekieno nebeginamą Vilnių, bei po sovietų invazijos į Lenkiją, tapo kiek aiškiau – vokiečiai leido suprasti matantys Lietuvą savo interesų sferoje. Tai rugsėjo 20 dieną Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Kaziui Škirpai pareiškė J. von Ribbentropas, taip ir nepaaiškinęs, kokios gali būti tokio priklausymo pasekmės. Sužinoti ką nors konkretesnio galėjo tikėtis vokiečių į Berlyną kviestas Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, tačiau šis vizitas vokiečių iniciatyva netikėtai buvo atidėtas.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Valdemaras Čarneckis nesulaukė Maskvos paramos tarptautinei konferencijai Vilniaus klausimu. /LCVA nuotrauka

Juo labiau netikėtas buvo Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Lado Natkevičiaus pokalbis su V. Molotovu. Rugsėjo 29-osios vakarą į Kremlių iškviestas mūsų diplomatas išgirdo keistą klausimą: kam neutrali Lietuva esanti palankesnė – Berlynui, ar Maskvai? Sovietų diplomatijos vadovas leido suprasti, esą, nepaisydamas draugiškų Lietuvos santykių su SSRS, Berlynas neva norįs patraukti ją į savo pusę. Taigi, Kaunas turįs apsispręsti, kieno interesų sferai jis norįs priklausyti. Tądien rašytame L. Natkevičiaus pro memoria skaitome: „Molotovas pridėjo, kad Lietuva politiniai beveik 100 procentų priklausanti nuo Sovietų ir kad Vokietija neprieštarausianti tam, ką Sovietai su Lietuva sutars.“

Lietuvos pasiuntinys nė nenujautė, kad siūlymai lietuviams apsispręsti patiems tėra tik katės žaidimas su pele ir kad viskas jau seniai nutarta ir Berlyne, ir Maskvoje. Diplomatas nežinojo, kad šio pokalbio išvakarėse buvo pasirašytas papildomas slaptas SSRS ir Vokietijos protokolas, kuriuo beveik visa Lietuva (išskyrus dalį Suvalkijos) mainais į Lenkijos Liublino vaivadiją atiteko sovietams. Nujausti, kas nutiko, pradės tik užsienio reikalų ministras J. Urbšys, kai jam, spalio 3 dieną atvykus į Maskvą V. Molotovas be užuolankų pareikš: Vokietija sutikusi, kad Lietuva pereitų į SSRS interesų sferą, todėl dabar Kremlius norėtų sudaryti su mūsų šalimi Savitarpio pagalbos sutartį, be kita ko numatančią Raudonosios Armijos dalinių įvedimą į Lietuvos teritoriją.

Būtent todėl 1939 metų rugsėjo 28-ąją ir įprasta laikyti data, nulėmusia Lietuvos valstybės likimą. Tačiau iš tiesų viskas prasidėjo gerokai anksčiau, dar trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai sunkius laikus gyvenanti Veimaro respublika puolė į bolševikinės Sovietų Rusijos glėbį.

Sovietų Rusijos ir Vokietijos delegatai derybose Rapale. 1922 m. /Vokietijos Federalinio archyvo nuotrauka

Plėšikų ir nuskriaustųjų sąjunga

Pirmiausia turėtume prisiminti, kad Pirmąjį pasaulinį karą užbaigusi Versalio sutartis buvo viso labo kompromisas, kuris netenkino nei nugalėjusių sąjungininkų, nei pralaimėjusios Vokietijos. Pastaroji buvo ne tik pažeminta – ją dar užgriuvo nepakeliama reparacijų našta, įklampinusi daugumą vokiečių į beviltišką skurdą. Nugalėtojams sutartis gal ir būtų tikusi, jei Rusijoje į valdžią nebūtų atėję bolševikai. Praėjus vos porai metų nuo karo pabaigos šie, pasak paties Vladimiro Lenino, pamėgino „pačiupinėti Europą durtuvu“. 1920-ųjų pavasarį pasaulinės revoliucijos bangą nešančios Raudonosios Armijos Vakarų fronto vado Michailo Tuchačevskio divizijos visa jėga veržėsi į Lenkiją, o per ją – į Vokietiją. Tąsyk šią Europos dalį, o drauge su ja – ir Lietuvą išgelbėjo vadinamasis stebuklas prie Vyslos: 120 tūkst. lenkų karių mūšyje dėl Varšuvos netikėtu smūgiu pralaužė frontą, atsidūrė M. Tuchačevskio armijos užnugaryje ir privertė bolševikus bėgti.

Prancūzijos premjero Eduardo Daladier vardas tapo pataikavimo Vokietijos nacių apetitams sinonimu. /Wikimedia Commons nuotrauka

Nuo to laiko neliko jokių abejonių, kad bolševikinė Rusija tampa agresyvia ir neprognozuojama jėga, kuri karo laimėtojams ne tik nepadės, bet ir visais būdais trukdys palaikyti Europoje Versalio tvarką. Ką jau kalbėti apie „nuskriaustąją“ Vokietiją, siekusią visais būdais nusimesti žeminančios ją taikos sutarties pančius. Ar reikia stebėtis, kad šios dvi chaoso apimtos valstybės ne tik sugriovė geopolitinę pusiausvyrą kontinente, bet ir nori nenori tapo natūraliomis sąjungininkėmis. Dabar šią sąjungą beliko įteisinti formaliai.

Tokia proga pasitaikė 1922-aisiais, kai Prancūzija ir Didžioji Britanija pamėgino pataisyti santykius su jų pačių į purvą įmurkdyta Vokietija ir užmegzti civilizuotus ryšius su Rusijos bolševikais. Kaip ir reikėjo tikėtis, tokie mėginimai jokių rezultatų nedavė. O dar tiksliau – sukėlė visai priešingas pasekmes: Anglijos ir Prancūzijos 1922-ųjų pavasarį Genujoje sušauktoje tarptautinėje konferencijoje bendrą kalbą rado tik Berlynas ir Maskva. Balandžio 16-ąją Rusija ir Vokietija pasirašė vadinamąją Rapalo sutartį, kurioje ne tik atsisakė viena kitai visų ankstesnių skolų bei reparacijų, bet ir pripažino viena kitą de jure. Taigi, ne kas kitas, o būtent Vokietija tapo pirma didžiąja Europos valstybe, besąlygiškai pripažinusia bolševikinį Rusijos režimą.

Pasak istoriko Algimanto Kasparavičiaus, būtent Rapalo sutartis davė pradžią visiems Rusijos ir Vokietijos susitarimams dėl įtakos sferų pasidalijimo Lenkijoje ir Baltijos šalyse. „Greta akivaizdžių ekonominių šios sutarties sudarymo priežasčių (Rusijos atgaivinimui buvo būtinos vokiečių technologijos ir specialistai, o Vokietijai – Rusijos žaliavos ir rinka) ne mažiau svarbi ir politinė potekstė – abiejų šalių noras performuoti Rytų Europos politinį žemėlapį“, – rašo istorikas.

1927-aisiais Nobelio Taikos premiją gavusį Veimaro Respublikos užsienio reikalų ministrą Gustavą Stresemanną galima laikyti vienu iš vokiškojo revanšizmo pradininkų. /Vokietijos Federalinio archyvo nuotrauka

Svarbiausiu šių Maskvos ir Berlyno siekių taikiniu jau tada tapo Lenkija. Ne šiaip sau vokiečių diplomatas grafas Ulrichas von Brockdorffas-Rantzau Rapalo susitarimų pasirašymo išvakarėse tvirtino, jog būtent ši valstybė esanti visų Rytų Europos problemų mazgas. „Lenkijos egzistavimas yra nepakenčiamas ir nesuderinamas su Vokietijos gyvybiniais interesais. Dėl savo vidinio silpnumo bei mūsų su Rusija pagalbos ji turės pranykti ir pranyks“, – tokius pranašiškus žodžius į savo pro memoria įrašė vokiečių diplomatas.

Bolševikams Lenkija taip pat buvo tarsi krislas akyje. Ir ne tik dėl to, jog ši šalis tapo kliūtimi „pasaulinės revoliucijos“ eksportui į Europą, bet ir todėl, kad nuo jos labai priklausė Maskvos siekiai susigrąžinti iš Rusijos imperijos ištrūkusias Baltijos šalis, kurių silpniausia grandimi nenoromis tapo Lietuva. Turbūt neatsitiktinai 1923-iųjų rugpjūtį sovietai pasiuntiniu Kaune paskyrė Ivaną Lorencą, prieš tai dirbusį Varšuvoje pasiuntinybės pirmuoju sekretoriumi. Paskyrė būtent tą diplomatą, kuris netrukus po Rapalo sutarties pasirašymo tvirtino: „Mūsų konflikto su Lenkija klausimas itin svarbus mūsų Baltijos politikai; mums iškyla problema išlaikyti savo įtaką šiose šalyse. Nors kiek, nors tariamai nusileisti Lenkijai reiškia smūgį mūsų įtakos plėtimui Baltijos šalyse. Prieš mūsų jėgos grėsmę Lenkija turės nusileisti. Tai ją privers padaryti vidaus ir tarptautinė padėtis“. Nėra abejonių, kad kalbėdamas apie tarptautinę padėtį I. Lorencas turi galvoje ir įtemptus Lenkijos bei Lietuvos santykius, ir žlugusį Baltijos Antantės projektą, kuris būtent dėl šios įtampos ir nenusisekė.

Smulki korta dideliame žaidime

Šią įtampą Kremlius kurstys ir eskaluos iki pat lemtingųjų abiem šalims 1939-ųjų. Tenka pastebėti, kad Maskvai šis uždavinys nebuvo itin sunkus – jai, patys to nenorėdami, padėjo ir Kauno, ir Varšuvos politikai. Didžiausią dovaną bolševikai gavo dar iki Rapalo – ja tapo 1920-aisiais Lenkijos valdžios inspiruotas generolo Lucjano Żeligowskio „maištas“, po kurio Lietuva beveik dviem dešimtmečiams neteko savo sostinės Vilniaus. Ši avantiūra ne tik gerokai sumurkdė tarptautinį Lenkijos autoritetą – ji pastūmėjo Lietuvą į Maskvos orbitą. Ir kaip nepastūmės, jei dar prieš „želigovskiadą“ Maskva savo parašu dvišalėje sutartyje „amžiams“ pripažino Vilnių Lietuvai, o vėliau visą laiką tvirtino remianti jos pastangas atgauti sostinę.

Vargu ar Lietuvos politikai žinojo, kad tuo pat metu Vilniaus korta metama ir ant lenkų stalo, maitinant šiuos pažadais pripažinti mūsų sostinę Lenkijos dalimi. Juo labiau jie nenumanė, ką tarpusavyje kuždasi Varšuvoje ir Kaune reziduojantys rusų diplomatai. Beje, ne visi. Vienas iš jų – Rusijos pasiuntinys Kaune Jakovas Davtianas, 1922-ųjų pradžioje (dar iki Rapalo), regis, visai nuoširdžiai siūlė savo vadovybei tarptautiniu mastu paremti Lietuvos siekius atgauti sostinę, tačiau liko nesuprastas. Viršininkai iš Užsienio reikalų liaudies komisariato (URLK) išsišokėliui kaip mat paaiškino, kad tai vargu ar atitiktų Rusijos interesus Lietuvoje. Kad būtų ramiau, J. Davtianas greitai buvo iškraustytas į Kiniją, o į jo vietą (po SSRS įkūrimo) iš Varšuvos atkeltas jau minėtas I. Lorencas. Pastarasis viename rašte pabrėžė, kad Rusijos santykių su Lietuva raktas esąs „Vilniaus klausimas“, todėl pagrindinis sovietų uždavinys Lietuvoje yra kovoti su Lenkijos įtaka, palaikyti antilenkišką opoziciją, „sekti polonofilus ir nacionalistus“, kad jie nesusitartų su Lenkija, ir apskritai „panaudoti Lietuvą prieš Lenkiją.“

Taigi, Maskva jau tuomet į Lietuvą žiūrėjo kaip į nedidelę, bet svarbią geopolitinių šachmatų figūrą dideliame žaidime prieš Lenkiją, o drauge – prieš didžiąsias Vakarų Europos valstybes. Tad nieko nuostabaus, kad 1924-aisiais Lietuvos užsienio reikalų ministro Valdemaro Čarneckio prašymas paremti didelę tarptautinę konferenciją Vilniaus klausimu Maskvos taip ir liko neišgirstas. Čia, beje, pasistengė ir pats I. Lorencas, rašte URLK kolegijai teigęs: „(...) lietuvių nota praktiškai neturi jokių šansų laimėti (…), ypač jeigu mes spaudoje duosime suprasti, kad Vilniaus klausimo išsprendimas pusiausvyros Rytų Europoje neatstatys, kad reikia žiūrėti giliau ir plačiau, neužmirštant daugelio kitų problemų, pirmiausia susijusių su Lenkijos rytinių sienų pripažinimu.“

Belieka pridurti, kad intrigos prieš Lietuvą ir Lenkiją jau tuomet buvo kur kas didesnio žaidimo dalis – kitaip apie šiuos įvykius būtų neverta kalbėti kaip apie vieno ciniškiausių praėjusio amžiaus istorijoje tarptautinio suokalbio preliudiją. O kad šis žaidimas buvo nukreiptas prieš buvusius Rusijos sąjungininkus ir Vokietijos priešus, liudija ir 1924–1925 metais vykusios aktyvios I. Lorenco konsultacijos su Kaune rezidavusiais Vokietijos diplomatais. Būtent po jų sovietų pasiuntinys susirašinėdamas su Maskva ne kartą kartojo vieną ir tą pačią mintį: antilenkiška linija Lietuvoje tarnauja bendram SSRS ir Vokietijos tikslui – neleisti įsigalėti Baltijos šalyse Anglijai ar Prancūzijai.

Pirmasis SSRS Užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo (kairėje) susitikimas su Adolfu Hitleriu. Berlynas, 1940 m. lapkričio 13 d. /sovietstory.com nuotrauka

Egoizmo ir nuolaidžiavimo kaina

Be abejo, Antantės sąjungininkės suprato, kad iš vokiečių ir sovietų bičiulystės nieko gera tikėtis neverta. Taigi, 1925-aisiais Anglija ir Prancūzija ant to paties grėblio nebeužmynė: į tų metų spalį Šveicarijoje vykusią Lokarno konferenciją Vokietija buvo pakviesta viena, be jos draugės SSRS. Kita vertus, už konferencijos durų liko ir Baltijos valstybės, nors sieną su Vokietija turinti Lietuva pagrįstai galėjo dalyvauti šiame forume. Į klausimą, kodėl tuomet likome už borto, peršasi vienas atsakymas: matyt, jau tada Vakarų demokratijos buvo susitaikiusios su mintimi, kad Baltijos šalys yra ir bus Rusijos interesų „pilkoji zona“, tad kalbėtis su jomis nėra jokios prasmės.

Šiaip ar taip, anglai ir prancūzai Lokarne sprendė tik savo problemas, ne itin kreipdami dėmesį į rytinės Europos dalies interesus ir saugumą. Mainais už pažadą suteikti Vokietijai nuolatinę vietą Tautų Sąjungos Taryboje, jiems iš Berlyno pavyko gauti Prancūzijos ir Belgijos sienų neliečiamumo garantijas. Tuo tarpu nei Lenkija, nei Baltijos valstybės jokių garantijų dėl savo sienų saugumo negavo. Maža to, po Lokarno tapo visiškai aišku, kad ir sovietams niekas netrukdys tvarkytis savo vakariniame pakraštyje taip, kaip jiems patiks. Tokią padėtį puikiai iliustruoja po konferencijos parašyti Vokietijos užsienio reikalų ministro Gustavo Stresemanno (beje, 1927-aisiais gavusio Nobelio Taikos premiją) žodžiai, tapę dar viena išsipildžiusia pranašyste: „“Nuo to momento Rusijos de facto taip pat nebesaisto jos sienos su Lenkija (…). Nuo to momento, kai Rusija panorės veikti ir pastoviai valdyti teritorijas už savo vakarinių sienų arba kitaip „įsiūbuos Baltijos šalių ir Lenkijos klausimą, nuo to momento prasidės naujas Europos istorijos skyrius“. Iki šių žodžių išsipildymo buvo likę vos 14 metų.

O tuo metu Maskva ir Berlynas toliau stiprino draugystę prieš Europą. 1926-ųjų balandį pasirašius Vokietijos ir SSRS nepuolimo ir neutraliteto paktą, iš karto prasidėjo intensyviausias per visą tarpukarį dviejų šalių bendradarbiavimas, įskaitant ir slaptus karinius ryšius. Jau minėtas istorikas A. Kasparavičius neatmeta požiūrio, kad glebėsčiuodamasis su sovietais Nobelio Taikos premijos laureatas G. Stresemannas tiesiog šantažavo Vakarus, norėdamas gauti daugiau nuolaidų ir iškovoti patogesnę strateginę poziciją vokiškam revanšizmui.

Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų pasekmė – sovietų kariuomenė žygiuoja į Lietuvą. /LCVA nuotrauka

Strateginių Maskvos ir Berlyno tikslų pasidalinti Europos Rytus įtakos sferomis nepakeitė nei Vokietijoje plintantis nacionalsocializmas, nei A. Hitlerio atėjimas į valdžią. Šis faktas iš pradžių nesukėlė didelio J. Stalino entuziazmo – į vokiečių fiurerį Kremliaus šeimininkas iš pradžių žiūrėjo kaip į išsišokėlį, kurio režimas ilgai neišsilaikys. Tačiau vos po metų sovietų lyderis ėmė suprasti, jog A. Hitleris Vokietijoje įsitvirtino ilgam. Maža to, sovietų tironas aiškiai simpatizavo veikėjui, sugebėjusiam apžavėti milijonus savo tautiečių, pasiryžusių ne tik mirti už savo vadą, bet ir užmerkti akis į vis stiprėjantį terorą.

Taigi, slaptoji J. Stalino diplomatija visais įmanomais būdais siekė suartėjimo su A. Hitleriu. Dar 1934–1935 metais sovietų vyriausybės atstovai susitikimuose su vokiečių diplomatais ne kartą kalbėjo apie ketinimus stiprinti draugiškus santykius su Berlynu. Tiesa, pokalbiai kol kas nebuvo oficialūs, tačiau 1937 metais VKP(b) CK Politinio biuro posėdyje priimtame slaptame dokumente jau sakoma: „Sovietų vyriausybė neatsisako ir tiesioginių derybų tarp oficialių diplomatijos atstovų: ji taip pat sutinka laikyti jas konfidencialiomis ir neskelbti apie jas viešai, jei tik Vokietijos vyriausybė to pareikalaus.“

Šių pastangų rezultatą galutinai priartino netoliaregiškas Miuncheno paktas, po kurio J. Stalinas suprato: A. Hitlerio karas Europoje – tai tik netolimos ateities klausimas. Taigi, 1939 metų balandžio 17-ąją, kai Maskva pasiūlė Londonui ir Paryžiui savitarpio pagalbos paktą, sovietų pasiuntinys Berlyne, susitikęs su Vokietijos valstybės sekretoriumi Ernstu von Weizsaeckeriu, užsiminė, kad ideologiniai skirtumai neturėtų paveikti dviejų šalių santykių. Po trijų dienų V. Molotovas pokalbyje su Vokietijos pasiuntiniu Maskvoje Friedrichu Schulenburgu leido suprasti, kad dvišalėms ekonominėms deryboms reikėtų suteikti politinį pagrindą. Tai buvo aiškus kvietimas kalbėtis apie rimtą politinę sutartį, į kurį A. Hitleris atsiliepė po dešimties dienų, nurodydamas F. Schulenburgui pradėti derybas. Jos baigėsi 1939 metų rugpjūčio 23 dienos sutartimi, įėjusia į istoriją kaip Molotovo-Ribbentropo paktas.

Belieka pastebėti, kad tylūs politikų ir diplomatų pokalbiai Rapale kanonadų gausmu virto tik todėl, kad netoliaregiai ir egoistiški Europos politikai nuolaidžiavo kontinente įsigalintiems dviem kruviniems ir agresyviems režimams. Ir tik tuomet, kai dvi tironijos sustiprėjo tiek, jog nutarė pačios lemti kontinento likimą. Ar šiandien Europa jau kitokia? Jei taip, tai kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos kuluaruose kalbėdamasis su Amerikos žurnalistais apie Europoje kylančius kraštutinių kairiųjų ir kraštutinių dešiniųjų judėjimus bei galimus jų ryšius su Kremliumi įspėjo: „Molotovas jau egzistuoja ir jis laukia savo Ribbentropo.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"