TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Moterų teisė XVI amžiuje - Magdeburge nustatyta, vyrų prižiūrėta

2012 04 11 8:22

Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų istoriniuose šaltiniuose miestietės, jos teisių ir vietos viešumoje bei šeimoje ieškojusi istorikė Jolanta Karpavičienė buvo nustebinta. "Kaip paaiškėjo, mes be reikalo į praeities moterį žvelgiame su tam tikru gailesčiu, manome, kad ji buvo užguita, - sakė istorikė. - Vilniuje ir Kaune taip tikrai nebuvo."

Vartydama istorinius šaltinius Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto docentė J.Karpavičienė tarsi vaikščiojo po XVI a. Vilnių, Kauną ir ieškojo moters. "Kadangi dažniausiai istorija suprantama kaip valstybės, karų, iškilių asmenybių istorija, atrodė, kad joje rasti "statistinį" žmogų bus sunku, - prisipažino J.Karpavičienė. - Archyvuose sutikti kolegos vis juokais pasiteiraudavo, ar pavyko aptikti moterį. O ją radau labai greitai. Net ieškoti nereikėjo. Pakako paskaityti šaltinius ir paaiškėjo, kad moters istorijoje - daug. Teisiniai įrašai atskleidė įdomios miesto kasdienybės, žmonių gyvensenos. Dabar galiu pasakyti, kad miesto valdžios institucijų knygose, archyvuose maždaug pusė medžiagos susijusi su moterimi. Ir taip yra todėl, kad ji Lietuvoje nuo senų laikų buvo europietė. Moters turtinės ir teisinės garantijos fiksuotos įstatymiškai. Miesto tarybos, vaito ir suolininkų institucijų knygose gausu įvairaus pobūdžio teisinių, notarinių įrašų, kuriuos nagrinėjant atsiskleidžia daug moters istorinės padėties detalių."

Teismas - visą parą

Miestiečių bendruomenės gyvenimas buvo aukštesnio lygio, civilizuotesnis nei kaimo, nes miestiečiai turėjo Magdeburgo, vadinamąją vokišką teisę. Tai reiškė ne tik miesto vidaus tvarkos nustatymą, bet ir Magdeburgo teisynų taikymą teismo bei administracijos praktikoje. Šie teisynai apėmė miestiečių turtinių santykių, šeimos, globos, miesto gyvenimą tvarkančius nuostatus.

Pasak istorikės, Lietuvos miestuose jau prieš 500 metų buvo įprasta įvairius, net smulkius civilinius santykius įforminti raštu. Pašnekovė rado teismo bylą, kurioje marti skundžia anytą, kad ši užrakino daržą ir neleidžia pasiimti derliaus, nors daržoves prižiūrėjo abi. Moterys nekimba viena kitai į plaukus, o ginčą stengiasi išspręsti civilizuotai.

"Kai pradėjau rinkti medžiagą, buvau apstulbusi: Kauno vaitas turėjo vadinamąjį namų teismą, kuris veikė ir dieną, ir naktį, - pasakojo J.Karpavičienė. - Ten nuolat sėdėjo raštininkas, į kurį žmonės galėjo kreiptis įvairiausiais klausimais. Tarkime, apie užpuolimą ar apiplėšimą nukentėjusysis privalėjo nedelsdamas pranešti kuriame nors iš miesto savivaldos organų - miesto taryboje, vaito ir suolininkų institucijoje ar vaito namų teisme. Tokį skundą į knygas įrašydavo raštininkai. Jei žmogus įvykio iškart neužfiksuodavo, vėliau negalėdavo kelti bylos. Tačiau tarybos ir vaito bei suolininkų teismo pareigūnai interesantus priimdavo tik tam tikromis dienomis, o vaito namų teismas veikė nuolat."

Kaip teigė pašnekovė, tai daryti žmonės buvo gyvybiškai suinteresuoti. Anuomet ne tik už turto sunaikinimą, bet ir už sumušimą, kūno sužalojimą daugelis siekė gauti materialinę kompensaciją. "Radau pikantiškų dalykų. Lietuvos, kaip ir visos Europos, miestuose anuomet moterų pareigūnių nebuvo. Tačiau jei nukentėjusioji būdavo sužeista intymiose vietose, kurių vyrams apžiūrėti nedera, ją siųsdavo pas vaitienę ar burmistrienę. Šios apžiūrėdavo moterį ir iš rotušės atvykusiam pareigūnui pranešdavo, kokio pobūdžio sužeidimų matė. Jei rasdavo žaizdų, užmokestis už žalą būdavo vienoks, jei mėlynių - kitoks", - kalbėjo J.Karpavičienė.

Kas užgožė moterį

Iki XVIII a. pabaigos, kai namudinę gamybą galutinai išstūmė manufaktūros ir fabrikai, šeima buvo pagrindinis ūkinis vienetas. Tad pirklio bendrovėje ar amatininko dirbtuvėje, neatsitraukdamos nuo vaikų priežiūros ir namų ruošos, neišvengiamai triūsdavo ir moterys. Aiškios takoskyros tarp privačios ir viešosios erdvės anuomet nebuvo. "Moters istoriją Europoje tyrinėjantys mokslininkai sutartinai tvirtina, kad tik vėlesniais laikais, plėtojantis industrializacijai, šeimos funkcijos susiaurėjo, o moters padėtis tapo apribota vien namų erdvės, - dėstė J.Karpavičienė. - Tuomet ir įsigalėjo moters priedermes apibrėžiantis posakis "Vaikai, bažnyčia ir virtuvė", kuris dažnai nepagrįstai perkeliamas ir į ankstyvesnius laikus."

Vyrai - moterų globėjai

"Kai pradėjau domėtis miesto gyvenimu, pagrindiniu informacijos šaltiniu tapo archyvai, - aiškino J.Karpavičienė. - Deja, senasis Vilniaus archyvas (manoma, keli šimtai knygų) dingo XVII a. viduryje, per karus su Rusija. Iš to laikotarpio išlikę tik faktai Lietuvos Metrikoje. Joje įrašyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismo sprendimai ar kiti, jau valstybinio lygmens, dokumentai, be kita ko, atskleidžiantys ir miestiečių padėtį. Kaunas šiuo atveju dėkingesnis.  Miesto archyvas, tiesa, ne pats ankstyviausias, bet nuo XVI a., išlikęs iki mūsų dienų. Iš jo knygų ryškėja, kaip anuomet gyveno miestas. Galiu pasakyti, kad Kaune jau buvo žinomas ir taikytas Europos viduramžių, iš dalies ir ankstyvųjų Naujųjų laikų teisės principas - moteris turi būti globojama vyro, šis ją lydi arba jos vardu bylinėjasi teisme."

Kauno knygose istorikei pirmiausia į akis krito tokie įrašai: "Moteris, būdama moteriškos lyties, atvykusi į rotušę prisiėmė vyriškos lyties globėją, kad galėtų parduoti turtą ar atlikti kitą teisinį veiksmą."

"Iš pradžių nesupratau, iš kur ši formuluotė, tarsi lytis ribotų moters teisinį veiksnumą, - stebėjosi J.Karpavičienė. - Pradėjau domėtis Vakarų Europos teisės istorija. Paaiškėjo, kad jau nuo viduramžių tai buvo įprasta anuometinio juridinio gyvenimo nuostata. Manyta, jog moteris, kaip silpnoji lytis, savarankiškai nepajėgi atlikti tam tikrų teisinių veiksmų, apginti savo interesų ir dėl neišprusimo, nemokėjimo skaityti gali sau pakenkti. Vertinant dabartiniu požiūriu, tai būtų moters teisių pažeidimas. Tačiau istorijoje negalima daryti aštrių pjūvių. Toks statiškas lyginimas būtų netikslus ir nekorektiškas." Anuomet, pasak pašnekovės, buvo suprantama, kad šeimos galva privalo globoti visus namiškius.

Žmonos galva

Vyro atstovavimą žmonai garantuodavo santuokos legalumas. "Pavyzdžiui, sutuoktinio pasirodymas teisme, kai bylinėtasi dėl žmonos palikimo ar kraičio, buvo motyvuojamas tuo, esą jis yra teisėtas vyras ir moters globėjas arba tiesiog "žmonos galva", - sakė J.Karpavičienė.

Tačiau būdavo bylinėjamasi ne tik sutuoktinės vardu. Neretai tas pats vyras atstovaudavo uošvei, žmonos netekėjusioms seserims, mažamečiams sutuoktinės giminaičiams. Motinos reikalus tvarkydavo sūnus, o sesers - brolis. Toks atstovavimo moteriai principas sietinas su LDK miestuose galiojusia Magdeburgo teise, kurios teisynuose buvo užfiksuota ir archainių papročių. Bet, anot istorikės, globos teisme nereikėtų suprasti kaip moters pažeminimo ar nelygiateisiškumo. "Mokslininkų teigimu, tokią globą galima paaiškinti tradiciniu būtinumu globoti silpnąją lytį, taip pat senovėje paplitusiu draudimu moterims nešiotis ginklus, - pasakojo

J.Karpavičienė. - Žinomas vokiečių mokslininkas Dietmaras Willoweitas tvirtino, kad klaidinga viduramžių teisinius santykius matuoti modernaus, į lyčių lygiateisiškumą orientuoto mąstymo masteliu. Tokia globa, jo požiūriu, tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žeminanti. Magdeburgo ir kituose anuometiniuose vokiškuose teisynuose nurodoma, esą moteris privalo teisme turėti globėją, kad viskas, ką pasako per bylos nagrinėjimą, vėliau nebūtų panaudota prieš ją ir nepakenktų jos interesams. Todėl globėjo turėjimas tais laikais buvo suvokiamas kaip savotiškas moters padėties privilegijavimas."

Ieškovas teisme - su kalaviju

Gilinantis, iš kur kilo tradicija globoti moterį teisme, minėtas vokiečių teisės istorikas priminė, jog viduramžių ikonografijoje ieškovas buvo vaizduojamas su kalaviju, o tai reiškė, kad ieškinio iškėlimas prilygo ir grasinimui - jei teisėjui nepavyktų nubausti kaltininko, tuo pačiu kalaviju su nusikaltėliu būtų atsiskaityta smurtu. "Dėl tokios savo - kaip keršto pakaitalo - prigimties teismo procesas ankstesniais laikais buvo tik ginkluotų vyrų reikalas", - pabrėžė J.Karpavičienė ir pridūrė, kad daugelio reiškinių, nežinant jų kilmės, negalima vertinti pagal dabartinį supratimą.

Tačiau nereikia manyti, jog moterys teismuose buvo ignoruojamos. Pasak istorikės, šeima veikė kaip ūkinis vienetas, tad kilus kokiam nors konfliktui, o ypač tais atvejais, kai vyras būdavo išvykęs, teismo procese dalyvaudavo ir moteris - kaip atsakovė ar ieškovė.

"Moterų padėtį Europos miestuose XV-XVII a. tyrinėję autoriai nurodo, kad teismų praktikoje buvo nukrypstama nuo formalių teisynų principų. Lietuva šiuo požiūriu taip pat ne išimtis. Vilniuje ir Kaune netrūko atvejų, kai moterys savarankiškai disponuodavo turtu, pačios keldavo ieškinius, dalyvaudavo teismuose, laiduodavo, tapdavo testamentų vykdytojomis, mažamečių globėjomis, - vardijo J.Karpavičienė. - Yra pavyzdžių, liudijančių, kad lytis netrukdė joms asmeniškai dalyvauti teismo procese. Tarkime, XVI a. antrame dešimtmetyje Vilniaus miesto gyventoja Ona Mateikienė kelis sykius Lietuvos didžiojo kunigaikščio teisme bandė pasiekti, kad už jos sutuoktinį laidavę asmenys arba "tai miestietei tą jos vyrą pristatytų", arba padengtų šio skolas."

Įkeisdavo sijoną

Galimybė ieškoti teismuose tiesos, pasak istorikės, skatino raštingumo plitimą net žemiausiuose miesto gyventojų sluoksniuose. "Miesto specifika leido moterims civilizuočiau tvarkyti įvairius reikalus. Pavyzdžiui, istoriniuose šaltiniuose gausu įrašų apie tai, kaip viena ar kita moteris įkeičia kokį nors namų apyvokos rakandą, kad galėtų pasiskolinti pinigų, - pasakojo istorikė. - Buvo daugybė atvejų, kai neturtingos miestietės už keletą grašių įkeisdavo net savo sijoną ar kitą drabužį ir įsipareigodavo skolą grąžinti sutartu laiku. Tokią procedūrą paprastai atlikdavo rotušėje. Dažnai panašūs sandoriai būdavo sudaromi ir karčemose. Jose dirbdavusios "šinkorkos" ("šinkuoti" - gaminti ir parduoti) turėdavo laisvo pinigo, kurį galėdavo skolinti. Karčemose buvo sudaromi ir įvairūs kiti vieši sandoriai, kuriuos paliudydavo šalia esantys žmonės. Paskui apie juos reikėdavo pranešti miesto valdžiai, įrašyti į vaito, tarybos ar kitas knygas. Menko ekonominio pajėgumo visuomenėje skolinimas be procentų buvo įprastas. Jis judino ūkinį gyvenimą."

Liudininkai privalėjo būti miestiečiai, prisiekę miesto teisei, patikimi žmonės. Savo turtu ir asmeniu jie garantuodavo už tuos, kurie skolindavosi. "Tokie laiduotojai įsipareigodavo skolos negrąžinimo atveju surasti skolininką ir pristatyti teismui. Radau parašyta, kaip motina pasižadėjo už dukrą atsėdėti kalėjime, kita moteris - atidirbti, jei nesugebės grąžinti pinigų, - kalbėjo J.Karpavičienė. - Taip formavosi būdas, kaip tuos piniginius santykius, kurie mieste buvo labai aktualūs, įforminti. Ir tai būtinai daryta raštu. Raštas funkcionavo kaip žmonių bendravimo forma ir užtikrino geresnę gyvenimo kokybę. Turto įkeitimas, smulkus kreditavimas, samdos dalykai - visur moterys dalyvaudavo kartu su vyrais. Dažnai net aktyviau."

Lenkų istorikė Marija Bogucka, tyrinėjusi miestų istoriją ir moterų padėtį Lenkijoje, pabrėžė, kad miestiečių aktyvumas prekinių, piniginių santykių srityje būdingas visam Vidurio ir Rytų Europos regionui. Čia miestų ūkis ikiindustriniais laikais buvo palyginti nelabai stiprus. Ūkinis gyvenimas telkėsi mažose pirklių bendrovėse, nedidelėse amatininkų dirbtuvėse. Savo namuose jie ir gamindavo, ir parduodavo, tad moterims buvo patogu dalyvauti šioje veikloje.  

Našlėms daugiau teisių

"Man buvo netikėta, kad pirklienės, pavyzdžiui, Seredžiuvienė, Bliumošienė ar kita aktyvi kaunietė samdydavo laivavedžius, sudarydavo su jais sandorius dėl prekių gabenimo, - sakė J.Karpavičienė. - Jei susitarimai būdavo pažeidžiami, pirklienės asmeniškai keldavo bylas. Našlystė sudarė prielaidas moterims aktyviau veikti - ir tęsti vyro verslą, ir įsitraukti į miesto teisinį gyvenimą. Tarkime, viena kaunietė jau po vyro mirties laimėjo bylą prieš Karaliaučiaus pirklius ir privertė šiuos už grūdus sumokėti tokią kainą, kokia buvo sutarta dar jos sutuoktiniui esant gyvam."

Tačiau istorikė rado daugybę aprašytų atvejų, kai vyro reikalais rūpinosi ne tik našlės. "Kaip liudija Kauno vaito 1545 metų knygoje užfiksuoti įrašai, miestietės nebuvo izoliuotos nuo sutuoktinių reikalų. Sakysime, į miesto pareigūną kreipėsi Elžbieta Tyčkienė ir pranešė, kad jos "vyras tamsiojoje įkalinęs tūlą Baltramiejų dėl šio skolos už salyklą", - pasakojo J.Karpavičienė. - Vyriškis buvo paleistas iš tamsiosios, nes už jį laidavo Agnieška Narienė. Tačiau šiuos įsipareigojimus moteris prisiėmė laikinai, kol į miestą sugrįš jos vyras."

Turtas lygiomis dalimis

Legaliai sudarytoje santuokoje gimę vaikai (abiejų lyčių) turėjo teisę paveldėti tėvų turtą lygiomis dalimis. Taip skelbė Vilniaus miesto vilkierius arba statutas, 1551 metais išleistas teisynas, kuriuo vadovavosi vilniečiai. "Vėlesnėje jo redakcijoje padaryta išimtis tik pirklių šeimoms. Vyresniajam sūnui, kuris imdavosi tėvo verslo, buvo galima skirti turto viena dešimtąja dalimi daugiau, - teigė pašnekovė. - Visi vilniečiai ir kauniečiai žinojo, kad teisėtoje santuokoje gimusi mergaitė turi tokias pačias paveldėjimo teises. Merginos į naują šeimą ateidavo su savo turtu (kraičiu). Žmonų turtinės garantijos būdavo įforminamos vedybinėmis sutartimis, kurias Lietuvos miestuose imta sudarinėti nuo XVI amžiaus. Vyras savo turtu garantuodavo žmonos atsineštą kraitį. Taip būdavo užtikrinama legalioje santuokoje gimusių vaikų materialinė gerovė."

Neturtingiems lengviau išsiskirti

"Kai manęs teiraujasi, ar moters padėtis tais laikais buvo gera, galiu atsakyti - santykinai gera. Jei turi tik keletą namų apyvokos rakandų, nors formaliai gali bylinėtis ir dėl jų, kyla klausimas, ar apskritai gyveni gerai. Lenkų istorikė M.Bogucka yra atskleidusi, kad neturtingos miestiečių šeimos būdavo lengviau išardomos, - dėstė J.Karpavičienė. - Ir pati istoriniuose šaltiniuose esu radusi aprašytą ne vieną atvejį, kai Vilniaus ar Kauno miestietė, atėjusi į pasaulietinę instituciją, pareikšdavo neturinti jokių turtinių pretenzijų savo vyrui ir skelbianti jį laisvą. Dažniausios tokių, veikiausiai bevaikių, šeimų skyrybų priežastys - ekonominės. Buvę sutuoktiniai kartu negali išgyventi ir priversti atskirai ieškoti pragyvenimo šaltinio. Jei šeima turtingesnė, jos padėtis stabilesnė, tačiau lygių teisių požiūriu moteris šioje santuokoje gal nėra tokia laisva kaip ta neturtinga miestietė."

Globėjai

XVI a. našlaičiai nebuvo paliekami likimo valiai. Miesto knygos liudija, kad mirus tėvams, jei jie iš anksto nepasirūpindavo globėjais, miesto valdžia paskirdavo tokį žmogų. Dažniausiai tai būdavo miesto pareigūnas. Jis rūpindavosi, kad našlaičių giminės neišgrobstytų turto, nenuskriaustų mažamečių. "Miesto pareigūnų akivaizdoje būdavo sudaromas velionių turto inventorius, o paskirtas globėjas rūpindavosi našlaičiais, ūkiu, kol vaikai sulaukdavo pilnametystės, - aiškino istorikė. - Tais laikais pilnametystė būdavo suvokiama kitaip nei dabar. Buvo laikoma, kad 12-14 metų mergaitės jau gali tekėti, o ištekėjusios - vadintis pilnametėmis. Esu radusi aprašytą atvejį, kai mergaitės vyras vėliau iškėlė bylą dėl to, kad įtarė, jog miesto valdybos paskirtas globėjas piktnaudžiavo jo sutuoktinės turtu iki mergaitei ištekant. Įdomūs įrašai miesto knygose apie tai, kaip neturtingos miestietės ar valstietės savo mažamečius vaikus atiduodavo globoti turtingesnių pirklių šeimoms."

Pasak istorikės, naujieji "įtėviai" raštu prisiimdavo įsipareigojimus dėl vaikų. Dažnu atveju net žadėdavo suteikti išsilavinimą, o pasitaikius progai mergaitę ištekinti. "Antai radau įrašą, kaip Darata iš Šiaulių 1544 metais pas Kauno vaitą užregistravo, kad savo dukrą Elžbietą penkeriems metams atiduoda Daratai Jokūbienei, - kalbėjo J.Karpavičienė. - Ši moteris įsipareigojo mergaitę išlaikyti, o progai pasitaikius - ištekinti. Tiksliai nurodė ir žadamo turto apimtį - "gerą lietuviško audinio suknią, šešerius marškinius, statinę alaus ir tai, ką Dievas duos". 1545 metais dvi seserys Elena Grinienė ir Kotryna atidavė savo dukterėčią, "mažutėlaitę mergaitę Oną", Fridrichui Korčiakui ir jo žmonai dešimčiai metų tarnauti, o šie pažadėjo našlaitę rengti bei išlaikyti iki sutarto laiko, kuriam pasibaigus Ona galės eiti "kur panorėsianti". 1544 metais pas Kauno vaitą Stanislovą atvyko miestietis Andrius Blumkas, o su juo - "moterė iš Darsūniškio valsčiaus Magdalena Motiejienė", ir atsivedė "savo nedidelę dukrelę, vardu Kotryną". Pareigūno akivaizdoje toji "moterė prašė pono Andriaus Blumkos ir jo ponios, kad tą jos dukrelę pasiimtų į namus tarnauti dešimčiai metų". Sutuoktiniai Blumkos, "matydami jos didelę našlaitystę, nes neturinti iš ko pragyventi, tą jos dukrelę Kotryną paėmė sau į namus tarnauti dešimčiai metų, pasižadėjo ją pas save laikyti ir rengti taip, kaip priklauso".

Tačiau ne viskas taip gražiai ir vykdavo, kaip buvo žadama. Teko skaityti bylą, kurią iškėlė tokią "įvaikintą" mergaitę vedęs vyras - esą "įtėviai" ją mušė, o ši dėl to apkurto." Nors toks paprotys atiduoti mažametį svetimiems atrodo žiaurus, tai buvo būdas išgyventi. Vaikas turėjo tam tikras raštu rašytas garantijas. "Bendravimo kokybė mieste jau tapdavo kitokia nei kaime", - pridūrė istorikė.

Magdeburgo teisė

Magdeburgo teisė pradėjo formuotis prieš 800 metų Vokietijoje. Ilgainiui, vokiečių kolonistams keliantis į Rytus, ji paplito ir Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, kituose Europos kraštuose, o čia pradėta vadinti ir vokiška teise. Lietuvą Magdeburgo arba vokiška teisė pasiekė XIV a. pabaigoje su krikštu. Tiesioginių sąsajų tarp vokiečių įsikūrimo ir Magdeburgo teisės sklaidos Lietuvoje arba apskritai nebuvo, arba toks ryšys greitai išnyko.

Kai 1387 metais Jogaila suteikė Magdeburgo teisę Vilniui, tai nereiškė, kad ja galėjo naudotis tik vokiškai kalbantys miestiečiai. Ją gavo visa etniniu požiūriu marga bendruomenė. 1408 metais Magdeburgo teisė buvo suteikta Kaunui, panašiu metu - Trakams, ilgainiui - dar apie 250 LDK miestų. Nuolat atnaujinamos Magdeburgo teisės privilegijos įformindavo miestų savivaldą, užtikrindavo socialinę ir ūkinę miestiečių padėtį.

Iždui - keturi raktai

Magdeburgo teisę gavusiame mieste atsirasdavo vietos valdžios institucijos - vaito ir suolininkų teismas bei miesto taryba, kurią sudarydavo burmistrai ir tarėjai. Pavyzdžiui, Vilniuje XVI a. buvo 36 nariai (12 burmistrų, 24 tarėjai). Pusė jų - katalikai, pusė - stačiatikiai. Siekiant užtikrinti Vilniaus miesto gyvenimo viešumą, saugumą, miesto iždas būdavo saugomas keturiais autonomiškais raktais užrakintoje skrynioje. Jie priklausė dviem burmistrams katalikams ir dviem stačiatikiams. Atidaryti galėjo tik suėję visi kartu. Tad susitarimas buvo būtinas, o keturi raktai - būdas išvengti neteisėto miesto pajamų švaistymo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"