TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Moterys vyrų žaidimuose

2009 05 29 0:00
¨Kunigaikštienės Birutės draugijos dešimties metų sukakties iškilmių rengimo
organizacinis komitetas. Centre sėdi ponia Zofija Smetonienė. Kaunas,
1935 m. kovo 4 d.

Stulbinama balsų dauguma išsirinkusi prezidente moterį, Lietuva pagaliau parodė nesanti nei konservatyvi, nei patriarchališka. Ta proga verta prisiminti, kad moters kelias į krašto vadovo postą truko net 83 metus - pirmojo dailiosios lyties atstovių bandymo pretenduoti į šias pareigas būta jau 1926 metų vasarą. Tuomet šie mėginimai nebuvo sėkmingi, o pasibaigus parlamentinės demokratijos laikotarpiui, moterys apskritai buvo išstumtos iš valdžios.

1926 metų birželio 7 dieną neseniai išrinktas Trečiasis Lietuvos Respublikos Seimas rinkosi į ketvirtą posėdį. Svarbiausias šios dienos darbas buvo išrinkti trečiąjį šalies prezidentą. Iš to, kad nė viena partija šiuose Seimo rinkimuose neturėjo absoliučios daugumos, o daugiausia balsų surinko nebe krikščioniškos (dešiniosios) partijos, o kairiųjų pažiūrų valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, su kuriais eiti į koaliciją dešinieji griežtai atsisakė, buvo galima laukti tiek įtemptų debatų, tiek ir visiškai kitokios pakraipos valstybės vadovo išrinkimo. Tačiau stebėtojų ir į posėdį gausiai susirinkusios žiniasklaidos laukė ir netikėtumas - tądien pirmą kartą šalies istorijoje į prezidento postą buvo pasiūlytos dvi moterys.

Abi jos jau seniai nebuvo naujokės nei politikoje, nei visuomeninėje veikloje. Abi jos jau nuo 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo nuosekliai gynė moterų teises ir atstovavo joms ankstesniuose seimuose. Abi jos buvo iškilios publicistės, beje, skirtingu laikotarpiu dirbusios "Lietuvos žinių" redakcijoje. Galiausiai, kaip galima spėti iš rinkimų rezultatų, šios moterys, paremdamos viena kitos kandidatūrą, rinkimuose liko vienišos ir neišgirstos.

Iš visuomenininkų - į politikes

"Man rodosi, jog nėra antro tokio inteligento, kuris su liaudimi sugyventų, kaip aš, nėra kito, kuriam tiek progos būtų liaudies balsą įsiklausyti, o žinote, kad liaudis, ta bevardė pilkoji minia, tai jūra, o ne jaunimo ar valstiečių sąjungos nariai" - skaitome vienos iš kandidačių Gabrielės Petkevičaitės-Bitės laiške kitai pretendentei Felicijai Bortkevičienei. Beje, žinoma rašytoja ir publicistė vėliau negailės pagyrų ir savo buvusiai varžovei: "Nežinau kitos moters, kuri būtų šitaip sugebėjusi veikti, kaip F.Bortkevičienė, kuri nenustodama energijos irtųsi prie vieno didžiausių žmonijos tikslų - būtent įsisąmoninti ir padaryti susipratusiais piliečiais plačius savo tėvynės liaudies sluoksnius", - 1935 metais apie moterų judėjimo bendražygę rašys G.Petkevičaitė.

Tačiau tokia abipusė parama prezidento rinkimuose davė nedaug naudos - abi kandidatės Seime gavo tik po vieną balsą, nors jame greta tądien susirinkusių 75 vyrų posėdžiavo ir dar dvi moterys. Tačiau moterų mėginimas pretenduoti į aukščiausią šalyje postą buvo logiškas žingsnis - jau nuo Steigiamojo Seimo laikų visuomenė pradėjo priprasti ne tik prie politikų, bet ir prie politikių. Tiesa, pastarosioms kartais tekdavo susilaukti ne tik nepasitikėjimo, bet ir atvirų pašaipų.

Daugelio to meto moterų kelias į politiką buvo panašus. Jis prasidėjo dar carinės priespaudos metais, vos panaikinus spaudos draudimą. Išsilavinusios merginos aktyviai dalyvavo vis gausėjančių kultūrinių ir labdaros draugijų veikloje, vėliau dalyvavo 1905 metais surengtame Didžiajame Vilniaus Seime ar 1907 metais vykusiame Moterų suvažiavime, kuriame jos bandė ginti dar 1529 metais Pirmajame Lietuvos statute įrašytas savo turtines ir pilietines teises. Vėliau pamatysime, kad ir dirbdamos keturiuose nepriklausomos Lietuvos Seimuose moterys pirmosios atkreips dėmesį į tai, kuo rūpintis vyrams tuomet nė neatėjo į galvą - valstybės parama šeimai, visuomenės dorove, sveikata ir net moterų teise dalyvauti valstybės gynyboje. Ir jei parlamentinės demokratijos laikotarpiu tokie bandymai kartais sukeldavo tik pašaipas, tai caro okupacijos metu ne vienai iš būsimų politikių teko patirti persekiojimus ir net atsidurti kalėjime.

Bene ryškiausiai tuomečių Lietuvos politikių likimą atspindi vienos iš jau minėtų kandidačių į prezidentus F.Bortkevičienės nueitas kelias. Tarpukario Lietuvoje "spaudos magnate" ar "spaudos bobute" vadinta F.Bortkevičienė dar 1889 metais buvo pašalinta iš Kauno mergaičių gimnazijos už streiko organizavimą. Vėliau, baigusi gimnaziją Vilniuje ir metus trukusius privačius moterų kursus Varšuvoje, ji apsigyveno Vilniuje, kur aktyviai ėmėsi švietėjiško darbo. Bortkevičių namuose ne tik vykdavo "varpininkų" suvažiavimai, bet ir buvo įrengta pogrindinė spaustuvė, tad Felicija tapo ne tik ryšininke tarp leidinių redaktorių ir spaustuvės, bet ir viena svarbiausių "Lietuvos ūkininko", o vėliau - ir "Lietuvos žinių" leidybos organizatore. Už tai prieš Pirmąjį pasaulinį karą moteris buvo ne kartą suimta ir kalinta.

Nuo visuomeninės veiklos iki politikos buvo tik vienas žingsnis. F.Bortkevičienė pamažu ima reikštis ne tik kaip spaudos organizatorė: 1905 metais ji jau dalyvauja komiteto Didžiajam Vilniaus Seimui rengti veikloje, visokeriopai prisideda prie Lietuvos valstiečių sąjungos steigimo, po poros metų rengia Lietuvos moterų suvažiavimą ir aktyviai dalyvauja jo komiteto veikloje. Anksti mirus vyrui ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, F.Bortkevičienė vyksta į Rusiją ir kaip viena iš Lietuvių globos draugijos steigimo iniciatorių lanko karo pabėgėlius, vadovauja jų šalpos darbams.

Verta prisiminti, kad F.Bortkevičienė, galima sakyti, buvo vieno iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos ministrų pirmininkų politinė krikštamotė ir pati vos netapo jo vadovaujamos Vyriausybės ministre. Dar 1905 metais Odesoje, renkant šio miesto lietuvių atstovus į Didįjį Vilniaus Seimą, ji atkreipė dėmesį į puikią jauno Teisės fakulteto studento Mykolo Šleževičiaus kalbą ir pranašavo jam didelę politinę ateitį. Ne be F.Bortkevičienės įtakos baigęs mokslus būsimasis premjeras sugrįžo į Vilnių ir aktyviai įsijungė į Demokratų partijos, vėliau pasivadinusios valstiečiais liaudininkais, veiklą ir kurį laiką buvo ką tik įsteigtų "Lietuvos žinių" redaktorius. Galiausiai, 1918 metų gruodžio pabaigoje, bolševikų kariuomenei jau artėjant prie Vilniaus, o pirmajai Lietuvos Vyriausybei nutarus nesipriešinti ir trauktis iš sostinės, F.Bortkevičienė deda visas pastangas, kad valstiečiai liaudininkai su M.Šleževičiumi priešakyje imtųsi formuoti naują ministrų kabinetą. Beje, M.Šleževičius svarstė galimybę būtent jai patikėti maitinimo ir viešųjų darbų ministrės portfelį.

Tačiau likimas lėmė kitaip. 1919 metais valdžios institucijoms persikėlus į Kauną, F.Bortkevičienė liko bolševikų užimtoje Lietuvos sostinėje, kur rūpinosi beglobiais vaikais ir į naujosios valdžios nemalonę patekusiais politiniais veikėjais, kol vasario mėnesį pati buvo įkalinta. Po penkių mėnesių ji iškeičiama į Lietuvoje suimtus komunistus, grįžta į Kauną ir drauge su valstiečiais liaudininkais ima rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams. Be jos ir jau minėtos G.Petkevičaitės, užimti tautos atstovų vietas pirmajame atkurtosios Lietuvos parlamente mėgins dar 28 moterys.

Sensacingas posėdis

Iš karto reikia pažymėti, kad jau pats moterų dalyvavimas rinkimuose buvo didelė pergalė. Mat iki šiol veikusią Valstybės tarybą sudarė 20 vyrų. To meto moterų aktyvisčių protestai, mitingai ir rezoliucijos, reikalaujant įtraukti į tarybą ir moterų atstoves, jokių rezultatų nedavė.

Tačiau aktyvi dailiosios lyties atstovių veikla nenuėjo veltui: ta pati Valstybės taryba 1920 metų lapkričio 20 dieną priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kurio galėjo pavydėti daugelio senesnės demokratijos valstybių moterys. Pirmasis įstatymo straipsnis skelbė, kad Steigiamojo Seimo atstovai renkami visuotiniu, slaptu, lygiu balsavimu, saugant proporcinę sistemą. Tačiau dar svarbesnis buvo antrasis įstatymo straipsnis, numatantis, kad rinkimuose dalyvauja visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, kuriems suėjo 21 metai, kitaip sakant, tiek kandidatuojant į Seimo atstovus, tiek juos rankant buvo garantuota visiška lyčių lygybė. Taigi rinkimų demokratiškumu jauna Lietuvos valstybė pralenkė JAV, kuriose rinkimų teisė moterims buvo suteikta tik 1920 metais, nekalbant jau apie Prancūziją, kurioje lygias teises rinkti ir būti renkamoms moterys įgijo tik 1945-aisiais.

Nenorėdamos prarasti nė vieno rinkėjo, dauguma iš rinkimuose dalyvavusių trisdešimties partijų savo sąrašuose surado vietos ir moterims. Tačiau daugelis joms, greičiausiai, skyrė tik simbolinį vaidmenį. Viena, kandidačių buvo ne tiek jau daug - rinkimuose kandidatavo 869 vyrai ir tik 30 moterų. Antra, moterys patekdavo tik į antrąjį sąrašo dešimtuką, geriausiu atveju - į antrąjį penketuką. Vienintelė išimtis buvo Socialistų liaudininkų demokratų ir Valstiečių sąjungos blokas, įrašęs jau minėtą G.Petkevičaitę pirmą ir taip garantuodamas jai vietą Seime.

Tokią daugumos partijų poziciją nesunku paaiškinti - paprasti rinkėjai, ypač kaimo žmonės, buvo daug konservatyvesni už moters lygybę rinkimuose įteisinusius Valstybės tarybos vyrus, tad pernelyg didelis moterų skaičius partijų sąrašuose galėjo padaryti meškos paslaugą. Tai liudija ir vėliau atsiminimuose apie rinkimų kampaniją parašyti tuomečio krikdemų lyderio Mykolo Krupavičiaus žodžiai: "Kaimo gyventojai, nepratę viešumoje matyti moterų, nustebę žiūrėjo į kalbėtoją ir susidomėję klausėsi jos žodžių."

Tačiau net ir nelabai gausiam rinkimų sąrašuose moterų būriui, galima sakyti, pasisekė: jos gavo 8 vietas iš 150-ies, kas sudarė 5,3 proc. visų išrinktų Seimo narių. Lietuva ir tąsyk pasirodė kur kas mažiau konservatyvi už Lenkiją, kurios Steigiamajame Seime moterų dalis tesudarė vos 1,38 procento.

Be valstiečių liaudininkų 47 metų F.Bortkevičienės ir 49 metų G.Petkevičaitės, į Seimą buvo išrinktos šešios krikdemų atstovės - Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Emilija Spūdaitė-Gvildienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Salomėja Stakauskaitė, Morta Lukošytė ir Veronika Mackevičiūtė. Dauguma šios frakcijos narių buvo jaunos, nė trisdešimties neturinčios mokytojos.

Įdomu tai, kad pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio pradžia sukėlė sensaciją spaudos puslapiuose, mat visas parlamento prezidiumas trumpam atsidūrė moterų rankose. Žinoma, galima sakyti, kad taip lėmė rinkimų rezultatai ir išrinktųjų Seimo atstovių amžius, tačiau yra ir kur kas įdomesnių šios istorijos versijų. Pagal seną parlamentinės demokratijos tradiciją pradėti pirmąjį posėdį ir jam pirmininkauti iki Seimo pirmininko rinkimų turėjo būti patikėta vyriausiam Seimo nariui. Vyriausia iš visų esančių salėje pasirodė esanti G.Petkevičaitė.

"Laiminga esu galėdama paskelbti Seimo atidarymą kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja ir kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamą teisių sulyginimą", - tokie buvo pirmieji šios žymios moterų teisių gynėjos žodžiai. Tačiau tai dar buvo ne viskas. Mat posėdžio sekretoriumi reikėjo paskirti jauniausią Seimo narį. Jauniausia pasirodė esanti 24 metų O.Muraškaitė.

Tačiau įdomiausia, kad šios abi moterys iš tikrųjų negalėjo nei pirmininkauti, nei sekretoriauti istoriniame posėdyje. Mat vyriausias Seimo narys iš tiesų buvo 61 metų Žydų frakcijos narys Simonas Rozenbaumas. Tačiau šis beveik nemokėjo lietuvių kalbos ir, galbūt bijodamas konfūzo, pirmajame posėdyje nepasirodė. O posėdžio sekretoriumi turėjo būti skiriamas už O.Muraškaitę jaunesnis karininkas Antanas Matukaitis. Tačiau, kviesdamas užimti sekretoriaus vietą, tuomet dar prezidento pareigas ėjęs Antanas Smetona jo pavardę paprasčiausiai nutylėjo. Kodėl - belieka spėlioti. Galbūt A.Smetona nenorėjo, kad moters pirmininkaujamam Seimui sekretoriautų vyras ir dar karininkas? O galbūt taip buvęs Valstybės tarybos pirmininkas atlygino moterims už jų politinių teisių ignoravimą Didžiajame Vilniaus ir Petrapilio Rusijos lietuvių seimuose bei pačioje taryboje? Šiaip ar taip, moterų valdžia tą dieną truko neilgai - tik kol posėdyje Seimo pirmininku buvo išrinktas Vasario 16-osios Akto signataras, krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis.

x

"Pikti liežuviai visaip tyčiojosi iš to "bobiško Seimo" - vėliau atsiminimuose rašys Steigiamojo Seimo atstovas liaudininkas Konstantas Žukas. Tiesa tai ar ne, tenka pripažinti viena - su aštuoniomis atstovėmis Steigiamasis Seimas buvo pats moteriškiausias tarpukario metais. Ypač ryški buvo šešių krikščionių demokračių grupė, dar vadinta krikdemų frakcija, nors formaliai nuo krikščioniškųjų partijų bloko ji niekada nebuvo atsiskyrusi. Kita vertus, svarbiais visoms moterims klausimais krikščionės demokratės dažniausiai eidavo išvien su dviem savo kolegėmis, sėdėjusiomis kairiajame sparne.

Sunki kova už lygiateisiškumą

Reikia pažymėti, kad, būdamos vyrų šešėlyje, Seimo moterys ne taip jau aktyviai dalyvaudavo plenarinių posėdžių diskusijose ir mieliau dirbo Švietimo, Sveikatos, Darbo ir Socialinės apsaugos, Bibliotekos ir Konstitucijos komisijose, rengdamos ir siūlydamos įstatymų projektus. Jų siūlomi įstatymai ir jų pataisos neretai tapdavo viso Seimo sprendimais. Moterims rūpėjo ne tik jų teisės, bet ir šeimos, moters uždarbio bei jaunimo švietimo klausimai.

Iš Seimo anksti pasitraukus G.Petkevičaitei, bene ryškiausiai parlamente buvo matoma krikdemų atstovė M.Galdikienė. Apie šią moterų teisių, šeimos institucijos ir blaivybės gynėją telkėsi visos Seimo atstovės. 1922 metų pavasarį, svarstant Lietuvos pirmosios Konstitucijos projektą, krikščionių demokratų frakcijos atstovė M.Galdikienė atkreipė dėmesį į tai, kad jame nieko nesakoma apie šeimą kaip valstybės branduolį. Tarp kitų pagrindinio įstatymo trūkumų politikė nurodė ir nepakankamą dėmesį moterų lygybei, našlaičių ir ligonių globai. Sekdama M.Galdikienės pavyzdžiu, kita Seimo narė M.Lukošytė piktinosi Konstitucijos projekto nuostata, teigiančia, kad šalies teritorijos gynyboje privalo dalyvauti visi jos piliečiai vyrai. Į šią pastabą Seimo vyrai mielai atsižvelgė - vėliau Konstitucijoje buvo įrašyta, kad valstybės gynime dalyvauja visi piliečiai.

Steigiamajame Seime moterys rodė ir kitas iniciatyvas, teikdamos "Taisyklių skirti stipendijoms einantiems aukštąjį mokslą pakeitimo", "Mergaičių namų ruošos mokyklos", "Atlyginimo mokytojams" įstatymų projektus. Tačiau kai kurios iniciatyvos ne visada buvo sėkmingos. Tarkime, ne visai gerai sekėsi sulyginti turtines ir civilines moterų ir vyrų teises. Nors visos Steigiamojo Seimo frakcijos pritarė moterų pateiktam Civilinių teisių sulyginimo įstatymo projektui, iš esmės keičiančiam moterų ekonominę padėtį šeimoje ir visuomenėje turtiniu požiūriu, 1922 metais priimtame galutiniame įstatymo variante visiška lyčių lygybė taip ir nebuvo įteisinta. Niekas nepanaikino ir nuo 1836 galiojančios santuokos įstatymo nuostatų, pagal kurias moteris turėjo gyventi kartu su vyru ir ten, kur jam patinka. 1922 metų įstatyme liko ir toks straipsnis: "žmona turi klausyti savo vyro, šeimos galvos, mylėti jį, gerbti, būti neribotai paklusniai jam, stengtis visaip jam įtikti ir būti prisirišusiai kaip namų šeimininkė".

Dar prasčiau moterims sekėsi kovoti su girtuoklyste. Krikščionių demokračių grupės pastangos įstatymu uždrausti arba bent normuoti svaigiųjų gėrimų pardavimą, susidūrė su atkakliu visų frakcijų vyrų pasipriešinimu. Projekto kritikai teigė, kad toks įstatymas nesumažins alkoholio vartojimo, paskatins naminės gamybą, galiausiai - bus žalingas šalies ekonomikai. Taigi įstatymo projektas buvo atmestas.

Savo pozicijas moterys gynė ir vėlesniuose parlamentuose, tačiau jų svoris įstatymų leidyboje jau buvo gerokai mažesnis. Labai trumpai veikusiame Pirmajame Seime moterys beveik nespėjo pasireikšti. Antrajame, krikdemų dominuojamame Seime moterų jau tebuvo tik 3,08 proc. - mat šį kartą partijos pasiūlė kur kas mažiau kandidačių, dažniausiai apsiribodamos tik ankstesniojo Seimo narėmis. Moterys net ėmė svarstyti, kad kituose rinkimuose reikėtų nebepasitikėti partijomis ir pačioms kelti savo atstoves. Tačiau šis sumanymas iš esmės nebuvo įgyvendintas - Lietuvos krikščionių moterų draugija, užuot kėlusi savo kandidates 1926 metais vykusiuose Seimo rinkimuose vėl pateko į bendrą krikdemų katilą. Atrodo, kad kitų partijų atstovams krikščionės moterys kėlė nemažai rūpesčių, nes joms politinę reklamą darė Bažnyčia. Bet buvo siūlančių panaikinti įstatymą, leidžiantį moterims balsuoti. "Kas tokį pirmiausia sumanė įvesti? Dabar su tom bobom daugiausia yra bėdos. Joms Lietuvos gyvenimas visai nerūpi. Jos balsuoja ir kunigėlio klauso", - laiške LVLS CK rašė kažkoks J.Jankauskas iš Veiverių. Vis dėlto į Trečiąjį Seimą pateko keturios moterys - procentine išraiška tai buvo daugiau, nei ankstesniame Seime.

Jau minėtas mėginimas pasiūlyti moterį į valstybės prezidento postą buvo paskutinysis dailiosios lyties atstovių demaršas didžiojoje politikoje. Po 1926 metų gruodžio perversmo tautininkai Trečiąjį Seimą išvaikė. Patekti į 1936 metais rinktą Ketvirtąjį Seimą moterys beveik neturėjo galimybių: partinių sąrašų juose nebebuvo, o kandidatus galėjo kelti tik apskričių ir miestų savivaldybių tarybos, kuriose moterys savo atstovių beveik neturėjo. Nors moterims Šiauliuose pavyko prastumti 39 metų ūkininkės, aktyvios visuomenininkės skautės ir šaulės E.Klupšienės kandidatūrą, ji pagal gautų balsų skaičių buvo trečia ir į Seimą nepateko. Nieko nepadėjo ir protestai dėl galimo rinkimų rezultatų klastojimo. Tiesą sakant - jie ir nebuvo svarstyti. To meto valdžios vyrų požiūrį geriausiai atspindi teisingumo ministro Stasio Šilingo atsakymas į skundą: "Ar mūsų moterys yra tiek subrendusios, kad galėtų imtis tokios didelės atsakomybės ir atsispirti svetimoms įtakoms, kurios šiais laikais savo gudriais metodais gali palenkti ir tvirtai nusistačiusias asmenybes, nekalbant jau apie moteris."

Taigi parlamentinės demokratijos saulėlydis Lietuvoje atėmė iš moterų bet kokias viltis dalyvauti sprendžiant svarbiausius valstybės klausimus. Tačiau tai, kad šiandien kas penkta Seimo narė yra moteris, kad jos sudaro net 70 proc. visų valstybės tarnautojų ir 40 proc. visų valstybės įstaigų vadovų, pagaliau tai, kad Lietuva šiandien išsirinko moterį prezidentę, yra ir neabejotinas ano meto pirmųjų politikių nuopelnas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"