TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūšiai be šūvių

2013 08 09 6:00
Lietuvos kariuomenės vadas brigados generolas S.Raštikis (centre) Berlyno geležinkelio stotyje prieš A. Hitlerio 50-mečio minėjimą. Kairėje – SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris. 1939 m. balandis. LCVA nuotrauka

1941 metų rugpjūčio 5 dieną išvaikiusi Birželio sukilimo dalyvių suformuotą Lietuvos laikinąją vyriausybę, vokiečių civilinė valdžia pati davė pradžią antinaciniam lietuvių pogrindžiui.

Šeštoji SSRS ir Vokietijos karo savaitė lietuviams buvo itin liūdna. Viltys, kad Lietuvą okupavus naciams pavyks išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, žlugo galutinai. Vokiečiams įvedus savo civilinį valdymą ir išvaikius Birželio sukilimo dienomis pradėjusią veikti Laikinąją vyriausybę, o vėliau - uždarius ir ją suformavusį Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF), iliuzijų dėl hitlerininkų kėslų nebeliko - Lietuvos valstybės daugiau nebebus. Beliko susitaikyti, bendradarbiauti, arba priešintis.

Kodėl vieni Laikinosios vyriausybės nariai prisidėjo prie antinacinės rezistencijos, o kiti sutiko tapti bebalsiais vokiečių "patarėjais". Kaip formavosi lietuviškas antinacinis pogrindis? Kodėl jo nariai, kovodami prieš hitlerininkus, vengė sabotažo ar ginkluotų susirėmimų ir apsiribojo tik agitacija bei okupantų potvarkių ignoravimu? Kokią įtaką antinacinės organizacijos turėjo vėlesnei antisovietinei rezistencijai?

Laikinosios vyriausybės vadovas J.Ambrazevičius./1941 m. LCVA nuotrauka

Suverenumo iliuzijos

Prieš atsakydami į šiuos klausimus, peržvelkime 42 pirmosios karo vasaros dienas. Laikinoji vyriausybė susikūrė Birželio sukilimo dienomis, jau prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, tačiau vokiečių kariuomenei dar nepasiekus Kauno. Sukilimą organizavo ir Laikinąją vyriausybę formavo LAF, kurį dar 1940 metų rudenį Berlyne įsteigė pabėgėliai iš Lietuvos. Pradėję sukilimą ir paskelbę atkuriantys nepriklausomą Lietuvą LAF aktyvistai tikėjosi pastatyti vokiečius prieš įvykusį faktą ir manė, kad hitlerininkai su juo skaitysis.

Tačiau nei sukilimas, nei vyriausybė naciams įspūdžio nepadarė. Nuo pirmos jų pasirodymo Kaune dienos ministrų kabinetas buvo tyliai ignoruojamas, o premjeru paskirtam LAF įkūrėjui Kaziui Škirpai net neleista išvykti iš Berlyno, tad šias pareigas teko eiti Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui.

Birželio 24-ąją į pirmąjį posėdį susirinkę Laikinosios vyriausybės ministrai nežinojo, kad prie Kauno artėjantys vokiečių 16-osios armijos daliniai jau turi štabo įsakymą, nurodantį, kad Laikinoji vyriausybė įkurta be vokiečių valdžios žinios, todėl bet kokiu būdu ją remti draudžiama. Visos karinės vadovybės įstaigos privalančios „susilaikyti nuo bet kokio kišimosi į klausimus, kurių išsprendimas rezervuotas politinės vadovybės kompetencijai.“ Taigi, naciai šį ministrų kabinetą pakentė tik tol, kol okupuotoje Lietuvoje nebuvo suformuota vokiška civilinė valdžia.

Būdų, kaip be triukšmo perimti Lietuvos civilinį valdymą, Berlynas pradėjo ieškoti birželio pabaigoje. Pradžioje nutarta įgaliotiniu Lietuvai paskirti iš ten kilusį, bet dabar Vokietijoje gyvenantį asmenį. Tinkamiausia vokiečiams pasirodė buvusio kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio kandidatūra.

Birželio 28 dieną generolas, lydimas SS majoro dr. Heinzo Graefe's buvo atskraidintas į Kauną. SS karininko misija - pasinaudojant S.Raštikiu likviduoti Laikinąją vyriausybę. Tačiau tai padaryti pasirodė ne taip paprasta. Sužinojęs, kad yra paskirtas šios vyriausybės krašto apsaugos ministru, generolas kategoriškai atsisakė tarpininkauti dėl kabineto paleidimo. Tuomet vokiečiai griebėsi intrigų.

SD agentai užmezgė ryšius su kai kuriais Augustino Voldemaro šalininkais ir pakišo jiems idėją organizuoti Lietuvos nacionalistų partiją (LNP). Ši turėjusi perimti valdžią į savo rankas ir paskelbti Lietuvos prisijungimą prie Vokietijos. Naktį į liepos 25-ąją buvo užimtas LAF štabas ir suimtas jo įgaliotasis atstovas Leonas Prapuolenis. Tačiau apie vidurdienį voldemarininkai gavo vokiečių karinės vadovybės nurodymą LAF vadą paleisti ir sugrąžinti viską į iki „perversmo“ buvusią padėtį. Tai buvo didelė staigmena pučistams, taip ir nesupratusiems, kuo gi jie neįtiko vokiečiams.

Tokio okupantų sprendimo priežastis buvo paprasta. Kol voldemarininkai trypčiojo, Adolfas Hitleris liepos 17 dieną įkūrė ministeriją Rytų okupuotoms sritims. Jos ministru paskirtas Alfredas Rosenbergas, Ostlando Reicho komisaru - Hinrichas Lohse, o Lietuvos generaliniu komisaru - dr. Adrianas von Rentelnas. Pastarasis netrukus pasirašė įsakymą, kuriuo paskelbė perimąs Lietuvos civilinį administravimą ir nuo rugpjūčio 5-osios atleidžiąs iš pareigų Laikinosios vyriausybės narius. Kabineto nariams nebeliko nieko kita, kaip tik susirinkti į paskutinį posėdį.

Jame kabineto nariai konstatavo: Vyriausybei buvo patikėta ginti Lietuvos suverenumą ir per šešias savo veiklos savaites ji darė viską, kas įmanoma, kad nepriklausoma valstybė būtų atkurta. Kita vertus, nuo pat vyriausybės darbo pradžios vokiečiai buvę priešiški Lietuvos suverenumui, o vėliau ėmė kurti vyriausybei kliūtis, kurstyti prieš ją įvairias politines grupes, savavališkai spręsti kai kurių krašto tautinių mažumų (konkrečiai žydų) klausimą ir tų sprendimų būdai buvę visiškai nesuderinami su lietuvių tautos tradicijomis ir įsitikinimais. Galiausiai, vokiečių civilinės valdžios įvedimas ir generalinio komisaro pareiškimas, kad Laikinosios vyriausybės darbas esąs baigtas, daro tolesnį kabineto veikimą fiziškai nebeįmanomą. Todėl Vyriausybė konstatuoja, kad jos veikla stabdoma prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią.

Po posėdžio Laikinosios vyriausybės nariai surizikavo padaryti ir paskutinį demaršą. Visi ministrai, lydimi nemažo būrio kauniečių, patraukė į Karo muziejaus sodelį, kur tylėdami padėjo vainiką prie Nežinomojo kareivio kapo ir paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Vokiečiai šiai demonstracijai netrukdė - net leido fotografuoti, tačiau visas juostas tuoj pat konfiskavo. Naciams aiškiai nesinorėjo, kad šis faktas būtų kaip nors užfiksuotas. Matyt, dėl tos pačios priežasties A. von Rentelnas į Laikinosios vyriausybės narių rugpjūčio 9-osios raštą, kuriame nurodomos kabineto išsiskirstymo priežastys, atsakė ne raštu, o tik žodžiu, perduodamas, kad tokį dokumentą laiko atsisakymu bendradarbiauti.

Laikinosios vyriausybės panaikinimas ir vokiškos civilinės valdžios įvedimas sukėlė didelį lietuvių pasipiktinimą. "Jei Lietuvos turto grobimas buvo toleruojamas kaip neišvengiami karo padariniai, tai pasikėsinimas į Lietuvos nepriklausomybę (...) sunaikino tarp lietuvių bet kokias simpatijas vokiečiams", - prisiminimų knygoje "Vienų vieni" rašė J.Ambrazevičius-Brazaitis.

Buvęs Laikinosios vyriausybės vadovas prisimena, kad tuo metu dar viešai veikęs LAF "jautėsi įpareigotas kelti balsą prieš civilfervaltungą. Parašė memorandumą, skirtą Hitleriui, Ribbentropui, feldmaršalui Keiteliui. Jį įteikė rugs. 20 per feldkomendantūrą". Dokumente reiškiamas nusivylimas vokiečių "teritorine ekspansija Lietuvos sąskaita", siūloma pripažinti tolesnį Lietuvos valstybės egzistavimą ir leisti, kad kraštui vadovautų sava vyriausybė. Atsakymo ilgai laukti neteko: generalinio komisaro įsakymu rugsėjo 26-ąją LAF buvo išvaikytas, jo turtas konfiskuotas, o organizacijos įgaliotinis L.Prapuolenis atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje.

Likvidavus LAF liko veikti vienintelė legali lietuviška politinė organizacija - provokiškoji LNP, bet ir jos dienos buvo suskaičiuotos. Lapkričio mėnesį LNP dar parengė "Pro memoria" Reicho vadovybei, kuriame iš esmės pakartojo LAF memorandumo nuostatas: lietuviai mano, kad tiesioginis Reicho valdymas krašte nėra būtinas, ir tikisi, kad Lietuvai bus leista atkurti suverenitetą. Netrukus A.Rosenbergas nusiuntė Ostlando Reicho komisarui H.Lohsei slaptą raštą, kuriame nurodė, kad bet kokios politinės partijos buvimas okupuotuose kraštuose nėra priimtinas. Gruodžio 17 dieną LNP buvo uždrausta.

Reicho komisaras Lietuvai A.von Rentelnas (centre). Už jo civiliais drabužiais – generalinis tarėjas P.Kubiliūnas./Infocenters.co.il nuotrauka

Bebalsiai tarėjai

Taigi, 1941-ųjų rudenį tiek Laikinosios vyriausybės ministrai, tiek lietuviškų organizacijų nariai atsidūrė kryžkelėje. Pasirinkimas buvo nedidelis - arba trauktis į pogrindį ir toliau kovoti už nepriklausomybę, arba bendradarbiauti su naciais ir pamėginti bent kiek sušvelninti okupantų smūgius Lietuvos žmonėms. Ateities įvykiai parodė, kad pastarasis kelias veda į aklavietę.

Išvaikęs Laikinąją vyriausybę, A.von Rentelnas visiems buvusio kabineto nariams pasiūlė tarėjų pareigas. Formaliai jos nariai turėjo patariamąjį balsą, tačiau faktiškai tarėjai buvo reikalingi tik kaip vokiečių civilinės valdžios sprendimų vykdytojai. Tad nenuostabu, kad labai greitai įtampa tarp vokiško komisariato ir tarėjų išaugo tiek, jog negalėjo nesibaigti tragiškai.

Buvęs Laikinosios vyriausybės vadovas A.von Rentelno pasiūlymo tapti jo generaliniu tarėju iš karto mandagiai atsisakė, tvirtindamas, kad pasitarnauti Vokietijos žygiui prieš bolševizmą dauguma jo vyriausybės narių gali tik esant nepriklausomai Lietuvos valstybei. „Kai Didžiojo Reicho vadovybė nerado galima tuo tarpu tos nepriklausomybės pripažinti, aš nematau, kad tarėjo pareigose būtų galima sulaukti iš tautos tokio milžiniško pritarimo, su kokiu buvo sutikta nepriklausomos valstybės vyriausybė. Dėl to aš negaliu prisiimti tų atsakingų prieš Tamstą pareigų“, - sakoma J.Ambrazevičiaus-Brazaičio laiške.

Tuomet į generalinio tarėjo pareigas buvo paskirtas generolas Petras Kubiliūnas. Kaip teigia J.Ambrazevičius-Brazaitis, buvęs nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadas naciams pasirodė tinkamas, nes jo "valią ir atsparumą buvo palaužę kalėjimų laikai - 1934 kalėjime dėl perversmo A.Voldemaro naudai, 1941 bolševikų kalėjime".

Generalinio komisariato tarėjais sutiko būti ir trys buvę Laikinosios vyriausybės nariai - finansų ministras Jonas Matulionis, teisingumo ministras Mečislovas Mackevičius ir žemės ūkio ministras Balys Vitkus. Vidaus reikalų ministras Juozas Narakas paskirtas vidaus reikalų tarėjo pavaduotoju. Kitus tarėjų postus užėmė "lito tėvu" tituluojamas profesorius Vladas Jurgutis, vienas iš LNP kūrėjų kalbininkas Pranas Germantas ir kiti mažiau žinomi veikėjai.

Kaip prisiminimuose rašo J.Ambrazevičius-Brazaitis, civilinė vokiečių valdžia darė viską, kad tarėjai būtų tik nacių komisaro valios vykdytojai ir neturėtų galimybės reikšti savo nuomonės. A.von Rentelnas iš karto užkirto kelią sudaryti tarėjų kolegiją, taip apribodamas šių pareigūnų galimybę formaliai bendrauti tarpusavyje. Nepaisydami to, tarėjai vis dėlto derino pozicijas ir mėgindavo pareikšti komisariatui kolektyvinę nuomonę.

Tačiau jos niekas nepaisė. "Jei tarėjas pareikšdavo skirtingą nuomonę, tai komisariato sekretorius užprotokoluodavo vokiečių tezę kaip bendrai sutartą ir abipusiškai priimtą. Tarėjas, gavęs protokolo nuorašą, galėjo stebėtis ir tylėti, energingesnis - protestuoti. Bet protestas vedė į tai, kad geruoju atveju tarėjui buvo atidaromos durys išeiti", - prisimena J.Ambrazevičius-Brazaitis.

Vis dėlto blogesnių atvejų būta kur kas daugiau. Daugelis tarėjų, suprasdami, kad jų nuomonė niekam nerūpi, tiesiog tyliai sabotavo vokiečių potvarkius. Bene aktyviausiai veikė švietimo tarėjas P.Germantas, kuriam, kaip rašo J.Ambrazevičius-Brazaitis, "pasisekė išlaikyti beveik ištisai, ką mokyklų srity buvo sukūrusi Laikinoji vyriausybė". Net ir uolusis okupantų valios vykdytojas darbo ir socialinių reikalų tarėjas Juozas Paukštys atsisakė pasirašyti nacių potvarkį dėl 100 tūkst. darbininkų išvežimo į Vokietiją, motyvuodamas tuo, kad tokio skaičiaus žmonių Lietuvoje surinkti neįmanoma. Tiesa, toks demaršas nedaug padėjo - užsispyręs tarėjas buvo išgrūstas neribotų atostogų, o potvarkis buvo pakištas pasirašyti labiau sukalbamam lietuvių valdininkui.

Įtampa tarp vokiečių komisariato ir lietuvių tarėjų viršūnę pasiekė 1943-iųjų kovą, žlungant sumanymui įkurti lietuvišką SS legioną. "Tokie tarėjai, kurie lenda su savo kvailais projektais ir sumanymais, man nereikalingi. Man reikia tarėjų, kurie uoliai vykdytų fiurerio valią“, - tokius žodžius prieš rengiant vokiečių valdžios ir lietuvių inteligentų pasitarimą dėl legiono formavimo P.Kubiliūnui išrėkė A.von Rentelnas. Labai greitai paaiškėjo šio nacių valdininko žodžių prasmė: tarėjai V.Jurgutis, M.Mackevičius, J.Narakas, P.Germantas ir S.Puodžius atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Pastarieji trys iš ten nebegrįžo.

Po metų likę savo postuose tarėjai priėmė vokiečių pasiūlytas sąlygas, pagal kurias Lietuvos karinius dalinius buvo numatyta siųsti į Rytų frontą, o P.Kubiliūnas 1944 mrtų birželio 10-ąją išleido potvarkį „Dėl šaukimo karo tarnybon“. Tiesa, matydami, kad vokiečiai Lietuvoje šeimininkaus nebeilgai, lietuviai į šiuos potvarkius nekreipė dėmesio. Vis dėlto tokie tarėjų sprendimai parodė, kad mėginimai kolaboravimu sušvelninti nacių okupaciją patyrė visišką fiasko.

Laikinosios vyriausybės nariai posėdžių kambaryje.LCVA nuotrauka

Žodžiai vietoj ginklų

O dabar pasižiūrėkime, kur vedė pogrindžio kelias, kurį pasirinko dauguma likviduotų lietuviškų organizacijų narių. Jau rugsėjo mėnesį tapo aišku, kad vieningo tautinės rezistencijos sąjūdžio bent jau kol kas būti negali. Paskutinių viešai veikusių organizacijų - krikščionių demokratų LAF ir nacionalistų LNP pozicijos buvo tiek skirtingos, kad jų aktyvistai negalėjo dirbti išvien. Juolab kad provokišką orientaciją deklaravusi LNP dar visai neseniai pati mėgino išvaikyti LAF ir jo suformuotą Laikinąją vyriausybę.

O ir pačiame LAF ėmė formuotis skirtingos srovės: katalikai ir ateitininkai būrėsi į Lietuvių frontą (LF), liberalai - į Laisvės kovotojų sąjungą (LKS), kairieji telkėsi apie 1942-aisiais pradėtą leisti pogrindinį laikraštį "Nepriklausoma Lietuva", o jaunesnieji Lietuvos kariuomenės karininkai - į Lietuvos laisvės armiją (LLA).

Bene nuosekliausiai LAF tradicijas mėgino išlaikyti buvę jo veikėjai, kildinę save iš vadinamosios "36-ųjų generacijos" - moderniųjų krikščionių intelektualų judėjimo, kurio ryškiausios žvaigždės buvo filosofas Antanas Maceina, istorikas Zenonas Ivinskis, žurnalistas Juozas Keliuotis ir pats Laikinosios vyriausybės vadovas J.Ambrazevičius-Brazaitis.

Būtent jis ir tapo naujosios organizacijos vadu. J.Ambrazevičiaus-Brazaičio pavaduotoju buvo išrinktas buvęs Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis, tarp kitų LF organizacijų buvo ir jau minėtas A.Maceina bei Z.Ivinskis, kiti žymūs kultūros bei politikos veikėjai.

LF sudarė du skyriai - karinis ir politinis-informacinis. Pastarasis 1942-aisiais pradėjo leisti "Lietuvių fronto biuletenį", o 1943-iųjų sausį Kaune išėjo pirmasis pogrindinio laikraščio "Į Laisvę" numeris. LF leidiniuose buvo spausdinami ne tik prieš vokiečius nukreipti atsišaukimai ar programiniai organizacijos dokumentai, bet ir pranešimai iš vokiečių civilinei valdžiai dirbančių tarėjų posėdžių. Be abejo, tokios žinios LF aktyvistus galėjo pasiekti tik iš pirminio šaltinio, kitaip sakant - iš pačių tarėjų. To negalėjo nežinoti ir vokiečiai. Istorikas Arūnas Bubnys knygoje "Lietuvių antinacinė rezistencija 1941-1944 m." pateikia gestapo informatoriaus pranešimą, kuriame sakoma, kad "tokias stenografuotas žinias duoda Tarėjas Matulionis". Kitame pranešime nurodoma ir LF leidinių dauginimo vieta - Daukanto gatvėje, Kaune, Ūkio rūmai.

Nors gestapui 1944 metų gegužę ir pavyko suimti pagrindinį "Į Laisvę" ekspeditorių Vytautą Svilą, šiam pasisekė pabėgti. Nei spaustuvės, nei laikraščio leidėjų vokiečiai taip ir neaptiko, tuo tarpu tų pačių metų vasarą "Į Laisvę" jau pasiekdavo ir patį Berlyną.

Nepavyko gestapininkams sunaikinti ir karinio LF padalinio - "Kęstučio" organizacijos, kuri ruošėsi ginkluotai kovai už nepriklausomybę. Tiesa, kovoti rengtasi ne tiek su vokiečiais, kiek su sugrįžtančiais bolševikais. Daugelis "Kęstučio" narių, persiritus frontui, iš tiesų stojo į partizaninį karą su sovietais. Tarp jų buvo ir garsusis pokario kovotojas Juozas Lukša-Daumantas.

Tuo tarpu dauguma LF vadovybės narių, artėjant frontui, nutarė laikinai pasitraukti į Vakarus. "Vidinis balsas ne vienam sakė, jog išsiskiriame ilgam, ar net ant visados", - sakoma minėtoje A.Bubnio knygoje skelbiamuose Lietuvoje likusio ir sovietinius lagerius bei tremtis perėjusio LF aktyvisto Povilo Šilo prisiminimuose.

Kaip jau minėjome, liberalių pažiūrų LAF veikėjai tuoj po jo likvidavimo pradėjo veikti kaip savarankiška pogrindžio organizacija - Laisvės kovotojų sąjunga. Tiesa, LKS susikūrė dar 1940 metų gruodžio pabaigoje kaip antisovietinio pasipriešinimo sąjūdis, tačiau 1941-ųjų balandį, laukiant SSRS ir Vokietijos karo, ji įsiliejo į kur kas geriau organizuotą LAF. Išvaikius Laikinąją vyriausybę, LKS vėl nutarė veikti savarankiškai.

Tokį sprendimą vienas iš LF veikėjų Algirdas Vokietaitis knygoje "Lietuviškoji rezistencija" aiškina tuo, kad "kai kurių LAF vadovų iliuzijos, paremtos Vokietijos faktoriumi ir jo "karo laimei" susvyravus, turėjo visiškai subliūkšti. (...). Nauja antinacinė rezistencija turėjo visiškai išlaisvinti nuo kai kurių prieskonių (...), Laikinosios vyriausybės padarytų, ir todėl buvo reikalingas ne tik LKS atgimimas, bet gal ir paties LAF palaidojimas".

LKS, kaip ir LF, milžiniškas jėgas metė antinacinei propagandai. 1942 metų spalį pasirodė pirmasis šios organizacijos laikraščio "Laisvės kovotojas" numeris. Tačiau rotatoriumi spausdinto leidinio tiražas nebuvo pakankamas, tad gruodį laikraštį jau imta spausdinti vienoje legaliai veikusioje Kauno spaustuvėje. Bet 3500 egzempliorių tiražas leidėjams atrodė nedidelis, tad LKS aktyvistai ėmėsi "nusavinti" spaustuvėse ir sandėliuose buvusias mašinas bei šriftus. Galiausiai 1944 metų vasario 16-ąją "Laisvės kovotojas" išėjo 14 tūkst. vnt. tiražu, kuriuo galėjo pasigirti ne kiekvienas nepriklausomos Lietuvos laikais leistas laikraštis.

Be to, 1944-ųjų pradžioje pradėjo veikti ir LKS "Laisvosios Lietuvos radijas", kurio signalas, nors buvo prastokai girdimas pačioje Lietuvoje, pasiekdavo net Švediją ir kitas Skandinavijos šalis. Pasak A.Vokietaičio, tokios rūšies siųstuvas buvęs vienintelis nacių okupuotose Europos šalyse.

Visos gestapo pastangos aptikti ir likviduoti siųstuvą buvo bevaisės - nors jo agentams ir pavykdavo nustatyti apytikrę radijo stoties buvimo vietą, po trumpos transliacijos ji automobiliu nedelsiant buvo perkeliama kitur. Nieko nepadėjo ir elektros srovės nutraukimas atskiriems Kauno rajonams - kovotojai turėjo iš Kauno geležinkelio stoties pagrobtą generatorių, tad transliacijos nenutrūkdavo.

Vienas Birželio sukilimo organizatorių LAF įgaliotinis L.Prapuolenis 1941 m./LCVA nuotrauka

Vilko nasrai ar meškos nagai?

LKS, kaip ir LF, turėjo savo karines organizacijas ir rengėsi ginkluotai kovai. O ką jau kalbėti apie atsargos karininkų ir studentų įkurtą Lietuvos laisvės armiją, pasirengusią ginklu kovoti prieš bet kokį okupantą ir jau 1944-ųjų vasarą davusią pradžią ginkluotai antisovietinei rezistencijai.

Vis dėlto visame antinaciniame tautiniame pogrindyje aiškiai pastebime vieną bendrą bruožą - prieš vokiečius rezistentai kovojo tik agitacija, nesiimdami sabotažo, diversijų, jau nekalbant apie atvirus kovos veiksmus.

Šiandieniniam danui, olandui ar prancūzui tokia lietuvių taktika greičiausiai pasirodytų nesuprantama. Kodėl nacių pavergtoms Vakarų Europos tautoms aukojant šimtus tūkstančių gyvybių pasipriešinimo kovoje lietuviai laikėsi pasyvios taktikos, o ginklus nukreipė prieš antihitlerinės koalicijos narę Sovietų Sąjungą?

Atsakymą į šį klausimą galima rasti 1943 metų lapkritį išspausdintame "Lietuvių fronto biuletenyje": "Vokietija vis tiek sugrius, todėl Maskva yra ir pasilieka pirmasis lietuvių tautos priešas." Tam pritarė ir LAF oponentas A.Vokietaitis, prisiminimuose jis rašė: "Nebuvo ir negalėjo būti iliuzijų, kad Vokietijos sutriuškinimo atveju ir iš to susidarant begaliniam chaosui atsiskalaus pas mus kas nors kitas, kaip tas pats raudonasis tvanas."

Tuo tarpu Vakarų rezistentai kovojo su vieninteliu priešu - nacizmu. Jie gynė ne tik savo laisvę. Jie gynė visą civilizuotą Europą ir jautė jos moralinę ir fizinę paramą. Sprogdindami geležinkelius, leisdami nuo bėgių Vermachto karinius sąstatus, jie žinojo, kad kaunasi ne vieni. Kad tremtyje veikia jų vyriausybės, kurias pripažįsta demokratinės šalys. Ir kad bendromis jėgomis įveikus rudąjį marą, į jų šalis įžengs sąjungininkų kariuomenė, kuri nesikėsins į jų nepriklausomybę.

Turbūt čia ir glūdėjo didžioji lietuviškos rezistencijos drama. Kovoti prieš nacizmą, grasinusį sunaikinti Lietuvą ir lietuvių tautą neišvengiamai reikėjo. Tačiau bet kokia kova prieš jį artino raudonosios tironijos pergalę. Kad atlaikytume naujus viesulus, reikėjo taupyti jėgas, saugoti žmones, ūkį, kultūrą, kol vėl išauš laisvės diena.

Tuomet dar tikėtasi, kad tos dienos ilgai laukti neteks, kad Vakarų demokratijos, sutriuškinusios vieną tironiją, ilgai nepakęs kitos egzistavimo. Niekas tuomet nenumanė, kad visos šios viltys jau palaidotos Jaltoje ir Potsdame. Kad J.Ambrazevičiaus-Brazaičio žodžiais tariant, mes ir vėl likome "vienų vieni".

Vokiečių kareiviai žygiuoja Laisvės alėja Kaune. 1941 m. birželis./LCVA nuotrauka

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"