TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūšis prieš taikų atomą

2009 09 18 0:00
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio protesto akcija "Gyvybės žiedas" prie Ignalinos atominės elektrinės 1988 m. rusėjo 16-18 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos

1988 metų rugsėjo 17 dieną Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS) drauge su Lietuvos "žaliaisiais" surengė įspūdingą akciją: 5949 žmonės gyva grandine apjuosė Ignalinos atominę elektrinę (IAE), reikalaudami nutraukti jos trečiojo bloko statybą. Šis ekologinis žygis nužymėjo tam tikrą takoskyrą vis platesnį mastą įgaunančioje laisvės kovoje: padaręs galą trapiam taikiam sambūviui tarp Sąjūdžio ir Komunistų partijos, jis aiškiai atskyrė "suvereniteto" ir nepriklausomybės šalininkus.

"Geriau šiandien būti aktyviam, negu rytoj - radioaktyviam!" - tokio Sąjūdžio šūkio paraginti į Visaginą, tuomet dar vadintą Sniečkumi, susirinko maždaug 20 tūkst. žmonių. "AE - tautos pražūtis", "Taikiam atomui - ne", "Reikalaujame tarptautinės komisijos". Tokie ir panašūs šūkiai mirgėjo akcijos dalyvių plakatuose, skambėjo mitinguotojų kalbose. Šiandien, likus kiek daugiau nei trims mėnesiams iki IAE uždarymo ir vis garsiau skambant nuogąstavimams dėl išaugsiančios Lietuvos energetinės priklausomybės nuo Maskvos, tuometis siekis žūtbūt numarinti branduolinę jėgainę gali atrodyti keistai. Tačiau tada, praėjus vos porai metų nuo šiurpios Černobylio katastrofos, IAE negalėjo būti suvokiama kitaip, kaip kolonijinės Maskvos politikos ar net galimo tautos genocido įrankis.

Kita vertus, ekologiniai šūkiai buvo puiki dingstis kelti politinius reikalavimus ir pareikalauti iš tuomet Lietuvą dar valdžiusios Komunistų partijos aiškiai suformuluoti savo poziciją dėl Lietuvos suvereniteto, o vėliau - ir nepriklausomybės. "Sąjunginių žinybų diktatui - ne", "Suverenitetui - taip" - tokie rugsėjo 17-osios akcijos dalyvių kelti reikalavimai jau aiškiai nebetilpo į grynai gamtosauginius rėmus. Čia verta prisiminti, kad būtent "žaliosios" ar paminklosaugininkų organizacijos ir buvo tos pirmosios kregždės, atnešusios į Lietuvą Atgimimo pavasarį.

Žalieji pradeda ir laimi

Pirmosios tokios organizacijos oficialiai ir viešai prabilo dar 1987 metų pavasarį. Tuomet grupė paminklosaugininkų, mokslo įstaigų darbuotojų ir studentų susibūrė į "Santarvės" draugiją, vėliau pasivadinusią "Žemynos" vardu.

Ši neformali organizacija veikė kaip klubas, rengdavęs viešas diskusijas įvairiais visuomenę jaudinusiais klausimais, tarp jų - ir dėl IAE saugumo bei jos ateities. Panašiais principais veikė ir tais pačiais metais įsikūrusi "Talkos" draugija, didesnį dėmesį skyrusi kultūros bei istorijos paveldui išsaugoti. Šios organizacijos aktyvistai ragino padėti Vilniaus Žemutinę pilį ir Arkikatedros požemius tyrinėjusiems archeologams, rengė Kernavės piliakalnių tvarkymo talkas, protestavo prieš automagistralės per sostinės Rasų kapines tiesimą ir kitus tuometės valdžios projektus, keliančius grėsmę tautos istoriniam paveldui. Panašiai veikė ir Kaune įsikūręs "Atgajos" klubas.

Viešos diskusijos paminklosaugos ir ekologijos temomis tuomet negalėjo nesulaukti plataus atgarsio visuomenėje: Maskvos planai statyti naftos gręžinius Baltijos jūroje, centrinėms žinyboms pavaldžių įmonių teršiamas Nemunas kėlė susirūpinimą ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijos intelektualų sluoksniuose. Būtent pastarųjų pastangomis centrinėje spaudoje tuomet pasirodė publikacijų, įspėjančių apie Kuršių nerijai iškilusį pavojų.

1988 metų kovo mėnesį į ekologinį judėjimą įsitraukė ir nemažą svorį visuomenėje turėjusi Lietuvos rašytojų sąjunga, surengusi viešą krašto ekologinės padėties aptarimą. Šiame pokalbyje jau visiškai atvirai kalbėta apie tai, jog aplinkos tarša Lietuvoje pasiekė grėsmingą mastą: konstatuota dirvožemio erozija, užterštas vanduo, į atmosferą išmetamos nuodingos medžiagos, kurių koncentracija šalia kai kurių didelių įmonių 5-6 kartus viršija leistinas normas. Teigta, kad gigantiškos statybos ir pasenusios pramoninės technologijos, prastas ekologijos specialistų pasirengimas, lėšų aplinkosaugos projektams stygius kelia milžinišką pavojų ne tik žmonių sveikatai, bet ir tautos genofondui, mat kūdikių apsigimimai jau ima tapti įprastu reiškiniu.

Tačiau svarbiausia, kad nepolitinio žaliųjų judėjimo inicijuotose ir vis platesnį mastą įgaunančiose diskusijose buvo prieita prie visiškai logiškos išvados, bene pirmą kartą paskatinusios kelti ir politinius reikalavimus. Diskusijos dalyviai tąsyk priėmė rezoliuciją, konstatuojančią, kad gamybos plėtrą Lietuvoje galima vadinti kolonijiniu ūkininkavimo būdu, bei raginančią Lietuvos valdžią priešintis sąjunginių žinybų projektams, keliantiems grėsmę ekologinei padėčiai respublikoje.

Panaši padėtis buvo ir kituose Baltijos kraštuose, tad ekologinės visų respublikų organizacijos ėmėsi koordinuoti bei planuoti bendrus veiksmus. Ryškiausias tokios bendros veiklos pavyzdys buvo 1988-ųjų rugsėjo 3 dieną įvykusi akcija "Apkabinkime Baltiją", kuria norėta atkreipti dėmesį į katastrofišką Baltijos jūros ekologinę būklę. Tuomet "Atgajos" bei "Žemynos" klubų ir Sąjūdžio paraginti vien Lietuvos pajūryje rankomis susikibo maždaug 100 tūkst. žmonių. Verta pažymėti, kad surengti tokią akciją buvo ne taip paprasta - beveik visas Lietuvos pajūris, išskyrus kelis paplūdimius, laikytas griežtai saugoma pasienio zona, į kurią įžengti be specialaus leidimo buvo draudžiama.

Vis dėlto Sąjūdžio vadovybei pavyko įtikinti sovietų pasienio kariuomenės vadovybę akcijos dieną apribojimus atšaukti. Akcijos dalyviai galėjo ne tik laisvai vaikščioti visų pajūriu nuo Klaipėdos ir Šventosios, bet ir užsukti į kariniams miesteliams priskirtus pajūrio ruožus ar Palangoje įsikūrusį ir nuo pašaliečių akių stropiai saugotą vyriausybinį paplūdimį. Šis faktas aiškiai bylojo apie tai, kad, praėjus dviem metams nuo Michailo Gorbačiovo paskelbtos "perestroikos", geležinėje uždangoje ėmė atsirasti plyšių.

Savaime suprantama, kad po Černobylio katastrofos didžiausią siaubą Lietuvoje kėlė planai statyti trečiąjį IAE bloką, kuriame ketinta įrengti Černobylio tipo reaktorių. Juolab, kad plačioji visuomenė turėjo nedaug informacijos apie padėtį jau veikiančiuose jėgainės blokuose. Nei Sąjūdis, nei juo labiau ekologinės organizacijos savų informacijos kanalų beveik neturėjo - visą žiniasklaidą, išskyrus labai kuklius Sąjūdžio leidinius, tuomet dar tiesiogiai kontroliavo bei cenzūravo Komunistų partija ir oficialioji valdžia, nelabai uoliai skubėjusi vykdyti M.Gorbačiovo skelbiamą viešumo politiką.

Vis dėlto likus keliems mėnesiams iki Sniečkuje surengtos akcijos "Gyvybės žiedas" dienraštis "Komjaunimo tiesa" ryžosi išspausdinti Zigmo Vaišvilos straipsnių ciklą, kuriame buvo kalbama apie prastą IAE eksploatavimą ir dėl to gresiančius pavojus. Vėliau paaiškės, kad daugelio straipsniuose minimų dalykų nežinojo net patys jėgainės darbuotojai. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Virgilijus Čepaitis savo prisiminimų knygoje vėliau teigs, kad po šio straipsnių ciklo elektrinės darbuotojai ieškojo kontaktų su Sąjūdžiu ir buvo pasirengę informuoti apie bet kokį jėgainėje nutikusį incidentą. Greičiausiai taip į viešumą iškilo ir keli tą rudenį elektrinėje kilę gaisrai. Rugsėjo 5 dieną antrajame bloke išdega maždaug 3 metrai kontrolinių kabelių, įsijungusi automatinė apsaugos sistema bloką sustabdo. Kitą dieną - dar vienas gaisras. Vėl dega kabeliai ir prietaisai. Oficialioji žiniasklaida tyli.

LKP pereina į puolimą

Čia verta atkreipti dėmesį, kad per vieną dar vasarą vykusį Sąjūdžio mitingą tuometis LKP CK sekretorius Algirdas Brazauskas buvo pažadėjęs svarstyti trečiojo bloko statybos klausimą, o nuo rugpjūčio 1 dienos Respublikos Vyriausybė iš tiesų nutraukė jos finansavimą. Tačiau sąjunginės žinybos ir toliau pervedinėjo pinigus statybininkams, tad darbai vyko iki pat rugpjūčio 25-osios, kol Lietuvos ministrų taryba drauge su už atominę energetiką atsakingomis SSRS žinybomis nutarė statybą užkonservuoti ir tam sudarė specialią tarpžinybinę komisiją. Tačiau visuomenė apie tai žino nedaug - jokios informacijos apie komisijos veiklą ir apie konservavimo darbus nei spauda, nei radijas ir televizija neskelbia.

Rugsėjo 6 dienos vakare sušauktame LPS iniciatyvinės grupės išplėstiniame posėdyje po ilgų diskusijų nutariama kreiptis į Lietuvos ir kaimyninių respublikų piliečius, Respublikos Vyriausybę, Tarptautinę atominės energetikos agentūrą (TATENA) ir Jungtines Tautas, reikalaujant, kad IAE patikimumą įvertintų specialiai sudaryta tarptautinė komisija. Tą pačią dieną priimamas sprendimas prie jėgainės surengti protesto akciją "Gyvybės žiedas", kurios iniciatyvinę grupę pavedama sudaryti Z.Vaišvilai.

Toks sumanymas sukėlė rimtą nerimą iniciatyvą prarandančiai oficialiajai Lietuvos valdžiai.

Po trijų dienų LKP CK sekretorius A.Brazauskas ir ministrų tarybos pirmininkas Vytautas Sakalauskas susitikę su Iniciatyvinės grupės nariais mėgino atkalbėti nuo planuojamas akcijos. Sąjūdžio aktyvistams buvo pareikšta, kad avarijas IAE jau tiriančios net dvi komisijos, tad mitingas prie elektrinės ne tik supykdys Maskvą, bet ir priešiškai nuteiks rusakalbius Sniečkaus gyventojus. Beje, pastarąjį scenarijų kažkas aktyviai mėgino įgyvendinti: akcijos išvakarėse Sniečkuje buvo skleidžiami gandai, jog į miestą atvyksta lietuvių smogikai, kurie visus rusakalbius sumuš ar net išvarys juos iš namų ir iš miesto.

O kol kas oficialioji valdžia mėgina sutrukdyti akcijai ir imasi informacinės blokados - skelbti bet kokią informaciją apie būsimą "Gyvybės žiedą" jos kontroliuojamai žiniasklaidai griežtai uždraudžiama. Tačiau laikai jau buvo pasikeitę - apie pasirengimą akcijai informavo ne vien Vilniuje leidžiamos "Sąjūdžio žinios", bet ir "Amerikos balsas", kurio transliacijų M.Gorbačiovo "perestroikos" laikais jau niekas nebetrukdė.

Tuo tarpu spaudimas mitingo organizatoriams vis labiau didėjo. Rugsėjo 12 dieną į LKP CK biuro posėdį buvo iškviesti visi Komunistų partijai priklausę Iniciatyvinės grupės nariai: Antanas Buračas, Bronislovas Genzelis, Bronius Kuzmickas, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Jokūbas Minkevičius, Romualdas Ozolas, Vytautas Petkevičius ir Kazimiera Prunskienė. Čia Iniciatyvinė grupė be užuolankų buvo apkaltinta per dideliu savarankiškumu ir nenoru vykdyti partinės vadovybės nurodymus. Kitą dieną Vilniuje susirinkę rėmimo grupių atstovai iš visos Lietuvos sužinos, kad Ignalinos rajono Vykdomasis komitetas nutarė neduoti leidimo rengti akciją. Trauktis buvo per vėlu, tad susirinkusieji nutarė blogiausiu atveju prie elektrinės laikyti šv. Mišias, kurių uždrausti valdžia neturėjo teisės, mat religinės apeigos tuo metu jau buvo išbrauktos iš draudžiamų be leidimo organizuoti renginių sąrašo.

Pirmoji pergalė

Įtampa tarp Sąjūdžio ir okupuotos Lietuvos valdžios toliau augo. Tą patį vakarą televizijos žinių laidoje "Panorama" buvo paskelbtas ELTOS pranešimas, kuriame LKP CK biuras priminė, jog "persitvarkymas šalyje vyksta partijos iniciatyva ir jam vadovauja partija". Tolesnė pranešimo leksika ir jo tonas nedaug skyrėsi nuo Leonido Brežnevo laikų retorikos: pareiškusi, kad Sąjūdžio veikla "kelia respublikos darbo žmonių susirūpinimą", partinė vadovybė užsipuolė vienintelį jos nekontroliuojamą leidinį - kuklų keturių puslapių laikraštėlį "Sąjūdžio žinios". Pareiškime sakoma, kad "Sąjūdžio žinių" redakcinė kolegija leidžia savo puslapiuose šiurkščiai, įžeidžiamai užsipulti kai kuriuos partinius-tarybinius aktyvistus, neretai savo straipsniuose iškraipo realią padėtį respublikoje, sumenkina mūsų liaudies pasiektus socializmo kūrybos laimėjimus, kursto aistras, propaguoja abejotinas istorijos koncepcijas. Jo puslapiuose be jokių komentarų paskelbtas priešiškas Amerikos senatorių pareiškimas, daug kitos kurstytojiško, provokacinio pobūdžio medžiagos".

Ankstesniais laikais tokie vieši sovietinės valdžios pareiškimai nežadėdavo nieko gero: po jų paprastai prasidėdavo tylios represijos arba parodomieji teismai, kuriuos lydėdavo pasipiktinusių darbo žmonių reikalavimai duoti ryžtingą atkirtį "atskalūnams". Tačiau įsibėgėjusios "perestroikos" epochoje jie jau atrodė tarsi seni, nebeveikiantys užkeikimai.

Tad po kelių dienų valdžia nutarė pasitelkti sunkiąją artileriją: "Tiesoje" netrukus buvo paskelbtas interviu su KGB Lietuvos padalinio vadovu generolu Edmundu Eismuntu. Prisimindamas rugpjūčio pabaigoje įvykusį susitikimą su LPS Iniciatyvinės grupės nariais, sovietinio saugumo generolas be užuolankų apkaltino Sąjūdį antisovietine veikla: "Bendrų samprotavimų apie paramą persitvarkymui neužtenka. Neatsitiktinai mes gauname daug klausimų, už kokią Lietuvą kovoja Sąjūdis, kokiu keliu jis pasiryžęs žengti. Aiškūs akcentai padėtų išsklaidyti visas galimas abejones, atsijotų atsitiktinius pakeleivius bei labiau sutelktų bendraminčius. Eidamas kartu su Komunistų partija, Sąjūdis neturėtų drovėtis tai pabrėžti. Kas nesuprantama man, kaip komunistui ir valstybės saugumo darbuotojui, prasidėjus Sąjūdžio veiklai? Tai tiesioginis kai kurių Sąjūdžio dalyvių ryšys su "Amerikos balso" lietuviškųjų laidų redakcija. Kas tai - politinė trumparegystė ar toli siekianti akcija? Stebina glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos laisvės lygos ir kitomis antitarybinės pakraipos grupuotėmis." Tokius vyriausiojo sovietinės Lietuvos saugumiečio žodžius buvo galima suprasti ne vien kaip įspėjimą "Gyvybės žiedo" organizatoriams, bet ir kaip raginimą apsispręsti: arba jūs su mumis, arba - prieš mus.

Suprantama, kad po tokių pareiškimų rengti demonstraciją prie atominės elektrinės darėsi rizikinga: apsilankę Sniečkuje akcijos iniciatyvinės grupės nariai sužinojo, kad miesto gyventojai su nerimu laukia atvažiuojančių "sąjūdžio smogikų", o elektrinės apsauga, esant reikalui, pasirengusi be įspėjimo šaudyti į demonstrantus, jei tik šie priartės prie pastatų. Tačiau, net ir gresiant rimtoms provokacijoms, atsisakyti akcijos jau neįmanoma - tai būtų suprasta kaip atsitraukimas ir suduotų didelį smūgį Sąjūdžio autoritetui. Taigi akcijos išvakarėse keturi akcijos iniciatyvinės grupės nariai vyksta į elektrinę susitikti su jos administracija ir darbuotojais. Salėje susirenka apie 300 žmonių, kuriuos atvykusieji mėgina supažindinti su LPS tikslais ir siekiais, kalba apie nacionalinės programos metmenis, pilietinės santarvės problemas. Tačiau vos prasidėjus atviresniam pokalbiui, administracija susitikimą nutraukia. Diskusijos išsilieja į elektrinės kiemą. Atrodo, kad nepasitikėjimo ledus pavyko pralaužti - žmonės atvirai kalba apie jėgainės trūkumus, socialines ir kultūrines problemas, galiausiai, 25 žmonės pareiškia norą steigti Sniečkuje Sąjūdžio rėmimo grupę. Valdžios grasinimai, matyt, vis dėlto padarė savo.

Rugpjūčio 17-ąją prie IAE susirinko apie 20 tūkstančių žmonių - kur kas mažiau nei tikėjosi organizatoriai. Apjuosti elektrinę taip pat pasirodė neįmanoma, mat kai kuriose vietose jos teritorijos prieigos ribojosi su neišbrendama pelke. Tad iš anksto paskirtų skaičiuotojų suregistruoti 5949 žmonės gyva grandine išsirikiavo šalia aplink elektrinę einančio kelio, o likusieji būriavosi parengtoje stovyklavietėje. Akcija vyko sklandžiai ir taikiai - net milicininkų buvo nedaug, o tvarką, kaip jau tapo įprasta, daugiausia palaikė sąjūdžio "žaliaraiščiai". Mitinguotojų kalbas apie elektrinės keliamą grėsmę ir reikalavimus, kad jos saugumą ištirtų tarptautinė komisija, keitė dainos, vakarop visi susirinko pasižiūrėti Senamiesčio teatro spektaklio "Kęstučio mirtis".

Akcijoje vyravusią nuotaiką gerai atspindėjo "Sąjūdžio žinių" specialiosios korespondentės Jurgos Ivanauskaitės įspūdis: "Kai žmonės švytinčiais ir sukauptais veidais susėdo stovyklavietėje, o virš jų galvų plevėsavo tautinės ir Vyties vėliavos, nejučia piršosi mintis, jog tai ilsisi viskam pasiruošusi kariuomenė prieš ilgą, sunkų, žūtbūtinį žygį."

Mūšis prieš trečiąjį reaktorių buvo laimėtas nesunkiai: po dviejų savaičių SSRS atominės energetikos bei Vidutinių mašinų ministerijos paskelbė sutinkančios konservuoti statybą, o gruodžio 30-ąją Maskvos sudaryta valdininkų ir mokslininkų komisija priėmė galutinį nuosprendį - trečiojo bloko statyti negalima. Naivu būtų manyti, kad tokį sprendimą galėjo nulemti vien visuomenės protestai, prie elektrinės susirinkę akcijos dalyviai ar net sovietinės Lietuvos Vyriausybės sprendimai: dar 1987 metų birželio 2 dieną visiškai slaptoje Partinės kontrolės komiteto prie SSKP CK išvadose buvo aiškiai įvardyti rimti pažeidimai statant IAE, o LKP CK apkaltintas nepakankama jos kontrole. Atrodo, kad tikrasis, nematomas mūšis dėl jėgainės ateities vis dėlto vyko net ne Vilniuje, o Maskvos žinybų koridoriuose. Vis dėlto pastangos priešintis sąjunginių žinybų diktatui ir išsaugoti švarią Lietuvos gamtą gerokai sutvirtino Sąjūdžio pozicijas kovoje prieš permainas vilkinusią ir nuolat svyravusią LKP vadovybę. Populiarus tuomet šūkis "Neteršk Lietuvos" netrukus įgijo kur kas gilesnę prasmę - jis ragino saugoti nuo užterštumo ne tik aplinką, bet ir žmonių protus bei dvasią.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"