TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 08 06 0:00
Nicu Ceausescu.

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3,4,5 d.

Prieš 20 metų jauniausias diktatoriaus Nicolae Ceausescu sūnus Nicu buvo kaltinamas genocidu. Jis buvo sumuštas, suimtas, nuteistas, išteisintas, išlaisvintas. Po to jis mirė. Apie N.Ceausescu prieštaringo proceso užkulisius parodymus duoda jo gynėja Paula Iacob ir teisėjas Doru Viorelis Ursu. Atskleidžiama informacija apie tiesą ir legendą.

1989-ųjų gruodžio revoliucija. Rumunai atgavo laisvę ir galią teisti viską, kas įkūnijo komunizmą. Tarp dešimčių kaltinamųjų, stojusių prieš teismą, N.Ceausescu, diktatoriškos šeimos jaunėlis ir Rumunijos "princiukas", nuteistas už genocidą Sibiu mieste. Sunkaus proceso, kuris atspindėjo tautos praeities kančias, užkulisiuose buvo keletas žmonių, kurie matė visus tuos dalykus truputį kitaip. Žmoniškai. N.Ceausescu byla pakeitė jų gyvenimus.

"Jurnalul National": - Ką jus darėte pirmosiomis revoliucijos dienomis?

Doru Viorelis Ursu: - Kaip dera ypatingais atvejais, mus visus pakvietė į teismą. Visi teisėjai, teismo sekretoriai būdavome ten dieną ir naktį. Visa tai atrodė juokingai, kaip žaidimas. Mums labai trūko žinių. Miglotai girdėjome, kad kažkas vyksta Timišoaroje.

- Ar žinojote, kad žūsta žmonės?

- Kažką girdėjau. Turėjau keletą dienų atostogų ir išvažiavau į Garla Mare, kaimą ant Dunojaus kranto, iš kur kilę mano seneliai. Prisimenu, 16 ar 17 dienos vakare skubiai iškvietė vieną mano pusbrolį, dirbusį sekretoriumi merijoje. Kai jis grįžo, pasakė, kad Timišoaroje šaudo. Serbai jau pranešinėjo, "Laisvoji Europa" taip pat. Užsimečiau maišą ant nugaros ir patraukiau į Bukareštą.

Supratau, kad ten būsime įspėti, o Garla Mare, kur aš buvau, net telefono nebuvo. Iki Pitešti nesustojau, o ten patraukiau pas vieną draugą, kuris dirbo gaisrinėje. Jis pasakė, kad Timišoaroje įvesta nepaprastoji padėtis ir kariuomenė jau pasiruošusi. Kai pasiekiau namus, man pasakė, kad turiu nedelsdamas atvykti į darbovietę. Gruodžio 22-osios vakarą N.Ceausescu buvo atvestas tiesiai į teismą...

- Ką jautėte?

- Atsimenu jo žvilgsnį - užguito, išsigandusio žmogaus. Kartą gerokai anksčiau buvau matęs N.Ceausescu iš arčiau. 1981-aisiais vaikščiojau Herastrau Parke su savo sūnumi ir tada pro mus praėjo impozantiškas tipas su keturiais sargybiniais arba draugais. Jie ėjo nuo teniso kortų. Tai buvo Nicu. Ir tada jį mačiau iš arti, ir Sibiu procese iš beveik tokio pat atstumo. Mane sukrėtė reginys, kai jis į teismą buvo atvestas tarp keturių gorilų... Dabar tai buvo sutramdytas ir palaužtas žmogus.

- Kaip tapote teisėju N.Ceausescu procese?

- Nujaučiau, kad teks, nes išsisukau nuo sutuoktinių Ceausescu proceso Targoviste. Galbūt dabar neturėtumėte pašnekovo, jeigu tada būčiau teisėjavęs Targoviste. Tuomet buvo žinoma apie 6000 aukų, apie milijonines sąskaitas užsienio bankuose... Tokiomis sąlygomis kas pasiūlytų kitą sprendimą? Dievas norėjo, kad būčiau ne aš, bet seseriai, kuri išvyko į užsienį, pasakiau: "Jaučiu, kad teisiu Nicu." Buvo du dideli procesai: Timišoaros ir N.Ceausescu. Nenorėjau teisti Nicu.

- Kaip reagavote?

- Pasirinkau tokią strategiją: atvykau savaitę prieš teismą, kad pajausčiau Sibiu atmosferą. Nustebau - oro uoste manęs laukė kareiviai. Miegodavau su apsauga prie durų, man neleido su niekuo laisvai bendrauti. Norėjau pasivaikščioti po Sibiu. Priėjau prie vietos šalia policijos ir saugumo, priešais karinį dalinį, kuris, kaip pasakojama, buvo užpultas. Kiekvienas teisės fakulteto, ketvirto kurso studentas žino, kad kulka išplėšia išėjimo, o ne įėjimo angą. Buvau nustebintas - visos kulkos buvo išeinančios, vadinasi, į "Securitate" pusę, o ne priešingai.

- Koks buvo Sibiu iki proceso?

- Atmosfera Sibiu mieste man buvo ypač svarbi, nes čia buvo labai ramu. Žmonės laukė šio proceso kaip išlaisvinimo iš pančių. Kadangi organizuojant šį procesą vyko visokios nesąmonės. Visi viešbučiai aplink kultūros namus buvo ištuštinti, neva ateina teroristai. Į gatves išvažiavo tanketės. Negalėjau patikėti, bet buvo toks psichologinis spaudimas, gąsdinantis, žiaurus ir visiškai dirbtinis. Aš sutikau, kad jie patenkintų savo norus, žinojau, kad galiu daryti bet ką, stuburo jie man nesulaužys. Pradėjau suprasti, kad kažkas yra negerai, kad ruošiamasi sensacijai, kuri turėjo dar labiau įkaitinti situaciją.

- Kaip Sibiu miesto gyventojai reaguodavo į N.Ceausescu?

- Kai N.Ceausescu atvyko į Sibiu, tai buvo visuomeninis įvykis. Moterys apsirengė elegantiškiausius drabužius, žmonės mušėsi dėl vietų teismo salėje. Nežinau, gal net bilietus pardavinėjo juodojoje rinkoje. Salėje buvo susirinkusi nepaprastai elegantiška ir šviesi publika. Sibiu gyventojai padėjo man, kad procesas vyktų deramai. Aš nejaučiau nei neapykantos, nei gailesčio. Jie žinojo, kas atsitiko. Iš tanketės Nicu išlipo skendėdamas gėlėse...

- O kaip jūs reagavote į jį?

- Iš smalsumo buvau nuvykęs į Saliste apžiūrėti jo garsiojo namo, kuriame vykdavo linksmybės. Tai buvo toks, sakyčiau, įprastas kotedžas. Mačiau ir vienos moters laišką, kuri jį tada mylėjo. Nepaprastai meilus, jautrus laiškas... Nė kalbos negalėjo būti apie skriaudimą, kaip buvo kalbama. Jie norėjo, kad tą moterį iškviesčiau, o aš pasakiau, kad negaliu to padaryti.

- Ar buvo daugiau įsakymų?

- Man buvo pasakyta... Bet apie mirusius tik gerai. Tų, kurie tada vadovavo ministerijai, jau nebėra... "Tikiuosi, tu nekartosi klaidų, kurias padarė kiti, ir atvesi N.Ceausescu kalinio drabužiais ir nuskustą." Tokia nuostata egzistavo, nes prieš tai vykusiame keturių teisiamųjų procese (Dinca, Bobu, Manea Manescu, Postelnicu) kaltinamieji buvo atvesti dėvintys civilinius rūbus.

- Kokie buvo pirmieji momentai?

- Mačiau koridoriumi einantį Nicu civiliniais rūbais. Po to, kažkas atėjo ir pranešė man: "Pone pirmininke, ponia Paula Iacob norėtų pasikalbėti." Nebuvo jokių problemų, nes aš buvau ne vienas ir ji juk ne kyšį man norėjo duoti. Ji pasakė, kad kaltinamasis N.Ceausescu atsisako dėvėti kalinio drabužius, "tačiau jeigu jūs asmeniškai to paprašysite, tuomet jis tai padarys". Pasipiktinau! Aš esu ir "oltean" (užsispyręs kaip žemaitis). Kas, po velnių, esu iš tikro? Kam čia esu? Kad man sakytų, ką daryti? Ką, jau teismas įvyko, jau nuteisėm jį? Kodėl turėčiau jį aprengti kalinio drabužiais? Ir pasakiau: "Ne, pone, ateis civiliniais drabužiais, nenuskustas, aš elgsiuos su juo ne kaip su Ceausescu sūnumi, o kaip su bet kuriuo kitu žmogumi." Taip aš maniau.

- Kas jums suteikė stiprybės. Iš kur sėmėtės drąsos?

- Visada norėjau matyti savo vaikų akyse pasitikėjimą. Kad jiems nebūtų gėda dėl manęs - tai mano barometras, mano tiesos svarstyklės. Kad jiems niekada niekas nesakytų: "Žiūrėk, tavo tėvas susikrovė turtus iš nešvarių reikaliukų: mušė, keikė, vogė, darė tą ir tą." Man tai buvo stimulas.

- Kaip buvo nuspręsta filmuoti procesą?

- Proceso pradžioje man buvo pasakyta: "Žiūrėkite, jūs pusę valandos būsite tiesioginiame eteryje." Niekas neklausė mano nuomonės, dar veikė senieji mechanizmai. Tačiau tai buvo mano didelis šansas. Ir jo. Prasidėjo procesas, praėjo pusė valandos, o aš kalbėdamas, kad Nicu nedėvės kalinio drabužių, nebus nuskustas, nebus žeminamas, viskas bus normalu, po pusvalandžio išgirdau žingsnius už nugaros. Beveik ramiai pamaniau, kad tuoj ateis ir pasakys: "Baigta, būsi iškviestas į Bukareštą. Nebuvai vertas patikėtos tau misijos, tu atleistas."

Tik spėjau apklausti N.Ceausescu ir girdžiu labai sujaudinta balsą: "Pone pirmininke, taip tęskite, nes šalyje prasidėjo beprotystė. Buvo skambinta, jei kas nors išdrįs nutraukti transliaciją bus revoliucija." Šitos aplinkybės suteikė man savotišką užtikrintumą ir ramybę. Aš galėjau tęsti.

- Kas nusprendė, kad jūs būtumėt tamsoje, o visa salė - apšviesta?

- Man buvo pasakyta, kad mes apsaugoti, nuo ko - nežinau... Beprotystė. Replikavau šia tema P.Iacob, kai ji man pasakė, kad aš sprendžiu. Aš tarstelėjau: "Taip, tačiau jūs esate apšviesta."

- Kaip atrodė N.Ceausescu teisme?

- Labai civilizuotai ir maloniai, neturėjo jokios arogancijos teismo atžvilgiu. Pirmiausia, labai norintis apsiginti ir padaryti tai korektiškai. Jis nepaprastai įdėmiai sekė proceso eigą, atsakinėjo į užduotus klausimus. Laikydavosi rankomis už turėklų, svyruodavo, kabindavosi su tokia neviltim, tuo pačiu metu stengdavosi atsakinėti į klausimus labai aiškiai. Jis buvo užguitas, nuvargintas situacijos, į kurią pateko, tačiau žvelgė kaip žmogus, kuris kovoja, norėdamas įrodyti savo nekaltumą. Viską užsirašinėdavo ir dažnai tarstelėdavo: "A, bon." (A, gerai. red.)

Visi tikėjosi, kad jis sukels skandalą, cirką, tačiau nieko panašaus nebuvo. Niekada nepalaikiau jo išgyvenimų, tikriausiai būtumėm ir šiandien skirtingose barikados pusėse, tačiau reikia matyti žmogų iš esmės. Jis buvo labai inteligentiškas, dėmesingas ir jo atsakymai buvo labai aiškūs. Jo pareiškimas, įrodantis, kad jis nebuvo įtrauktas nei į vieną represinę operaciją, buvo įvertintas beveik neutraliai.

- Kas buvo byloje apie jo sveikatą? Kodėl jis nebuvo laikomas laisvėje?

- Žinojau, kad jis savaip nuteistas, nes mačiau jo medicininę kortelę. Tie virškinimo sutrikimai, lėtinis progresuojantis hepatitas. Jūs suprantate, kad jeigu jis būtų laikytas laisvėje, tai šiandien būtų parlamente, ir būtų vadovavęs kokiai nors politinei grupuotei. Su juo turėjo pasibaigti jų jėgos. Jeigu būtų gyvas šiandien, sukeltų daug triukšmo.

- Ką jūs padarėte per tas tris dienas Sibiu?

- Užfiksavau jo parodymus, po to svarbiausių liudytojų: policijos viršininko Nicu Silvestru ir "Securitate" viršininko. Tai buvo pirmas kartas, kai jie kalbėjo tiesiai ir viską. Nei kalbos nebuvo apie akciją, kuriai vadovavo N.Ceausescu. Liudytojas Dragomiras (kariuomenės pulkininkas leitenantas, Sibiu įgulos vadas) atėjo tuomet pas mane išmokęs pamoką ir pasakė, kad iššovė milijoną kulkų. Aš jam replikavau: "Kai gyventojų tik 200 tūkstančių, į ką iššovei milijoną kulkų?" Paskui pasakė, kad Nicu buvo prisidėjęs prie šių įsakymų.

Taip, kaip iki to vystėsi procesas, N.Ceausescu negalėjo būti nuteistas už genocidą. Tačiau buvo vienas faktas, ir aš buvau jam pasiruošęs, už kurį jį buvo galima nuteisti - už ginklų laikymą. Buvo keista, nes juk niekas negalėjo pasakyti Ceausescu sūnui: "Ei, tau reikia leidimo." Paskui reikalai tapo aiškesni, jis negalėjo spausti gyventojų, kurie, kita vertus, jam simpatizavo. Pasakodavo, kad iš ryto, kai atvažiuodavo, nesustodavo prie pat rajono partijos būstinės, o keletą dešimčių metrų paėjėdavo ir gaudavo iš žmonių skundų lapelių.

- Jums kas nors grasino?

- Kai grįžau iš teismo, nuėjau pasiimti vaikų iš savo tėvų. Buvau užpultas labai žiauriai vienos mašinos, kurioje buvo keli vyrai ir viena moteris, jie sekė paskui mane iki namų. Nufotografavo mane ir pradėjo šaukti: "Nusikaltėli, sekuriste, komuniste". Dingo tik tada, kai balkonuose pasirodė žmonės. Kitą dieną pasakiau, kas atsitiko, savo kolegai Dorinui Sabau( šiuo metu advokatas), buvęs mano dešinioji ranka procese. Jis išbalęs pasakė, kad jam irgi kai kas atsitiko. Paėmė vaikus ir kai norėjo įlipti į mašiną, kitas automobilis pravažiavo labai arti, vos jo nekliudė. Tada mes supratome, kad ne viskas gerai. Mes nuėjome pas teismo instancijos viršininką, jis pas ministrą. Atėjome iki ministro kabineto ir ten praradome laisvę. Ministras Teofilis Popa, pakėlė telefono ragelį ir sako: "Ar vaikinai jau dabar turi prisistatyti?" Paskui uždarė duris ir pasakė: "Vaikinai, eikite tučtuojau pas Virgilį Magureanu". Tada mus priėmė Mugureanu, kuris pasakė: "Ponai, ir aš labai susirūpinau, nuo šiolei turėsite apsaugą." Nuo šio momento išėjus į miestą, paskui mane visą laiką eidavo kažkokie vaikinai ir merginos, neva įsimylėjėliai. Kur beeidavau, sekė ir jie.

- Kodėl nebeteisėjavote N.Ceausescu byloje?

- Atėjo birželio 13-15 dienų įvykiai. Ruošiausi teismui. Grįždamas vakare namo pamačiau, kas atsitiko. Niekas netikėjo, kad aš nežinojau, jog tapsiu vidaus reikalų ministru. Bet iš tikro procesas padarė triukšmo. Man buvo baisu, kad būsiu iškviestas į tribunolą, atves tuos, iš gatvės, bandys teisti kaip kadaise, aš tikriausiai padarysiu skandalą, arba nuteisiu juos ir apsiriksiu.

Nemiegojau visą naktį, ryte važiavau metro todėl, kad turėjau mašiną su mažu numeriu. Po valandos kažkas mane perspėjo, kad yra didelė juoda mašina prie įėjimo: "Jūsų laukia, kad nuvežtų į vyriausybę." Labai nervinausi, maniau, kad mane kviečia duoti nurodymus procesui. Mane išsiuntė pas poną premjerą Petre Romaną. Jis labai rimtai pasakė: "Mes galvojame jus paskirti vidaus reikalų ministru." Aš pasakiau sau, kad būsiu tvirtas ir atsisakysiu. Bet jis labai diplomatiškai pasakė: "Be abejo, galite atsisakyti, tačiau šiuo metu valstybei jūsų atsisakymas nepageidautinas." Ir sutikau. Buvau pas I.Iliescu. Po to atėjo visi viršininkai: Virgilis Magureanu, Vasile Ionelis, Gelu Voicanas Voiculescu, SIA viršininkas, Victoras Stanculescu, Hihai Chitacas.

Ir prezidentas, kalbėdamas su tais iš vidaus reikalų sako: "Žiūrėkite, aš jus pašalinu iš pareigų, vidaus reikalų ministras yra tas ponas prie stalo krašto." Daug buvo kalbėta, kad aš esu teisėjas iš Sibiu.

Mama prarado sąmonę, kai išgirdo per radiją, mat aš nespėjau pareiti namo ir papasakoti jai. Taip aš nusišalinau nuo proceso. Mano išvykimo dieną, procesas ėjo N.Ceausescu išteisinimo dėl genocido link.

- Kokius santykius išsaugojate su Paula Iacob po to, kai tapote kolegomis kaip advokatai?

- Mes netgi norėjome parašyti knygą, bet mirė N.Ceausescu. Tai turėjo atrodyti kaip trijų asmenų pokalbis: teisėjo, advokato ir žmogaus.

- O su N.Ceausescu?

- Viena pažįstama kartą davė man su juo pakalbėti telefonu. Kalbėjo jis tyliai, dusliu balsu, lėtai tardamas žodžius: "Dėkoju jums, jūsų dėka aš šiandien gyvas." Bet gyveno jis neilgai.

- Kaip pakeitė jūsų gyvenimą tos trys dienos?

- Aš tapau vidaus reikalu ministru.

Kodėl jis buvo nuteistas

1990 metų balandis - N.Ceausescu buvo paduotas į teismą dėl genocido ir už tai, kad nesilaikė ginklų ir šaudmenų laikymo įstatymo.

1990 metų rugsėjis - Bukarešto teritorinio karinio tribunolo nuteistas 20 metų kalėjimo, pakeičiant teisinį klasifikavimą į kurstymą nužudyti sunkinančiomis aplinkybėmis.

1991 metų liepa - Aukščiausiasis apeliacinis teismas pakeitė teisinį klasifikavimą vėl į genocidą, sumažinant bausmę iki 16 metų kalėjimo.

1992 metų liepos 27 diena - Aukščiausiasis teismas svarsto apeliacinį skundą ir palieka tik 5 metų bausmę už ginklų režimo nesilaikymą, ir likusią bylos dalį siunčia į prokuratūrą papildomam tyrimui. Finale N.Ceausescu paliktas 5 metų nuosprendis.

Mažasis Princas

N.Ceausescu gimė Bukarešte, 1951 metų rugsėjo 1 dieną. Jis buvo trečiasis vaikas šeimoje. Baigė Fizikos fakultetą.

1983 m. gruodį tapo KJS (komunistinės jaunimo sąjungos) CK (centrinio komiteto) pirmininku.

1987 m. spalio 15 d. - tapo Sibiu apskrities PCR (Rumunijos komunistų partijos) pirmininku.

1989 m. gruodžio 22 d. - mašina, kuria jis važiavo į Bukareštą, sustabdoma prie įvažiavimo į sostinę. N.Ceausescu atvedamas į ketvirtą Rumunijos televizijos studiją, po to jam buvo įdurta į pilvą. Tuo metu jau buvo žinoma, kad Sibiu mieste šaudoma patrankomis, ėjo kalbos, kad vaikai paimti įkaitais.

1989 m. gruodžio 25 d. - sutuoktiniai Elena ir Nicolae Ceausescu buvo nuteisti myriop. Nuosprendis įvykdytas.

1989 m. gruodžio 28 d. - karo prokuroras Mihai Popa iš Generalinės prokuratūros, paskelbė įsakymą suimti N.Ceausescu dėl genocido nusikaltimų. Teismas prasidėjo 1990 m. gegužės 26 d. Sibiu. Manoma, kad N.Ceausescu atsakingas už 102 žmonių mirtį Sibiu revoliucijos metu.

1990 m. rugsėjo 21 d. - Bukarešto teritorinio karo tribunolo nuteisiamas 20 metų kalėjimo už kurstymą nužudyti sunkinančiomis aplinkybėmis, ir 5 metus už ginklų ir šaudmenų režimo nesilaikymo.

1991 m. birželio 3 d. pakartotinai ištyrus bylą pakeista teisinė klasifikacija ir bausmė jam sumažinta iki 16 metų kalėjimo.

1992 lapkričio 20 d.nuteistas 5 metus kalėti už nelegalų ginklo nešiojimą ir ginklų bei šaudmenų režimo pažeidimą. Lygtinai paleistas dėl sveikatos būklės.

1996 m. rugsėjo 16 d. būdamas 45 metų N.Ceausescu skubiai paguldomas į Bukarešto universitetinę klinikinę ligoninę su diagnoze: viršutinio virškinimo trakto kraujavimas, virškinimo trakto išsiplėtimas, lėtinis hepatitas ir kepenų cirozė.

1996 m. rugsėjo 18 d. išvyksta iš Rumunijos į Vieną operuotis.

1996 m. rugsėjo 26 d. N.Ceausescu mirė Vienoje. Palaidotas po trijų dienų Ghencea Civil kapinėse su trispalve ant karsto.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"