TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 08 12 0:00
Revoliuciją Timišoaroje pradėjo pastorius
L.Tokesas.

(Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11 d.) Buvęs Timišo regiono (Timišoaro) "Securitate" viršininko pavaduotojas majoras Radu Tinu "Jurnalul National" pareiškė, kad revoliuciją sukėlė ne rumunai. Jis sakė, kad jie tik "šoko pagal kitų saugumo tarnybų muziką", ypač CŽV ir KGB, kad "Securitate" žinojo, jog Vengrijoje rengiamos Nicolae Ceausescu pašalinimo "repeticijos" ir kad "Securitate" net siuntė agentus į rengimo stovyklas, kur buvo ruošiamos revoliucijos "kibirkštys".

Ponui R.Tinu, buvusiam Timišo regiono "Securitate" viršininko pavaduotojui iki 1989 gruodžio įvykių ir pasisekė, ir nepasisekė, kad buvo įtrauktas į "antikomunistinę revoliuciją" Timišoaroje. Pasisekė, nes jis matė, kaip daroma istorija. Nepasisekė, kadangi teko išgyventi 717 dienų arešto.

"Securitate" turėjo agentų vengrų stovyklose.

Buvęs Timišo "Securitate" viršininko pavaduotojas teigė, kad televizijos kanalo "Arte" parodytas reportažas nepasakė nieko naujo nei jam, nei slaptųjų tarnybų pareigūnams, kurie dalyvavo Rumunijos "liaudies revoliucijoje". R.Tinu išsakė savo nuomonę: "Tenka apgailestauti, kad prieš penkerius metus mano pateikti faktai tik dabar tampa įdomūs. Revoliucija, kuri prasidėjo Timišoaroje, buvo ne kas kita, kaip tik kaukė, o pastorius Laszlo Tokesas- tik nemalonus pretekstas. Revoliuciją padarėme ne mes, rumunai, mes tik šokome pagal kitų slaptųjų tarnybų muziką: "stepą" šokome pagal CŽV, o "kalinką" - pagal KGB."

Stovykla Bicske

Timišoaros žvalgybos pareigūnas tvirtino, kad dar 1988 metais, kai George'as Bushas ir Michailas Gorbačiovas "paspaudė rankas plačiam "prisišvartavimui", rumunų "Securitate" jau žinojo, kad tiek amerikiečiai, tiek rusai spaudžia, kad būtų pašalintas N.Ceausescu.

R.Tinu sakė, kad visa tai, ką pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Miklosas Nemethas apie "rezistentų apmokymą", yra tiesa. "Stovykla buvo Bicske, Vengrijoje. Mums pavyko ten infiltruoti tris informatorius, taigi žinojome viską, kas ten vyko.

Visi rumunai, kurie pereidavo Murešo (upę), tenpatekdavo, apmokymams. Kartą per tris mėnesius atvykdavo vengrų pareigūnai iš žvalgybos tarnybos AVO, pasiimdavo rumunus iš stovyklos ir nusivesdavo prie Rumunijos ambasados Budapešte, kad tie pasisakytų prieš režimą. Disidentų judėjimo galva buvo buvęs ASE (Technikos mokslų akademijos - red.) studentas, kilęs iš Lugojo miesto. Šiuo metu jis išvykęs į Ameriką. (...) Nėra jokių abejonių, kad, likus dviem mėnesiams iki gruodžio įvykių, vengrai pradėjo siųsti rumunus atgal. Jeigu Murešo upę pereidavo penki rumunai, atgal eidavo dešimt. Aš žinojau ir tai, kad kiti penki buvo jų agentai", - teigė R.Tinu.

Buvęs Timišo "Securitate" viršininko pavaduotojas sakė, kad generolas Victoras Atanasie Stanculescu niekada nebuvo vengrų agentas, tačiau buvo anglų agentas. "Neveltui jis pabėgo į Didžiąją Britaniją, kai turėjo problemų po 90-ųjų", - pabrėžė žvalgybos pareigūnas. R.Tinu teigė, kad po XIV-ojo RKP suvažiavimo trys Vakarų "žurnalistai" bandė susisiekti su reformatų pastoriumi L.Tokesu.

"Vienas vengrų tarnybos pareigūnas, Austrijos pilietis, įsiskverbęs į mūsų tarnybą, organizavo susitikimą ir jo vaizdo įrašą. Čia kalbama apie Rudolfą Solomoną, kuris dabar yra didelis verslininkas, turintis įmonių karštoje Charkovo srityje. Aš radau jo vaizdajuostę, suvyniotą į tualetinį popierių. Esu patenkintas, kad apklausos metu R.Solomonas savo ranka parašė, kas ir su kokia misija jį siuntė pas L.Tokesą. Kitas AVO pasiuntinys, Ladislau Varga, buvęs fizikas iš Timišoaros, kiekvieną savaitę siuntė šifruotas žinutes vengrų diplomatui, dirbančiam Bukarešte. Dėl to jis ir pradėjo doktorantūrą Vengrijoje. Tačiau nesugebėjo jos baigti, nors ir dirbo ketverius metus", - pasakojo žvalgybos karininkas iš Timišoaros.

Amerikiečių veiksmai

Kad turėtume išsamų vaizdą apie tuos, kurie "užsikabino" už pastoriaus L.Tokeso, R.Tinu patikslino, kad pats uoliausias kunigo iš Banato regiono lankytojas buvo JAV ambasados Bukarešte antrasis sekretorius Dennisas Curry. "Gruodžio 15-ąją jis vėl atvyko į Timišoarą, lydimas korespondentės iš Didžiosios Britanijos ambasados.

Jie bandė prasmukti pro mūsų tarnybą ir susisiekti su L.Tokesu. Aprengėme vieną mūsų kolegą milicininko uniforma ir jis jiems paaiškino, neva atsitiko rimtas eismo įvykis T.Cipariu gatvėje, kur gyveno pastorius. Tačiau jie nenorėjo paklusti. Tada apsivilkęs civilio drabužius išėjau iš slaptavietės ir vėl juos perspėjau. Jie išvyko į viešbutį "Continental", ten pasidomėjo, koks mano laipsnis. Maždaug po 20 minučių D.Curry išėjo į gatvę, paskambino miesto telefonu ir pranešė ambasadai, kad matė L.Tokesą ir kad viskas vyksta gerai. Melagis... " - sakė buvęs Timišo "Securitate" viršininko pavaduotojas.

Amerikiečių planas

R.Tinu teigė, kad pastorius buvo dalis JAV plano, siekiančio nuversti N.Ceausescu nuo sosto naudojant liaudies sukilimą. "Buvo bandoma šį kunigą parodyti kaip kankinį, tačiau mes nepuolėme, kaip musės prie stiklainio medaus. Mes jo net nesuėmėm, idant nesukurtume tarptautinės įtampos, nors mes ir įrodėme, kad L.Tokesas buvo vengrų agentas.

Pas du iš Rumunijos per muitinės postą išvykstančius vengrų agentus mes radome sąskaitą, pasirašytą pastoriaus L.Tokeso: joje jis savo ranka buvo parašęs, kad gavo 20 000 lėjų. Šį dokumentą vengrų pareigūnai buvo paslėpę priekinio lango saulės skydelyje", - pasakojo buvęs Timišo "Securitate" viršininko pavaduotojas. R.Tinu teigė, kad "revoliuciją" sukėlė tie rumunai, kuriais kaip šachmatų pėstininkais manipuliavo SIA.

Budapešto "Romania Libera" ("Laisvoji Rumunija")

"Jurnalul National" pateikė išskirtinius, paskutinio rumunų pabėgėlių Budapešte lyderio, sporto instruktoriaus Doru Staicu parodymus. Jis vadovavo organizacijai "Romania Libera", kuriai priklausė buvo daugiau nei 1500 rumunų pabėgėlių. Iki 1989 rudens organizacija Budapešte surengė daugybę protesto akcijų prieš Bukarešto komunistinį režimą. Manifestacijas Vengrijos sostinėje rengdavo prie užsienio ambasadų, tarp jų ir prie Rumunijos ambasados. Iš esmės, rumunų judėjimas Vengrijoje paankstino Rumunijos revoliuciją. Kaip buvo organizuota "Romania Libera"? Šiai organizacijai įtaką darė CŽV ar KGB? Ar Rumunijos "Securitate" sugebėjo infiltruoti savo "kurmius"? Į visus šiuos "Jurnalul National" klausimus atsakys Doru Staicu!

Kas nuvertė N.Ceausescu?

Viename televizijos kanalo "Arte" paviešintame dokumente teigiama, kad Rumunijos revoliucija buvo paruošta "CŽV, padedant daugumai Vakarų (slaptųjų) tarnybų iš NATO valstybių ir buvusios SSRS šalių, taip pat Vengrijos slaptųjų tarnybų ir KGB".

Jei tai kas nors mums būtų pasakęs iškart po revoliucijos, esu tikras, būtume jį pasmaugę savo rankomis, o jei liktų gyvas, būtume sumušę jį. Iš tiesų, buvome ir labai karšti, ir labai įsitempę, ir apakinti laisvės pertekliaus. Negalėjome galvoti kitaip, tik taip, kaip visi jautėme - revoliuciją darė žmonės! Užsienio "agentūros" mums buvo tik paskutinis N.Ceausescu argumentas prieš minią, kuri ruošėsi jį nuversti. Iš tiesų gyventojų dalyvavimas revoliucijoje nekelia abejonių net tiems, kurie sako, kad CŽV galėjo tūnoti 1989 gruodžio įvykių užnugaryje. Netgi pabrėžiama tai, ką padarė į gatves išėję žmonės - be jų joks scenarijus nebūtų pavykęs. Bijau, kad čia aš nuvilsiu daugelį, kurie tiki tokiu scenarijumi. Jeigu idėja dėl CŽV ir būtų tikroviška, Rumunijoje nebuvo agentų, kurie būtų galėję parengti ir įgyvendinti tai, kas buvo planuojama šalies išorėje. Arba, kad būčiau tikslesnis, griežtesnis, pasakysiu, jog tie, kurie atėjo į valdžią po 1989-ųjų gruodžio, neturėjo jokių kontaktų su užsienio tarnybomis - nei iš Vakarų, nei iš buvusios SSRS šalių ar KGB. Taigi, manau, jei ir buvo sąmokslas pašalinti N.Ceausescu, jis pavyko tik dėl to, kad žmonės ir revoliucijos lyderiai, kurie atėjo į valdžią (Ionas Iliescu, Petre Romanas ir t. t.), neturėjo jokių ryšių su šiuo sąmokslu. Vienintelis klausimas, mano galva, kam buvo parengtas, jei jis egzistavo, tas valstybinis perversmas arba N.Ceausescu režimo nuvertimas, vadinkite kaip norite, jeigu I.Iliescu ir kompanija buvo tie, kurie atsidūrė valdžioje? Rumunų patarlė sako: "vieta ne visada atitenka tam, kuriam ruošiama, o tam, kuris pasitaiko."

"Vengrija naudoja rumunų disidentus"

Paskutinis antikomunistinės organizacijos "Romania Libera" pirmininkas Dorinas Staicu parodė, kaip Vengrijos valdžia, siekdama savo tikslų, manipuliavo rumunų disidentais 1989-aisiais. D.Staicu buvo paskutinis organizacijos "Romania Libera" pirmininkas, kuris dirbo iki 1989 metų gruodžio 22 dienos. "Romania Libera"- tai anticeauseskinė ir antikomunistinė politinė grupuotė, kuri kovojo Vengrijos teritorijoje už žmogaus teises Rumunijoje.

Dorinas Staicu gimė 1964 metų lapkričio 5 dieną Segarcea mieste Dolžo rajone. 1988-aisiais sportavo Krajovos graikų romėnų kovos klube. 1988 metų lapkričio 20 dieną, pakeliui į sporto varžybas, kurios turėjo vykti Katovicuose, Lenkijoje, sportininkas pasiprašė politinio prieglobsčio Vengrijoje. "Išvykdamas iš šalies nemokėjau jokios užsienio kalbos, neturėjau pinigų ir darbo. Aš tenorėjau atsikratyti režimo, komunizmo, N.Ceausescu. Svajojau apie Australiją, svajojau apie užsienietišką automobilį ir kitas nesąmones... Po šešių mėnesių, praleistų Vengrijoje, man pavyko nusipirkti nedidelį radijo imtuvą, per kurį klausydavau "Laisvosios Europos" laidų," - sakė D.Staicu, kuris kelis mėnesius Budapešte gynė sporto klubo "Vasas" garbę. Po susitikimo su kitais pabėgėliais iš Rumunijos, kovotojas sužinojo, kad Vengrijos sostinėje veikia antikomunistinė ir anticeauseskinė organizacija "Romania Libera".

Po saugumo didinamuoju stiklu

1989 metų gegužę D.Staicu buvo išrinktas į vadovavimo komitetą, o 1989 metų birželio 5-ąją (slaptu balsavimu) - organizacijos pirmininku, faktiškai paskutiniuoju "Romania Libera" vadovu. D.Staicu pirmtakai buvo organizacijos steigėjas Cornelis Rosca iš Timišoaros, Virgilis Parvu iš Brašovo ir Mircea Bejaru iš Bukarešto, pastarajam 1989 metų birželį Austrija suteikė politinį prieglobstį ir jis paliko Vengriją dėl Rumunijos "Securitate" grasinimų. "Nuo pat tos dienos, kai mane išrinko pirmininku, ir iki tos dienos, kai palikau Vengriją, buvau nuolat stebimas slaptųjų N.Ceausescu tarnybų. Pradėjęs eiti pareigas, buvusio pirmininko buvau pristatytas Vengrijos valdžios institucijoms, politiniam pareigūnui Tomui Lynchui iš JAV ambasados, Dr. Spitzeriui iš Austrijos ambasados, Didžiosios Britanijos ambasados politiniam sekretoriui Jonathanui Stanemanui ir Kanados ambasados politiniam sekretoriui Johnui di Gangui. Per vėlesnius susitikimus su šiais ponais buvo griežtai apsiribojama rumunų pabėgėlių ir suteikimo jiems politinio prieglobsčio atitinkamose šalyse klausimais. Tūkstančiams rumunų, kurie buvo Vengrijos teritorijoje. Manau, ambasadų atstovai buvo slaptųjų tarnybų nariai jų šalyse, nors oficialus pavadinimas buvo politinis pareigūnas arba sekretorius."

Atsiprašymas rumunų tautos vardu

D.Staicu mums pasakojo, kad 1989 metų birželio 16 dieną buvo paminėti 1956 metų Vengrijos revoliucijos didvyriai ir perlaidoti buvusio Vengrijos ministro pirmininko Imre Nagy ir jo kolegų - Gozos Losonesy, Josefo Szilaghy, Mikloso Gimeso - palaikai. Šiame minėjime dalyvavo 250 tūkst. žmonių. Buvo pakviestos visos Budapešte akredituotos ambasados; vienintelė atsisakiusi dalyvauti buvo Rumunijos ambasada. Tada Vengrijos vyriausybė nutarė pakviesti mūsų organizaciją "Romania Libera", kad mes dalyvautume Rumunijos vardu. Šia proga rumunų tautos vardu viešai, taip pat ir per televizijos kanalą BBC, atsiprašėme už rumunų komunistinės valdžios institucijų veiksmus 1956 metų rudenį, kai Imre Nagy ir dalis Vengrijos revoliucijos lyderių paprašė politinio prieglobsčio Rumunijoje, po to, kai sovietų kariuomenės pajėgos jėga įsiveržė į Vengriją. Tačiau Maskvai įsakius, Rumunijos valdžios institucijos grąžino juos atgal į Vengriją, kur jie buvo pakarti, surišti spygliuota viela ir užkasti veidu žemyn. Nuo to momento tarp mūsų organizacijos ir komunistinės Rumunijos valdžios prasidėjo karas.

Jie norėjo panaudoti mus savo purviniems tikslams

1989 metų birželio 16 dienos vakare, po to, kai baigėsi demonstracija, opozicinė partija Vengrijos demokratinis forumas ir kai kurie rumunai, pakviesti į minėjimą iš Vakarų, pasirašė bendrą, vadinamąją "Budapešto deklaraciją".

"Kitą dieną aš buvau pakviestas mūsų organizacijos vardu pasirašyti šią deklaraciją. Kadangi šioje deklaracijoje buvo nurodyta politinio autonominio atstovavimo teisė ir kiekvienos tautos kultūrinė autonomija, aš nusprendžiau šios deklaracijos nepasirašyti. Nuo šio momento pakliuvau į Vengrijos valdžios institucijų nemalonę. Tada supratau, kad Vengrijos valdžios institucijos nori mus panaudoti nešvariems tikslams. Tomis dienomis į mane kreipėsi viena Vengrijos partija, kad dalyvaučiau "Solidarumo" suvažiavime Lenkijoje ir pareikščiau, kad Transilvanija yra vengrų žemė. Aš ryžtingai atsisakiau ir nusprendžiau nutraukti visus ryšius su Vengrijos valdžia", - prisiminė D.Staicu.

"Romania Libera" reikalavo N.Ceausescu atsistatydinimo

Po kelių dienų, 1989 metų liepos 3-iąją, organizacija "Romania Libera" Budapešte surengė protesto demonstraciją prie Rumunijos ambasados, protestuodama prieš Rumunijos vyriausybę, kuri paskelbė pabėgėlius Vengrijoje "tėvynės išdavikais". Demonstrantai turėjo plakatus su užrašais: "Šalin Ceausescu režimą", "Ceausescu šeima - tautos išdavikai", "Mes ne naciai, ne legionieriai, mes - "Romania Libera".

Prie Rumunijos ambasados, dalyvaujant žiniasklaidos korespondentams, buvo perskaitytas protestas, skirtas ambasadai, telegrama, skirta Rumunijos ambasadoriui Budapešte ir atviras laiškas, skirtas "piliečiui prezidentui" Nicolae Ceausescu, kuriame buvo 44 kaltinimų punktai ir galiausiai iicerea abdicarea (reikalavimas atsistatydinti).

Grasinimai deportacija

Organizacijos "Romania Libera" pirmininkui prasidėjo sunkios dienos. Viename seminare, į kurį buvo pakviestos kelios opozicinės Rytų Europos organizacijos, Vengrijos opozicija vėl kaltino D.Staicu už tai, kad nepasirašė "Budapešto deklaracijos". "Man buvo ultimatyviai rekomenduota pasirašyti šią deklaraciją, nes aš gyvenu Vengrijos teritorijoje, kitaip būsiu deportuotas į Rumuniją. Šis seminaras vyko gyvenvietėje prie sienos su Austrija. Grįžęs į Budapeštą sužinojau, kad patalpos ir klubas, kur susitikdavo "Romania Libera" nariai, atimtos. Tada supratau, kad situacija yra beviltiška. Aš susisiekiau su Jonu Ratiu, jis man patarė nutraukti organizacijos veiklą ir išvykti iš Vengrijos. Aš taip ir padariau, viešai informuodamas daugybę užsienio dienraščių bei JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos ir Austrijos ambasadų darbuotojus apie tai, kad organizacija "Romania Libera" likviduojama. Aš paprašiau politinio prieglobsčio Austrijos ambasadoje. Tačiau skirtingai nuo kitų trijų organizacijos lyderių, mano pirmtakų, man buvo atsakyta ir patarta likti Vengrijoje."

Buvau Bicske stovykloje

"Aš lankiausi keletą kartų Bicske, stovykloje, kur Vengrijos valdžios institucijos apgyvendindavo pabėgėlius, nelygu kilmė. Bicsko stovykla - ne buvusios kareivinės, kaip buvo priimta, o nešeiminis (viengungių) bendrabutis, kur gyveno šimtai rumunų - vyrų, moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių, taip pat šimtai pabėgėlių iš kitų šalių. Aš neturiu duomenų, ar buvo dar kitų stovyklų Vengrijos teritorijoje. Žinau, kad Vengrija buvo pasirinkta kaip kovos arena, siekiant destabilizuoti komunistinį režimą Rytų Europoje, operacijai, kurią organizavo Vakarų slaptosios tarnybos ir KGB, greičiausiai po Maltos. Priešingu atveju, kaip paaiškinti, kad šalis, būdama "Varšuvos pakto" narė, priima tūkstančius rumunų pabėgėlių ir remia jų kovą su komunistiniu režimu Rumunijoje, remia taikiai, suteikdama patalpas, klubus susirinkimams, priėjimą prie žiniasklaidos? Po simbolinio "geležinės uždangos" praskleidimo (kai Vengrija atvėrė sieną su Austrija) 1989 metų rugsėjo viduryje, supratau, kad Rumunijos diktatūros dienos yra suskaičiuotos. Vis dėlto buvo labai sunkus momentas. Visur jautėsi sujudimas: Vokietijoje - 1953-aisiais, Vengrijoje - 1956-aisiais, Čekijoje - 1968 metais, Lenkijoje beveik visą laiką, tik pas mus nieko. Visi tylėjo, išskyrus D.Cornea, M.Dinescu ir dar kelis. Būtinai reikėjo signalo, net jeigu jis būtų buvęs iš užsienio. Aš nemaniau, kad N.Ceausescu režimas pasyviai žiūrės į rumunų judėjimą Vengrijoje. Rumunų "Securitate" turėjo signalų, kad viskas baigiasi, gal todėl man pavyko pabėgti... Reikėjo turėti ypatingos drąsos ir būti šiek tiek išprotėjusiam, bet aš dėl nieko nesigailiu," - prisipažino D.Staiku - kovotojas, antikomunistas, davęs signalą Rumunijos revoliucijos pradžiai iš Budapešto.

"Securitate" įspėta

D.Staicu buvo sekamas įvairių žmonių ir buvo tiesiogiai įspėtas rumunų slaptųjų tarnybų kuo greičiau palikti Vengriją. "Vieną kartą, vakare, kai aš grįžinėjau namo, o aš gyvenau apleistoje gatvėje Budapešto pakraštyje, buvau intensyviai sekamas kažin kokio automobilio. Mašina sustojo man už nugaros, tada pamaniau: viskas baigta. Iš jos išlipo vyras, kuris man rumuniškai pasakė, kad aš neatsisukčiau, ir pridūrė: "Jeigu esi protingas, jei nori gyventi, turi išvykti iš Vengrijos tuojau pat, nes gali būti pašalintas." Paskui liepė eiti, o pats įlipo į mašiną ir nuvažiavo." 1989 metų naktį į spalio 2-ąją, vedlių padedamas, D.Staicu nelegaliai perėjo iš Vengrijos į Austriją. Iš Vienos, remiant UMRL, atvyko į Olandiją, kur paprašė politinio prieglobsčio.

Rumunijos tauta - slaptųjų tarnybų agentė

Yra daug dalykų - parodymų, dokumentų apie "1989 metų gruodį", kurie iki šiol, dėl įvairių priežasčių, negalėjo būti skelbiami viešai. Šiemet sukaks 20 metų vadinamajai Rumunijos revoliucijai.

Vieni sako, kad tai buvo valstybės perversmas, kiti pradėjo sakyti, kad tai - pirmasis televizijos istorijoje realybės šou, o pastarieji liudijimai norėtų įtvirtinti idėją apie slaptųjų tarnybų sąmokslą. Žinoma, dabar, po tiek metų, galima ramiai diskutuoti apie tuos įvykius, kurie pažymėjo mūsų gyvenimą! Valstybės ir žmonių gyvenimą! Net pasakyčiau, kad viskas įvyko pačiu laiku, bet tai nereiškia, kad mes sutinkame, jog Rumunijos žmonių dalyvavimą 1989-ųjų įvykiuose galima sumenkinti.

Galima sutikti, kad tai buvo slaptųjų tarnybų sąmokslas siekiant pašalinti N.Ceausescu, galime sutikti, kad tai, kas atsitiko Timišoaroje, yra CŽV ir KGB kūrinys. Bet mes negalime sutikti ir niekada nepriimsime nuomonės tų, kurie abejoja dėl Rumunijos tautos indėlio į tuos įvykius.

Kitaip tariant, galima pamanyti, kad revoliuciją įvykdė kažkas, o ne mes, nors irgi čia buvome, rėmėme pečiais, trokšdami nuversti N.Ceausescu ir atsikratyti diktatūros. Gyventojų indėlis buvo lemiamas, neeilinis, nepaprastas, sakykite kaip norite. Aš manau, jūs puikiai suprantate, ką aš turiu galvoje.

Kartoju, bet kokios diskusios arba tyrimai, bet kokie parodymai ar dokumentai yra geranoriškai priimami. Tačiau nė vienu iš jų negalima tikėti, jeigu, kai kalbama apie žmonių įnašą, Rumuniją apskritai, mums skiriamas tik statistų vaidmuo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"