TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 08 13 0:00
Disidentas D.Zamfirescu: "Skeptiškai vertinu mint°, kad CŽV dalyvavo revoliucijoje. Greičiau patikėčiau KGB
dalyvavimu.
Užsienio spaudos nuotrauka

(Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12 d.) Nuo devintojo dešimtmečio pradžios Rumunijos ir Vengrijos santykiai darėsi vis labiau įtempti. Kaimyninėje šalyje buvo bandoma visais įmanomais būdais pritraukti tarptautinės visuomenės dėmesį, įskaitant Jungtinių tautų (JT) institucijų, dėl pretenzijos, kad Transilvanija priklauso Vengrijai ir kad vengrų mažumos Rumunijoje neturi teisės į kultūrą bei kalbą. "Buvo planuota užsienio karinė intervencija"

1989 metais pulkininkas Ionas Todericiu tarnavo Budapešte. Jis buvo karo atašė ir kritiškai vertino karštų 1989-ųjų gruodžio dienų įvykius kaimyninės šalies sostinėje.

Iš karo atašė parengtų ataskaitų, dabar saugomų Karo informacinės direkcijos archyvuose, atrodo akivaizdu, kad Vengrija buvo šalis, kuri intensyviausiai ruošėsi išprovokuoti liaudies sukilimą Rumunijoje. Prieš dešimt metų I.Todericiu sakė žurnalistui Radu Tudorui, kad nuo 1989 pavasario Budapešte buvo intensyviai ruošiamasi Nicolae Ceausescu režimo nuvertimui. Pateikiame ataskaitų apie šį interviu fragmentus.

Apie epizodą su George'u Bushu

1989 metų liepos 11 dieną JAV prezidentas George'as Bushas lankėsi Budapešte. Prieš svečio atvykimą priėmimo zonoje pasirodė kelių šimtų žmonių grupė, kurie laikė Vengrijos vėliavas ir transparantus su šūkiais: "Norime Transilvanijos", "Transilvanija priklauso Vengrijai." Teisėsaugos institucijos niekaip nesureagavo. Priešingai, leido šiai grupei užimti tokią vietą, iš kur ji būtų geriau matoma JAV delegacijai. Kartu su ambasadoriumi Traianu Popu perspėjome Vengrijos užsienio reikalų ministerijos ir JAV ambasados atstovus, kad jei ceremonija virs antirumuniška manifestacija, Rumunijos diplomatų buvimas čia bus nepriimtinas. Apie susidariusią padėtį ir mūsų poziciją buvo įspėtas JAV prezidentas, todėl išlipęs iš lėktuvo jis neperskaitė planuotos savo kalbos.

Apie pabėgėlius

Pagal kai kurių vengriškų ir netgi užsienio leidinių įvertinimus, 1989 metų pabaigoje Vengrijoje buvo per 20 tūkst. pabėgėlių, o kai kurie laikraščiai priskaičiavo net iki 40 tūkst. žmonių. Daugiausia pabėgėlių į Vengriją patekdavo nelegaliai, be paso. Tik 1989 metais buvo sugauta maždaug 15 tūkst. žmonių, dauguma bandžiusiųjų perbėgti sieną buvo vengrų tautybės. Jie gaudavo tam tikrą paramą iš katalikų ir reformatų bažnyčių (pinigų, maisto, net ir laikiną darbą), po to būdavo nukreipiami į pabėgėlių stovyklas Bicske, Haiduszabaszle, Balatone arba Debrecene, kurių veiklą koordinavo vidaus reikalų ministras. Visose antirumuniškose manifestacijose pabėgėliai iš Rumunijos dalyvaudavo didelėmis, gerai organizuotomis grupėmis.

Apie bandymus sukompromituoti

1989 metų kovo mėnesį du karinę uniformą vilkintys asmenys prisistatė į Rumunijos ambasadą ir iš karinio atašė pareikalavo propagandinės kultūrinės medžiagos apie Rumuniją.

1989 metų gegužės mėnesį gavau "slaptą laišką", kuriame buvau kviečiamas atvykti tam tikru adresu Budapešte ir paimti svarbius pranešimus Rumunijos vadovybei.

1989 metų rugsėjo mėnesį nežinomas asmuo prisistatė prie ambasados vartų. Jis teigė turįs ypatingos medžiagos ir reikalavo, kad karo atašė ją paimtų. Prie vartų tuo metu buvo daug policininkų.

1989 metų spalio mėnesį, naktį, du asmenys prisistatė prie ambasados vartų ir prašė skubiai susisiekti su karo atašė, kuriam turėjo pateikti ypatingo svarbumo dokumentus. Žinoma, Vengrijos policijos akivaizdoje. Jeigu aš būčiau sutikęs su bet kokiais bandymais susisiekti, būčiau buvęs apkaltintas nusižengimu karinio diplomato statutui, rizikuočiau būti paskelbtas persona non grata.

Apie revoliucijos prologą

1989 metų gruodžio mėnesio pradžia buvo labai sunki. Gatvėse aplink ambasadą be paliovos vyko protestai ir demonstracijos. Pastatas buvo nuolat apmėtomas kiaušiniais ir atrodė apgailėtinai. Į kiemą mėtydavo laiškus su grasinimais. Grasindavo bei piktžodžiaudavo ir telefonu. Laszlo Tokeso tema buvo prieštaravimų tarp Rumunijos ir Vengrijos vyriausybių pagrindas. Šie prieštaravimai būdavo išsamiai aprašomi spaudoje ir kurstydavo nesantaiką.

Apie revoliucijos dienas

Vengrijos žiniasklaida rašė apie daug nušautų revoliucionierių, žuvusiųjų buvo nuo 15 tūkst. iki 25 tūkstančių. Vengrijos televizija rodydavo reportažus apie Nicolae Ceausescu režimo aukas - dešimtis kūnų su kankinimo žymėmis.

Kunigas L.Tokesas buvo pristatomas kaip didvyris. Įvairių grupuočių bei antirumuniškų asociacijų nariai manifestuodavo ir primygtinai reikalaudavo karinės intervencijos į Rumuniją, kad būtų išlaisvinti Transilvanijos vengrai, kuriems grėsė pavojus.

Vengrijos armijoje buvo imtasi specialių priemonių. Pasienio kariuomenė pradėjo stiprinti savo sieną su Rumunija, išdėstė papildomus dalinius. Buvo duomenų, kad ir Vengrijoje dislokuotoje sovietų kariuomenėje buvo imtasi veiksmų, siekiant sustiprinti karinę parengtį. Iškart po revoliucinio sukilimo Timišoaroje Vengrijos pareigūnai susisiekė su Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos vyriausybėmis bei su JT generaliniu sekretoriumi ir reikalavo atkreipti dėmėsi į riziką, kad Rumunija gali tapti grėsme tarptautiniam saugumui. Regis buvo reikalaujama ir Varšuvos pakto politinio komiteto susirinkimo. 1989 metų naktį į gruodžio 24-ąją sovietų karo atašė Budapešte bandė išgauti deklaraciją, teigiančią, kad Rumunijoje susidarė sudėtinga situacija ir šalies karinės pajėgos negali jos išspręsti, taip norėta įrodyti, kad kraštui reikalinga užsienio parama.

1989 metų geuodžio 23 dieną, apie 16 val., JAV karo atašė Budapešte, norėdamas informuoti Vašingtoną, paklausė manęs: "Ko Rumunijai reikėtų šiuo metu, kai vyksta revoliucija?" Aš atsakiau, kad Rumunijai būtų naudinga JAV prezidento deklaracija, kurioje politiškai būtų remiama Rumunijos revoliucija, ir kad būtų gerai, jeigu tai padarytų įtaką kitiems NATO šalių vadovams, kad ir jie pareikštų paramą. Praėjus šešioms valandoms po mūsų diskusijos tokią deklaraciją pateikė prezidentas G.Bushas.

"Greičiau KGB nei CŽV"

Disidentas Dinu Zamfirescu netiki užsienio šnipų įtaka Rumunijos revoliucijai, jis greičiau tiki "Securitate" išdavyste, kuri paliko N.Ceausescu be apsaugos. Tačiau jis pripažįsta didžiulę rusų įtaką 1989-aisiais.

"Jurnalul National": - Ar skaitėte spaudoje apie filmą, kurį parodys televizijos kanalas "Antena 1"?

Dinu Zamfiresku: - Aš labai skeptiškai vertinu mintį, kad CŽV dalyvavo revoliucijoje. Greičiau patikėčiau KGB dalyvavimu. Dar gegužę-birželį buvau gavęs rusų kvietimą susitikti, bet susitikimas taip ir neįvyko.

Tai buvo ESBK suvažiavimas Paryžiuje, kur šios organizacijos sesijoje aš dalyvavau kaip žmogaus teisių gynėjas. Kartą Austrijos delegacija pakvietė mus į kokteilių vakarą. Ten prie manęs priėjo Vengrijos delegacijos vadovas ir pasiūlė rytoj ryte ateiti čia pat, kur jis pristatys mus Rusijos delegacijai. Kitą dieną nuėjau ir pasakiau jiems, kad mes nenorime turėti nieko bendro su jais. Rusai siekė užmegzti kontaktus su žmonėmis iš Rumunijos, apie kuriuos žinojo, kad jie nusistatę prieš komunistinį režimą.

- Kaip jūs manote, šią revoliuciją sukėlė rumunai ar kitos jėgos?

- Tai buvo revoliucija, nes krito vienas režimas ir įsivyravo kita, demokratinių principų tvarka. Nebeliko totalitarinio režimo. Tų įvykių sūkuryje, žinoma, tikslą pasiekti be masinio rumunų išėjimo į gatves būtų buvę sunkiau. Galbūt būtų pavykę, bet tai būtų įvykę vėliau ir sunkiau.

Aš manau, kad N.Ceausescu išdavė "Securitate". Jeigu būtų buvus užkabinta ir "Securitate", kuri buvo kur kas geriau organizuota nei kariuomenė, galėjo kilti tikros masinės skerdynės.

Kiek buvo įtakos iš Rytų Vokietijos, Jugoslavijos ir Vengrijos? Jau nekalbant apie Rusiją, kuri nusiuntė į Rumuniją nemažai žmonių. Daugelis dalykų buvo improvizuoti, tačiau be vietinių gyventojų nieko nebūtų įvykę.

- Ar dar prisimenate, ką "Laisvoji Europa" kalbėjo apie Ioną Iliescu prieš 1989-uosius?

- Pirmą kartą I.Iliescu buvo paminėtas viename Prancūzijos žurnale 1981 metais, kaip galima alternatyva N.Ceausescu. Ir vėliau įvairiuose spaudos leidiniuose buvo kalbėta apie I.Iliescu ir taip pat kaip apie galimą N.Ceausescu pakaitalą.

Didžiosios manipuliacijos

Prancūzų-vokiečių televizijos kanalo "Arte" pristatytas filmas iš naujo atrado pastoviai karščiuojančią temą: 1989 metų gruodžio įvykius. Dokumentinis filmas pristatė idėją, kad N.Ceausescu nuvertimas buvo užsienio žvalgybų tarnybų sėkmė po didžiulės manipuliavimo operacijos. Vienintelis Rumunijos gyventojų nuopelnas - kad jie tuo metu buvo šalia?

"Šachas - matas: vienos revoliucijos strategija"

Taip vadinasi Susanne Branstatter dokumentinis filmas, "skirtas narsiems rumunams, kurie 1989 metų gruodį spontaniškai išėjo į gatves". Nuoroda į tuos, kurie dalyvavo spontaniškoje Rumunijos revoliucijoje, atvedusią prie N.Ceausescu režimo nuvertimo, yra visai neatsitiktinė. Kadangi pagrindinė dokumentinio filmo tezė yra tai, kad šie žmonės buvo tik vargšės marionetės, tarnavusios užsienio interesams. Kažkokios marionetės, kurios nežinojo ir negalėjo žinoti, kad viskas, kas nutiko gruodį, "turėjo" įvykti. O pasiruošimai tam prasidėjo daug anksčiau.

Buvo keletas priežasčių, dėl kurių N.Ceausescu pašalinimas tapo būtinu tiek rusams, tiek ir amerikiečiams. Tai yra Susanne Branstatter filmo scenarijaus žaidimo korta.

Iš lyderio, turinčio demokratijos potencialo, kuris 1968 metais prieštaravo sovietų intervencijai į Čekoslovakiją, N.Ceausescu virto juoda avimi netgi ir SSRS. "N.Ceausescu atsisako Michailo Gorbačiovo reformų, griežtai priešinasi "perestroikai" ir laiko savo šalį izoliuotą nuo Vakarų ir nuo Rytų. Savo tautą veda į juodžiausią neviltį. Prieš užsienį N.Ceausescu nori atrodyti stiprus ir demonstruoja savo beprotišką didybę. Jis aukoja savo tautą. Apakintas savo asmenybės kulto diktatorius per vėlai suprato, kad tapo nepatogus ir Maskvai, ir Vašingtonui."

Lošiama Europos korta

Atsivėrė akivaizdi galimybė Vokietijos susijungimui NATO ribose. Tai JAV tikslas. 1989 metų pabaigoje N.Ceausescu tampa nepatogia kliūtimi. "Laikas spaudžia", - sakoma dokumentiniame filme.

Idėją apibendrina buvęs Vengrijos ministras pirmininkas Miklosas Nemethas: "Diktatorius N.Ceausescu buvo kliūtis dviejų Europų susijungimui. Taigi šiuo požiūriu, jo sunaikinimas išlaisvino kelią susijungimui."

Kas buvo po to? Perversmas, kuriame laikytasi, remiantis dokumentais, visų rašytų ir nerašytų taisyklių, kurios buvo dėstomos manipuliavimo, žvalgybos ir kontržvalgybos kursuose. Siekdama paremti savo teoriją, prodiuserė pakvietė ekspertus ir keletą buvusių pareigūnų iš tarptautinių saugumo tarnybų. Kas išėjo? Taikomasis kursas apie etapus, kaip parengti ir įgyvendinti revoliuciją iš už šalies ribų. "Profesoriaus" pareigas eina Dominique Fonvielle, buvęs Prancūzijos žvalgybos tarnybos (DGSE) pareigūnas.

I taisyklė. "Pirmiausia reikia apibrėžti visas opozicijos jėgas šioje šalyje. Reikia ryžtingų veiksmų ir žvalgybos, kuri gautų informacijos, identifikuotų patikimus asmenis, turinčius pakankamą autoritetą, tam, kad jie nuteiktų gyventojus prieš režimą, kuris turi būti pašalintas", - aiškina D.Fonvielle, o dokumentinio filmo scenarijus tuoj pat išbando šią teoriją, įtraukdamas į istoriją disidentus ir slaptųjų tarnybų agentus, kurie dedasi diplomatais ir parodydamas juos kaip potencialius vykdytojus. Tarp jų Stelian Tanase, Doina Cornea ir ne paskutinėje eilėje pastorius L.Tokesas. Jo vengriška tautybė apibrėžia jį kaip N.Ceausescu opoziciją, o jo pastoriaus savybės rekomenduoja jį kaip įtakingą asmenybę, kuri gali suburti aplink save dešimtis, jei ne šimtus palaikančiųjų. Jis buvo žmogus, kuris puikiai tiko jam ruošiamam vaidmeniui. L.Tokesas buvo išpopuliarintas užsienyje tam, kad įgytų lyderio aurą krašto viduje. Jis tapo vieno informatorių tinklo nariu, kuriam 90-aisiais iš Niujorko vadovavo vengrų mažumų teisių gynėjas Laszlo Hamosas. Dokumentiniame filme aiškinama, kad jis vadovavo aktyviam tinklui Rumunijoje bei Vengrijoje ir informuodavo Vakarus apie tariamus N.Ceausescu režimo nusikaltimus.

"Šitas opozicionierių tinklas veikė iki 1989 metų pabaigos. Vienas iš jo klientų buvo jaunas vengrų kilmės kalvinistų pastorius L.Tokesas", - pasakoja L.Hamosas.

L.Tokesas interviu S.Branstatter sako, kad praktiškai tai jis padarė pradžią Bukarešto komunistinio režimo pabaigai. Tai buvo 1989 metų kovo mėnesį. "Man pavyko duoti slaptą interviu vienai televizijos kompanijai. Tą interviu transliavo Vengrijos televizija 1989 metų liepą. Tai buvo pabaigos pradžia", - sako pastorius.

II taisyklė. Aiškina tas pats D.Fonvielle: "Reikia intensyvios propagandos kompanijos iš išorės, kad būtų pademonstruota, jog šį režimą visas pasaulis smerkia, jis yra izoliuotas, jo valdoma tauta negali vadintis laisva ir kad būtų parodyta, jog bus laikomasi teisingumo tuose opozicijos judėjimuose, kurie atsiras." Ir vėl dokumentiniame filme panaudota teorija kaip pagrindas, ant kurio pastatytas scenarijus apie Rumunijos revoliuciją. Buvęs CŽV šefas iš Paryžiaus aiškina metodiką, kurios pagalba šalies disidentai tampa žinomi - per informaciją, kuri ateina iš disidentų iš už šalies ribų. Padeda ir radijo stotis "Laisvoji Europa", kuri pagal filmo teoriją atlieka dvi misijas: transliuodama laidas rumunų kalba, supažindina opozicijos grupuotes šalies viduje, tuo pačiu metu transliuoja užsieniui reportažus, darytus Rumunijoje.

Slaptosioms tarnyboms labai patogu manipuliuoti informacija, paleisti gyventojus paveikiančias paskalas, - įsitikinusi filmo prodiuserė. Slaptosios tarnybos naudoja disidentus, kurie nori viešai išsakyti savo nepasitenkinimą N.Ceausescu režimu. Dažnai jie yra panaudojami tam, kad patvirtintų tam tikrus tikėtinus veiksmus, kurie iš tikrųjų neįvyko. Taip buvo paleistas gandas, kad N.Ceausescu nori sunaikinti 7000 rumuniškų kaimų. D.Cornea pasakoja, kad buvo pirmoji, kuri protestavo. "Aš turėjau labai svarbų tekstą, kada N.Ceausescu norėjo sunaikinti kaimus. Tada "Laisvoji Europa" paskelbė: "Pasirašykite Doinos Cornea tekstą." (Juokiasi.) Tai buvo visiška nesąmonė.

Taip, nes jie gyveno laisvame pasaulyje, o mums tai buvo neįmanoma."

Tas gandas pasklido labai greitai ir išprovokavo daug liguistų protesto demonstracijų užsienyje. Tai baigėsi tuo, kad likviduojamų kaimų skaičius buvo padvigubintas, ypač ten, kur gyveno vengrai ir vokiečiai.

Dragobertas Lindlau, vokiečių stoties ARD korespondentas ir slaptųjų tarnybų specialistas, priduria savo komentarą: "Vakarai norėtų žinoti, kad ištisi kaimai turėjo būti sunaikinti, tai, kas vėliau buvo vadinama "buldozerio politika". Tačiau taip nebuvo! Pavyzdžiui, sakė, kad Gotlabas buvo visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Aš buvau toje vietoje ir įsitikinau, kad Gotlabas neišnyko. Kai sugrįžau, disidentai sakė man: "Jie laukia, kada tu išvyksi ir tada sunaikins kaimą." Tada grįžau ir Gotlabas dar buvo ten. Visos tos istorijos, noras padaryti iš diktatoriaus monstrą, - vienos politikos rezultatas, kurį tada dar menkai įžvelgiau.

Taip reklamuojamas Vakaruose, N.Ceausescu įvaizdis aptemo. Tačiau Rumunijoje tas Vakarų nepasitenkinimas nelabai veikė gyventojus. Net nepaisant fakto, kad diktatorius buvo apsėstas didybės manijos ir vis dažniau kritikuojamas Vakarų. Prie gandų apie kaimų naikinamą prisidėjo ir raportai apie žmogaus teisių pažeidimus. Vieni pagrįsti, kiti perdėti. Bet 1989 metais tauta buvo dar neparuošta sukilimui. Dar neišmušė valanda.

Ne taip seniai JAV tą tautą laikė sąjungininke Rytų šalių bloke, patikimą prekybos partnerę. Christopheris Smithas, JAV kongreso narys, paaiškino, kaip Vašingtonas pakeitė nuomonę apie N.Ceausescu: "Mes iškart supratome, kad N.Ceausescu nebebus naudingas niekam. Kadangi jis buvo kruvinas diktatorius. Sužinojome, kad jis ketina sunaikinti Rumuniją."

Šis procesas buvo labai ilgas ir sunkus. Reikėjo padaryti 180 laipsnių viražą."

L.Hamosas ir kiti vykdė intensyvią lobistinę veiklą JAV kongrese.

Jie reikalavo, kad prezidentas N.Ceausescu nebegautų pagalbos ir kreditų iki tol, kol nebus pasirengęs vykdyti reformų. Tačiau Rumunijos diktatorius nepasidavė spaudimui. Jis pradėjo grąžinti šalies užsienio skolą. 1989 metais Rumunija nebeturėjo skolų, bet tauta buvo visiškai išsekusi.

Kongresmenas Ch.Smithas pabrėžia: "Tarptautinės, ypač JAV, pagalbos nutraukimas pagreitino režimo kritimą. N.Causescu negalėjo toliau statyti paminklų savo garbei ir be užsienio valiutos privedė savo tautą prie bankroto. Netikėtai žmogus, kurį mes atvedėme į valdžią - ir kai aš sakau "mes", turiu galvoje JAV vyriausybę - tapo nepageidaujamu. Dėl savo įvaizdžio tapo nelaimėliu. Visi pradėjo kalbėti čia, Kapitolijuje, kad N.Causescu buvo pabaisa."

III taisyklė. Prancūzijos žvalgybos specialistas pristato kitą, pasiruošimo nuversti N.Causescu režimą, taisyklę. "Trečioji fazė yra būsimos valstybės vadovo parengimas. Tai turėtų būti natūralus procesas, kad į valdžią ateitų vienas iš pirmaujančių opozicijos judėjimo lyderių. Taip pat tai neturėtų būti žmogus, kuris 20 metų buvo tremtyje ir dabar atvyko iš kažkur iš užsienio. Jis turi būti patikimas." Taigi, taip į "šachą-matą" patenka I.Iliescu.

Eniko Bollobas, buvusi vengrų disidentė, kuri 1990 metais tapo Vengrijos ambasadoriaus Vašingtone pavaduotoja, paaiškino: "I.Iliescu kilęs iš vidaus opozicijos. Visi gerai pažinojo jį ir suprato, kokios bus jo atsakomosios reakcijos. Tai buvo prognozuojama persona ir amerikiečiai suprato, kad jie galėtų dirbti su juo."

"Laisvoji Europa" I.Iliescu pristatė kaip galimą N.Causescu įpėdinį. Figūra a la Dubček. Rumunijos komunizmo reformatorius. Rumunijos prezidentas, interviu duotame filmo kūrėjams, prisimena: "Laisvoji Europa" transliavo vieną reportažą apie mane. Aš buvau labai sekamas "Securitate", tačiau nepaisant N.Ceausescu priešiškumo man, o galbūt ir dėl jo, aš tapau dar populiaresnis. Todėl tikėjo manimi. Visi buvo nepatenkinti padėtimi, šalies nuosmukiu ir gyventojų gyvenimo sąlygomis. Žmonės ieškojo ko nors, kas sugebėtų atnešti permainų."

Dokumentinio filmo keliama idėja yra tokia - I.Iliescu atėjimas į valdžią buvo parengtas CŽV. Tai patvirtino E.Bollobas: "CŽV žmonės nekalba atvirai. Jie pateikia kai kuriuos istorijos elementus ir jūs turite rekonstruoti dėlionę. Ir nemanau, kad šie žmonės atvirai pasakys, jog I.Iliescu atėjimas į valdžią buvo jų pasirinkimas. Bet jie leidžia tai suprasti įvairiomis formomis. Tai jie paliko suprasti mums patiems, taip... "

Robertas Baeris, buvęs CŽV pareigūnas, nei patvirtina nei paneigia: "CŽV niekada nekalba apie savo sėkmę. Tačiau nesėkmės visada išlenda." I.Iliescu irgi nepripažįsta tokios teorijos: "Jie nieko nežinojo apie mane. Nei G.Bushas, nei M.Gorbačiovas."

Per 1989 metų gruodžio 3 dienos G.Busho ir M.Gorbačiovo susitikimą Maltoje, pabrėžia slaptosios tarnybos, tarp kitų problemų, buvo aptarta ir Rumunijos problema. Buvo sprendžiama Europos ateitis.

"Tai mus paskatino veikti", - paaiškina filme Robertas Hutchingsas, Europos reikalų direktorius Amerikos nacionalinio saugumo taryboje. Miltonas Beardenas, CŽV šefas Rytų Europai 1989 metais, turi kitą teoriją: "Mano nuomone, viskas prasidėjo lapkričio 9-ąją, kai G.Busho administracija įvertino situaciją ir pasakė: "Mes turime veikti dabar."

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"