TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 08 19 0:00
K.Ferencas:"Tai, kada kariuomenė perėjo į revoliucionierių pusę, užtikrino revoliucijos pergalę."

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3,4,5,6,10,11,12,13,17,18 d.

Kariuomenė inicijavo 1989 metų gruodžio įvykių tyrimą. 1990-ųjų sausio 19 dieną teisingumo kapitonas Marius Budu pateikė ataskaitą Gynybos ministerijai apie incidentą, kuris įvyko atliekant šį tyrimą.

M.Budu deklaracija.

"1989 metų gruodžio 27 arba 26 dienomis, negaliu tiksliai nurodyti, tada buvau civilinių bylų prokuroras, Nacionalinės gynybos ministerijoje kalbėjausi su Postelnicu Tudoru, kuris N.Ceausescu diktatūros metais buvo vidaus reikalų ministras. Vienu metu į kambarį, kur mes diskutavome, įėjo ponas G.Diaconescu, teisingumo pulkininkas ir Rumunijos generalinio prokuroro pavaduotojas, kuris P.Tudorui uždavė keletą klausimų, susijusių su vykdomomis represijomis prieš judėjimą Timišoaroje ir prieš 1989 metų gruodžio 22 revoliuciją. Diskusijos pabaigoje P.Tudoras ponui G.Diaconescu pasakė, cituoju: "Jūs ant manęs pykstate." Ponas G.Diaconescu atsakė, cituoju: "Ne, kodėl?" P.Tudoras turėjo galvoje pokalbį telefonų su ponu G.Diaconescu. Ponas G.Diaconescu teigė, kad nepyksta dėl to pokalbio, ir vis dėlto tai neturi nieko bendro su priežastimi, dėl kurios buvo tiriama P.Tudoro veikla ir negali daryti įtakos tyrimo objektyvumui. (Tuo metu Postelnicu buvo tiriamas tik dėl įvykių Bukarešte). Tačiau vėliau ponas G.Diaconescu paklausė P.Tudoro, cituoju: "Bet atsimenate, ką man tada pasakėte, ar ne? Kad esu atleistas iš pareigų ir, kad būsiu nuteistas už Tėvynės išdavystę Elenos Ceausescu įsakymu." P.Tudoras nuleido galvą žemyn ir atsakė, kad taip ir yra, jis tik pranešė E.Ceausescu įsakymą. Toliau ponas G.Diaconescu pasakė P.Tudorui, citata: "Ir visa tai dėl to, kad raportavau ne taip kaip visi ir nenorėjau pasirašyti arešto orderių." Paskui, kai ponas G.Diaconescu išėjo iš kambario, paklausiau Postelnicu, kaip jis galėjo paskelbti išdaviku žmogų, kuris pranešė tiesą ir nesutiko užtraukti gėdos visai įstaigai. P.Tudoras man sakė, kad E.Ceausescu išgirdusi, jog Diaconescu pranešė, kad Timišoaroje veikia ne chuliganai, o liaudies judėjimas, kuris prašo demokratinių teisių ir laisvių ir kad jis neišduos arešto orderių sulaikytiems demonstrantams, įsakė perduoti G.Diaconescu, kad nuo šio momento jis yra atleidžiamas iš pareigų ir bus nuteistas už išdavystę.

Saugumo pareigūno deklaracija

Įdomu, kad kaip tik "Securitate" patvirtina susiklosčiusią situaciją. Leitenantas Gheorghe Carasca, siųstas į Timišoarą iš VI skyriaus kaip liudytojas, teigia: "Užduotis, kurią gavau iš atsargos generolo Emilio Macri, buvo ištirti ir nustatyti, kas yra Timišoaros įvykių vadovai ir ar nėra kontaktų su priešiškais elementais iš išorės. Saugumo pareigūnai, aiškindamiesi minėtą problemą, atliko tyrimus, jie apklausė apie 100 žmonių, o milicijos pareigūnai atliko tyrimus, susijusius su jų profesija (vagystės, vandalizmas). Reikia paminėti, kad Timišoaros kalėjime atliktų tyrimų rezultatai nesudomino "Securitate". Priminsime, kad diversantai iš Timišoaros buvo rumunai, jie buvo apmokomi Vengrijos stovyklose ir paskui siunčiami atgal į Rumuniją. Dauguma jų buvo kilę ne iš Timišoaros, bet iš kitų vietovių (Miercurea-Ciuc, Cugir, Caransebe, Zalau, ir kitų). Todėl atliekant tyrimą "Securitate" nepavyko rasti nieko naujo, tik tai, kas buvo žinoma dar spalį. Nors revoliucionieriai visada teigs, kad smurto ir apšaudymo iniciatorius yra kas nors kitas, "Securitate" nenustos jų teisinti. Tai dar vienas rumuniškas paradoksas.

Nepraleisk rytdienos laikraščio!

Timišoaros revoliucijos paslaptis bus atskleista interviu su apskrities Saugumo pasalos skyriaus viršininku. Kas surinko minią protestuotojų prie parapijos namų, kur buvo Laszlo Tokesas? Kas buvo pirmieji sulaikytieji? Skaitykite rytoj "Nacionaliniame žurnale" ("Jurnalul National").

Timišoaros revoliucijos paslaptys

Nicolae Mavru, buvęs Timišoaros pasalos saugumo vadovas, atskleidžia neįtikėtinus Timišoaros įvykių epizodus. Per pirmą revoliucijos naktį 20 proc. sulaikytųjų buvo informatoriai. Interviu su generolu Nicolae Mavru, buvusiu Timišoaros miesto "Sekimas ir pasalos" departamento vadovu.

"Nacionalinis Žurnalas" ("Jurnal national"):- Siūlau pradėti nuo problemos, susijusios su turistų kolonomis.

N.Mavru:- Taip, problema egzistavo. Jie apsimesdavo verslininkais. Atvykę į šalį šie "turistai" pasakodavo, kad vyksta į ekskursiją, norėdami aplankyti Bulgariją ar Jugoslaviją, o pasiekę Arado ir Timišoaros sritį jie savo pasakojimą pakeisdavo, kad galėtų čia apsistoti. Tam tikru momentu nuolatiniai verslininkai serbai pasitraukė ir 1989 metų spalį juos pakeitė lenkai. Gruodžio pradžioje staiga dingo lenkai ir atėjo rusai, apie 2000 žmonių, dauguma jauni atletiški vyrai. Rusų verslininkų grupės išsiskyrė tuo, kad neturėjo jokių prekių.

- Dabar aš jus trumpam pertrauksiu. Oficialiuose dokumentuose ar liudijimuose, įrodymuose iš tyrimų, ar Senato komisijos apklausose yra prieštaravimas. Kai kurie DSS lyderiai primygtinai teigia, kad šie "turistai" egzistavo ir jie dalyvavo Timišoaros įvykiuose (Vladas, Raciu), kiti neigia šių grupių svarbą (gen. Pele, Nicolicioiu).

-Kolonos ir sovietų grupuotės egzistavo. Aš išskyriau šiuos dalykus todėl, kad tai buvo į mūsų apskritį atvykusios kolonos, pas mus jie apsistojo. Mes juos stebėjome, nuolat gaudavome pranešimų apie šiuos žmones ir jų veiklą. Vienu metu jie užėmė viso plento Aradas-Timišoara kelkraščius. Pardavinėjo cigaretes, kavą, drabužius, tačiau turėjo tik labai nedaug šių produktų ir įrankių... Jie labai dažnai vykdavo į Vengriją ir Jugoslaviją atsivežti prekių, tačiau grįždavo įsigiję tik nedidelį jų kiekį.

- Jūs sakėte, kad tai buvo jauni sportiški vyrai... Manau, nuo jūsų prasidėjo tas aprašymas, kuris išplito visoje literatūroje apie revoliuciją.

-Dauguma šių asmenų buvo iš Besarabijos (Moldovos Respublika), jie kalbėjo tarmiškai rumuniškai, tačiau tarp jų buvo keturi penki, kurie kalbėjo tik rusiškai arba nekalbėjo apskritai. Aš turėjau žmonių, kurie dėjosi esantys pirkėjai; kai šie ko nors paklausdavo, minėti asmenys linktelėdavo galva kuriam nors iš kalbančiųjų rumuniškai.

- Ar jie kada nors buvo įtraukti į įtariamųjų kategoriją?

-Buvo pastebėta, man atėjo žodinis pranešimas apie jų elgesį, ir aš informavau pulkininką Simą. Jis man atsakė: "Nėra laiko jais užsiimti." Turėjome kitų neatidėliotinų darbų, taip pat ir Tokeso precedentą.

- Noriu užduoti jums keblų klausimą ... Tikėtina (gali būti), kad tie, iš "Securitate" vadovybės, ignoravo šių sovietų grupuočių vaidmenį, įrašydami juos į kategoriją verslininkų, kurie veikė šioje zonoje, ir intuityviai neįvertino jų intervencinio potencialo. O po revoliucijos išpūtė informaciją apie juos tam, kad paslėptų savo darbo ir profesionalumo trūkumus?

-Negaliu šito žinoti. Tai vyko viršuje, o aš žinojau, kas vyksta apačioje. Bet, kartoju, informavau ir Simą, jis sakė, kad mes jiems neturime laiko.

- Gerai, tada paklausiu apie ką kitą: ten, apačioje, gatvėje, kai prasidėjo įvykiai, šios grupės iš Besarabijos paliko savo prekyvietes ir dalyvavo smurto aktuose?

-Taip. Tai įmanoma. Šie asmenys - stiprūs ir sportiški blondinai gatvėse kurstė vaikus: "Nagi, "chebra", nebijokite, daužykite langus." Matėme tokių scenų. Kadangi anksčiau jomis neužsiėmėme ir nedokumentavome, negalėjome tiksliai žinoti, ar jie priklausė būtent toms prekeivių grupėms iš Arado-Timišoaros kelkraščio.

- Vadinasi, negalėjote teigti, kad tam tikras asmuo, kurstęs žmones įsilaužti į parduotuvę "x", yra tas pats, kuris vakar pardavinėjo cigaretes kilometre "y".

-Ne, bet iš savo patirties galiu įtarti ir pažinti žmones, nes tai buvo mano darbas - "sekimai ir pasalos". Asmenys, kurie kurstė gatvės vaikus daužyti ir griauti, buvo iš ten. Tai buvo tam tikro tipo žmonės, kuriuos "sekimo ir pasalos" specialistas labai greitai atpažįsta. Aš jums galiu iškart pasakyti, kuris iš grupės žmonių atvykęs iš Besarabijos jam nė neprasižiojus. O jeigu jis dar pradėtų kalbėti!

- Pone pulkininke, ar nemanote, kad saugumui laiku neįvykdžius šių diversantų identifikavimo operacijos jie padarė tai, kas karine terminologija vadinama "siurprizu"?

-Visa informacija apie šiuos diversantus yra sekimo pažymose, kurias aš pateikiau vadovybei.

- Kalbame apie pažymas, kurios buvo pateiktos teismui, kai vyko Timišoaros procesas, ir paskui dingo?

-Nežinojau, kad jos dingo, tačiau jos tikrai buvo.

- Dabar aptarkime L.Tokeso atvejį.

-Pas pastorių L.Tokesą dažnai ateidavo žmonių, kurie buvo tiksliai identifikuoti. Gruodžio 16-ąją ten atsirado grupė jaunų žmonių, kurie išsiskyrė beretėmis su kaspinais. Tai pasirodydavo, tai išnykdavo, jų buvo ne daugiau kaip 10-15 asmenų, tačiau jų dingimo priežastis buvo susieta su bandymu mobilizuoti žmones mieste. Tiksliau - (todėl, kad mes juos sekėme) jie eidavo į gamyklas ELBA, platformą Buzias, IOT (kai kurie sugebėjo įeiti į teritoriją) ir sakydavo savo kolegoms reformatams: "Einame pas Tokesą, ten kažkas prasideda, ten daug žmonių!"

Pas L.Tokesą buvo 8 žmonės. Tuo metu atsirado kažkokia isteriška moteriškė, man atrodo, ji pasiskelbė esanti baptistė, moteris atėjo kartu su vaikais, kurie buvo ne jos. Pradėjo rėkauti, šūkauti, kad susirinktų kuo daugiau smalsuolių.

-Tarkime, tai buvo moteris, turinti pasą be pilietybės (atsisakiusi pilietybės), kuriai amerikiečiai neišdavė JAV vizos.

-Jos riksmai patraukė kelių žmonių dėmesį. Tada grįžo tie iš berečių grupės, kuriems pavyko suburti apie 50 žmonių. Šitoje grupėje buvo tik du ar trys vengrai. Berečių grupė stengėsi pritraukti dar daugiau žmonių, bet jiems nelabai pavyko.

-Aš jus vėl pertrauksiu dėl vienos pastabos. Apie 14.30 val. pasirodė grupė profsąjungų atstovų, didelė grupė, 60-70 žmonių.

-Truputį vėliau, ne 14.30 val., o apie 16.30 val. minia padidėjo.

- Grįžkime.

-Vakare berečių grupė grįžo su žvakutėmis į Timotei Cipariu. Tačiau ir dabar jų buvo nedaug.

Pastovėję kurį laiką jie pradėjo mobilizuoti minią eitynes prie CJP. Pasiskirstė po 10-15 žmonių grupes ir šaukė: "Eime į demonstraciją", tačiau žmonės paskui juos nėjo. Tada jie grįždavo, truputį palaukdavo ir vėl pradėdavo iš naujo. Paeidavo keletą metrų iki Marijos statulos, pamatydavo, kad niekas neseka iš paskos ir grįždavo supykę. Taip jie ėjo apie 8-9 kartus. Staiga kažkoks girtas tipas sustabdė tramvajų, užlipo ant platformos ir pradėjo šaukti. Netrukus dėl eilės pasisakyti ant platformos tarp tų 20-30 žmonių, kurie suformavo smogikų grupę, prasidėjo barniai ir muštynės. Jie buvo girti. Mano žmonės buvo šalia jų ir viską man pranešdavo, be to, aš pats buvau smalsuolių grupėje. Žmonės iš jų juokėsi, replikavo, kartais sutikdavo su jais, žodžiu, buvo cirkas. Kažkas sušuko: "Ką daro milicija?" Tiesa yra ta, kad milicija ilgai nepasirodė, tai yra nepaaiškinama. Vakare į maisto parduotuvę atvežė alaus, greitai susidarė eilė, daug žmonių eidami per Didžiąją aikštę nieko nežinojo, klausinėjo, ką čia duoda, jiems buvo atsakyta, kad tai protestas Tokesui palaikyti.

Vienu metu minia su smogikų grupe viduryje pajudėjo CJP (apskrities partijos komitetas) link. Kai užvirus gatvėje muštynėms pasirodė tvarkos palaikymo pajėgos ir kareiviai (pasieniečiai bei patruliai), mes pradėjome smogikus vaikyti. Tuo metu, kai juos gaudėme, susidūrėme su neįtikėtina situacija: mažiausiai 20 proc. visų dalyvavusių pirmuose išpuoliuose, suimtų vakare ir naktį, buvo informatoriai iš "Securitate" ir milicijos, šių sistemų bendradarbiai. Suimti jie pasakydavo slaptažodį, parašydavo arba pasakydavo pareigūno ryšininko vardą ir mes juos paleisdavome. Tik aš išlaisvinau 5 agentus Circumvalatiunii aikštėje. Vienu metu buvo suimtas Gheorge Serbanas, žurnalistas, vėliau tapęs politiku. Ir aš jį išgelbėjau, nes kareiviai ruošėsi jį sumušti, nežinau, ką jis būtų daręs, nes situacija buvo labai įtempta. Kitą dieną savo pranešime išsamiau išdėsčiau situaciją pulkininkui Simai, paminėjau ir G.Serbano atvejį. Jis piktai pažiūrėjo į mane ir pasakė: "Na, šitą tai reikėjo sulaikyti ir atvesti čionai."

- Kaip buvo sudaužytos vitrinos?

- Vitrinos nukentėjo dėl to, kad buvo duotas kvailas įsakymas išsiųsti neginkluotus milicininkus, kurie buvo tik uniformuoti, stovėjo ten kaip kvailiai, o demonstrantai viską į juos mėtė. Tuo metu Lidijos gatvėje susiformavo kita grupė, kurioje buvo labai daug vaikų (iš kurčnebylių mokyklos), jie užpuldavo žmones einančius gatve. Girdėjosi šūkiai: "Kas ne su mumis, tas prieš mus." Jeigu žmonės neprisidėdavo, užvirdavo muštynės. Kažkas šaukė: "Saugumiečiai bailiai." Tai buvo nusivylimas ir šio nusivylimo priežastis buvo ta, kad žmonėms nerūpėjo nei Tokesas, nei skandalas aplink jo namus. Minia užpuolė ir kelis vairuotojus, kurie nenorėjo sustoti. Du buvo ištraukti iš mašinų ir priversti eiti kartu su jais. Man atrodo, kad paskui buvo pateikta skundų milicijai, ten turėtų būti jų pareiškimai. Šioje smurtautojų grupėje pastebėjau žmonių iš Besarabijos, kurie kurstė vaikus ir šaukė: "Nagi, nebijokite, daužykite vitrinas!"

Švelnus "Šachas", kurį padarė CŽV Rytų Europos padalinio šefas

Filmą apie Vengrijos ir užsienio slaptųjų tarnybų dalyvavimą Rumunijos revoliucijoje, kurį parodė televizijos kanalai "Arte" ir "Antena-1", griežtai užginčijo Vengrijos karinės hierarchijos įgalioti asmenys. Be to, vienas filmo prodiuserių pašnekovų, buvęs CŽV šefas Rytų Europai, Miltonas Beardenas, visiškai neigia, kad CŽV koordinavo arba kaip įmanydama inspiravo Rumunijos revoliuciją. Tai prieštarauja buvusiam Vengrijos ministrui pirmininkui Miklosui Nemethui, kuris filme kalba apie daugelio slaptųjų tarnybų dalyvavimą 1989 metų Rumunijos įvykiuose.

Pirmas Vengrijos televizijos kanalas prieš tris dienas transliavo laidą "Žodžio laisvė" apie Rumunijos revoliuciją ir prieštaringą Susanne Brandstatter filmą, neseniai rodytą televizijos "Arte".

Vedėjo Frederikusz Sandoros svečiai - buvęs Vengrijos gynybos ministras Karpati Ferencas, buvęs Vengrijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas Borsics Laszlo, Vengrijos karinis atašė Bukarešte Sandoras Aradi ir, žinoma, pats Miltonas Beardenas, 1989 metais buvęs CŽV direktorius Rytų Europai, kuris kategoriškai neigia užsienio žvalgybų dalyvavimą Rumunijos revoliucijoje - pagrindinę ponios Brandstatter filmo idėją.

Laidoje pirmas klausimas buvo pateiktas ponui Miltonui Beardenui, buvusiam CŽV direktoriui Rytų Europai, vienam iš filmo "Šachas-matas" austrų prodiuserės pašnekovui.

Reporteris:- Pone Beardenai, jūs pareiškėte, kad S. Brandstatter filme yra teiginių, kurie sukelia karštus ginčus: "Aš visiškai neneigiu CŽV vaidmens, tačiau rekomenduoju - pasakykite laidos vedėjui, kad būti atsargus." Ką tai reiškia? Ko jūs neneigiate iš CŽV dalyvavimo?

Miltonas Beardenas, buvęs CŽV direktorius Rytų Europai:- Šis sakinys yra ištrauktas iš maždaug dviejų su puse valandos interviu įrašo kasetėje. Aš pasakiau poniai Susanne, kad jos pasakojimas apie tai, jog užsienio slaptosios tarnybos pradėjo Rumunijos revoliuciją, yra netiesa. Aš neneigiu fakto, kad CŽV vykdė tam tikrą veiklą, rinko duomenis, stebėjo Rumunijoje įvykių evoliuciją. Tačiau interviu aš visiškai paneigiau faktą, kad CŽV koordinavo arba kaip nors kitaip skatino pradėti Revoliuciją.

"Revoliuciją įvykdė Rumunijos tauta"

- Vadinasi, Jūs sakote, jog mėginote įtikinti ponią filmo prodiuserę, kad jos išankstinės nuostatos neteisingos, bet ji užsispyrusi laikosi savo idėjų?

- Ji įsitikinusi, kad užsienio slaptosios tarnybos buvo prisidėjusios prie Rumunijos revoliucijos, bet aš jau kelis kartus patariau, kad šią idėją reikia pateikti atsargiai ir išsamiau ją pagrįsti dokumentais. Aš niekada nesakiau, kad CŽV buvo Rumunijos revoliucijos užnugaris. Tai padarė rumunų tauta.

- Ar tiesa, pagal jūsų teiginius, kad stovyklose Austrijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje buvo mokomi slaptieji agentai, vadovaujami kažkokių JAV agentų?

- Tai visiška netiesa. Tai nelogiška. Žinote ir jūs, ir aš, kokia buvo įvykių raida 1989 metais. Viskas prasidėjo nuo to, kad vengrų tauta padarė du dalykus: pirma, ji palaidojo ministrą pirmininką Imre Nagy ir atvėrė sieną su Austrija. Įvykius Lenkijoje ir Vokietijoje 1989 metų lapkritį ir jų raidą galėjo koordinuoti tik Vidurio ir Rytų Europos tautos.

- Tuo metu jūs buvote CŽV direktorius Rytų Europai, tai reiškia, kad turėjote lemiamą poziciją. Ar vis dėlto įmanoma, kad CŽV kaip nors prisidėjo prie Rumunijos revoliucijos ar mokė agentus be jūsų žinios?

- Šiame pasaulyje viskas įmanoma, bet aš buvau CŽV vyriausiasis Rytų Europai, ir jei aš to nepadariau, tai negaliu įsivaizduoti, kas tai galėjo padaryti.

- Jei vis dėlto viskas yra taip, kaip pateikta filme, galėtumėte mums pasakyti tiesą?

- Šis klausimas turi potekstę. Jūs galite pasakyti, kad aš nepripažinau, vadinasi, tai yra tiesa. Tai, ką aš dabar jums sakau, yra tikra tiesa. 1989 metais Vengrijos ir Rumunijos santykiai buvo įtempti.

- Toliau kalbėsiu su ponais Karpati Ferencu, Vengrijos gynybos ministru 1989 metais, ir Borsics Laszlo, Vengrijos kariuomenės generalinio štabo vadu. Pone Karpati, jūs prisimenate, kada buvo atkreiptas dėmesys į Rumuniją informaciniu ir kariniu aspektu? Tik nuo 1989-ųjų gruodžio ar dar anksčiau?

K.Ferencas:- 1989 metais, kai santykiai tarp dviejų šalių tapo įtempti ir šovinistinė, antivengriška veikla Rumunijoje buvo plačiai paplitusi, gyventojai buvo priversti prašyti prieglobsčio. Tada mums reikėjo sužinoti, kas vyksta Rumunijoje ir kariniu aspektu.

- Ar nekėlė nerimo galimo išpuolio pavojus iš Rumunijos?

K.Ferencas: - Galėjo susiklostyti tokia konfliktinė situacija, kuri keltų pavojų Vengrijos saugumui. Taigi buvome priversti turėti informacijos ir apie tai, kas vyksta Rumunijoje karinių aspektu.

- Ar Jūs manote, kad idėja, jog Rumunijos revoliucijai buvo vadovaujama iš užsienio, taip pat ir iš Vengrijos, kaip teigiama dokumentiniame filme, yra teisinga? CŽV direktorius tvirtai neigia, kad CŽV galėjo dalyvauti organizuojant šiuos įvykius, bent jau nedalyvavo aktyviai. Pasakykite man, ar čia, Vengrijoje, buvo surengta kas nors, kas parėmė Rumunijos revoliuciją?

B.Laszlo, Vengrijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas:- Mano nuomone, ne, ir kaip MSTM vadovas galiu pasakyti, kad mes neorganizavome tokios veiklos.

Vengrija po revoliucijos pateikė ginklų rumunams

- Ar kas nors žino apie tai, kad iš Vengrijos buvo tiekiami ginklai rumunų revoliucionieriams?

K.Ferencas:- Rumunų tauta nušlavė N.Ceausescu diktatūrą beveik visoje šalyje per kelias dienas, tai buvo plačiai palaikoma ne tik Vengrijoje, bet ir visame pasaulyje.

Herojiški rumunų tautos veiksmai buvo neeiliniai. Paskui mes jiems tiekėme ginklų, amunicijos. Bet tik vėliau.

- Vadinasi, ne vykstant revoliucijai?

K.Ferencas:- Ne, negali būti ir kalbos apie tai ... po revoliucijos, bet jie nesutiko ir tuo metu. Aukščiausioji Rumunijos kariuomenės vadovybė turėjo pakankamai ginklų, kita vertus, kaip ir mes.

B.Laszlo:- Per revoliuciją didysis lūžis įvyko gruodžio 22-23 dienomis, kai susiklostė pilietinio karo situacija tarp karinių pajėgų ir Vidaus reikalų ministerijos pajėgų. N.Ceausescu norėjo, kad gruodžio 22 dieną vidaus pajėgos ir kariuomenė nuslopintų revoliuciją. Kariuomenė perėjo į revoliucionierių pusę. Gruodžio 23 dieną mes pirmą kartą kreipėmės į kariuomenę, kuri perėjo į manifestantų pusę, per ambasadorių bei karo atašė ir siūlėme ginklų, šaudmenų, ryšių kanalų ir pirmosios pagalbos medžiagų. Jie niekada nepageidavo nei ginklų, nei šaudmenų.

- Kaip čia išeina, kad jūs viską prisimenate, kitaip nei Miklosas Nemethas, kuris tuo metu buvo ministras pirmininkas?

K.Ferencas: -Tai buvo mūsų uždavinys, tą mes ir darėme. Man kelia abejonių ponios S.Brandstatter idėjos. Jūs žinote geriau nei aš, kad bet koks tekstas gali būti sumontuotas. Man labai gaila, kad minėta ponia prieš metus padarė su manimi dvejų valandų intervių, tačiau nenorėjo pasakyti, kokio pobūdžio filmui.

- Ką jūs manote apie versiją dėl partizanų mokymų, kurią filme, atrodo, remia M.Nemethas?

B.Laszlo:- Tikėtina, kad šis teiginys ištrauktas iš konteksto. Aš neturiu informacijos, kuri tai patvirtintų.

Ar tiesa, kad "Securitate" agentai, rengdamiesi išpuoliams, planavo apnuodyti vandenis hidroelektrinės Paks, kuri tiekia geriamąjį vandenį Budapeštui? Esu įsitikinęs, kad tuo metu turėjote informacijos apie tai.

K.Ferencas:- Tai tiesa, į Vengriją buvo išsiųsta daug agentų, siekiant čia sudrumsti vandenį. Mes turime tikslių duomenų iš kelių šaltinių, kad jie turėjo tokį tikslą. Tai negalėjo įvykti, nes, kaip jau minėjau anksčiau, Rumunijos revoliucija baigėsi per keletą dienų ir N.Ceausescu režimas buvo nušluotas.

- Ir net nebuvo platinama idėja, kad į Rumuniją turėtų būti siunčiamos antiteroristinės grupės?

K.Ferencas:- Prasidėjus įvykiams Timišoaroje, kai kuriose sluoksniuose kilo klausimas, galbūt turėtume jiems padėti.

- Politiniuose sluoksniuose Vengrijoje?

K.Ferencas:- Taip, taip.

- Su antiteroristinėmis brigadomis?

K.Ferencas:- Taip. Gal ne su antiteroristinėmis brigadomis, o su ginkluotais savanoriais eiti ir padėti jiems. Ši problema buvo paskelbta, tačiau mes jos išvengėme.

- Šis pasiūlymas atėjo iš tam tikros Vengrijos partijos?

K.Ferencas:- Taip.

-Gal norite atskleisti, apie kokią partiją kalbate?

K.Ferencas:- Aš sakiau prieš kelerius metus laikraščiui "Istorija".

"Generolas Milea - išpuolio auka."

- Ar žinote, kokiomis aplinkybėmis mirė Generolas Milea, tuometis Rumunijos gynybos ministras, su kuriuo jūs buvote susisiekęs gruodžio 20 dieną? Filme buvo nuoroda, susijusi su šia problema.

K.Ferencas:- Gruodžio 21-ąją gana ilgai kalbėjausi su juo telefonu, paskui pasigirdo gandų, kad Timišoaroje bandoma numalšinti revoliuciją, kad žuvo labai daug žmonių ir t.t. Paskui paskambinau Vasile Milea, tuomečiam Rumunijos gynybos ministrui. Jis kelis kartus pareiškė, kad kariuomenė nedalyvauja ir nedalyvaus malšinant revoliuciją.

- Jis gavo įsakymą iš N.Ceausescu panaudoti kariuomenę.

K.Ferencas:- Tuo metu jis man to nesakė. Tačiau kitą dieną Rumunijos kariuomenės MSTM viršininko pavaduotojas paskambino ir pranešė man, kad generolas V.Milea prieštaravo N.Ceausescu, atsisakė vykdyti įsakymą ir tapo pasikėsinimo auka. Tai, kad kariuomenė perėjo į revoliucionierių pusę, užtikrino revoliucijos pergalę.

- Kodėl M.Nemethas, buvęs Vengrijos ministras pirmininkas, kuris kalba filmo pradžioje, dabar yra niekam nepasiekiamas? Ar jis žino ką nors daugiau, išskyrus tai, ką papasakojo filmo režisierei?

K.Ferencas:- Tuo metu apie padėtį ministrą pirmininką mes informuodavome beveik kas valandą. Dažnai sėdėdavome prie stalo su žemėlapiais, kalbėdavomės apie visus karinius veiksmus Rumunijoje.

- Taigi, jis irgi nežino daugiau nei jūs.

K.Ferencas:- Ne.

- Tęskime diskusiją šia tema. 1989-aisiais Aradi Sandoras buvo Vengrijos karo atašė Bukarešte.

- Kaip karo atašė Bukarešte perdavinėjote informaciją abiejų šalių kariuomenės lyderiams ar jūs to išvengėte?

A.Sandoras, Vengrijos karo atašė Bukarešte:- Santykiai tarp rumunų ir vengrų kariuomenių buvo geri. Artėjant 1989 metų gruodžiui šie santykiai darėsi vis glaudesni, ir mano vaidmuo perduodant informaciją aukščiausiajai abiejų šalių vadovybei buvo vis labiau vertinamas.

- Taigi, kad ir kas būtų vykę Vengrijoje - partizanų rengimas, antiteroristinių grupių mokymas ar kas nors kita, jūs turėjote apie tai žinoti dėl savo einamų pareigų.

A.Sandoras:- Taip, tikrai, žinoti viską, kas susiję su kariuomene, taip ir buvo.

- Iš savo ankstesnės patirties, įgytos Bukarešte, galite patvirtinti idėjas, palaikomas S.Brandstatter filme, arba visiškai jas paneigti? Ar esate matęs šį filmą?

A.Sandoras:- Filme yra daug netikrų dalykų, daug aspektų turi dvejopą reikšmę. Jis neatitinka tikrovės. Tačiau vienas dalykas yra tikras ir negali būti atmestas. Tai, kad Rumunijos revoliuciją pradėjo ir įvykdė rumunų tauta, rumunų jaunimas, ir niekas negali atimti iš jų šios tiesos.

Filmas "Šachas-matas" keliauja aplink Europą

S.Brandstatter filmą apie Rumunijos revoliuciją, pavadintą "Šachas-matas", kurio premjera neseniai įvyko per vokiečių ir prancūzų televiziją "Arte", įsigijo ir kanalas "3sat", kuris rodys šį filmą po šešių savaičių. Filmą įsigijo ir viena ispanų televizija, Vengrijos MTV ir Duna TV.

Du dideli Vengrų dienraščiai "Nepsabadsag" ir "Magyar Nemzeti" komentuoja filmą "Šachas-matas", pirmąkart rodytą per vokiečių ir prancūzų televizijos "Arte" kanalą bei retransliuotą rumunų televizijos "Antena 1". "1989 metų Rumunijos įvykiai pateikiami kaip melas ir manipuliacija, kad revoliuciją neva parengė užsienio slaptosios tarnybos, o rumunai siekė šio plano - tai daugelio Rumunijos politikų ir analitikų nuomonė, pamačius kanalo "Arte" dokumentinį filmą, retransliuotą televizijos "Antena 1" pagal "Magyar Nemzeti". "Laidoje buvo plačiai diskutuojamas buvusio Vengrijos premjero M.Nemetho pareiškimas, kuris skambėjo "Arte" televizijos transliuotame filme, pagal jį išeitų, kad Budapeštas neva vedė derybas dėl ginklų transportavimo su vyriausiaisiais Rumunijos kariuomenės pareigūnais, kurie priešinosi N.Ceausescu režimui, įskaitant ir gynybos ministro pavaduotoją generolą V.A.Stanculescu, tačiau tai prieštarauja buvusio Vengrijos premjero teiginiui, kad į Rumuniją negalima buvo įvežti net pornografinio žurnalo, juo labiau kalašnikovų", - rašo laikraštis.

B.d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"