TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 08 20 0:00

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19 d.

Žinomas rumunų dezertyras Ionas Mihai Pacepa įsitikinęs, kad sovietai yra įsivėlę į Rumunijos revoliuciją. Viename interviu vengrų televizijai jis teigia, jog Nicolae Ceausescu buvo nušautas KGB stiliumi.

Pacepa atšaukia 1989-ųjų revoliuciją.

"Šnipo-viršininko parodymai" - tai dokumentinio filmo, rodyto neseniai per Vengrijos televiziją "Duna TV", pavadinimas. Pagrindinis personažas - buvęs rumunų saugumo policijos "Securitate" generolas Ionas Mihai Pacepa. Jis dezertyravo iš Bukarešto komunistų partijos 1978 metais ir, gavęs Amerikos vyriausybės protekciją, pabėgo iš šalies. Didysis šnipas pasakoja apie Rumunijos revoliuciją, apie tai, kaip Ionas Ilici Iliescu atėjo į valdžią, apie savo vaikystę Rumunijoje, apie šnipo gyvenimą ir sprendimą palikti režimą bei pasirinkti tremtį.

I.M.Pacepa buvo pirmas žmogus iš Užsienio žvalgybos departamento (DIE), valstybės sekretorius informacijai prie Užsienio reikalų ministerijos, taip pat vidaus slaptosios tarnybos lyderis, valdantis baisiąją "Securitate". Kaip teigia dokumentinio filmo autorius Gyorgy Farkas, buvusiam "Securitate" generolui, pabėgusiam iš Rumunijos, teko keisti savo įvaizdį tris kartus.

N.Ceausescu pakilimas

Vedėjas: - Kaip N.Ceausescu pakilo politinės hierarchijos laiptais?

Ionas Mihai Pacepa: - Pačioje pradžioje N.Ceausescu buvo susidomėjęs to laikotarpio tarptautiniais įvykiais, pavyzdžiui, kaip sovietų daliniai okupavo Vengriją, jos revoliucijos žlugimu ir net antiteroristiniais veiksmais. N.Ceausescu buvo geras nacionalizmo panaudojimo specialistas, politinis chameleonas, kuris nuolat keisdavo savo nuomonę ir tikėjimą pataikaudamas viršininkams. Į valdžią jis atėjo dėl to, kad mokėjo pasinaudoti esamais skirtumais tarp rumunų tautos ir tautinių mažumų, gyvenančių Rumunijos teritorijoje. Turiu galvoje žydus, vokiečius, kurie vėliau buvo papirkti po vieną, ir vengrus, su kuriais jam sekėsi sunkiau. Pirma proga N.Ceausescu pasitaikė 1956 metais, kai prasidėjo Vengrijos revoliucija ir įvykiai prieš ją. Tada jis buvo Rumunijos komunistų partijos centro komiteto sekretorius (CK RKP), atsakingas už Gynybos ir Vidaus ministerijas. Ta dingstimi, kad tuometis vidaus reikalų ministras nėra patikimas, nes jo žmona Marta Csics Draghiči yra vengrė iš Transilvanijos, N.Ceausescu perėmė Vidaus reikalų ministerijos vadovavimą. Tuo pačiu metu N.Ceausescu buvo linkęs panaudoti kai kuriuos šnipinėjimo veiksmus, ypač prieš Vengriją.

- Kas, Jūsų nuomone, pradėjo 1989 metų revoliuciją? Tam tikros komunistinės grupuotės, "Securitate" agentai? Ar tai buvo liaudies pasipriešinimas, ar užnugaryje veikusios užsienio jėgos?

- Čia, Amerikoje, daugelį metų nustebęs tyriau, kaip greitai sovietų KGB agentams pavyko perimti politinę valdžią po N.Ceausescu. Iš karto, kai TV parodė siužetus apie N.Ceausescu pabėgimą

sraigtasparniu, per televiziją pasirodė generolas pensininkas Nikolae Militaru ir pasiskelbė esąs aukščiausias kariuomenės vadas. Generolas N.Militaru - tai tas pats, kurio pokalbis 1978 metais su sovietų informatoriumi buvo įrašytas, naudojantis mikrofonu UM920A, tuo metu, kai Maskva ketino jį panaudoti vadinamojoje programoje "Dnester". Praėjus keliems mėnesiams po mano raporto apie minėtą pokalbio įrašą išvykau iš Rumunijos ir ilgai nežinojau, ar generolas Militaru buvo įtrauktas į programą "Dnester". Bukarešto meras Mihai Lupoi, kuris emigravo į Šveicariją, 1990-aisiais pareiškė savo deklaracijoje, kad Militaru tapo sovietų agentu.

Įrodymas - dokumentas "Corbu" "Securitate" byloje. Greitai buvau vėl nustebintas. Atsirado I.Iliescu, buvęs partijos sekretorius, komunistų lyderis, parengtas Maskvoje. Jo tėvas dievino Leniną, todėl pavadino sūnų Ilici (Iljičiumi). I.Iliescu buvo pradėtas sekti 1972 metais, per slaptus susitikimus Maskvoje naudotasi tuo pačiu mikrofonu UM920A. I.Iliescu ir Michailas Gorbačiovas studijavo kartu, viename fakultete. Žvalgybos generolas Dumitru Mazilu prieš nuverčiant N.Ceausescu buvo uždarytas kaip oponentas.

- Koks yra projekto "Dnester" tikslas?

- Reikėjo rasti motyvą, kad sovietai galėtų įsiveržti, jei pučas savaime nepavyktų. Taip labiau suprantama. 1989 metų gruodžio 22 dieną 14 val. TVR (Rumunijos televizija) pranešė: "FSN paprašė Sovietų Sąjungos pagalbos, motyvuodama tuo, jog neidentifikuoti užsienio teroristai atakavo Rumuniją." Tą pačią dieną I.Iliescu pareiškė, kad sutuoktiniai Ceausescu suimti ir kad vyks atviras procesas, nors televizija buvo informavusi, jog procesas ir egzekucija jau įvyko.

Nušautas KGB stiliumi

- Ar Jums nepasirodė, kad buvo per daug skubama?

- Gali būti. Nauji lyderiai norėjo palaidoti paslaptis. Turiu rimtų motyvų manyti, jog N.Ceausescu įvykdyta egzekucija, nes jis geriausiai iš visų žinojo, kad I.Iliescu ir generolas N.Militaru, taip pat kiti nauji lyderiai buvo sovietų agentai ryšininkai su sovietine žvalgyba, su KGB.

Vaizdajuostėje gana neryškus vaizdas: du lavonai, gulintys ant nugaros, neturi sužalojimo pėdsakų nei krūtinėje, nei ant veidų, bet jų smilkinių pusėje matyti kraujo balos. KGB buvo priimta nušauti nuteistuosius iš už nugaros į galvą. Tai - KGB stilius. Tokios mintys pirmos man atėjo į galvą, kai pamačiau negyvus kūnus tų dviejų drakoniškų lyderių, kurie, nelaimei, vadovavo didesnei mano gyvenimo daliai.

Prisiminimai iš vaikystės

- Papasakokite apie save.

- Gimiau 1928 metais Bukarešte. Buvau vienintelis tėvų vaikas. Jie gyveno Alba Julioje dar nuo Austro-Vengrijos imperijos laikų. Mama kilusi iš neturtingos šeimos, tėvas, priešingai, - iš pasiturinčiųjų. Abu tėvai buvo Romos katalikai, lankė vengrų mokyklą, todėl labai gerai kalbėjo vengriškai. 1945 metų pradžioje persikėlė į Bukareštą. Kai jie norėdavo, kad nesuprasčiau, apie ką kalba, mano akivaizdoje šnekėdavo vengriškai, nes manęs neišmokė šios kalbos (turėjo tam tikrą tikslą). Tėtis tarnaudamas imperijos kariuomenėje išmoko vokiečių, o paskui kaip karo belaisvis - ir rusų bei italų kalbas.

- Kuo vertėsi Jūsų tėvai?

- Mama turėjo nuostabų balsą. Norėjo tapti dainininke, bet pasiekė tik bažnytinį chorą. Paskui, kai gimiau, ji liko namų šeimininkė. Tėvas iš devynių vaikų buvo pats vyriausias, padėjo auginti brolius. Jam nepavyko įstoti į universitetą, nes senelis dirbo metalurgu Alba Julios mieste. Kai persikėlėme į Bukareštą, tėvas irgi įsidarbino metalurgu Bukarešto "General Motors" gamykloje, o paskui vertėsi automobilių "Buick", "Chevrolet", "Opel" remontu ir pardavimu. Vienu metu ėjo autoserviso viršininko pareigas. Kai naciai 1940 metais įžengė į Rumuniją, tėvo dirbtuvės buvo pertvarkytos į karo gamyklą. Tuo laikotarpiu jam teko remontuoti sunkvežimius ir tankus.

Tėvas turėjo gerą darbą, tad atidarė ir nuosavas automobilių dirbtuves. Jos veikė labai gerai. Kai įstojau į Politechnikos institutą, gavau iš tėvo automobilį. Mano įvaizdis draugų akyse labai pakilo. Tada mes gyvenome Vasile Gherghel gatvėje Nr. 93, dideliame name. Pusę jo amerikiečiai 1944 metų balandžio 4-ąją buvo subombardavę per pirmąją didelę Bukarešto oro ataką.

- Ar Jūsų tėvas užsiėmė politika?

- Iš dalies. Tėvui didelę įtaką darė viena žymiausių Bukarešto elito figūrų Lucretiu Patrascanu. Nuo jo ir užsikrėtė komunizmo virusu. Tada įsitraukė į pogrindinį antifašistinį judėjimą, kuris buvo glaudžiai susijęs su Komunistų partija. Gavęs L.Patrascanu, kuris vėliau tapo išlaisvintos Rumunijos pirmosios komunistinės vyriausybės vadovu, rekomendaciją, tėvas pradėjo dirbti 6 sovietų kariuomenės korpuso vado Rodiono Malinovskio oficialiu vertėju.

Vėliau, kai R.Malinovskis buvo paskirtas SSRS gynybos ministru, lydėjo jį per keliones į Vengriją ir Čekoslovakiją, taigi tapo svarbiu žmogumi.

- Kaip jis baigė savo karjerą?

- Galų gale R.Malinovskis nužudė tėvą per vieną vakarienę 1953 metais. Tėtis niekada negerdavo, vis atsisakydavo taurelės, tad ministro aplinkos žmonės nusprendė jį nugirdyti prievarta. Sovietų pareigūnai laikė, o R.Malinovskis supylė jam į gerklę du butelius degtinės. Alkoholis sunaikino tėvui kepenis ir po kelių mėnesių jis mirė baisiausiose kančiose. Netrukus mirė ir motina.

I.M.Pacepa, pogrindininkas

- Tiek apie šeimą. Kaip įsivaizdavote savo tolesnį gyvenimą?

- Jau 12 metų buvau geras smuikininkas. Net griežiau per

koncertą "Kreicerio sonatą". Bet norėjau būti dailininkas - grafikas, o ne muzikantas. Tačiau nugalėjo tėvo noras - tapau inžinieriumi chemiku. Vienu metu platinau laikraščius, o vakarais mokiau studentus matematikos. Dalyvavau JAV ambasados Bukarešte, Draugystės su Amerikos jaunimu asociacijos veikloje. 1945 metų pradžioje pasitraukiau į pogrindį. Per visą šį laikotarpį prie atlapo nešiojau karaliaus Mihai simbolį.

Dalyvavau ir vienoje rojalistų partijos manifestacijoje, vykusioje priešais Karališkuosius rūmus. Vadinasi, ieškojau savo vietos pasaulyje, tame neramiame pasaulyje. Išmokau užsienio kalbų, šnekėjau prancūziškai, itališkai, vokiškai, o dabar, žinoma, ir angliškai.

Šnipų mokykloje

- Kada gavote pirmą užduotį kaip šnipas? Ar žinojote, kokia tai rizikinga veikla, kad nuo jos gali priklausyti tam tikrų žmonių likimas ir gyvenimas?

- Tuo metu "Securitate" egzistavo tik 2 metus, ji buvo įkurta 1949-aisiais. Taigi labai mažai kas žinojo apie tai, aš irgi turėjau miglotą supratimą apie ją. Kai supratau, kuo užsiima tie pėdsekiai, tie šnipai, buvo jau per vėlu. Man neliko nieko kito, tik prisiekti, kad niekada gyvenime nedalyvausiu nusikaltimuose.

- Jums pavyko laikytis priesaikos?

- Žinoma, padariau daug apgailėtinų dalykų kaip vidaus ir užsienio Rumunijos šnipas, tačiau šio sprendimo visada laikiausi. Nepadariau nė vieno nusikaltimo.

- Kodėl nesiliovėte, kai sužinojote, kuo užsiima "Securitate"?

- Padariau tai, nors tam prireikė 27 metų. Tiek metų gyvenau uždara siela. Tačiau neapykanta komunizmui nulėmė mano sprendimą. Mano kantrybės taurė buvo perpildyta 1978 metais, birželio 24-ąją. Tada Amerikos ambasadoje Bonoje paprašiau JAV politinio pabėgėlio statuso.

- Koks faktas turėjo įtakos tokiam aukštam Jūsų pakilimui "Securitate" hierarchijoje?

- Pradžioje "Securitate" užsiimdavo kalnakasiais, vežėjais ir kitais vadinamaisiais patikimais žmonėmis, kol Maskva nusprendė, kad Rumunija irgi turi būti "pamaloninta" politinės policijos sovietinio tipo. Kita vertus, galėjo būti atsižvelgta į mano tėvo politinius ryšius.

"Aš netikėjau komunizmu"

- Kada pradėjote tikėti komunistų mokslu? Ar iš tiesų tikėjote, ir jeigu taip, iki kada?

- Iš tikrųjų niekada netikėjau komunizmu. Todėl iki 1960 metų net nestojau į partiją. Kita vertus, tikėjau ekonominio šnipinėjimo naudingumu ir taip norom nenorom priėmiau režimą.

Mačiau, kad rumunų tauta pradeda kentėti dėl maisto produktų trūkumo, nors dar visai neseniai buvome didžiausi aliejaus ir grūdų eksportuotojai Europoje. Per ketverius metus vokiečiai išvežė šalies turtus, paskui išgyvenome garsųjį išlaisvinimą, kuri įvykdė sovietų kariuomenes padaliniai, - tai buvo tarsi skėrių antpuolis.

Rumunijai kaip oro reikėjo Vakarų technologijų. Tuomet, po Antrojo pasaulinio karo, daugumą jaunų rumunų tiesiog apsėdo intelektualus patriotizmas. (Esu įsitikinęs, jog taip buvo ir Vengrijoje.) Jie buvo pasirengę išbandyti bet ką, net komunizmą, kad pasiektų tikslą - rekonstruotų, prikeltų tėvynę po sunkių išbandymų. Buvau vienas jų, todėl rėmiau komunistų programą, Vakarų technologijų šnipinėjimą. Praėjo 22 metai, kai dirbau įvairaus lygio Rumunijos ekonomikos šnipinėjimo tarnybos vadovybėje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje nesėkmės mane trikdė. Veltui gaudavome bet kokią svarbią technologiją - šių vertybių mes neįstengdavome panauduoti. Ir tai lėmė, kad 1989 metais buvo nuverstas režimas, o 1991-aisiais žlugo sovietinė ekonomika.

- Kaip klostėsi Jūsų asmeninis gyvenimas tuo laikotarpiu?

- Tuomet, kai lipau hierarchijos laiptais, vis geriau suprasdavau komunizmą, kurio dalis buvau ir aš. Tada dirbdavau 7 dienas per savaitę, nuo penktos ryto iki dešimtos vakaro. Kai gaudavau kokią vieną dieną savaitgalį, eidavau į kalnus arba važiuodavau prie Juodosios jūros. Ir ten vykdamas, kaip ir bet kuris kitas rumunas, turėdavau pasiimti keletą oficialių dokumentų. Be abejo, buvau sekamas, nešiojausi visus telefonus, žinojau, kad ir kur būčiau, visur yra mikrofonai ir informatoriai.

Santuoka jaunystėje nepavyko, bet buvau pamalonintas, kai 1954 metais gimė dukra. Mano privatus gyvenimas koncentravosi aplink Daną. Auginau dukterį su ypatinga meile, kaip savotišką kompensaciją sau nukreipiau ją į dailę. Norėjau, kad Dana taptų dailininke iliustratore, nes man tai nepavyko. Dabar ji - sėkminga menininkė.

"Mane sukrėtė puvėsių kvapas"

- Kas nulėmė jūsų apsisprendimą galutinai palikti Rumuniją?

- Kai 1978 metų kovo mėnesį N.Ceausescu turizmo ministru paskyrė generolą Doicaru, man teko perimti jo tarnybą, tai yra koordinuoti Užsienio žvalgybos tarnybą. Aš turėjau įsakyti "paspausti gaiduką" ir likviduoti tam tikrus žmones. 1978-ųjų birželio 22 dieną N.Ceausescu užsakė "Laisvosios Europos" radijo rumunų skyriaus direktoriaus Noelo Bernardo žmogžudystę. Dar reikėjo susprogdinti radijo "Laisvoji Europa" būstinę Miunchene. Prisiekiau, kad nedalyvausiu jokiuose smurtiniuose veiksmuose. Jau 1972 metais, kai pasiekiau aukščiausią politinį lygį, buvau įsitikinęs, jog komunizmas yra ne kas kitas, o triukas, melas, neduodantis nieko gero nei mano šaliai, nei tėvynei, tik ekonominį ir moralinį bankrotą.

Matydamas, kas vyksta aukščiausioje Rumunijos komunistinėje vadovybėje, korupcijos lygį (prie kurio buvo prieita), man padvelkė puvėsiu. Mintyse apsisprendžiau būtent tada. Man to užteko. Tačiau įgyvendinti buvo sunkiau. Išsiskirti su dukra Dana, su Bukarešto vilomis, su Juodąja jūra, baseinais, teniso kortais, medžioklės namais Karpatuose ir daugybe kitų dalykų... Mane apėmė išdavystės, nelojalumo jausmas, atrodė, lyg kojos būtų sukaustytos grandinėmis.

Diktatoriaus nurodymu 1978 metų liepos 22-ąją turėjau vykti į Vakarų Vokietiją, kad perduočiau asmeninį N.Ceausescu pranešimą Helmutui Schmidtui. Man buvo pavesta nustatyti, koks yra Bonos dalyvavimas bendradarbiaujant su firma "Fokker", kad Rumunija galėtų pradėti "Fokker" tipo lėktuvų gamybą, t. y. turėjau išanalizuoti VTUL aukščiausios technologijos vagystės galimybę. Privalėjau derėtis su Hansu Jurgenu Visnevskiu, įtikinti, jog N.Ceausescu garantuoja, kad neperduos technologijos SSRS. Tai buvo gana tikėtinas faktas Vakarų vyriausybėms, ypač turint galvoje legendą, jog Rumunija atitolo nuo sovietų.

Be viso to, man reikėjo parengti trijų tautiečių, gyvenančių Europoje, neutralizavimą, jų žmogžudystę. Tai buvo esminis dalykas. Kai grįžau namo, į vilą Bukarešte, priėmiau sprendimą: vyksiu, tačiau nebegrįšiu. Lengvai įėjau į savo biurą, pakėliau grindų plyteles, po kuriomis buvo slėptuvė, ir išėmiau iš ten voką. Jame buvo narystės liudijimas. Gavau jį 1945 metais, kai įstojau į Jaunųjų amerikiečių draugystės asociaciją. Šią organizaciją rėmė JAV ambasada, reziduojanti Bukarešte; vėliau komunistai asociaciją paskelbė neva išdavikų organizacija. Lėtai sudeginau voką, vėliau nuėjau prie tėvų kapo.

Kai grįžau namo, paėmiau į rankas smuiką, atsisėdau priešais mamos portretą ir pradėjau griežti Dvoržako "Humoreską". Paskui pabučiavau portretą ir lyg išgirdau šnabždesį: "Palieki mane", tačiau kambaryje nieko nebuvo, tik mikrofonai, įmontuoti sienoje. Atsisveikinau su Danos nuotraukomis.

Kitą rytą dukra palydėjo mane į oro uostą. Atsisveikindamas ją apkabinau ir pabučiavau. Norėdamas apsaugoti Daną nepasakiau, kad niekada daugiau gyvenime čia nebegrįšiu, man buvo gana dviveidystės. Lėktuve, tarp debesų, išliejau kelias ašaras. Mąsčiau apie Daną.

Frankfurte manęs laukė ambasadorius Ionas Morega ir generolas Stefanas Konstantinas, DIE direktorius. Buvau apgyvendintas viešbutyje "International". Kitą dieną nuvažiavau traukiniu į Boną ir JAV ambasadoje paprašiau prieglobsčio. Po 7 dienų mano prašymas buvo maloniai patenkintas.

JAV kariniu lėktuvu "Hercules", specialiai atsiųstu dėl manęs, slapta išvykau iš Europos. Buvo 1978 metų liepos 27-oji. Žinojau, jog N.Ceausescu iš karto skirs man mirties bausmę ir padarys viską, kad prisiminimai apie generolą Pacepą būtų ištrinti iš žmonių atminties visam laikui.

Amerikos žemėje amžiams?

Kaip pasakoja filmo prodiuseris, karinių oro pajėgų centre Andrews, netoli Vašingtono, iš lėktuvo išlipo kitas žmogus. Jis buvo ryžtingai nusiteikęs, turėjo naują biografiją ir dokumentus.

Praėjus kelioms dienoms, kai pabėgo rumunų saugumo generolas I.M.Pacepa, JAV ambasada Bukarešte ir kiti šaltiniai informavo, kad Rumunijos sostinė atrodo taip, lyg būtų apsiausta priešų. Centrinėje partijos būstinėje, taip pat Vidaus reikalų ministerijoje ir pagrindinėse institucijose buvo sustiprinta apsauga. Dieną ir naktį sostinėje patruliavo saugumo pajėgų pareigūnai ir policija. Po dviejų mėnesių buvo pakeista trečdalis Ministrų tarybos narių, atšaukti 22 ambasadoriai, 12 vyresniųjų pareigūnų suimti. Daugelis kitų dingo per šį sujudimą. Po 1978 metų, kai pabėgo I.M.Pacepa, N.Ceausescu daugiau niekada nebuvo kviečiamas į JAV. Tiesa, vėliau JAV iš naujo suteikė Rumunijai išlygą, didžiausio palankumo statusą.

I.M.Pacepa buvo nuteistas myriop, vėliau, 1999 metais, po audringų diskusijų reabilituotas. Tačiau daugelis nežiūrėjo į visa tai rimtai. Buvo žadami milijonai dolerių, garantuojama ypatinga materialinė padėtis tiems, kurie atskleis jo vardą ir dabartinę gyvenamąją vietą. Net ir šiandien atliekami tyrimai per tarpininkus bei žurnalistus. Už jų slepiasi slaptosios tarnybos, tų dienų N.Ceausescu, Yassero Arafato, Muammar al Ghaddafi draugai ir daug šalių, kurių dėl saugumo geriau neminėti. Taip filmo kūrėjas baigia garsiausio Rytų griovėjo pristatymą šiandien, kai vyksta jo reabilitavimo kampanija gimtojoje šalyje, Rumunijoje.


Rumunų revoliucija CŽV gatvėje, kampas KGB

Marius TUCA

Iš tiesų kilo aistringos diskusijos, ginčai, prieštaravimai, susiję su rumunų revoliucija.

"Skandalingas" filmas, sukurtas Susanne Brandstatter, pateikia siužetą, apie kurį diskutuojama kiekvienais metais tik gruodžio mėnesį. "Jurnalul National" pastangos surinkti visą paskelbtą informaciją apie šį įvykį - jos akivaizdžios ir šiandieniame specialiame leidinyje, - bus tęsiamos ir toliau. Tikimės, kad po truputį bus atkurtas vaizdas ir tiesa apie dramatiškus 1989 metų gruodžio įvykius. Miltonas Beardenas, buvęs CŽV direktorius Rytų Europai, nesigina, kad CŽV rinko duomenis, tačiau visiškai neigia, jog JAV tarnyba neva koordinavo arba kokiu nors būdu sukėlė revoliuciją.

"Niekada neteigiau, kad CŽV buvo Rumunijos revoliucijos užnugaryje, - sako M.Beardenas. - Rumunų tauta įvykdė revoliucija." Buvęs CŽV direktorius Rytų Europai taip pat sakė, kad nebuvo ir negalėjo būti jokios galimybės parengti agentų grupes, kurios neva galėtų sukelti revoliuciją be jo žinios.

Kita vertus, pabėgęs vienas rumunų saugumo vadovų I.M.Pacepa, duodamas interviu vengrų televizijai - jį galite perskaityti mūsų laikraštyje, - užsiminė buvęs nustebintas, "kaip greitai sovietų KGB agentai sugebėjo perimti politinę valdžią po N.Ceausescu".

Taigi filmas "Šachas-matas" teigė, jog Rumunijos revoliuciją lėmė CŽV, o šiandien I.M.Pacepos pareiškimas leidžia mums grįžti prie scenarijaus, pagal kurį "1989 metų gruodžio įvykių" užnugaryje buvo KGB. Kol kas visoje šioje diskusijoje aišku viena - revoliuciją įgyvendino rumunų tauta. Lieka sužinoti: jei kas nors ją parengė, tada KAS!?

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"