TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 08 24 0:00

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19, 20 d.

Žymus Tyrimo bataliono 404 vadas generolas Remusas Ghergulescu atskleidė sensacingų faktų apie 1989 metų įvykius Timišoaroje. Jis infiltravo savo žvalgų tarp revoliucionierių ir sužinojo apie agentų grupes, kurios buvo koordinuojamos iš Jugoslavijos ir kurstė sukilimą.

"Timišoaros sukilimas vyko tarpininkaujant jugoslavams"

Specialiųjų kariuomenės dalinių vadas praėjus 15 metų po revoliucijos nutraukė tylos įžadus. Per įvykius Timišoaroje ir Bukarešte generolas R.Ghergulescu vadovavo Buzeu miesto 404 bataliono būriui. Žvalgai pastebėjo, kad gerai organizuotos, lazdomis ir grandinėmis ginkluotos jaunų žmonių grupės keisdavosi slaptažodžiais. Be to, viskas buvo filmuojama. Net žvalgų grupės pateko į vienos Serbijos filmavimo grupės pirmąjį planą. Generolas R.Ghergulescu atskleidė, jog šis koordinavimas vyko tarpininkaujant serbams.

Tyrinėdami, kodėl buvo iškirptas vėliavos vidurys, infiltruoti kariai gavo atsakymą, kad taip sėkmingai išbandyta 1956-ųjų Vengrijos revoliucijoje priemonė. Bukarešte būrys žvalgybininkų, vadovaujamų garsaus Trutulescu, buvo sugauti, kai tykojo pasaloje, ir trys kariai iš Buzeu nužudyti. Lygiai toje pačioje vietoje, kur turėjo būti nužudyti ir USLA pareigūnai, vadovaujami pulkininko Troscos. Generolas R.Ghergulescu atskleidė, kas tie teroristai. Jie buvo įkalinti Nacionalinio saugumo ministerijos pirtyje. Žemiau skaitykite sukrečiančius 404 bataliono vado parodymus.

"Jurnalul National": - 1989 metų gruodžio mėnesį buvote paslaptingojo 404 bataliono vadas (žvalgyba naudojantis parašiutais). Kaip atsidūrėte Timišoaroje?

R.Ghergulescu: - 404 batalionas buvo pavaldus kariuomenės personalo štabo vadui per Karinės informacijos direkciją (DIM). 1989 metų gruodžio 17 dieną man paskambino DIM šefas, viceadmirolas Stefanas Dinu. Tuomet jau buvau gavęs dalinį pavojaus signalą. Viceadmirolas pasakė, kad paruoščiau 100 civiliais drabužiais aprengtų žmonių ir skubiai lėktuvu AN-24 išvykčiau į Timišoarą. Nežinojau, kas ten vyksta, man niekas nieko nesakė.

- Kodėl civiliais drabužiais?

- Ir pats savęs klausiau tada, bet pamaniau, kad tai kokios nors pratybos. Viceadmirolas S.Dinu pareiškė, jog nuorodas gausime vėliau. Turėjau dvi pastabas, susijusias su šia misija. Pirmiausia, kad į lėktuvą AN-24 netelpa 100 žmonių, daugiausia - 40. Direkcijos viršininkas man pranešė, jog būriui vadovaus Trutulescu. Pažinojau jį kaip karštakošį, todėl pasisiūliau aš, juo labiau kad Timišoaroje gyveno mano žmonos giminės. Viceadmirolas sutiko.

"Nieko nežinojau apie tai, kas vyksta Timišoaroje"

- Ir jums nieko daugiau nebuvo pasakyta apie šią misiją?

- Kalbėjau su pulkininku Anghelu Constantinescu, mūsų koordinatoriumi iš direkcijos. Jis mane patikino, jog taip pat nežino, kas vyksta Timišoaroje. Tačiau įspėjo, kad turėtume šalto maisto dviem dienom ir kad kiekvienas pasiimtume po pistoletą su 12 šovinių.

Suformavome aštuonias komandas po penkis žmones. Kiekvienoje jų buvo du pareigūnai ir trys šauktiniai kareiviai. Iš viso 17 pareigūnų ir 24 tarnybos kareiviai. Pajudėjome kitos dienos rytą, gruodžio 18-ąją 5 val., nuo Bobocu Timišoaros link. Kelionė truko dvi valandas. Oro sąlygos buvo labai sunkios, be to, lėktuvui teko sprukti nuo audros.

- Taigi prie Giarmatos atvykote 7 valandą.

- Taip, ten mūsų laukė autobusas ir divizijos kapitonas. Jis tylėjo visą kelią. Tačiau kai tik priartėjome prie miesto, išvydome katastrofos pėdsakų: sudaužytų vitrinų, nuodėgulių.

"Mes padalijome miestą į aštuonias žvalgybos zonas"

- Minėjote, kad Timišoaroje turėjote giminių. Ar jų neklausinėjote?

- Gruodžio 17-osios vakarą paskambinau uošviui, bet jis pasakė, kad nieko nežino, tik užsiminė, jog mieste vyksta neramumai, net šaudoma. Girdėjau šūvius telefonu. Kai atvykau, priešais divizijos štabą pamačiau sudegusį automobilį "Dačija". Tai buvo personalo viršininko mašina. Prisistačiau štabe buvusiam generolui Stefanui Guse. Jis pasakė: "Sveiki atvykę, bet nežinau, ką čia darai." Personalo pareigūnas pranešė man, kad yra daugiau grupių. Jos veikia daugelyje miesto rajonų, daužo, degina viską, bando išsklaidyti pajėgas į visas puses.

- Kodėl generolas sakė nežinąs, ko čia ieškote? Ar jis nežinojo, kad turėjote atvykti?

- Žinojo, tačiau manė, jog esame pasirengę kam nors kitam. Nusprendžiau atlikti generalinę miesto apžvalgą. Padalijau miestą į aštuonias sritis ir į kiekvieną jų nusiunčiau savo komandą. Neturėjome ryšio priemonių, bet turėjome pistoletus.

Ryšį su komandomis palaikėme per telefono automatus, kurie dar veikė mieste. Maždaug vidurdienį visi grįžo į diviziją, kurioje, be kita ko, buvome apgyvendinti, ir raportavo apie situaciją.

- Ką ypač stebėjo jūsų komandos?

- Daviau užduotį stebėti tas vietas, kur renkasi žmonės: barus, kavines, restoranus. Komandos atkreipė dėmesį, kad šiose vietose susitinkančios grupės jaunuolių sveikinasi vieni su kitais, kai kurie atsineša rankines, maišus. Mano žmonės aiškiai matė, jog ten jie laiko grandines, kamuolius, lazdas, butelius, skėčius. Buvo dalijami kažin kokie bilietai. Padarėme išvadą, kad veiksmai buvo koordinuojami.

- Ar tie jaunuoliai kalbėjo rumuniškai?

- Iš esmės jie šnekėjo rumuniškai. Žinote, Timišoara - tai miestas, kuriame gyvena daugybė etninių grupių žmonių. Norėjome sužinoti, kas ten buvo per bilietai. Pasirodė, juose parašyta valanda ir vieta, kur renkasi grupės, ir tikriausiai kontaktiniai telefonų numeriai. Informavau apie tai generolą S.Guse. Supratau, kad situacija bus plėtojama, bet negalėjau konkrečiai patikslinti, kokiose zonose. Tada jis liepė parengti mobiliuosius būrius ir atsiųsti daugiau pajėgų iš Arado ir Lugojaus. Taip siekta apsaugoti svarbius karinius ir pramonės objektus, pavyzdžiui, tokius kaip "Elba", "Solventul" bei kitus.

"Tai buvo organizuotos jaunų žmonių grupės, kurios viską griovė ir padeginėjo"

- Jūsų prognozės pasitvirtino?

- Vakare iš tiesų kilo gaisrų. Minėti jaunuoliai buvo labai atsargūs, kai aplink matė nepažįstamų žmonių. Pasitaikė tokia situacija: vienas pareigūnas pernelyg arti priėjo prie įtariamųjų ir šie iškart pradėjo klausinėti, kas jis toks. Vyras buvo priverstas bėgti, kad išvengtų linčo teismo. Tada nusprendžiau, jog mūsų komandoms neverta eiti į miestą ginkluotoms, nes kilo pavojus, kad jas demaskuos. Kita vertus, buvo ir ginklo panaudojimo grėsmė.

- Kaip atrodė šios jaunų žmonių grupės Timišoaroje?

- Tai buvo agresyviai nusiteikusios 6, 7, 10 jaunų žmonių grupės. Jos daužė vitrinas, padeginėjo, kas pakliuvo po ranka. Aplink susirinkdavo smalsuolių, o paskui imdavosi darbo vagys.

Atlikome gyventojų apklausą, kad sužinotume, ar jie suvokia, kas iš tikrųjų vyksta mieste. Atsakymai buvo maždaug vienodi: "Nieko nežinau, visi lyg išsikraustė iš proto." Gruodžio 19-osios rytą pasiūliau S.Guse padaryti tyrimus didelėse įmonėse ir išsiaiškinti, kokia yra situacija tarp žmonių, kurie vis dar eina į darbą. Pasiunčiau tam reikalui tik karinį personalą. Vidurdienį jie grižo ir pasakė, kad rengiamasi masinėms eitynėms gatvėse.

- Kas jas organizavo?

- Lyderiai buvo renkami iš darbininkų, direktoriai nebeateidavo į darbą. Jie susidarė veiksmų planą, maršrutus, nustatė valandas, kada darbininkai turėjo susitikti, sukūrė šūkius ir plakatus.

"Mes vykdėme misiją ne pro vartus, o per langą"

- Kokius tie šūkiai buvo?

- Pamenu vieną: "Mes norime Kalėdų saldainių "saloane", o ne kvailo vadovo". Banato regione "saloane" (bomboane) - tai saldainiai, kabinami ant Kalėdų eglutės.

Buvo aišku, kad gruodžio 20 dieną kolonos išeis kompaktiškai ir apie 11 val. visi susitiks centrinėje miesto dalyje, Operos aikštėje. Gruodžio 19-ąją po pietų informavau S.Guse apie šiuos dalykus. Atrodė, kad jis veikia savarankiškai, nes Victoras Atanasia Stanculescu ir Comanas buvo apskrities partijos komitete. S.Guse liepė tą vakarą sukviesti padalinio vadus ir pranešė, kas gali atsitikti. Tada nurodė, kad visa miesto technika būtų parengta pasitraukti, ir įsakė jokiais būdais neatsakyti į šaudymus.

Naktį buvo ramiau, bet bijojome, jog divizijos būstinė bus atakuojama. Panaudojome apsaugos priemones - gavome ginklų, kulkosvaidį.

- Kaip siųsdavote žmones į aikštę?

- Kai vykdavome su užduotimi, neidavome pro vartus, nes nenorėdavome būti pastebėti ir sukelti įtarimų. Mes išeidavome per Karininkų restoraną, esantį gretimame pastate. Gruodžio 20-osios rytą išsiunčiau komandas į tas vietas, kur, kaip tikėjomės, rinksis darbininkai, pradedant nuo 9 valandos. Iš tiesų jie pradėjo rinktis. Trispalvių vėliavų herbai buvo išpjauti. Koordinatoriai užsirišo ant rankų baltas juostas ir pajudėjo kaip per demonstraciją - po 8-10 eilėje. Buvo 6-7 kolonos nuo pramoninių platformų.

Aiškiai matėme, kad ir šiuos veiksmus kažkas koordinavo, nes visos kolonos veikė vienodai. Šūkiai, kuriuos girdėjome, neturėjo nieko bendra su komunizmu. Jie buvo skirti vadovybei, ypač Nicolae Ceausescu.

- Ar kariuomenė sugebėjo patraukti visą techniką iš miesto?

- Kai kur technikos nesugebėta patraukti ir kareiviai buvo priversti eiti tarp demonstrantų. Iš divizijos balkono vidurdienį pamačiau vieną šarvuotį, ant kurio užlipo demonstrantai. Kai jie pasiekė diviziją, pirmą kartą išgirdome šūkį: "Kariuomenė su mumis!" Tie, kurie stovėjo divizijos balkone, davė ženklą, kad visi nusiramintų. Demonstrantai susibūrė priešais apskrities partijos komitetą ir Operos aikštę. Žvalgai, pasklidę tarp demonstrantų, dirbo savo darbą. Pastebėjau, kad tarp automobilių, kurie važinėjo su vėliavomis ir signalizavo, buvo mašinų serbiškais numeriais. Po kurio laiko technika pasitraukė į kareivines be jokių susidūrimų. Mes tyrėme, kodėl buvo iškirptas vėliavos herbas. Mums sakė, kad tai sėkmingai panaudota ir per Vengrijos revoliuciją.

"Sukilimas būtų kilęs bet kuriuo atveju, nebūtinai Timišoaroje"

- Kiek apytikriai žmonių buvo aikštėje?

- Susirinko apie 2000 žmonių. Operos teatro balkone buvo išrinktas koordinacinis komitetas. Tada pradėjo eiti įvairūs asmenys ir iš balkono sakyti prakalbas gyventojams. Visa tai truko iki gruodžio 21 ir 22 dienos. Dieną ir naktį, Demonstrantai žinodavo savo zoną, kur apsistodavo, - pagal gamyklas, pamainas kaip darbe, - ir taip nuolat, dieną ir naktį, išlikdavo aikštėje.

Buvo organizuotas duonos ir mėsos produktų tiekimas. Jų paskirstymas vyko sklandžiai. Automobiliai atveždavo produktus į paskirtą vietą ir aš tiekdavau juo paskirtiems žmonėms.

Gruodžio 21-osios naktį viena moteris Operos aikštėje pagimdė. Atvažiavo greitoji pagalba ir minia pakrikštijo mergaitę šaukdama: "Viktorija, Viktorija!" Viskas, kas susiję su demonstracija, buvo filmuojama 24 valandas per parą. Mūsų duomenimis, vaizdajuostės labai operatyviai išsiųstos į buvusią Jugoslaviją.

- Kodėl ten?

- Atsakymas vienas - labai lengva pereiti sieną. Buvo toks susitarimas su serbais, kad galėtum pereiti sieną turėdamas PASS (pasą). Ten viskas buvo siunčiama. Gruodžio 18 dieną atvyko generolas Ilie Ceausescu ir parodė telegramą nuo karinio atašė iš Belgrado. Joje buvo patikslinta, kad tikimasi, jog sukilimo veiksmai išplis. Šie veiksmai bus koordinuoti užsienio žvalgybos tarnybų. Vėliau I.Ceausescu pristatė tą telegramą ir Kliuže. Pagal mūsų duomenis buvo pasirinkti Rumunijos miestai iš Vakarų pusės, o incidentas su Tokesu kilo atsitiktinai. Jei būtų buvęs koks nors užsikabinimas Arade, Oradea arba Kliuže, gal sukilimas būtų prasidėjęs ten.

"Turėjome suimti tuos, kurie stovėjo Operos balkone"

- Kaip jums tuo metu atrodė gyventojai?

- Gruodžio 20, 21 dienomis žmonės buvo labai entuziastingai nusiteikę. Languose pasirodydavo gyventojai ir šaukdavo: "Drąsos, mus palaiko Brašovas, mus palaiko Jaši!" Nieko negirdėjau apie Bukareštą. Šūkiai skatino žmones pakentėti. Kartu klausiausi "Laisvosios Europos". Jos pranešimai apie tai, kas vyko Timišoaroje, vėluodavo 24 valandas. Gruodžio 21-ąją po vidurdienio buvau iškviestas pas generolą S.Guse. Jis man pasakė, kad bus suformuota komanda, kuri parengs lyderių iš Operos balkono suėmimą ir aikštės atlaisvinimo planą. Ši užduotis patikėta asmeniškai Comanui.

- Ar buvo suformuota ta komanda?

- Tiesa, vakare atėjo "Securitate" intervencinio būrio vadas, parašiutininkų būrio komendantas iš Karakalo, Vidaus reikalų ministerijos atstovas. Manau, iš viso buvome šešiese. Susirinkome divizijos vado biuro priėmimo skyriuje. Ten buvo generolas S.Guse. Po kelių preliminarių diskusijų padarėme išvadą, jog mums reikia Operos teatro pastato plano. Buvo nutarta ką nors infiltruoti, kad prieitų arčiau lyderių. Mechanizuoto pulko įgulos vadas pasiūlė intervencijos jėga variantą. Tada pasisakiau prieš ir perdėtai įvertinau, kad prarasime pernelyg daug žmonių gyvybių - apie 2000. Perdėjau teigdamas, jog tiksliai žinau, kad Operos teatre yra ginklų.

- Turėjote kokių nors duomenų?

- Nežinojau šių dalykų. Tas iš "Securitate" pasakė kitą stebuklą: esą intervenciją turėtų įvykdyti desantininkai iš sraigtasparnių. Kiekvienas perdėjo savaip, kad negalėtume apsispręsti dėl vieno konkretaus plano. Dar pridėjau, jog turi ateiti ir PSI šefas, gal galima paleisti dujas į orlaides... S.Guse paskambino Comanui. Šis įsakė atnaujinti planą. Tada S.Guse pasakė man: "Remi, padariau viską, kas įmanoma, kad atidėtume šį planą."

- Ir jūs vėl susitikote tam, jog parengtumėte tą planą?

- 22 dieną 9 val. mes vėl susitikome, įskaitant ir ugniagesių šefą. Generolas S.Guse davė mums pakelį cigarečių "Kent" ir tarė: "Aš matau savo darbą, žiūrėkite ir jūs, ką darote." Diskusijos buvo atnaujintos ir kiekvienas stengėsi rasti sprendimą. Mes bandėme permesti atsakomybę saugumo atstovui, o jis - mums.

Vieną akimirką S.Guse atvėrė duris ir pasakė: "Klausykite!" Televizija transliavo pranešimą apie generolo Milea savižudybę. Iškart atsistojome ir kiekvienas išėjome savais keliais.

Ir kareivių, ir civilių žmonių sielos būsena buvo beveik tokia pati. Tik kareiviai neapleido savo teritorijos. Demonstrantai jiems priekaištavo 16, 17, 18 dienomis. Turėjome net tokią nepaprastą situaciją. Pulkininkas Ionica iš Karinės informacijos direkcijos išėjo į gatvę pasikalbėti su žmonėmis. Jis turėjo pistoletą. Suformavome grupę asmenų civiliais drabužiais ir įsiskverbėme į minią. Tarp jų buvau ir aš. Žvalgybininkai, suvaidinę sukilėlius, priėjo prie karininko, apsupo šį, apsimetė, kad suima, ir nuvedė į komendantūrą. Minia šaukė: "Kariuomenė su mumis!" Aišku, jeigu išeidavai į gatvę vilkėdamas karinę uniformą, būdavo baisu. Ir visa tai nutikdavo dėl pernelyg didelio kai kurių vadų uolumo.

Pats patyriau tokį atvejį gruodžio 19 dieną. Pasiskolinau svainio automobilį, kad galėčiau veikti operatyviau, ir pajudėjau sukilimo židinio link, į pramoninį rajoną. Priešais mane sustojo šarvuotis. Iš bokštelio išlindo karininkas ir davė ženklą sustoti. Kai susilyginau su šarvuočiu, jis pradėjo suktis, kad užvažiuotų ant mano mašinos. Greitai pasukau atgal, bet be dešinio sparno. Jis neturėjo teisės taip daryti.

"Lavonų dingimas buvo gerai organizuotas "

- Taigi kas tie koordinatoriai?

- Nesvarbu, iš kur atsirado Timišoaros sukilimo koordinatoriai, faktas tas, kad jie atėjo tarpininkaujant Jugoslavijai. Kai buvo paskelbta Timišoaros proklamacija, pareikalauta atidaryti sienas. Ir siena su Jugoslavija labai operatyviai atsivėrė.

- Ką žinote apie žuvusiuosius Timišoaroje?

- Gruodžio 22 dieną atėjo informacija, kad ieškomi žuvusieji Timišoaroje. Tada pradėta atkasinėti mirusiuosius. Buvo išsiųsta grupė. Ji apžiūrėjo lavonus ir padarė išvadą, jog tai ne tie.

Apskrities ligoninėje nuolat buvo slapta infiltruotas žmogus. Jis sekė ten situaciją, žinojo mirusiųjų skaičių, net pagal lytį ir amžių, stebėjo, kaip buvo bandoma įsibrauti į ligoninę ir išvežti lavonus. Tačiau kada kūnai dingo, tas žmogus nesuprato. Viskas buvo labai gerai organizuota.

Praktiškai jau gruodžio 22-ąją nebeturėjote ką veikti Timišoaroje. Žiūrėjau per televiziją, kas vyksta Bukarešte, ir nusprendžiau, kad laikas grįžti namo, į Buzau. Tada paprašiau lėktuvo, nes neturėjome nei kelionės dokumentų, nei pinigų. Kai lėktuvo gauti nepavyko, kreipėmės į divizijos vadą. Mums reikėjo kelionės dokumentų, kad galėtume grįžti traukiniu. Jis tam pritarė ir gruodžio 22-osios vakarą nuvežė mus į stotį. Kai lipome į autobusą, mus nufilmavo kažkokie asmenys - visų akivaizdoje, su reflektoriumi, dideliu planu. Tai buvo serbų komanda, girdėjau, kaip jie kalbėjo. Autobusas padarė keletą vingių, kad niekas nežinotų, jog važiuojame į geležinkelio stotį. Tos filmuotos medžiagos niekada ir nė per vieną televiziją nemačiau.

- Įlipote į traukinį ir išvykote į Bukareštą.

- Išvažiuodami iš Timišoaros nusprendėme, jog būtų pavojinga grįžti su ginklais, todėl palikome juos divizijoje. Vėliau planavome atsiimti. Į Bukareštą atvykome miegamuoju vagonu, laimingi, kad viskas baigėsi ir kad viskas ramu. Gruodžio 23-iosios rytą Šiaurės stotis buvo tuščia ir grupė žmonių, stovėjusių ant platformos, pradėjo mums ploti. Traukinys atvyko iš Timišoaros, o tai buvo kaip simbolis. Bendradarbiai per dvi valandas turėjo nuvežti mus į Buzau. Pakeliui stebėjome, kas vyksta aplink stotį. Nustebome, kai išgirdome šūvius. Sukrėsti klausėmės radijo apie tai, kas darosi Bukarešte.

Buzau manęs laukė komandos pavaduotojas. Jis verkė. Tada informavo mane, kad gruodžio 22 dieną išvyko 50 žvalgų, vadovaujamų štabo viršininko Trutulescu, ir buvo sugauti, kai tykojo pasaloje. O dabar tikriausiai turime tris nužudytus ir septynis sužeistus vyrus. Paskambinau vyresniesiems. Šie patvirtino, kad trys žuvo, o sužeistųjų skaičius neaiškus. Be to, man buvo pasakyta, jog viskas nutiko prie įėjimo į Gynybos ministeriją.

Gavau įsakymą parengti dar vieną brigadą iš 50 žmonių ir kuo greičiau išvykti į Bukareštą. Mes turėjome kareivišką ekipiruotę ir buvome apginkluoti kaip į karą. Nusprendžiau paimti visą būrį, kuris jau buvo Timišoaroje. Išvažiavome gruodžio 23-iosios vakarą - dviem sunkvežimiais ir dviem automobiliais. Būrys buvo pasirengęs vykdyti mano įsakymą: užpuolimo atveju atsakyti ugnimi.

"Mano trys žvalgai žuvo Bukarešte"

- Ką tikėjotės rasti Bukarešte?

- Atsižvelgdamas į tai, kas nutiko ankstesniam būriui, paskambinau prieš įvažiuodamas į sostinę, kad žinotų, jog tai mes, ir leistų prisiartinti prie ministerijos, kai duosiu ženklą žibintais. Kai pasiekėme ministeriją, nustebau pamatęs tiek daug tankų ir transporterių.

Tuomet man buvo papasakota, kas atsitiko gruodžio 22-osios vakarą.

Būrį, vadovaujamą Trutulescu, prie Bukarešto sutiko majoras Petre Romanas iš Informacijų direkcijos su nuosavu automobiliu ir palydėjo prie ministerijos. Bet čia būrį, važiavusį dviem sunkvežimiais, pasitiko baisi ugnis iš MApN pastato, prie pat centrinio įėjimo. Kareiviai sugebėjo išlipti iš mašinų ir pasitraukti tarp namų, kiti pasipriešino. Mūsų sunkvežimiai buvo gerokai apšaudyti. Trys žuvo vietoje - karininkas leitenantas Filote, vienas puskarininkis, viršila Gradinaru, o sužeisti - vienas šauktinis kareivis, net majoras P.Romanas. Jo automobilis buvo sugadintas ir vėliau pavogtas iš tos vietos, kur buvo nugabentas. Po kelių dienų jis rastas vienos mokyklos kieme. Taigi praėjus dviem valandoms, kai majoras P.Romanas išėjo iš ministerijos, situacija jau pasikeitė. Ir sužeistieji, ir nužudytieji buvo išvežti į įvairias ligonines pakeleivingomis mašinomis. Gruodžio 23 dieną niekas nežinojo, kur tie žmonės.

- Kokias užduotis turėjote jūs?

- Man buvo įsakyta saugoti pagrindinį ministerijos pastatą. Rytą pradėjo plaukti ir kiti įsakymai. Pavyzdžiui, išsiųsti techniką į Centrinę karinę ligoninę, kitą - prie instituto "Victor Babes", dar kitą - į vieną iš Fundeni ligoninės skyrių. Tačiau pagrindinės jėgos buvo prie ministerijos. Gruodžio 24 dieną pradėjau ieškoti sužeistų ir žuvusių saviškių. Turėjau du rimtai sužeistus karius: vieną - į kelį, kitą - į nugarą. Juos ir tuos tris mirusiuosius išsiunčiau į Buzau. Vienam puskarininkiui kulka įėjo į pakaušį ir išėjo pro žandikaulį. Sužinojau, kad jis buvo nuvežtas į 9 ligoninę. Tačiau ten mums pasakė, jog sužeistąjį paėmė kažkas iš šeimos. Vis dėlto radau jį vienoje šeimoje. Vyras labai apsidžiaugė, kai pamatė mane.

- Kas tomis dienomis vyko Bukarešte?

- Gruodžio 24-osios vakarą išgyvenau epizodą, kuris rodo, kas apskritai atsitiko tomis dienomis.

Įsodinau į BTR įgulą ir pajudėjome Centrinės karinės ligoninės link. Kai atvykome, norėjome išlipti iš BTR priešais įėjimą iš Plevnos kelio pusės ir nueiti prie patikros punkto, nes gavome informaciją, kad būsime apšaudyti. Tie iš patikros punkto nežinojo, jog turėjome ateiti, tad paskambino budinčiam karininkui. Kai BTR įvažiavo pro vartus, iš po medžių pasigirdo tanko variklio burzgesys. Tada jis visa jėga trenkėsi į BTR ir išstūmė su visa tvora. Į mus pradėjo šaudyti ir iš kulkosvaidžio, ir iš tanko. Ėmiau šaukti, bet niekas negirdėjo. Nulipau ir lydimas budinčio karininko nuėjau, kad man paaiškintų situacija. Tuomet pirmą kartą pamačiau efektą to, kas vyko Bukarešte: viename centrinio paviljono rūsių gulėjo krūva lavonų.

Nusprendžiau likti nakčiai ligoninėje, nes BTR buvo sugadintas, be to, prasidėjo pirmi susidūrimai: bandymai pereiti per užtvarą, ginklų šūviai nuo ligonines.

Kitą dieną paklausiu tanko vado, kas atsitiko. Jis atsakė, kad man pasisekė, nes dar neturėjo sviedinių, kurių laukiama atgabenant iš Targovisto. Paskui pridūrė, jog atakuotų mus bet kokiu atveju, nes yra gavęs tokį įsakymą.

"Mes gavome įsakymą sunaikinti teroristus iš Genčia kapinių"

- Kokias užduotis dar prisiminate?

- Gruodžio 25-osios rytą mačiau prie įėjimo, toje pačioje vietoje, kur mirė ir mano berniukai, nelaimės, atsitikusios tiems dviem iš USLA, pėdsakus. Mirusieji apdegę gulėjo ant grindinio, ant jų buvo užrašas "Teroristai". Vėliau sužinojau, kad vienas jų buvo mano kolega iš karinės mokyklos. O išvakarėse, gruodžio 24-ąją, toje pačioje vietoje apšaudytas autobusas su studentais iš Karinės technikos akademijos.

Kodėl šaudė? Pirmiausia apsaugoje buvo studentai iš Technikos akademijos. Jei, sakykim, vienas šaudė iš baimės, šaudė ir kiti. Mane iškvietė generolas Eftimescu, vienas ministro pavaduotojų. Jis įsakė paimti 100 žmonių ir vykti į Genčia kapines, nes ten, kriptose, pasislėpė teroristai. Ministerijoje nebegalėjai tikėti niekuo, buvo įsakyta nuginkluoti visus kareivius viduje.

- Ir išvykote į kapines?

- Tik mes turėjome ginklus. Kartu su Trutulescu ir koordinatoriumi iš direkcijos Constantinescu nuėjome į kapines. Jose nustatėme, kad čia buvo įsikūrę keli tankai ir transporteriai. Paprašiau tos srities komendantą suteikti mums šarvuotą transportą. Jis davė tanką. Dar paprašiau, kad nepradėtų jokių šaudymų. Prieš tai šaudydavo po vieną. Ir mūsų tankas pajudėjo kapinių alėja.

Žemė čia buvo lyg išarta. Į kapus ir kryžius šaudyta raketomis iš sraigtasparnių. Pažiūrėjome pro periskopą, tada labai atsargiai išlipome iš tanko, nes neva mes buvome teroristai, ir nuėjome pėsčiomis. Tuo metu nuo vieno šarvuočio pradėjo šaudyti kulkosvaidis. Taigi buvo nusižengta įsakymui. Paklausiau, kodėl šaudė. Supratau, kad tomis dienomis tai buvo daroma iš nežinojimo, iš kvailumo ir veltui. Šaudydavo tikrai be įsakymo, be koordinavimo, iš baimės. Liaudies gynybos būriams be reikalo buvo platinami ginklai - tai baigėsi nelaime. Mūsų tankas neturėjo ryšio priemonių. Tokia buvo beveik visa kariuomenės technika, vis ko nors trūko. Jeigu būčiau atvedęs į kapines šimtą žvalgų, kaip prašė ministro pavaduotojas, būtų įvykusi tragedija. Supratau, jog tai galėjo baigtis skerdynėmis. Po atsitikimo Genčia kapinėse raportavau, kad čia nieko nėra įtartino, ir viskas.

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"