TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 08 27 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Apie teroristus iš Greitosios pagalbos ligoninės pasakoja 1989 metais jai vadovavęs profesorius Andrei Firica. Pasak jo, revoliucijos dienomis ligoninės apsaugos patalpose buvo laikoma daugybė žmonių, įtariamų terorizmu. Vėliau juos išvežė vienas milicijos pulkininkas ir jie dingo be pėdsakų. "Vieni nekalbėjo nieko, kiti pasakojo fantasmagorijas"

Tomis misteriškomis, krauju ir kulkomis pažymėtomis revoliucijos dienomis profesorius Andrei Firica buvo vienintelės Bukarešte Greitosios pagalbos ligoninės direktorius. Ligoninė buvo Kalea Floreaska gatvėje. Į ją buvo atgabenta daug sužeistųjų iš miesto gatvių, kur vyko susirėmimai. Tarp jų buvo ir įtariamųjų. Tuo metu manyta, kad jie teroristai.

"Jurnalul National": - Pone profesoriau A.Firica, buvote įvykių sūkuryje, vadovavote Greitosios pagalbos ligoninei, tad galite išsakyti savo nuomonę dėl dažnai minėtų teroristų, kurie buvo prirakinti antrankiais prie ligoninės lovų.

A.Firica:- Per 25 metus - tiek man teko dirbti ligoninėje - išgyvenau net septynias katastrofas. Revoliucija buvo paskutinė. Gydėme nukentėjusiuosius lėktuvo katastrofoje, per gaisrą parduotuvėje "Viktorija", žemės drebėjimą ir panašiai. Bet dramatiškiausios buvo revoliucijos dienos. Dešimt dienų nebuvau namie, visą laiką dirbau ligoninėje. Darydavau operacijas, tačiau teko ir vadovauti. Mūšio metu generolas neturi sėdėti tranšėjoje, jis privalo vadovauti.

Bandžiau iššifruoti, ką reiškia žodis "teroristas", nes nė vienam, atsidūrusiam mūsų įstaigoje, ant kaktos nebuvo parašyta "teroristas" ir nė vienas neturėjo teroristo dokumentų.

Teroristas turi žudyti nekaltus žmones, kad sukeltų paniką. Karo metu kovotojų, kariaujančių tarpusavyje, negalima laikyti teroristais. Tačiau kaip vadinti tą, kuris šauna nusitaikęs tiesiai į tarpuakį? Taip atsitiko vienai poniai, gyvenusiai 8 namo aukšte, Bulevardo Balčesku. Kai prasidėjo susišaudymas, ji su vyru ir vaiku buvo netoli universalinės parduotuvės. Žinojo, kad reikia nieko nelaukiant gulti ant žemės. Kai viskas baigėsi, šeima grįžo namo. Ir namie ponia buvo nušauta tiesiai į kaktą. Tas, kuris šaudė, buvo snaiperis ir tikrai gali vadintis teroristu. Arba dar. Vienas mūsų kolega, Mokslų

akademijos sekretorius, savo namuose buvo nušautas į galvą. Šiuos snaiperius galima vadinti teroristais.

- Kas juos laikė teroristais ir kaip jie atsidūrė Greitosios pagalbos ligoninėje?

-Tas skirstymas vyko ne apsaugos patalpose. Aš pasakysiu kaip. Štai vienas pavyzdys: ligoninės koridoriuose keletą valandų be jokio reikalo lakstė kažkoks vyras. Įtardami kažką negera ligoninės darbuotojai norėjo patikrinti jo dokumentus. Vyras pradėjo bėgti, tuomet šeši ar septyni mūsų darbuotojai pasiviję ėmė su juo grumtis. Vyriškis buvo nepaprastai stiprus. Mačiau, kaip šis žmogus vienu mostu sulankstė neštuvus ir tvirtus metalo strypus...

Apsaugos kambaryje buvo užklupti keli įtariamieji, vilkintys keletą sluoksnių drabužių - specialią aprangą, darbininko kombinezoną, karinę uniformą. Žinoma, šie žmonės kėlė įtarimą. Ar jie buvo teroristai, saugumiečiai? Dievas žino, kas jie galėjo būti tuo laiku? Kaip galima jų neįtarti, jeigu kai kurie jų turėjo po keturias, penkias asmens tapatybės korteles su ta pačia nuotrauka, bet skirtingomis pavardėmis ir profesijomis. Žmogus gali būti ir dėstytojas, ir kirpėjas, ir inžinierius, ir virėjas? Ir elgėsi tie žmonės labai keistai: vieni jų nepratarė nei žodžio, kiti pasakodavo neįtikėtinas istorijas. Pamenu, atvežė vieną jaunuolį. Jis buvo nesunkiai sužeistas - kulka kliudė petį, bet kaulo nepalietė. Šis jaunas žmogus, kuris nieko nekalbėjo, kitą dieną buvo rastas negyvas Intensyviosios terapijos skyriuje. Niekas nežinojo, kas atsitiko.

- O kas paaiškėjo po autopsijos?

-Kokia autopsija? Tomis dienomis buvo šimtai negyvų žmonių. To jaunuolio, kuris buvo sužeistas į petį, vienas jaunas režisierius palatoje paklausė: "Tave pas mus gerai priėmė, o tu pradėjai gatvėje šaudyti?" Po šių žodžių jaunuolis pradėjo verkti, vadinasi, jis suprato rumuniškai. Situacija tapo dar keistesnė, kai vienas medikas, dirbęs dvejus metus Egipte, pažadino jį iš miego ir pradėjo su juo kalbėti arabiškai. Vaikinas netikėtai atsakė arabų kalba. Kalbu apie tą jaunuolį, kuris kitą dieną buvo rastas negyvas.

- Pone A.Firica, vaikinas buvo panašus į arabą?

-Sunku pasakyti. Jis buvo brunetas, bet, žinote, tarp rumunų irgi yra brunetų. Nemažai sulaikytųjų buvo mongoloidų tipo, siaurų akių.

- Ir jie suprato rumuniškai?

- Dažniausiai jie nieko nekalbėjo, tačiau tokių buvo mažai. Kiti pasakodavo neįtikėtinus dalykus, galėjai pamanyti, kad jie psichopatai. Pamenu, viena sužeista mergina be perstojo pasakojo tą pačią sunkiai tikėtiną istoriją. Neva ji yra medicinos sesuo iš kažkokio Moldovos miesto ir atvyko į Bukareštą ieškoti darbo. Iš pradžių ji bendravusi su šauktiniais kareiviais, kurie ją palydėjo iki metro. Kai iš ten išėjo, ją nustvėrė kažkoks vyras, davė kažin ko išgerti ir apsvaigusiai liepė padėti pervežti paslėptus ginklus į audinių parduotuvę Calea Victoriei gatvėje.

Pakviečiau žurnalistus, kad paklausytų jos pasakojimo, po to pranešiau ir pareigūnui, kuris vadovavo kareivių grupei, saugančiai ligoninę.

Vėliau vienas pas mus atvežtas sužeistas revoliucionierius, gynęs Radijo pastatą, patvirtino, kad iš tikrųjų audinių parduotuvėje merginos minėtoje gatvėje buvo rasta ginklų. Vadinasi, merginos kliedesiai vis dėlto turėjo realų pagrindą.

Bet buvo ir sunkiai suvokiamų dalykų. Kartą atvežė sužeistą vaikiną, kariniu ginklu šaudžiusį tiesiai iš taksi automobilio. Jis pripasakojo tokių fantasmagoriškų dalykų! Neva turėjęs pakliūti pas pirmininką Iliescu. Labai paini istorija. Vėliau sužinojau, kad jaunuolis buvo vieno gydytojo iš Krajova sūnus. Jam buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai.

- Psichopatas, kuris šaudė kalašnikovu iš taksi?..

- Žinote, šie dalykai buvo labai subtilūs, sunkiai patikslinami. Šitas ligotas jaunuolis turbūt galėjo būti laikomas teroristu... Nelaimių Greitosios pagalbos ligoninėje galėjo būti ir daugiau. Vienas pas mus dirbęs gydytojas, anksčiau sirgęs psichikos liga, paskambino apsaugos tarnybai ir pranešė, kad ligoninę užims arabai, kurie atvyks iš "Dinamo" stadiono pusės.

Tas gydytojas turėjo brolį, tarnaujantį Nicolae Ceausescu lakūnų komandoje, ir žinojo daug svarbių telefono numerių. Davė būtent mūsų ligoninės. Atvyko karinis dalinys, užėmė dispoziciją. Ligoninės viduje buvo kareivių, kurie mus saugojo. Laimė, kad kažkas padėjo jiems susisiekti su atvykstančiaisiais, kitaip būtų pradėję šaudyti vieni į kitus.

- Tai kas galų gale atsitiko tiems įtariamiems teroristams, kurie buvo prirakinti antrankiais prie lovų Greitosios pagalbos ligoninėje?

- Vis dėlto ligoninės apšaudymas prasidėjo. O dar užsienio žurnalistų apgultis, kurie siekė dviejų pagrindinių tikslų: pamatyti Elenos Ceausescu senutę motiną, revoliucijos dienomis atgabentą į ligoninę sveikatos ministro nurodymu, ir vadinamuosius teroristus, prirakintus antrankiais prie lovų.

Prisimenu vieną įvykį: aš, kaip ligoninės direktorius, turėjau lydėti užsienio žurnalistus. Su viena tokia grupe nuėjome prie lovos tos merginos, kuri daug pasakojo apie ginklus iš audinių parduotuvės. Tuo metu atėjo milicijos pulkininkas. Neprisimenu jo pavardės, nes daug metų prabėgo... Jis man patarė nevesti žurnalistų prie teroristų lovų, nes jie tik įtariami terorizmu ir gali būti, kad vėliau man bus iškelta byla už nekaltų žmonių šmeižtą.

Kai tik prasidėjo ligoninės puolimas, šokau skambinti į Sveikatos apsaugos ministeriją, kad išvežtų E.Ceausescu motiną ir teroristus. Maniau, kad tie, kurie apšaudė ligoninę, norėjo susigrąžinti E.Ceausescu motiną. Senolės problema išsisprendė greičiau, ji buvo perkelta kitur. Net nežinau kur.

Su teroristais buvo taip: vėl atėjo tas pats milicijos pulkininkas, kuris mane ragino nevesti žurnalistų prie teroristu lovų. Sulaipino juos visus į autobusą ir išvyko kartu su jais. Atsitiko taip, kaip ir norėjau - jie buvo išgabenti į Žilavos ligoninę, nes kai kurių sužeidimai buvo sunkūs. Po kelių dienų man paskambino generolas Chitacas, tuomet jau tapęs ministru. Jis paklausė, kaip ten su tais teroristais. Papasakojau, kaip milicijos pulkininkas juos išgabeno. Generolas nenustebo. Priešingai, buvo patenkintas, kad milicijos pulkininkas jais pasirūpino.

Buvo didžiulė staigmena, kai per televiziją pamačiau tą milicijos pulkininką tarp kaltinamųjų, vilkintį kalinio drabužius Timišoaros procese.

Paprašiau savo sūnaus, kuris baigė Kino ir teatro fakultetą, kad nufilmuotų tuos teroristus, prirakintus prie ligoninės lovų. Kopiją perdaviau į prokuratūrą.

-Vadinasi, tais neramiais momentais sugebėjote iškviesti tarnybas ir atsikratyti teroristų. Gal žinote apie kai kurių jų likimą?

-Ne. Bet papasakosiu vieną įdomų atsitikimą. Atvežė smarkiai sumuštą vyrą. Jis buvo pasislėpęs tarp dvigubų sienų Karaliaus rūmų Menų muziejaus sparne. Kai iš aikštės pradėjo šaudyti tankai, šis žmogus išėjo mojuodamas balta skraiste, tačiau buvo beveik nulinčiuotas minios. Vyras teigė esąs "Securitate" karininkas ir turįs užduotį apsaugoti muziejaus paveikslus.

Pranešiau prokuratūrai ir po kelių dienų tą vyriškį paleido, nes jis nebuvo teroristas. Po to sužinojau, kad praėjus vos kelioms dienoms minėtas žmogus sėdėjo restorane su žmona ir draugu, tuo metu buvo iškviestas į lauką ir nužudytas "Gradina icoanei" parke.

Jeigu buvo nužudytas, vadinasi, ne viskas aišku dėl teroristinės veiklos. Be abejo, teroristai egzistavo. Greitosios pagalbos ligoninėje mačiau žmonių, nužudytų šūviu tiesiai į kaktą. Manifestantai sakydavo, kad buvo šaudoma ir per demonstracijas minioje.

- Girdėjau, kad šaudė pistoletu iš palto kišenės...

-Galbūt. Manau, viskas buvo ruošiama iš anksto. Viena chirurgė, Greitosios pagalbos ligoninės partijos skyriaus sekretorė savaitę prieš prasidedant įvykiams Timišoaroje pranešė, kad metro prie jos priėjo nepažįstamas jaunuolis ir pašnibždėjo: "Visi susirenkame sutartą valandą Universiteto aikštėje."

- Kokia galėtų būti revoliucijos diagnozė, turint galvoje, kad jūs operavote sužeistus žmones tomis karštomis dienomis.

-Negalima neigti, kad kai kas buvo paruošta iš anksto. Prisimenu, kad gruodžio 19 dieną ligoninės tarpdury susidūriau su chemijos ministro Mihai Florescu sūnumi, jis buvo tam laikotarpiui pasamdytas dirbti mūsų ligoninėje psichologu. Tą pačią dieną sužinojau, kad Doina Cornea su 60 žmonių yra Bukarešte.

Esu iš tiesų pasipiktinęs tais, kurie abejoja pagrindiniu rumunų tautos vaidmeniu revoliucijoje.

Pro ligoninės teritoriją "Stefan cel Mare" plentu ėjo tūkstančiai žmonių, net šeimos su kūdikiais vežimėliuose. Jie ėjo į tas karštas vietas, kur švilpė kulkos.

Atlėkė raudodama viena motina, prašydama išgelbėti jos sūnų, grįžusį iš ten, kur tratėjo automatai. Aplink jį visus nušovė - jo brolį, draugus. Jis grįžo namo ir vėl patraukė į tą pačią vietą, kur buvo sužeistas. Laimei, nežuvo.

Galiu paliudyti, nes buvau tame įvykių sūkuryje ir mačiau, kaip jaunimas aukojosi. Niekada gyvenime neužmiršiu, kaip atvežė maždaug 17-18 metų merginą ir vaikiną, kuriems tankas pervažiavo galvas. Net mirę jie vis dar laikėsi už rankų...

- Pone profesoriau, kas surašinėjo tuos žmones, kurie buvo įtariami esantys teroristai? Valdžios atstovai ateidavo į ligoninę?

-Ir vėl jaunimas parodė nepaprastą drąsą. Jauni medikai ir asistentai iš ligoninės priimamojo pirmieji susitikdavo su tais įtariamais teroristais ir, kaip pasakojau aukščiau, su tais, kurie turėjo skirtingų tapatybės kortelių. Tada įtariamieji buvo prirakinti antrankiais prie lovų, o aš primygtinai reikalavau, kad valdžia išspręstų šią problemą. Tačiau tomis keistomis dienomis ir pats tapau auka.

- Girdėjome, kad turėjote nemalonumų...

- Situacija buvo piktai eskaluota "draugų", pretendavusių į Greitosios pagalbos ligoninės direktoriaus kėdę. Kaip ir visur, mūsų ligoninėje buvo saugumo ("Securitate") karininkas, atsakingas už jam priskirtą įstaigą. Ligoninėje dirbo toks pulkininkas. Nebuvome draugai, tačiau jaučiau jam šiokią tokią simpatiją, nes buvo žmoniškas. Dažniausiai jis ateidavo manęs paklausti, ar kai kuriems gydytojams išduoti išvykimo vizas į tarptautines konferencijas.

Prisimenu, kad išdavė vizą vienam gydytojui, buvusio generolo sūnui. Vadinasi, su prasta asmens byla (CV) ir galėjo nesugrįžti. Tačiau saugumo pulkininkas patvirtino jam vizą.

Tą dieną, kai pabėgo Nicolae Ceausescu ir žmonės džiūgavo gatvėse, į ligoninę buvo atvestas minėtas pulkininkas. Jis buvo išbalęs, kai kas tyčiojosi iš jo, atėmė jo batus, tampė už drabužių. Aš jį nuraminau, visiems pasakiau, kad šis žmogus turi būti teisiamas ir priėmiau jį į ligoninę.

Po dviejų dienų prisistatė nedidelio ūgio brunetas garbanotais plaukais. (Ir dabar dar jis man stovi akyse.) Pareikalavo išduoti jam pulkininką. Paprašiau, kad parodytų dokumentus, jis kategoriškai atsisakė. Tada paklausiau, kodėl nori išsivesti pulkininką. Atkirto, jog tai ne mano reikalas. Jį lydėjo du studentai medikai, vienas jų mūsų daktarės sūnus. Ir, žinote, kaip būna tokiais atvejais - jaunimas įsiaudrino. Mano sąžinė nebuvo rami. Tokiu nepaprastu ir sudėtingu metu ginti saugumietį buvo labai rizikinga. Tačiau, manau, buvau sąžiningas, kad neišdaviau jo. Esu įsitikinęs, jį būtų sušaudę be teismo. Manau, nesąžininga savo gyvybę ginti bailumu.

Šalia manęs stovėjo vienas ligoninės darbininkų. Pašnibždėjau jam, kad perkeltų pulkininką į Ortopedijos skyrių, ten lengviau paslėpti. Todėl tas atėjęs tipas nerado jo bendrojoje salėje.

Gruodžio 22-osios vakare, kai prasidėjo šaudymai, pas mane atėjo du revoliucionieriai ir paprašė tvarsčių bei medikamentų sužeistiesiems prie Centro Komiteto. Tuo metu, kai jie vaistinėje rinkosi medikamentus, tapau drąsesnis.

Neaukštas brunetas sugrįžo neradęs saugumiečio ir pasipiktinęs įrėmė pistoletą man į krūtinę, kategoriškai reikalaudamas išduoti jam pulkininką. Mane išgelbėjo iš vaistinės atėję revoliucionieriai. Jie parodė savo dokumentus ir taktiškai paprašė, kad brunetas taip pat parodytų. Šis atsisakė ir išeidamas prigrasino, kad man bus riesta.

Po trijų dienų, kai atsirado karo prokurorai, išdaviau pulkininką valdžiai. Beje, jis buvo grąžintas į tarnybą, dirbo 7-8 mėnesius, po to išėjo į pensiją. Džiaugiausi, kad jo dukra, studentė pirmūnė, ištekėjo už jauno gydytojo ortopedo ir mane pakvietė į vestuves. Manau, pasielgiau žmoniškai, todėl kad tas žmogus tuo momentu būtų buvęs sušaudytas. Studentams medikams paaiškinau, kad žmogus turi teisę į teisingumą ir kad negalime kartoti tų laikų, kai Iorga (rašytojas Nicolae Iorga - red.) buvo sušaudytas miško pakraštyje.

- Bet šis poelgis kainavo jums direktoriaus kėdę!

- Ne. Tačiau apkalbų šia tema buvo daug. Mane pakeitė vienas gydytojas, buvęs Bukarešto apskrities Sanitarinės tarnybos direktorius. Jis nebuvo man labai palankus, bet pernelyg nenusiminiau dėl to, nes per 16 metų pavargau vadovauti tokiai didelei ligoninei.

Man labiau skaudėjo širdį dėl kitko. Kai du mano kolegos, kurie vėliau vadovavo ligoninei, nušalino mane nuo Ortopedijos skyriaus vadovo pareigų, įteikdami atleidimo lapelį tą dieną, kai mirė mano žmona.

Vieną dieną prieš tai mano žmona, sirgusi paskutine vėžio stadija, pirmąkart nualpo namie ir aš parbėgau namo pabūti kelias valandas su ja. Per tas tris valandas skyriuje nieko nenutiko, bet "draugams" tai buvo pretekstas atleisti mane. Jiems neužteko žmoniškumo palaukti bent dieną ar dvi, įteikė atleidimo lapelį žmonos mirties dieną.

Nusiminiau, bet sutikau su ankstesniu Klužo medicinos universiteto rektoriaus pasiūlymu vadovauti Ortopedijos fakultetui. Keletą turiningų metų gyvenau Kluže, dėsčiau universitete. Po to likimas padarė keistą vingį - vėl buvau iškviestas į Bukareštą ir paskirtas Bukarešto apskrities Sanitarinės tarnybos direktoriumi. Sutikau, nes tas, kuris mane atleido iš Greitosios pagalbos ligoninės vadovo posto, pats buvo atleistas. Ministras siūlė sugrįžti vadovauti Greitosios pagalbos ligoninei, tačiau liko kartėlis, susijęs su šia ligonine, ir aš atsisakiau.

- Vadinasi, jūs, profesoriau A.Firica, vadinamas teisingų diagnozių žmogumi, galite pasakyti galutinę tų revoliucijos dienų diagnozę?

- Prieš tai - dar apie keletą dalykų, kad jų neužmirščiau. Aš užvedžiau po vieną nedidelę bylą apie sveikatos būklę tų 15-20 įtariamųjų terorizmu iš Greitosios pagalbos ligoninės. Visos bylos dingo. Dar prisimenu, ką man pasakojo vienas saugumo karininkas, gruodžio 22 dieną gynęs Centro Komitetą. Kai sraigtasparnis tik pakilo, "Securitate" vadovas generolas Vladas šaukė koridoriuje: "Niekas neturi teisės šauti į žmones. Tą, kuris išdrįs šauti, užmušiu savo rankomis." Dar tas karininkas pasakojo, kad generolas Vladas paslėpė visus modernius ginklus viename kambaryje, o raktą padėjo po kažkokia statula. Kas būtų, jei "Securitate" su kariuomene būtų pradėjusios šaudyti į minią?

Tie, kurie teigia, kad nebuvo teroristų - meluoja. Į Greitosios pagalbos ligoninę buvo atvežti žmonės, nušauti tiesiai į kaktą, manifestantai buvo nušauti prisitaikius iš nugaros, iš kelių metrų, gal net demonstrantų gretose. Kas tai galėjo padaryti, jeigu ne teroristai? Žinoma, kad tomis dramatiškomis valandomis galėjo būti ir klaidų.

Ir tie, kurie neigia daugelio gyventojų dalyvavimą revoliucijoje, taip pat meluoja.

 

B.d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"