TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 08 31 0:00

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19, 20, 24, 25, 26, 27 d.

Kas vyko Rumunijoje 1989-ųjų gruodį, vis dar lieka "karštas" siužetas ir publikai, ir analitikams, ir žiniasklaidai. 2004 metais Bukarešto knygyne "Eminescu" pasirodė "Griūtis" - knyga apie revoliuciją, kurią parašė du britai. Didžiojoje Britanijoje ji buvo išleista 1991 metais.

Knygą parašė Bobas Wylie ir George'as Galloway, ją išleido leidykla IRINI, minėta knyga rumuniškoje rinkoje pasirodė kaip tik tuo metu, kai buvo atgaivintos diskusijos Rumunijos revoliucijos tema. Šis dviejų britų darbas yra originalus tyrimas, jis apima ne tik revoliucijos dienas, bet ir įtemptą laikotarpį po jų, taip pat ir kalnakasių žygį į Bukareštą. Knygos redakcinis konsultantas yra Florinas Iaru.

Autoriai

Knygos autoriai George'as Galloway ir Bobas Wylie - žiniasklaidos atstovai, jie abu yra kairiųjų pažiūrų. G.Galloway jau keli mėnesiai yra Didžiosios Britanijos leiboristų partijos narys, užsienio reikalų specialistas ir žmogus, turintis kontroversiškų ryšių politikų pasaulyje. Tarp jo draugų yra tokių lyderių kaip Yasseras Arafatas ir Benazir Bhutto, taip pat ir Saddamas Husseinas. Todėl G.Galloway net sulaukė sankcijų iš Didžiosios Britanijos Leiboristų partijos, iš kurios buvo išmestas.

Plačiajai publikai šis žmogus gerai žinomas kaip radijo komentatorius ir puikus oratorius, taip pat ir kaip straipsnių, išspausdintų "Sunday Times", "The Evening Standard", "The Guardian", "Spectator", "Glasgow Herald" ir "The Scotsman", autorius.

Bobas Wylie yra BBC žurnalistas, dėl savo pastarųjų metų veiklos jis tapo dramatiškų įvykių Saudo Arabijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Europoje liudininku. Jo pavardė ant šios knygos apie 1989 gruodžio revoliuciją atsirado neatsitiktinai: B.Wylie sekė Lenkijoje, Jugoslavijoje ir Rumunijoje vykusių antikomunistinių revoliucijų pėdsakais...

B.Wylie taip pat yra kairiųjų pažiūrų žmogus, jis net buvo žymus marksistas, be to, didžiavosi abipusiu šios problemos aspekto supratimu. Anot B.Wylie, jo darbo šūkis yra toks: "Iš tikrųjų įvykiai niekada nebūna tokie, kokie atrodo."

Mes pristatome keletą ištraukų iš šių britų autorių knygos, kuri tapo tam tikru leidybiniu įvykiu ir Rumunijoje.

Generolo Milea mirtis

Centro komiteto pastate Nicolae Ceausescu priėmė paskutinį įsakymą, kuris lėmė jo nuvertimą. Be to, supykęs N.Ceausescu įsakė nušauti gynybos ministrą generolą V.Milea už išdavystę, nes šis nenorėjo vykdyti ypatingo įsakymo: apsupti pastatą ir numalšinti demonstraciją, kad ji netaptų masiniu reiškiniu.

Ar generolas V.Milea buvo nušautas, ar jis turėjo atsisveikinti su gyvenimu pats, lieka viena painiausių revoliucijos mįslių. Generolas V.Stanculescu teigia, esą N.Ceausescu, kai buvo suimtas Targovište po revoliucijos, sakęs savo apsaugai, kad V.Milea buvo nušautas jo dėka. Kita šios istorijos versija - N.Ceausescu įsakė generolui V.Milea liepti kariuomenei šaudyti į minią. Nenorėdamas vykdyti šio įsakymo V.Milea nusižudė. Tai gali būti tiesa.

V.Stanculescu teigia: "Man atrodo, diktatorius jį privertė atsisveikinti su gyvenimu; tiek iš pomirtinės autopsijos, tiek iš prokuroro raporto galima daryti išvadą, kad tai savižudybė."

Tačiau jei tai tikrai tiesa, generolas V.Milea yra vienas iš nedaugelio karininkų, kurie nusižudė nevilkėdami karinės uniformos ir nešovė sau tiesiai į širdį.

Kai rytą, tarp 10 ir 11 val., per televiziją ir radiją buvo paskelbta apie generolo V.Milea mirtį, jis buvo pavadintas išdaviku. Generolas V.Stanculescu, tuo metu ėjęs pirmojo gynybos ministro pavaduotojo pareigas, 10.20 val. išgirdo apie V.Milea mirtį Centro komiteto pastate. Nors generolas V.Stanculescu ir kūrė sudėtingus planus, kad išvengtų šios aplinkybės, tačiau jam nepavyko. Gruodžio 21 dieną V.Stanculescu beveik visą dieną praleido toli nuo Bukarešto, Timišoaros ligoninėje, o gruodžio 22-osios antrą valandą ryto grįžo į Bukareštą, nes prieš įvykdydamas savo rizikingus sumanymus norėjo pasitarti su generolu V.Milea. Paskui, neleisdamas sau abejoti pirmaisiais savo neapibrėžtais veiksmais, nuėjo į Bukarešto centrinę karo ligoninę ir paprašė, kad jam sugipsuotų koją.

Įsakymas generolui V.Stanculescu

V.Stanculescu aiškina: "Aš nujaučiau artėjančius įvykius ir norėjau išvengti bet kokios atsakomybės, susijusios su išpuoliu prieš gyventojus. Tad nutariau "susilaužyti" koją, kad būčiau eliminuotas iš šios kovos. Todėl paprašiau sugipsuoti man koją, kad išvengčiau dalyvavimo masinėse skerdynėse, kurias planavo N.Ceausescu, tačiau man nepavyko." N.Ceausescu įsakė iškviesti V.Stanculescu iš namų, kad jis perimtų vadovavimą kariuomenei. Jam buvo įsakyta atvykti į Centro komitetą, "nepaisant sveikatos būklės".

Tos dienos įvykiai nebuvo kuo nors ypatingi, tačiau V.Stanculescu vaidmuo buvo išties keistas: kariūnas, kurio dešinė koja sugipsuota.

V.Stanculescu buvo išsiųstas specialus eskortas, kad palydėtų jį iki Centro komiteto, ten V.Stanculescu turėjo pasitikti N.Ceausescu. V.Stanculescu pamanė, kad gali būti nuvežtas į kuopą, kuri parengta egzekucijai, tačiau jis atsidūrė pas sutuoktinius Ceausescu. N.Ceausescu jam pasakė: "Kariuomenė neturi nusileisti. Padaryk viską, kas įmanoma."

V.Stanculescu vėliau aiškino: "Žmonės kalbėjo, kad N.Ceausescu buvo išprotėjęs, tačiau šio įsakymo tyčinis dvilypumas įrodo, kad jis nebuvo praradęs sveiko proto. Jei būtų įvykusios masinės pjautynės, jis gintųsi, kad jo įsakymas buvo klaidingai suprastas, o jeigu nebūtų imtasi pakankamai griežtų veiksmų, man būtų užnerta kilpa už įsakymų nevykdymą."

Generolas Gheorghe Voinea, Bukarešto kariuomenės vadas, išgirdo apie generolo V.Milea mirtį tada, kai buvo iškviestas pas draugą pirmininką. G.Voinea irgi bijojo, kad bus nušautas. Pakeliui į pastatą jis išėmė iš pistoleto kulkas ir susibėrė jas į aulinius batus, kad išvengtų karininko negarbės - būti nušautam nuosavu ginklu. Jis sakė: "Kai užėjau į Centro komiteto pastatą, čia buvo pilna civiliais drabužiais apsirengusių žmonių iš "Securitate", visi išsigandę. Jų akyse galėjai įžvelgti baimę."

Jis nuėjo į Centro komiteto posėdžių salę, kur susitiko su gynybos ministro pirmuoju pavaduotoju generolu V.Stanculescu ir generolu Eftimescu. Buvo susirinkę visi to meto nenaudėliai: Dascalescu, Bobu, Curticeanu, Dinca, Postelnicu ir kiti. Prieš juos stovėjo N. ir E.Ceausescu.

N.Ceausescu buvo įpykęs. Jis trypė kojomis ir šaukė:

- Kodėl kariuomenė nevykdo savo pareigų? Turite imtis visų įmanomų priemonių, ar girdite mane, visų įmanomų priemonių, kad sustabdytume jų puolimą!

Generolo Voinea iš baimės taip suprakaitavo, kad jo marškiniai prilipo prie kūno. Jis pasakė:

- Drauge pirmininke, padėtis yra beviltiška.

N.Ceausescu davė jiems ženklą išeiti ir suriko:

- Darykite ką nors!

Tuo metu, kai visi išėjo iš pastato į kariuomenės komandinius postus, jis pasuko į balkoną ir kreipėsi į liaudį.

Kol N.Ceausescu stovėjo prie mikrofono, ruošdamasis kalbėti, minia švilpė ir juokėsi iš jo. Kadangi protestai vis stiprėjo, jis tik skėstelėjo rankas ir nepatenkintas pasišalino, jo veide galima buvo matyti nustebimą ir baimę.

Tuos tris generolus į vadovavimo postus lydėjo viršininkai iš "Securitate". Generolas Voinea pasakoja:

"Mes žiurėjome vienas į kitą ir nesikalbėjome... Kėlėme telefono ragelius, rinkome numerius, nes buvome stebimi, vaizdavome, kad mes tarsi vadovaujame kariuomenės daliniams, tačiau nepajudinome nė vieno kareivio... Demonstrantai buvo prie pastato sienų.... Bet koks veiksmas būtų sukėlęs pjautynes..."

Curticeanu atėjo ir pasakė:

Nepraustaburnių minia mus puola...

V.Stanculescu suriko:

- Tylos! Mes imsimės reikalingų priemonių.

Curticeanu išvyko, bet netrukus grįžo ir apimtas panikos pradėjo šaukti:

- Aš esu pastate... Jūs turite vykti pas pirmininką!

Elena Ceausescu spjovė generolui I.Vladui į veidą

Kai vėl atėjo į Centro komiteto salę, generolas Vladas, "Securitate" vadovas, ir vidaus reikalų ministras Tudor Postelnicu stovėjo prieš sutuoktinius Ceausescu. N.Ceausescu šaukė ant T.Postelnicu:

Tu esi išdavikas!... Tu esi išdavikas!... Tu mums melavai!...

T.Postelnicu nusižeminęs maldavo:

- Drauge pirmininke, aš visą savo gyvenimą skyriau jums, tarnavau jums... ir tarnausiu visada... Aš padariau viską, ką galėjau... viską, ką galėjau...

N.Ceausescu pasipiktino:

Tu... tu man tarnauji? Tu esi kiaulė, ir tu, Vladai, esi niekam tikęs... ir tu man melavai!..

Kai vienas po kito įėjo trys generolai, Elena sušuko:

- Kiaulės! Išdavikai! Jūs mylėjote save labiau nei tikslą!

Tuo metu, kai plytomis ir akmenimis buvo daužomi langai, ji žengė į priekį. Spjovė generolui Vladui į veidą ir pasuko prie kitų.

- Šiukšlės! (spjovė). Apgavikai! (spjovė). Nevykėliai! (spjovė). Kiaulės... nevykėliai išdavikai!

Pro apspjautus akinius generolas Voinea pamatė, kaip Ceausescu pora bėga prie sraigtasparnio, kuris laukė jų ant stogo. Prieš 15 minučių paskutinis Ceausescu sutuoktinių kreipimasis į tautą buvo perduotas skrajutėmis, jos tarsi kaskados krito ant išgąsdintos minios iš sraigtasparnio centrinėje miesto dalyje. Ten buvo parašyta: "Darbininkai, neleiskite, kad tautos priešai atitrauktų jus nuo tiesos kelio! Būkite budrūs ir demaskuokite tuos, kurie bando skleisti paniką ir betvarkę! Piliečiai! Sustokite ir pagalvokite! Šaliai iškilo pavojus. Ateitis - jūsų rankose!"

Šunys miršta pirmieji

Pirmieji N.Ceausescu ūkio nariai, kuriems buvo lemta mirti - du juodieji Labradorai, kurios užmušė revoliucionieriai Centro komiteto pastate. Sraigtasparnyje niekaip neatsirado vietos šunims. Tai buvo karalienės Elžbietos II ir buvusio Didžiosios Britanijos liberalų lyderio sero Davido Steelo dovana.

Nauja valdžia

Pirmą kartą patekęs į žymiausią TV studiją I.Iliescu perskaitė proklamaciją, kreipdamasis į tautą, kad ši išlaikytų rimtį, taip pat jis pasiūlė susitikti Centro komitete penktą valandą po pietų ir įsteigti struktūrą, kuri suformuos naują vyriausybę. Jis perskaitė šią proklamaciją tarp 3.30 ir 4.30 val. Per tą laiką du kartus nepavyko suformuoti naujos vyriausybės iš chaoso, kuris vyravo Centro komiteto pastato koridoriuose. Ilie Verdes ir Constantinas Dascalescu, N.Ceausescu ministras pirmininkas, buvo pirmieji iniciatoriai, tačiau jų pastangos buvo pasmerktos nesėkmei.

Po P.Romano kalbos iš Centro komiteto pastato balkono per pastarąsias valandas panoro pasisakyti visas būrys žmonių. Daugelis norėjo pareikšti savo lemiamą balsą istorijoje: tokie žinomi veikėjai kaip pulkininkas Parcalabescu, kuris pabrėžė generolo Voinea žodžius, kad kariuomenė ėjo kartu su tauta. Turėjo galimybę pasireikšti ir nežinomi žmonės, tokie kaip barzdočius, kurį reikėjo jėga nutemti nuo mikrofono, nes jis be perstojo skandavo: "Ceausescu išėjo", arba gražuolė blondinė, kuri pateko į naujienų žurnalo istoriją, ji stovėjo ant medinio plintuso, dėvėjo mėlyną lengvą aptemtą palaidinę ir mojavo skylėta vėliava, o minia skandavo "Laisvė!"

Tuo metu 229 kambaryje aidėjo nepaprasta kakofonija. Jauni revoliucionieriai, komunistai, buvę komunistai, aktoriai ir režisieriai stengėsi įvesti tvarką. Apie trečią valandą po pietų Ilie Verdecas išėjo susitikti su žmonėmis, norėdamas įrodyti savo buvimą, kai demonstrantai šalia esančiame kambaryje, priklausančiame kadaise buvusiam N.Ceausescu sekretoriui Constantinui Mitea, žiūrinėjo nuotraukas, paimtas iš jo stalčiaus.

I.Verdecas, kuris ilgą laiką vaidino pagrindinį vaidmenį žiaurioje konkurencinėje partijos kovoje dėl Gheorghiu-Dej palikimo septintojo dešimtmečio pabaigoje, buvo seniai patekęs į nemalonę. Tačiau faktas, kad I.Verdecas dabar buvo tik anoniminis kooperatyvo pirmininkas, dar nereiškia, kad jis nemėgins išnaudoti savo šanso. Susirinkusiesiems jį pristatė Alexa Visarionas, filmų režisierius, kuris vadovavo diskusijoms. I.Verdecas buvo pasiūlytas kaip naujos vyriausybės lyderis, jis padarė įžanginį pareiškimą:

- Draugai, prašau atkreipti dėmesį, kad aš naudoju šią kreipimosi formą, o ne "Pone"... Manau, mes visi turime teisę į savo asmeninę nuomonę... Aš buvau komunistas visą gyvenimą. Man bus sunku prisitaikyti, bet esu pasirengęs vadovauti, jei man leisite...

Nedaugelis patikėjo, nors I.Verdecas buvo pirmas, kuris sugebėjo nutildyti minią, kol sakė kalbą. Laikas patvirtino jo žodžius. Po vienuolikos mėnesių jis tapo atnaujintos Rumunijos komunistų partijos - Socialistinės darbo partijos pirmininku, kai jam dėl balsų klastotės nepavyko perimti Demokratų darbo partijos. Manolache, kuris buvo Bukarešto akademijos partijos sekretorius, kai I.Verdecas studijavo, baigė su juo kartu kaip Socialistinės darbo partijos sekretorius.

Nors "Sekuritate" viršininkas generolas I.Vladas buvo kartu su I.Verdecu, tai nė trupučio nesumažino to skepticizmo, su kuriuo buvo sutiktas jo pareiškimas.

C.Dascalescu vyriausybė

Žilas generolas I.Vladas plaukiojo šiuose vandenyse visiškai pasitikėdamas savimi ir be pastangų kaip ryklys, ieškantis netikėto grobio, jis ėmė daryti įtaką visiems, kurie rėmė C.Dascalescu (N.Ceausescu ministras pirmininkas), siūlydamas, kad jam būtų pavesta vadovauti naujajai vyriausybei. Po C.Dascalescu kreipimosi į žmones, ketvirtą valandą po pietų, verslininkas Danas Iosifas, išėjo į balkoną ir sušuko:

- Ar sutinkate, kad Dascalescu būtų ministras pirmininkas?

Šimtatūkstantinė žmonių minia sušuko "Ne!" ir C.Dascalescu vyriausybė žlugo.

Po keleto minučių C.Dascalescu pasirašė proklamaciją Rumunijos Socialistinės Respublikos vyriausybės vardu, kad išlaisvina visus politinius kalinius ir tuos, kurie buvo suimti demonstracijų dienomis. Peticijos apačioje jis parašė: "Aš pasirašiau būdamas visiškai laisvas ir niekieno nevaržomas."

Signalas revoliucijai

Kai viduržiemį publikuojami patarimai, skirti tiems, kurie ilsisi prie jūros, redakcijos iniciatyva atrodo keistokai. Kai šis straipsnis išspausdinamas pirmajame puslapyje, jis iškart patraukia dėmesį. O kai šalia "patarimų" paskelbiamas ir straipsnis apie karštus įvykius Timišoaroje, viskas tampa vieno, gerai parengto scenarijaus dalimi. Ar buvo signalas pradėti revoliuciją tos kelios eilutės, kurias parašė Sorinas Preda laikraštyje "Jaunimo kibirkštis" gruodžio 18-ąją? Daugelis mano, kad taip. Tačiau autorius tai neigia.

"Jaunimo kibirkštis" komunistų žiniasklaidoje buvo laikomas ne tik kadrų kalve "Senajai kibirkščiai", bet ir leidiniu, kur buvo galima iki galo perskaityti publikuojamus straipsnius.

Savarankiška redakcijos cenzūra ir Centro komiteto žiniasklaidos skyriaus priežiūra buvo švelnesnė laikraštyje, kuris ilgą laiką buvo koordinuojamas Nicu Ceausescu. 1989 metų gruodžio 18 dienos laikraštyje "Jaunimo kibirkštis" pasirodė nedidelis straipsnis, kuris revoliucijos paslapčių kontekste iškart buvo suprastas kaip realus signalas įvykiams pradėti.

"Keletas patarimų tiems, kurie šiomis dienomis yra prie jūros", paskelbti rubrikoje "Atostogų metu auklėjimas neatostogauja". Minėti patarimai, duoti viduržiemį, atrodo keistokai.

"Nesidairykite per daug į šonus. Kad ir kas būtų, kilus pavojui nešaukite. Tai beprasmiška, nes tikimybė, kad šalia bus žmogus, kuris bus nusiteikęs jums padėti, yra labai nedidelė" - taip teigė autorius, pasirašydamas inicialais SP.

Pirmasis puslapis

Dar vienas patarimas: "Pageidautina pradėti atsargiau, trumpesniais periodais po 10-15 minučių." Pageltusi nuo laiko laikraščių kolekcija pateikė ir kitą staigmeną. Šis straipsnis yra paskelbtas pirmajame puslapyje, tačiau jis neturi jokio redakcinio pateisinimo.

Nuoroda į pirmą puslapį yra netoli straipsnio, kuriame buvo smerkiama Laszlo Tokeso veikla Timišoaroje ir kuris skelbtas tą dieną visoje Rumunijos žiniasklaidoje. Paprastas sutapimas? Tie, kurie leido laikraštį "Jaunimo kibirkštis", tų dienų faktus prisimena gana tiksliai.

Humoras sunkiomis dienomis

Gabrielius Nastase buvo skyriaus, kuris leido moksleivio puslapį, vadovas. Šiame puslapyje ir buvo tie "patarimai".

- Prisimenu, mane iškvietė iš atostogų vyresnysis redaktorius, jis paskelbė, kad atostogos nutraukiamos. Aš nieko nežinojau apie įvykius Timišoaroje ir šalyje. Pasakiau Sorinui Predai - straipsnio autoriaus vardas, kuris sukėlė tiek triukšmo - kad parašytų ką nors į rubriką. Sorinas buvo šioks toks poetas ir parašė straipsnį humoristine maniera. Aš nepastebėjau, kad būtų buvę kas nors keisto. Net tada, kai laikraštis išėjo, problemų nekilo.

- Ar redakcijos vadovybė suprato? Ar spaudos skyriaus patarimuose rado ką nors keisto?

-Ne. Nei Strungariu, vyriausiasis redaktorius, nei Lucianas Avramescu, jo pavaduotojas, nerado nieko keisto, - teigė Gabrielius Nastase. Kitas laikraščio "Jaunimo kibirkštis" žurnalistas Štefanas Mitroi, vėliau tapęs vyriausiuoju po revoliucijos pervardyto laikraščio "Laisvas jaunimas" redaktoriumi, mums sakė, kad problemų kilo tik po gruodžio 22-osios. S.Preda pradėjo įtarinėti, kad "kažkas yra su jo straipsniu".

Ar pulkininkas Dosanas žinojo?

-Manau, kad "velnias juos suklaidino". Buvęs tų laikų žurnalistas, norintis išlikti anonimas, sakė, kad "straipsnis buvo ne tiek jau ir nekaltas." Tokie dalykai negalėjo savaime atsirasti, pulkininkas Dosanas iš "Securitate", atsakingos už mūsų publikacijas, žino daugiau. Aš tikiu, kad straipsnis yra atsakymas į Buduca laišką "samizdat". Pulkininko Dosano neradome, kai straipsnis buvo rengiamas, tačiau S.Preda labai aiškiai teigė, kad viskas buvo išimta iš konteksto ir manipuliacijomis suinteresuotos įstaigos norėjo, kad straipsnis būtų suvoktas kaip "revoliucijos trimitas".

Košmaras

- Šis straipsnis man buvo košmaras. Gruodžio 22 dieną Bukarešte atsirado skrajutės su "patarimais" iš "Jaunimo kibirkšties". "Kas turėjo "xerox" tuo metu?" - klausė Sorinas Preda. Aš buvau apklaustas Gynybos ministerijoje, nes generolas Militaru manė arba jam buvo įteigta, kad mano straipsnis buvo signalas teroristams. Straipsnį aš parašiau likus keturioms dienoms iki jo publikacijos, jis turėjo įvadą, kur buvo paaiškinta, kad straipsnis yra humoristinio pobūdžio. Nežinau, kodėl tas įvadas dingo.

- Bet kodėl straipsnio anonsas buvo pirmame puslapyje? - klausiu "patarimų" autoriaus.

- Nebuvo jokių nuorodų pirmame puslapyje, - teigia S.Preda.

- Aš turiu gruodžio 18 dienos laikraščio numerio faksimilę...

- Neprisimenu gerai, - suabejoja S.Preda. -

Ką aš galiu pasakyti, buvo taip, kad aš norėjau padaryti pareiškimą Rumunijos televizijai, kad nesu susijęs su pasirengimu revoliucijai. Bet Dragošas Munteanu, kuris vadovavo televizijai, man neleido. Bet kokiu atveju tie "patarimai" buvo tikras košmaras, - daro išvadą S.Preda.

Tačiau po tiek metų vyrauja nuomonė, kad minėtas straipsnis buvo signalas 1989 gruodžio įvykiams pradėti. Istorikas Radu Portocala yra tuo įsitikinęs. Taip pat ir senatorius Gabrielescu, parlamentinės komisijos vadovas, kuris tyrinėjo revoliucijos bylas. Ir dar vienas neaiškus faktas: spinta, kurioje buvo saugomi įrodymai ir rankraščiai iš laikraščio "Laisvas Jaunimas", buvo sulaužyta. Ir "įrodymai" dingo.

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"