TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 09 01 0:00
Niekada nebaigusi jokių studijų E.Ceausescu tapo Chemijos instututo direktore, vėliau ėmėsi vadovauti Finansų ministerijai.

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31 d.

Ceausescu poros išaukštinimas ir žlugimas, Rumunijos revoliucija ir naujos valdžios atėjimo laikotarpis - tai temos, kurias "Griūties" autoriai papildo ypatingomis naujienomis. Pristatome keletą ištraukų iš britų Bobo Wylie ir George'o Galloway knygos.

Kalėjimas vietoj mokyklos.

Prieš Raudonosios armijos atėjimą 1944-ųjų rugpjūtį Nicolae Ceausescu (tada jam buvo 26-eri) sau ir draugams paremti turėjo nepriekaištingų revoliucionierių ir komunistų rekomendacinių laiškų, gautų skolon. Nors vėliau jis tas rekomendacijas pagražins, o skindamasis kelią "uždažys" šalies istorijos puslapius, pirminė jo gyvenimo autentiška medžiaga atskleidžia, jog jis atitiko pokario laikotarpio reikalavimus. Laikotarpio, kai komunistai (partija turėjo apie 1000 narių), proteguojami sovietinių tankų ir gaudami išskirtines startines politines pozicijas, baigė karą ir po truputį sunaikino kitas politines jėgas. Jo "laikas" kalėjime, jo pogrindinis gyvenimas, jo drąsa ir ryžtas, kuriuos pastebėjo ir aprašė žurnalistas Jebeleanu, draugystė, grūdinta kalėjime su senesniais partijos lyderiais, ypač Gheorge Gheorghiu-Dej, nulėmė, kad jis naują "raudoną" ateitį pasitiko su pasitikėjimu ir turėdamas nepaprastų ambicijų.

Be sutuoktuvių bažnyčioje

Viena ambicingų istorijų pasakoja apie tai, kaip jis vėl sutiko Lenucą Petrescu, dabar Eleną, iškart po jo ir šalies išlaisvinimo. Tiksliai neaišku, kiek laiko buvo praėję po jo išlaisvinimo, kai jie vėl susitiko, kiek intymūs buvo jų susitikimai arba kiek buvo ištikima Elena savo didvyriui. Vėlesnė propaganda sako, kad jis sugrįžo pas Eleną - "jauną kariūnę, kuri jo laukė nuo tų senų laikų. Kalėjimai juos atitolino, tačiau neišskyrė. Jie susituokė iškart, kai tik N.Ceausescu tapo laisvas".

Nerasta nė vieno dokumento, galinčio įrodyti, kada jie susituokė. Vėliau vis dėlto buvo minėta apie sutuoktuves "be oficialių tradicijų, kaip ir buvo priimta tarp kairiųjų politinių jėgų aktyvistų". Daugiau tikėtina, kad pati šlykščiausia visoje komunistinėje Europoje sutuoktinių pora iš tiesų niekada nesituokė bažnyčioje.

Oficialioji revoliucinės meilės istorija nublanksta, kai išgirsti jaunesniojo Ceausescu brolio liudijimus. Nicolae brolis, dabar neišeinantis iš kalėjimo, vienu metu buvo "Securitate" parengimo mokyklos, įsikūrusios šalia Bukarešto, direktorius. Pasak jo, Elena buvo neištikima savo gyvenimo draugui, ji net buvo susidėjus su kažkokiu vokiečių kareiviu, o jaunėlis brolis pagavęs juos nusikaltimo vietoje! "Aš atėjau pas ją perduoti brolio žinutės iš kalėjimo. Šaukiau prie jos buto durų. Žinojau, kad ji neišėjo į darbą, tad pamaniau, gal susirgo. Kadangi niekas neatidarė durų, pasinaudojau atsuktuvu. Kai užėjau į kambarį, kuriame buvo tik viena lova, pirmiausia nustebino vokiečių kareivio uniforma, tvarkingai sulankstyta ant kėdės, o viduryje kambario, kaip pagal komandą "lygiuok!", stovėjo jo auliniai batai. Dar labiau nustebino kitas pamatytas vaizdas: jos didelis nuogas "dugnas" atsuktas man prieš akis. Baisu, komuniste, baisu, partizane! Ji niekad man neatleido už tai, ką mačiau. Po to nekentė ir bijojo manęs visą laiką."

Lenuca pagauta nusirašanti

Po karo Lenucai, dabar Elenai Ceausescu, buvo parūpintas darbas Užsienio reikalų ministerijos rūsiuose, kur buvo patikrintas jos pradinis išsilavinimas. Ten ji turėjo iš užsienio laikraščių daryti iškarpas ir jas rūšiuoti. "Jai buvo nepaprastai sunku, nes ji negalėjo atskirti laikraščių pagal šalis. Pavyzdžiui, painiodavo anglų ir prancūzų kalbas, - pasakojo Pavelas Campeanu, N.Ceausescu draugas ir Elenos kolega ministerijoje. - Kai nueidavo aukštu aukščiau arba pasiimdavo laisvą dieną, niekas jos nepasigesdavo. Gaila, tačiau ji nieko nemokėjo", - tęsė jis. Kitais metais ji užsirašė į vakarinius Politechnikos instituto kursus. Per vieną egzaminą (ironijos viršūnė!) - marksizmo testą - dėstytojas pagavo ją nusirašinėjančią iš vadovėlio.

"Drauge, taip elgtis negalima", - pasakė jis. O po dar vieno perspėjimo buvo priverstas išvaryti ją iš egzaminų auditorijos. Elenos nesėkmės per egzaminus niekada jai nebuvo kliūtis. Jos pradinis išsilavinimas, nesėkmės siuvimo ir siuvinėjimo kursuose, nemokėjimas atskirti anglų kalbos nuo prancūzų nesustabdė jos akademinių ambicijų. Po vakarinių kursų ji nutarė, kad socialiniai mokslai nėra jos stiprioji pusė, todėl pasuko chemijos link. O šiuos mokslus pasirinko tik pagal išorinius aspektus.

Iš karto po to, kai N.Ceausescu užėmė pagrindinę poziciją partijoje, jis sukūrė Nacionalinį mokslinių tyrimų konsiliumą. Jame buvo 90 narių, viena iš jų buvo E.Ceausescu.

Po dvejų metų (niekur ir niekada nebaigusi jokių studijų) Elena gavo Pramoninės chemijos mokslų daktaro laipsnį. Niekas nežino, kas jai parašė disertaciją, tačiau visi žmonės žino, kad parašė ne ji. Kalbama, kad tai buvo grupės mokslininkų darbas iš Chemijos instituto, kurio direktore ji tapo.

Neakivaizdinis mokslų daktaras

Vieni mini mokslininką, kuris nuolankiai redagavo ne tik jos disertaciją, bet ir dvi knygas, dešimt patentų ir 13 straipsnių apie sintezę ir stambiamolekulinių junginių (kurie pavadinti jos vardu) savybes. Vėliau šiam dėstytojui buvo leista nepaprastai lengvai emigruoti, o disertaciją Rumunijoje Iaši universitete pristatė viena asistentė. Auditorijai buvo pasakyta, kad pirmą valandą po pietų ateitų paklausyti įžymios chemikės, kuri skaitys savo disertaciją. Amfiteatras buvo pilnas ir neramiai laukė. Nurodytą valandą vienas dėstytojas užlipo į tribūną ir trumpai paskelbė: "Dėkojame, kad šiandien atėjote į šią ceremoniją, tačiau turiu atsiprašyti - draugė Elena Ceausescu turėjo grįžti į Bukareštą, nes atsirado skubių, neatidėliotinų reikalų. Dėl to disertaciją ji pristatė 12 valandą." Dėstytojas nulipo nuo tribūnos ir amfiteatras ištuštėjo.

Politines aukštumas, kaip ir chemijos daktaro laipsnį, E.Ceausescu pasiekė be jokio rašytinio įrodymo, galinčio pagrįsti jos nuopelnus. Ji tapo šalies chemijos ir naftos pramonės šakų dominuojančia figūra, o tai leido iššvaistyti nesuskaičiuojamus milijardus. Ji įsiterpdavo tarp savo vyro ir jo patarėjų, kišdavosi tiek į vidaus, tiek ir į užsienio reikalus.

"Pareiga" pagal užsakymą

Kartu su N.Ceausescu ji pirmininkaudavo per partijos ir valstybės ceremonijas. Elena demonstruodavo savo galią, kreipdamasi į ministrus mažybiniais vardais (jiems, žinoma, nebuvo leista daryti to paties). Kalbėdavo su jais familiariai, naudodama veiksmažodžių vienaskaitos antrąjį asmenį, o taip paprastai kreipiamasi į vaikus arba gyvūnus.

Galų gale ji ėmėsi vadovauti Finansų ministerijai; tuo metu, kai vyko milžiniška kova, kad būtų sumokėtos užsienio skolos. Jai prižiūrint vyko labai skubotas apie 8 mlrd. svarų sterlingų skolos grąžinimas (daug ankščiau termino) bet kokia kaina. Žinoma, tai išsekino gyventojus.

"Gyvenimas ministerijoje vyko pagal Kafką", - sakė vienas jaunas ekonomistas, vis dar ten dirbantis ir todėl nenorėjęs savęs įvardyti.

Ministerijos pareigūnai negalėjo spręsti Tarptautinio valiutos fondo ar Paryžiaus bankininkų klubo klausimų - jie turėjo būti išsiųsti E.Ceausescu patarėjams. "Ekonomikos žurnalo" ("Revista Economica") straipsniai, kuriuos turėdavo vizuoti visų gerbiamas vyriausiasis redaktorius Constantino Olteanu, buvo griežtai jos žmonių cenzūruojami. Be to, visada, kai tik C.Olteanu duodavo interviu, jis būdavo apsuptas saugumiečių, kurie viską užrašinėdavo.

Galų gale C.Olteanu pabėgo į Vakarus, palikdamas baloje "draugės akademikės, daktarės, inžinierės" ekonomiką. Tuomet veiksminga žurnalo kontrolė perėjo į Barbu Petrescu, Bukarešto mero bei partijos vadovo (ir E.Ceausescu pusbrolio) rankas. 1982 metais Tarptautinės moters dienos proga "Kibirkštis" ("Scanteia") pasakojo apie renginius, organizuotus dalyvaujant "draugei akademikei, daktarei, inžinierei Elenai Ceausescu, įžymiai partijos ir valstybės aktyvistei, iškiliai rumunų ir pasaulio mokslo asmenybei".

N.Ceausescu pakilimas

Naudodamasis įžūlumu, veidmainyste ir mokėdamas nepakartojamai manevruoti, N.Ceausescu pakyla į kalno viršūnę. Devintasis partijos suvažiavimas, kuris buvo atidarytas 1965 metų liepos 19 dieną, padėjo pamatus sėkmingai N.Ceausescu epochos pradžiai. Žinoma, Rumunijai, kuri "iš naujo statė tiltą virš pasaulio komunistinio judėjimo monumentalios smegduobės", padėjo ir kiti, ne mažiau svarbūs personažai, pavyzdžiui, Leonidas Brežnevas ar Deng Xiao Pingas. O užsienio stebėtojai, net iš Jungtinių Amerikos Valstijų, pabrėžė, kad mandagus ir efektyvus Rumunijos komunizmas galėtų vystytis gerai ir saugiai.

Suvažiavimo metu Bukareštas buvo papuoštas komunistinėmis vėliavomis labiau nei paprastomis dienomis, tačiau nebuvo matyti jokių partijos lyderių portretų. Daugiau niekada taip nebebus. Per suvažiavimą N.Ceausescu įvedė tik neesminių pakeitimų: jis pakeitė partijos pavadinimą - į Rumunijos komunistų partiją, pastatydamas ją į vieną lygį su Kremliaus partija (priešingai nei dauguma kitų Rytų Europos partijų), ir grąžino ankstesnįjį Stalino titulą - "partijos generalinio sekretoriaus", vietoj paprasto "pirmojo sekretoriaus". (Po to niekada nė viena Rumunijos organizacija ar institucija nebeturės pareigybės "generalinis sekretorius".) Reikia atkreipti dėmesį, kad L.Brežnevas tą patį padarė Maskvoje kitais metais.

Xenopolo citatos

Pagrindinėje N.Ceausescu kalboje per suvažiavimą buvo pabrėžta, kad partijos kredo liko šie du punktai: intensyvus pramonės vystymas ir absoliuti nacionalinė autonomija. Tuo metu dar nebuvo aišku, kad pirmasis punktas sugrąžins kadaise klestintį žemės ūkio sektorių prie "medinės žagrės" ("medinio koto") ir vėliau reikės didelių užsienio paskolų jam palaikyti. Nebuvo aišku ir kad antroji idėja galų gale prives prie visiško Rumunijos izoliavimo.

N.Ceausescu savo kalboje citavo XIX amžiaus istoriką A.D.Xenopolo. Jis parinko žodžius, atskleidžiančius jo mentalitetą ir vėliau lėmusius jo nuvertimą: "Pasilikti tik žemės ūkio šalimi reiškia per amžius būti svetimšalių vergais." Ši citata vėliau bus naudojama stengiantis pateisinti katastrofiškus nepriteklius, kurių pareikalavo Rumunijos užsienio skolos grąžinimas, o pirmieji užsieniečiai, pajutę rumuniškąją kritiką, buvo ne "imperialistai", bet sovietai, kurie atvedė rumunų komunistus į valdžią ir be kurių aprūpinimo partija būtų buvusi sunaikinta. Tačiau apsvaigęs nuo savo naujosios padėties N.Ceausescu pradėjo erzinti rusišką lokį.

Iš pradžių jis liepė išleisti oficialią Rumunijos komunistų partijos istoriją. Nors ji niekuomet nebuvo publikuota, atsirado daugybė monografijų, kurios rėmėsi jos išvadomis.

Visos monografijos smarkiai kritikavo sovietų komunistus, demaskuodamos senąsias prieškarines "Kominterno" orientacijas, ir atskyrė Rumuniją nuo komunistinio judėjimo apskritai. Po to buvo surengta serija valstybinių vizitų į Rumuniją, o jų atspindėjimas rumunų žiniasklaidoje iliustravo N.Ceausescu strategiją.

Tautos priviliojimas

Pirmasis, kuris atvyko į šalį 1966 metų pavasarį, buvo kaimyninės Jugoslavijos vadovas, aukštasis "antisovietinis" komunistų lyderis maršalas Josipas Broz Tito. Tito pasinaudojo savo charizma ir tuo, kad tarptautiniu mastu jis buvo pripažintas kaip labiausiai nusipelnęs Antrojo pasaulinio karo partizanas, daugiau kaip dešimtmetį priešinęsis Kremliui. Jo atsiskyrėliškumas - "titoizmas" - buvo "nusikaltimas", už kurį Rytų bloko komunistai sumokėjo savo gyvybe (kaip ir Gheorghiu-Dej Rumunijoje, su Ceausescu pagalba). Balandžio 17 dieną prieš atvykstant Tito, pirmajame "Scanteia" ("Kibirkštis") puslapyje buvo išspausdintas didžiulis portretas ir šviesi renegato biografija. Visą savaitę (tiek jis buvo Rumunijoje) Tito dominavo rumunų žiniasklaidos pirmuosiuose puslapiuose. Atvykimo dieną jis buvo pasitiktas su triumfu ir ovacijomis: Bukareštas buvo papuoštas gėlėmis, vėliavomis, transparantais su dvikalbiais šūkiais, didžiuliais Ceausescu ir Tito portretais.

Jo pasitikti į oro uostą atvyko visi šalies vyriausybės nariai ir visi partijos vadovybės nariai.

Ciu En Lai valstybinis vizitas birželio mėnesį buvo pakartotinis spektaklis. Po kelių dienų derybų N.Ceausescu nuvežė Ciu En Lai į pajūrį, kad šis galėtų pailsėti prieš atnaujinant oficialiąsias derybas.

Ciu En Lai visame krašte buvo šventiškai pasitiktas per iškilmingus susitikimus ir masinius mitingus, o "Scanteia" ir vėl buvo pilna laimingų akimirkų nuotraukų.

Tuo tarpu prieš mėnesį, gegužės 14 dieną, "Scanteia" pranešė (po to, kai išvyko), kad L.Brežnevas viešėjo Rumunijoje nuo gegužės 10 iki 13 dienos ir kad jis buvo atvykęs "draugiškų" pokalbių! Buvo pabrėžta, kad N.Ceausescu ir L.Brežnevas "pasikeitė nuomonėmis apie problemas, susijusias su tolesniu bendradarbiavimu ir kooperavimu". Taip palyginti menkai žiniasklaida nušvietė bloko stipriausio lyderio valstybinį vizitą, įvykusį Ceausescu valdant mažiau nei metus ir dviem metams iki lemtingų įvykių Čekoslovakijoje. Rumunų tautai patiko šis N.Ceausescu požiūris.

B.d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"