TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 09 02 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31, rugsėjo 1 d.

BBC žurnalistas Bobas Wylie, vienas knygos "Griūtis" autorių, pasakoja, kaip jis Žilavos kalėjime ėmė interviu iš Nicu Ceausescu, taip pat apie knygos kelią link dienos šviesos.

"Aš nunešiau Nicu "Kent" ir du kepsnius".

B.Wylie yra žurnalistas, kuris rumunų revoliuciją norėjo pamatyti "gyvai". Į Rumuniją jis atvyko netrukus po 1989 metų įvykių ir galėjo susipažinti su to meto žiauria realybe: vaikų namų vaikais, sergančiais AIDS, kova dėl valdžios - tų, kurie jau buvo iškilę kaip lyderiai, ir tų, kurie norėjo užimti jų vietą. Jis pradėjo dokumentuoti tai, kas vėliau tapo knyga simboliniu pavadinimu "Griūtis". Jis kalbėjo ir su tais, kurie buvo valdžioje, netgi šalia Nicolae Ceausescu, ir su tais, kurie perėmė valdžią iškart po gruodžio 22-osios. Dabar B.Wylie mano, kad Rumunija išgyveno tokią revoliuciją, kuri ją giliai transformavo.

"Journal National": - Trečiadienį Bukarešte buvo išleista Jūsų knyga.

B.Wylie: - Tikrai? Maniau, tai galėtų būti tik ribotas tiražas. Aš nepalaikiau ryšio su tais, kurie organizavo leidybą, todėl nedaug ką žinau apie tai.

- Kodėl jūs ne Bukarešte, knygos pristatyme?

- Aš dirbu BBC Škotijoje, be to, tiksliai nežinojau, kada bus parengta knyga.

- Jūsų knyga buvo išleista Didžiojoje Britanijoje 1991 metais. Kodėl Rumunijoje ji išleista tik dabar?

- Iš pradžių turėjau leidėją, kurį padėjo rasti Augustinas Buzura. Tuomet jis dirbo Kultūros ministerijoje. Aš padariau knygos vertimą, tačiau iškilo tam tikrų techninių problemų, susijusių su leidyba.

Iš tikrųjų aš turiu rumuniškų šaknų, nes esu susituokęs su rumune iš Brašovo. Moku ir rumunų kalbą. Tačiau tik šnekamuoju lygiu.

Taigi po to, kai buvo išspręstos šios problemos, ponas A.Buzura susirgo. Jis ilgai gydėsi, apie trejus metus, nes turėjo širdies negalavimų.

Tačiau laikas nestovi vietoje ir šia knyga susidomėjo dienraštis "Dienos įvykiai" ("Evenimentul Zilei"). Jam vadovavo ponas Ionas Cristoiu, taigi aš jam išsiunčiau visus reikalingus dokumentus.

Deja leidėjas, kurį mums rekomendavo I.Cristoiu, pasakė, kad jis negali gauti leidybai būtinų lėšų ir paprašė mūsų pinigų. Bet taip neįvyko. Svarstėme ir kitas galimybes, tačiau nieko neišėjo. Žinote, kaip sakoma: Rumunijoje įmanoma ir viskas, ir nieko. Galiausiai dabar yra viskas įmanoma, bet praradome šiek tiek laiko.

Mes atradome vaikų, kenčiančių nuo AIDS

- Ar knyga turėjo pasisekimą Didžiojoje Britanijoje?

- Taip, sulaukė nepaprastos sėkmės. Buvo parduota apie 15 000 egzempliorių. Tai daug, ypač kai žinai, jog reikia tik 20 000 egzempliorių, kad knyga būtų paskelbta bestseleriu. Po metų, per 1992-ųjų Kalėdas norėjome atnaujinti tiražą, deja, leidykla, kuri turėjo publikuoti knygą, priklausė magnatui Robertui Maxwellui. Jis buvo nužudytas paslaptingomis aplinkybėmis 1992 metų spalį. Taigi knygos leidyba buvo įšaldyta. Man nesisekė su šia knyga. Bet žinote, sakoma, kad tas, kuris laukia, sulaukia tik gerų dalykų, todėl aš turiu kantrybės.

- Kaip jūs gavote informaciją, kuria paremta knyga? Ar buvote Rumunijoje?

- Taip, vienu metu buvau Rumunijoje daugiau nei tris mėnesius. Niekada nebuvau ten prieš revoliuciją. Tik po 1989 metų. Tiesą sakant, mes su bendraautoriu George'u Galloway atvykome būtent 1990-ųjų sausį, pirmosiomis savaitėmis po revoliucijos. Tuo metu aš buvau žurnalistas, o jis Didžiosios Britanijos Parlamento narys. Mes sužinojome apie AIDS sergančius vaikus. Iškart apie tai paskelbėme britų dienraštyje "The Guardian" ir gavome daug aukų.

Taigi aš kursuodavau maršrutu Didžioji Britanija-Rumunija tam, kad atiduočiau pinigus ligoninėms ir vaikų namams. Per šią veiklą aš susidraugavau su Ioanu Mircea Pascu, kuris dabar yra gynybos ministras. Jis netgi yra mano dukters krikštatėvis. Mus sieja sena draugystė, kuri prasidėjo 1991-ųjų sausį; tuomet jis buvo prezidento Ionu Iliescu patarėjas užsienio klausimams. Susitikau su juo ir su Vasile Secares, nes ir G.Galloway yra politikas. Nuo to laiko visi esame draugai. Labai gerai pažįstu Petre Romaną, jis labai padėjo man dėl knygos.

Aš susitikau su Valentinu, Zoja ir Nicu

- Ar turėjote progą kada nors susitikti su Nicolae Ceausescu?

- Ne, niekada. Net jei aš būčiau norėjęs atvykti į Rumuniją iki revoliucijos, man būtų buvę labai sunku tai padaryti dėl politinių pažiūrų. Bet aš susitikau su daugeliu Ceausescu šeimos narių: Valentinu, Zoja ir Nicu. Kai 1990-aisiais susipažinau su Valentinu, jis nebuvo uždarytas kalėjime, tuo metu jis rūpinosi Bukarešto futbolo klubu "Steaua".

Nicu buvo Žilavos kalėjime, netoli Bukarešto. Aš nunešiau jam pakelį cigarečių "Kent" ir du kepsnius. Jis labai maloniai pasikalbėjo su mumis. Su Zoja aš nekalbėjau, su ja susitiko ir interviu padarė G.Galloway.

Žmonės iš anksto žinojo apie Ioną Iliescu

- Po revoliucijos prabėgus tiek metų, ką manote: tai buvo tikra revoliucija, valstybės perversmas ar užsienio žvalgybų tarnybų kūrinys?

- Iš tikrųjų ginčijamasi dėl 1989 metų įvykių. Tai buvo masinis judėjimas. Kas nutiko Timišoaroje, po to Bukarešte. To negalėjo padaryti keletas konspiratorių. Negalima sakyti, kad asmenys, kurie norėjo nuversti Ceausescu, neturėjo įtakos, tačiau manau, jog tie, kurie teigia, neva revoliucija įvyko dėl sąmokslo, nežino, ką kalba. Tai buvo revoliucija. Kitoms Rytų Europos revoliucijoms, žinoma, disidentų sluoksniai turėjo daugiau įtakos, pavyzdžiui, Čekijoje veikė Vaclavas Havelas, Lenkijoje - Solidarumo profesinės sąjungos. Rumunija neturėjo disidentų tradicijos, nes policinėje valstybėje nieko panašaus negalėjo. Taigi buvo neišvengiama, kad kai kurie iš buvusių politikų tapo judėjimo lyderiais. Žmonės apie I.Iliescu žinojo daug anksčiau, nei jis atsirado kaip FSN lyderis. Kažkas man tuomet pasakė: "Iliescu geras kaip šilta duona." Mat kai kurie vidurinės klasės žmonės Rumunijoje manė, kad po revoliucijos jie turėjo formuoti naują vyriausybę. Ir jie buvo nusiteikę sukurti kiek įmanoma daugiau problemų vyriausybei. Taip ir atsitiko.

Visi tie, su kuo aš kalbėjau, buvo labai rimti: nuo liberalų vadovo Pavelo Campeanu iki Coposu. Knygoje yra daug nuomonių. Yra ir už, ir prieš. Dėl to knyga ir išlaikė išbandymą laiku.

Paskutinės Ceausescu poros dienos

Prologas: 1989 metų gruodžio 18-21 d. "Jurnalul National" pirmą kartą pristato ypatingus atradimus, kuriuos padarė akivaizdūs liudininkai, kurie buvo šalia Nicolae ir Elenos Ceausescu paskutinėmis jų gyvenimo dienomis, nuo "Timišoaros įvykių" iki egzekucijos Targovište.

Sužinosime, koks buvo represinio režimo viršūnės, valdžiusios Rumuniją apie 20 metų, mąstymo mechanizmas.

Kaip tomis dramatiškomis dienomis buvo priimami sprendimai, kaip tuomet mąstė ir veikė Nicolae ir Elena Ceausescu, koks buvo kariuomenės vaidmuo ir apie "Securitate" ir komunistų draugystę per tų dienų įvykius.

"Jurnalul National":- Kodėl nenorite atskleisti savo tapatybės?

- Pirmiausia todėl, kad dar ne laikas. Tai, ką aš dabar darau, darau ne dėl to, kad kur nors atsirastų mano vardas. Aš norėčiau atskleisti tiesą. Tai labai svarbu, nes apie visus tuos, kurie buvo sraigtasparnyje, įskaitant ir įgulą, buvo pasakyta įvairių dalykų: kad jie išdavikai arba kad jie dviveidžiai. Netiesa. Ir vieni, ir kiti vykdė savo pareigą. Tai yra visiškai aišku. Skrydžio metu mes bijojome vieni kitų. Iškart po to bijojome atskleisti tiesą, tokią, kokia ji buvo, bet gyvenime ateina momentas, kai turi pasakyti viską, kas buvo iš tikrųjų. Be jokios baimės.

- Pradėkime nuo pradžių. Pasakykite, kada Ceausescu išvyko į Iraną?

- Gruodžio 18 dieną išvyko, o grįžo gruodžio 20-osios vakare.

"Timišoaroje buvo liaudies sukilimas"

- Vadinasi, nuo gruodžio 18 d. iki 20 d. valdžioje buvo Elena Ceausescu?

- Tiesą sakant, taip ir buvo. E.Ceausescu buvo informuojama apie tai, kas vyksta Timišoaroje, apie visas turimas galimybes nuraminti ten įvykius, ar iš viso yra tos galimybės, ar ne.

Jeigu paklausite manęs, kas vyko Timišoaroje, aš pasakysiu, kad tai buvo liaudies sukilimas. Po to prikišo nagus ir kiti. Ir kodėl jie taip darė? Todėl, kad reikėjo sulaukti N.Ceausescu. Priešingu atveju, jei jo nebūtų buvę šalyje, pasibaigtų ir revoliucija, ir sukilimas, ir viskas. Vadinasi, jis turėjo būti šalyje. Gruodžio 20-osios vakare jis atvyko. Jis grįžo į namus, tarėsi su generolu Vasile Milea, su tais, kurie grįžo iš Timišoaros, ir su tais, kurie dar liko Timišoaroje.

- Minėjote, kad revoliucija galėjo išplisti po visą šalį, kol jis grįžo iš Irano. O ar buvo jėgų, kurios būtų padariusios taip, kad viskas jam grįžus sprogtų?

- Taip.

- Ši hipotezė yra sensacinga: revoliucija galėjo įvykti tuo metu, kai N.Ceausescu nebuvo šalyje. Kaip būtų klostęsi įvykiai? Ar tai būtų įmanoma?

- Tai būtų įmanoma, bet nebebūtų tų įvykių, kurie susiklostė vėliau: suėmimas, teismas, Ceausescu poros egzekucija.

- Kaip manote, kaip tai galėjo būti?

- Galėjo būti daug gražiau nei aksominės revoliucijos, kurios vyko kitur. Aš taip manau. Be žuvusiųjų, be sužeistųjų ir panašiai.

- Ar buvo toks momentas, kai N.Ceausescu labiau pasitikėjo kariuomene nei saugumu ("Securitate")?

- Birželio 17-ąją, prieš jam išvykstant, žmonės iš "Securitate" sakė, kad valdo situaciją Timišoaroje, nors matėsi, kad jie nevaldė situacijos, vadinasi, nepasirinko geriausio varianto ir atsitiko tai, kas atsitiko su pastoriumi Laszlo Tokesu.

Tuo metu diktatorius nors ir neišvarė "Securitate" vadovų, tačiau nebepasitikėjo jais.

- Ir tada visiškai pasidavė kariuomenės pusėn?

- Taip.

- Ir visiškai pasitikėjo kariuomene?

- Taip.

- Ar jie abu - su žmona - pasitikėjo?

- Jis vadovavo. Nebuvo būtina, kad ir ji sutiktų su juo, arba kad sutiktų ministras pirmininkas.

"Ceausescu niekada visko nežinojo"

- Kai gruodžio 18-ąją jis išvyko į Iraną, Timišoaroje jau buvo prasidėję neramumai. Ar jis žinojo, kas iš tiesų vyksta Timišoaroje?

- Šiuo laikotarpiu Ceausescu visko tiksliai nežinojo. Jis žinojo tik dalį tiesos. Vienu metu dėl jo nervingumo net buvo pasiūlyta E.Ceausescu nesakyti jam tam tikros informacijos. Reikėjo, kad informacija, kuri pasiekdavo jį, būtų patikrinta: kad jis nesinervintų, kad nepadidėtų glikemija, nes sirgo diabetu. Elena, norėdama apsaugoti savo vyrą, kišdavosi daugiau nei reikia. Ji pasikalbėjo su aplinkiniais (su Bobu, su Manea Manescu), kad ir jie pasakotų N.Ceausescu tik tuos dalykus, kurių patys negali sutvarkyti. Taip buvo iki jam išvykstant į Iraną.

- Daug informacijos nepasiekdavo jo, neva norint jį apsaugoti. Kodėl vis dėlto jis išvyko į Iraną?

- Išvykimas buvo patvirtintas dar gruodžio 17 dienos posėdyje.

- Kas nutiko? Kaip buvo prieita prie išvados, kad jokių problemų nėra, kad viskas kontroliuojama ir jis gali vykti?

- Tada posėdyje buvo svarstyta situacija Timišoaroje.

- Kur vyko posėdis?

- Centro komitete (CK). Buvo kalbėta apie ten susidariusią situaciją, apie "Securitate" dalyvavimą, nes saugumo vadovai nepasakė tiesos.

- Kas nutiko per posėdį?

- Per posėdį Ceausescu pasakė, kad susiklosčius tokiai situacijai jis atsistatydins iš partijos Generalinio sekretoriaus posto. Tada pašoko ir Oprea, ir Dascalesku, pasigirdo dar balsų. Visi jam sakė, kad turi likti poste, taip pat vykti į Iraną. Ir visiems pritarus Ceausescu žengė toliau. (Su ironija)

- Jūs buvote ten. Tai buvo įtemptas momentas?

- Ne.

- Ar visi buvo už vizitą į Iraną?

- Niekas nesakė, kad nereikia vykti, arba kad turi pasilikti, arba kad būtų geriau atidėti vizitą. Buvo pasakyta, kad geriau laikytis programos: vykti ir grįžti atgal.

- Po posėdžio N. ir E.Ceausescu nuvyko į Pavasario (Primaverii) namus.

- Taip.

- Ar diskutavo dar su kuo nors apie Timišoarą? Ar susitiko su kuo nors tą vakarą?

- Telefonu kalbėjo. Jie kalbėjo, pavyzdžiui, su Bobu.

- Ar jie kalbėjosi su Chitacu ar su Stanculescu?

- Ne su jais asmeniškai. Su gynybos ministru ir su "Securitate" vadovu. Ir atėjo gruodžio 18-oji. N.Ceausescu išvyko, o Elena nuėjo į CK būstinę. Ten vis dar tęsėsi diskusija apie Timišoarą. Gruodžio 19 diena praėjo taip pat kaip ir gruodžio 20-oji, kai jis sugrįžo.

- Per šias dvi dienas E.Ceausescu nuolat palaikė ryšius su žmonėmis iš Timišoaros ir Bukarešto, taip?

- Ji palaikė ryšius ir su Milea, ir su Dascalescu, ir su Bobu.

- Su Ceausescu kalbėjosi?

- Taip, tačiau nekalbėjo apie tą situaciją.

"Buvo įsakymas šaudyti į kojas"

- Kalbama, kad E.Ceausescu įsakė šaudyti Timišoaroje. Ar ji galėjo taip padaryti?

- Mano nuomone, ji neturėjo tam tikrų savybių ir kompetencijos, kad tai padarytų.

- O kas galėtų tai įsakyti?

- Vyriausiasis vadas arba gynybos ministras.

- Vadinasi, N.Ceausescu arba Vasile Milea.

- Vienas iš jų. Arba premjeras Constantinas Dascalescu.

- Ar girdėjote tuo metu kalbant, kad įsakė N.Ceausescu arba V.Milea?

- Aš girdėjau, kad buvo įsakymas, tačiau buvo įsakyta šaudyti į kojas. Mano nuomone, tai nesąmonė: šauni į kojas, žmogus iškart suklumpa ir antroji kulka pataiko jam į galvą.

- Taigi buvo įsakyta šaudyti į kojas.

- Buvo įsakymas šauti į kojas, o ne nušauti (mirtinai).

O kalbant apie tai, kaip veikia saugumas, pavyzdžiui, Timišoaroje, kai jie išėjo su tankais, kurie buvo "basi", tai yra, tankai buvo be vikšrų. Tai galėjo padaryti kas nors nusimanantis. Gruodžio 16-ąją CK būstinėje prasidėjo ginčai dėl Timišoaros, kalbėjo, neva gal reikėtų siųsti ten kalnakasius, kad išsklaidytų žmones. Šios diskusijos vyko ir kitą dieną pas E.Ceausescu su karinio skyriaus vadovu Parcalabescu. Jis siūlė nusiųsti keletą traukinių su kalnakasiais manifestantams nuraminti. Tą planą mes visi matėme po keleto metų, per kalnakasių žygius.

- Vadinasi gruodžio 16 dieną norėjo siųsti kalnakasius.

- Taip. 17 dieną viskas turėjo būti paruošta jiems išvykti, tačiau to buvo atsisakyta.

- Kodėl buvo atsisakyta šios idėjos?

- Kiek man žinoma, kalnakasiai buvo paruošti. Net buvo pagamintos kuokos, kurios turėjo padėti įvesti tvarką Timišoaroje. Jie buvo nuvežti iki į traukinių, tačiau traukiniai nepajudėjo. Kodėl, aš nežinau. Tikriausiai įsiterpė ir kitos jėgos.

- Grįžkime prie tų dviejų dienų, kai N.Ceausescu buvo išvykęs į Iraną. Kas įsakė šaudyti į kojas?

- Galėjo įsakyti pirmininkas (prezidentas). Jam neesant premjeras C.Dascalescu arba gynybos ministras generolas Milea.

- Tuo metu, kai E.Ceausescu pasiliko čia, ar ji susitiko su kuo nors, ar buvo kas ypatingo?

- Ji buvo susitikus su gynybos ministru, saugumo departamento vadovu Julianu Vladu, V.Milea...

- Ar su vaikais ji buvo susitikus?

- Nicu tuo metu buvo Sibiu. Jis nuolat skambindavo, manau, kas valandą, kas puse valandos, nes norėjo žinoti, kas vyksta. Jis buvo ir politiškai angažuotas, nes buvo Sibiu partijos sekretorius. Kiti vaikai, Zoja ir Valentinas mažiau. Skambindavo tik sužinoti: "Ką darai, mama, ką darai, tėve?"

- Ir atėjo gruodžio 20 diena...

- Gruodžio 20-osios vakare grįžo Nicolae. Buvo priėmimas oro uoste, po to jis nuvyko į Pavasario namą.

- Kas ruošė gruodžio 21-osios mitingą?

- Tuo užsiėmė sostinės merija, Barbu Petrescu, bet jis buvo truputį... silpnos dvasios.

"Gruodžio 21-osios mitingas nebuvo Ceausescu idėja"

- Tai buvo jo idėja?

- Bet kokiu atveju tai nebuvo nei Nicolae, nei Elenos idėja. Aš tuo įsitikinęs. Merija (savivaldybė) susisiekė su didžiausių gamyklų partijos sekretoriais, tarėsi autobusais vežti žmones į aikštę mitinguoti. Nežinau, kiek buvo paveiktas B.Petrescu.

- Ar tai jo mintis organizuoti mitingą?

- Jis gavo nurodymą.

- Kieno?

- Aš nežinau.

- Bet atėjo B.Petrescu kanalais?

- Taip.

- Ir Nicolae su Elena, visi iš vadovybės, iš kariuomenės, iš "Securitate" sutiko?

- Taip, iki to momento, kai prasidėjo mitingas. Tačiau idėja neatėjo kitais kanalais, pavyzdžiui, iš "Securitate". Jei būtų atėjus iš "Securitate", tai būtų žinoma.

- Gerai. Ir grįžus iš Irano, vakare jie abu pasiliko namie?

- Taip, jie susitiko su Bobu, po to kalbėjo telefonu su Sibiu ir Timišoara, daug kalbėjo ir iš namų.

- Jie miegojo tą naktį?

- Jei jie nebekalbėjo telefonu, manau, miegojo. Aš negaliu pasakyti, kad nemiegojo.

- Kiek laiko tęsėsi tie pokalbiai telefonu?

- Iki vidurnakčio.

- Kitą dieną kelintą atsikėlė?

- Kita diena prasidėjo pagal įprastą programą. Aštuntą valandą išvyko į būstinę.

- Gruodžio 21-ąją?

- Taip. Susikūrė komandinis biuras. Šalia, nedideliame kambaryje, į kur atėjo žmonės iš kariuomenės su žemėlapiais, iš Generalinio štabo.

- Čia dirbo kariuomenė ir "Securitate"?

- Kariuomenė - taip, "Securitate" - ne.

- Ar jie visiškai prarado pasitikėjimą "Securitate"?

- Viskas ėjo tik per kariuomenę.

- Nuo kada? Po atsitikimo su L.Tokesu?

- Tai buvo lemiamas momentas.

- Ką Nicolae ir Elena žinojo apie L.Tokesą?

- Jie manė, kad žino viską, bet visa informacija buvo sutrumpinta. Ceausescu niekada negalėjo sutvarkyti reikalų ir pasakyti: "Pone, geriausia būtų padaryti taip."

- Generalinio prokuroro pavaduotojas Diaconescu, kuris buvo Timišoaroje, sakė prieš keletą dienų "Jurnalul National", neva jis N. ir E.Ceausescu perdavė informaciją apie tai, kad ten vyksta liaudies sukilimas. Jūs tuo tikite? Kaip jis galėtų informuoti apie sukilimą?

- Labai svarbu, kam jis sakė. Ar jis asmeniškai skambino į kabinetą ir perdavė informaciją, ar kalbėjo tiesiogiai su jais. Labai svarbus yra asmuo, kuris gavo informaciją. Nes jei jis neperdavė toliau...

- Ar tokio pobūdžio informacija visiškai nepasiekdavo jų?

- Galėjo būti, kad informacija buvo perduodama į kabinetą, bet toliau nenueidavo. Taip galėjo būti. Informaciją galėjo filtruoti kabineto direktorius arba kabineto šefas.

- N.Ceausescu turėjo sveikatos problemų. Ar jam leisdavo insuliną?

- Taip, jis jau buvo priklausomas nuo insulino.

- Gerai. 21 dienos ryte štabas ruošėsi. Kariuomenei ir toliau vadovavo Milea.

- Buvo Milea, Stanculescu, dar ten buvo žmonės iš Generalinio štabo.

- Papasakokite, kas vyko gruodžio 21-ąją CK.

- Dar prieš įeinant į štabo salę prasidėjo smarkios diskusijos.

- Kas nutiko po mitingo?

- Ceausescu liko CK būstinėje. Visuose "Securitate" daliniuose buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, visi žmonės buvo kareivinėse. Abu Ceausescu liko CK: susitikimai, pokalbiai telefonu, diskusijos, Timišoara, Bukareštas, padėtis Bukarešto pramonės platformose, padėtis šalyje... Daugybė ateinančios informacijos sakė, kad viskas gerai, kad problemų nėra.

Susidarė įspūdis, kad problemų yra tik Timišoaroje ir Bukarešte. O Bukarešte atsirado kaip masinis reiškinys, todėl ir atvežė darbininkus iš "Respublikos" ir "Rugpjūčio 23" gamyklų. Po to buvo atstovų iš kariuomenės - su šarvuočiais, su tanketėmis ir su viskuo, ko jie ten turėjo. Gruodžio 21-osios vakare buvo paprašyta drabužių tiems dviem (Ceausescu) persirengti, nes jie pasiliko CK.

- Taigi jie (Ceausescu) neišvažiavo namo.

- Čia valgė, persirengė, nebegrįžo namo.

- Ar tikėjote tuomet, kad N.Ceausescu bus nušalintas?

- Niekas apie tai negalvojo.

- Net gruodžio 20-ąją, net 21-ąją, netgi po mitingo?

- Net po mitingo. Ar galėjo kas nors pagalvoti apie diktatūrą, kad gali būti kitaip? Noras buvo, aš sutinku!

"Po manifestacijos jie abu buvo labai nustebę"

- Kokia buvo jų dvasinė savijauta po gruodžio 21-osios mitingo? Kaip jie elgėsi?

- Jie buvo labai nustebę. Buvo pripratę, kad niekas prieštarauja. Jei pasakydavo, pavyzdžiui, kad šie namai turi būti nugriauti, jie ir būdavo nugriauti. Viskas visada būdavo padaryta taip, kaip jie įsakydavo. O čia staiga pamatė, kad tiek žmonių pradeda sukilimą prieš juos. Jiedu nustebo, kad žmonės nebeklausė, ką jie sako, kad žmonės sukilo.

- Po to, kai baigėsi mitingas ir jie grižo į būstinę, ar jie abu susimąstė?

- Žinoma, jie susimąstė. Negalėjo likti abejingi tam, kas vyko lauke, ypač žinodami, kas vyksta kaimyninėse šalyse. Bet manė, kad tai tik neramumai.

- Ar jie susipyko tuo metu?

- Ne. Tiesą sakant niekada nemačiau, kad jie pyktųsi.

- Taigi gruodžio 21 dieną CK situacija buvo įtempta, tačiau niekas nemanė, kad atsitiks tai, kas atsitiko. Bet apie Timišoarą, kuri buvo jau laisvas miestas, kas buvo kalbama? Ar Ceausescu tai žinojo?

- Iš tos informacijos, kurią jis gavo, žinojo, kad ten veikia kažkokie nedorėliai, kurie daužo langus ir vagia viską iš parduotuvių, kad tai grupuotės, kurios ragina gyventojus išeiti į gatves. Dar buvo kalbama, kad laiptinėse buvo padeginėjamos senos padangos tam, kad žmonės išeitų iš namų. Ir kad yra jėgų, kurios sėja paniką.

- Kokia buvo situacija Bukarešte gruodžio 21-osios naktį? Kada pradėjo šaudyti?

- Įsakymas buvo aiškus - šaudyti tik įspėjimo ugnimi.

- Kas davė įsakymą?

- Pasiūlymas atėjo iš kariuomenės, kad būtų praretinta aikštė. Buvo pasiūlyta šaudyti trasuojančiomis kulkomis, kad jos matytųsi ir sukeltų truputį panikos.

- Kiek žinau, buvo šaudoma ir į demonstrantus. Taigi Ceausescu patvirtino įsakymą šaudyti įspėjimo ugnimi.

- Taip.

Rytoj skaitykite tęsinį apie įvykius buvusioje Centro Komiteto būstinėje pirmosiomis gruodžio 22 dienos valandomis, apie tai, kaip Nicolae ir Elena Ceausescu buvo įtikinti palikti pastatą, kuriame jie praleido paskutiniąsias 24 valandas, apie skrydį sraigtasparniu, atsikvėpimą Snagove ir bėgimą į Targovište!

B.d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"