TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Mūsų revoliucija

2009 09 07 0:00
C.Paisie: "Pakeliui sutikome daug automobilių, važiuojančių priešinga kryptimi, įjungtais žibintais, o žmonės skandavo: "Pergalė, pergalė" mes pro langą irgi rodydavom pergalės ženklą."
Užsienio spaudos nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 m. rugpjūčio 3, 4, 5, 6, 10, 11, 12, 13, 17, 18, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31, rugsėjo 1, 2, 3 d.

Constantino Paisie liudijimai - milicininko, kuris lydėjo sutuoktinius Ceausescu į Targovište ir buvo šalia jų iki pat egzekucijos.

"Aš paslėpiau sutuoktinius Ceausescu po automobilio užpakaline sėdyne".

Mūsų serialą šiandien tęsia išskirtinis liudijimas apie paskutines Ceausescu poros dienas. Jis prasideda dviejų pabėgėlių susitikimo epizodu su milicijos puskarininkiu C.Paisie ir jo kolega puskarininkiu Enache. C.Paisie, kuris dieną ir naktį buvo šalia Nicolae ir Elenos Ceausescu nuo gruodžio 22 dienos, kada juos sutiko, ir iki tol, kol jie buvo nužudyti. Šie parodymai - tai tikrai išskirtinė dokumentinė medžiaga.

"Jurnalul National": - Taigi, pone C.Paisie, pradėkime nuo pradžių. Kada įvyko pirmasis kontaktas su pasmerktaisiais iš prezidentinio sraigtasparnio?

Constantinas Paisie: - Kai aš netoli Targovište įžengiau į Augalų instituto kiemą. Ten pamačiau budinčią moterį. Sutuoktiniai Ceausescu stovėjo gilumoje. Turbūt tik ką atvykę. Aš neklausiau, kaip ir kada jie atvyko. Kai tik juos pamačiau, pranešiau telefonu ir iš karto išvykau.

- N.Ceausescu buvo nusiteikęs bendrauti?

- Iš pradžių Ceausescu apniko abejonės, po kurių paklausė manęs: "Ar jūs esate už šalį, ar ne?" Kažką tokio. Mes pasakėme: "Eime, eime..." Ir vis raginome juos išvykti iš ten. Tuo momentu mane mažiausia domino dialogo su jais palaikymas. Aš norėjau kuo greičiau išvykti, nes ir mes bijojome. Žinojome - aplink neramu.

- Ar Elena buvo bent kiek suirzusi?

- Ne. Ji tylėjo. Jie buvo išsigandę. Tiesa, iš pradžių, kai juos iš ten paėmiau, nebuvo išsigandę, tik susijaudinę. Nuo tos akimirkos, kai jie pamatė minią prie Plieno gamyklos, puolė į dar didesnę paniką. Ir ne todėl, kad ten buvo daug žmonių, o todėl, jog žmonės pamatė juos su mumis automobilyje ir tapo agresyvūs. Ir šis agresyvumas juos išgąsdino.

Kelias į Targovište

- Grįžkime į pradžią. Į mašiną jūs visi įlipote ten, prie Augalų instituto, ir pajudėjote Targovište link. Ar iki ten ilgas kelias?

- Ne. Keli kilometrai, gal penki.

- O ar Targovište pakraštyje buvo žmonių? Ar miesto centre buvo judėjimas?

- Įvažiuojant į miestą, būtent Plieno gamyklos rajone, buvo pilna darbininkų. Prie vienos sankryžos mes sumažinome greitį, ketinome taip prasmukti. Žmonės nepamatė, kas sėdi mašinoje. Mūsų tikslas buvo įvažiuoti į Apskrities milicijos būstinės kiemą, kuris buvo netoli Plieno gamyklos. Mes norėjome įvažiuoti per kiemus, bet negalėjome.

Buvo daug žmonių, jie pradėjo daužyti mūsų mašiną ir mes negalėjome įvažiuoti į milicijos kiemą. Tuomet užsispyrėme ir per visus susidūrimus, per kamščius, per visus sunkumus mums pavyko išvažiuoti iš miesto.

- Jus užpuolė? Ar jūs su kuo nors susidūrėte?

- Užpuolė. Mes nusiplėšėme antpečius, šaukėme jiems: "Mes su jumis!" Viską darėme, kad paliktų mus ramybėje, kad nedaužytų mašinos. Tačiau žmonės nenustojo, jie įsiaudrino dar labiau. Žmonės nuo šaligatvių matė, kaip mus stumdo įvairios mašinos. Vienu momentu pamatė ir Ceausescu porą, nors aš juos buvau paslėpęs po užpakaline sėdyne. Matyt, žmonės suprato, nes gandai sklido labai greitai.

- Kaip jie jautėsi automobilyje?

- Išsigandę. Jie buvo tiesiog išsigandę.

- Kuria kryptimi išvažiavote iš miesto?

- Iš pradžių Bukarešto link DN 7 keliu. Nežinojome, kur važiuoti. Iš esmės neturėjome jokio plano, kur pasukti. Meldėme: "Dieve, kad tik išsigelbėtume..." Vienintelis planas buvo pabėgti nuo žmonių įniršio. Nuvažiavome DN 7 keliu apie 6-7 kilometrus ir po to pasukome Ratoja link. Rajono, kurį aš geriau pažinojau.

Pakeliui sutikome daug automobilių, važiuojančių priešinga kryptimi, įjungtais žibintais, o žmonės skandavo: "Pergalė, pergalė!" Mes pro langą irgi rodydavom pergalės ženklą.

- Ar jus vis dar vijosi tie, iš Targovište?

- Ne. Po kurio laiko mes atsiplėšėme nuo jų, nes jie negalėjo toliau judėti: jie mus taranavo savo automobilio priekiu, taigi jų varikliai sugedo, nes buvo pramušti radiatoriai.

Apylanka Ratoja link

- Ar tikrai jie buvo tokie agresyvūs?

- Taip, taip. Aš gerai atsimenu tik du automobilius, kurie trenkėsi į mus. Tik du automobiliai, o kiti ne... Faktiškai mes atsiplėšėme kelyje. Tik tada, kai pradėjome plėšti savo antpečius ir mesti juos ant žemės, jie suprato, koks reikalas. Taigi vieni mus paliko, nes sugedo jų automobiliai, o kiti trys ar keturi, apie kuriuos nežinau, ar jie mus vijosi, po kurio laiko mūsų nebesekė.

- Jūsų kolega, kuris buvo prie vairo, puskarininkis Enache, irgi gerai pažinojo šį rajoną?

- Ne. Kai mes nutarėme vykti Ratoja rajono link, aš jam paaiškinau. Likusį kelią jis pats spręsdavo, kur geriau prasmukti. Išties buvo taip: tuo metu jis pats galvojo, važiavo vadovaudamasis savo logika ir važiavo rajone, kurį jis gerai pažinojo. Baldana-Targovište buvo jo maršrutas, nes ten buvo jo darbas.

Kai pamatėme kelyje tankus, kurie judėjo iš Moreni, ir vieną tanką, paliktą sargybai, pasakiau: "Negerai važiuoti į Bukareštą, pasukime į kairę, į Ratoja, ten..." Taigi iš pat pradžių norėjau išvengti žmonių pykčio. Paskiau norėjome priimti sprendimą, ką daryti.

Iš tiesų ir N.Ceausescu vienu momentu pasakė, kad reikėtų važiuoti kur nors kitur. Jis norėjo... pasiūlė dvi vietas. Aš nelabai gerai supratau - į Otopenį, į karinį dalinį. Mes motyvavom, kad neturime degalų, kad mums neužteks, kad prie įvažiavimų į Bukareštą yra kontrolės postai. Tuomet pasiūlė važiuoti į Bolovanį, į medžioklės rajoną, kur buvo, kiek aš žinojau, saugomas paviljonas.

Vienu metu, maniau, nuvežti juos pas mano tėvus į Karadžiale kaimą. Bet man irgi buvo baisu. Tada supratau, kad negerai įtraukti čia mano tėvus. Kai N.Ceausescu pamatė, kad aš atsisakau aptarinėti galimus kelius, pasidarė tylesnis.

Aš pripažįstu, kad iš tiesų nežinojau, kokį sprendimą priimti. Vienu metu pamaniau, kodėl aš turiu priimti sprendimus, o ne mano viršininkai. Mes galėtume nuvežti juos į komendantūrą, o ten viršininkai tegul priima tolesnius sprendimus. Ir kai jie pamatė, kad mes vengiame kalbėtis, suprato, kad nenorime vežti jų ten, kur jie pageidauja. Nicolae sakė: "Leiskite man eiti į valstiečio namą šalia kelio, leiskite man eiti pas šiuos žmones, pas valstiečius." O aš pasakiau: "Reikia važiuoti į Targovište."

- Vadinasi, pradėjote judėti Ratoja link. Kas tai yra - užkampis, gyvenvietė, miškas?

- Ši gyvenvietė yra miško pakraštyje. Tai kaimas. Aš ten nebuvau. Mes sustojome tarp dviejų kaimų, tarp Ratoja ir Rakovica. Tarp šių dviejų kaimų ir sustojome. Radome kelią, kuris vedė į mišką. Ten krūmuose ir pasislėpėme. Mašiną užmaskavome, kad nebūtų matyti nuo kelio.

- Kai sustojote prie Ratoja, ar N.Ceausescu, matydamas, kad jūs esate nekalbus su juo, suprato turįs naują statusą - sulaikytojo?

- N.Ceausescu suprato mūsų baimę po to, kas vyko Targovište ir todėl pasiūlė mums važiuoti į tam tikras vietas, bet nebandė mūsų priversti. Jis irgi jautė baimę. Tuomet jis leido mums patiems nuspręsti. Juo labiau kad ir vietovę pažinojome geriau.

- Jūs pasilikote prie Ratoja kelias valandas?

- Taip. Praleidome kelias valandas automobilyje, nes buvo šalta. Tuomet jis išlipo iš mašinos atlikti gamtinių reikalų. Mes nuėjome kelis metrus nuo automobilio. Jis visiškai nieko nedarė, tik išėmė iš kišenės A4 formato popieriaus lapą ir išmetė. Aš nejaučiau nepatogumo, žinojau, kad neturi kur bėgti, bet stovėjau gana arti. Tuo metu kažkur netoli pasigirdo triukšmas, tarsi variklio burzgimas. Aš pamaniau, kad tai sraigtasparniai. Paėmiau jį už rankos ir pajudėjome automobilio link, tuomet jis ir išmetė tą popierių. Iš susijaudinimo ir bijodamas sraigtasparnių aš nebegrįžau paimti to popieriaus, ir nežinau, ką tai galėtų reikšti.

Dialogas su sutuoktiniais Ceausescu

- Ištisas valandas jūs buvote automobilyje. Nejaugi nekilo jokių diskusijų su Ceausescu pora?

- Mes kalbėjomės apie tai, kas vyksta. Apie tai, kodėl nėra maisto produktų rinkoje, kodėl nepavyksta rasti vaistų...

Matote, ir mes daug ko nežinojome. Informacija, kurią mes, puskarininkiai, turėjome apie įvykius Timišoaroje, buvo minimali. Mes bandėme klausti jų apie tai, kas atsitiko Timišoaroje. Aš jam vieną kartą pasakiau: "Girdėjau, kad Timišoaroje yra žuvusiųjų, kad žmonės mirė Timišoaroje." Ir jis atsakė: "Netiesa." Jis sakydavo su tokia išraiška... Daug kartų kartojo, kad kažkokie nedorėliai bando destabilizuoti visuomenės gyvenimą Timišoaroje. Tik šitaip ir kalbėjo. Nesakė, kad buvo šaudyta į žmones ir nors vienas žmogus ten žuvo.

- Ką jie sakė apie tai, kodėl išvyko iš Bukarešto?

- Jie man nesakė, kodėl išvyko iš Bukarešto. Bet tuo metu, kai sėdėjo kariuomenės dalinio kareivinėse, jie dėl to gailėjosi. Gailėjosi, kad paliko RKP CK būstinę.

Nicolae gailėjosi dėl dviejų dalykų ir net nesutarė su Elena: "Aš sakiau tau, kad nereikėjo organizuoti to mitingo - tautos sueigos." Ji tikriausiai buvo už tą liaudies susirinkimą, o jis tikriausiai buvo prieš. Dėl to jie truputį susipyko: jos ir dar nežinia kieno idėja buvo priimta ir nuspręsta, kad mitingas turi įvykti, o jis, Ceausescu, kaip paaiškėjo, buvo prieš.

Be to, N.Ceausescu nenorėjo palikti CK būstinės ir apgailestavo dėl šio poelgio. Jis sakydavo: "Aš neturėjau išvykti, man nereikėjo išvykti, reikėjo eiti pas žmones, reikėjo eiti į minią."

- Elena kalbėdavo daugiau nei įprastai?

- Ne, ne. Aš galiu pasakyti, kad abu buvo labai tylūs. N.Ceausescu paliko viską mūsų valiai, paliko mums spręsti, nes manė, kad vis dėlto esame jo pusėje. Galbūt jie manė, kad ir mes, du milicininkai, esame medžiojami, kaip ir jie, prezidentinė pora, ir pajuto dvigubą, mūsų ir savo, baimę.

Ten, Ratoja gyvenvietėje, mažai apie ką diskutavome. Pavyzdžiui, kodėl televizija neturi daugiau eterio laiko, kodėl nutraukiamas elektros energijos tiekimas.

Aš jums sakau, kiekvieną kartą į kiekvieną mano užduotą klausimą jis atsakydavo, kad tai netiesa. Dėl šviesos (elektros energijos) sakydavo, kad tiekimas sustabdomas tik dieną, o naktį ne. Dėl televizijos sakė, kad keturių valandų programa iš esmės tenkina žmones. O dėl elektros minėjo, jog visi didžiuliai kombinatai ir įmonės buvo aprūpinti, tik kaimo vietovėse dienos metu elektros tiekimas būdavo išjungiamas.

Dar N.Ceausescu sakė, kad nuo 1990 metų sausio 1 dienos Rumunijos televizijos programa pailgės dviem valandomis. Ir pridūrė, kad televizijos programa neturi užsitęsti ilgiau nei iki 10 valandos vakaro, nes žmonės kitą dieną darbo vietoje turi būti pailsėję. Matote, kaip jums pasakyti, mes neturėjome tiek drąsos reikalauti iš jų ataskaitos. Mes klausinėjome tik apie tai, kas vyko. Kai aš pasakojau, kad nebuvo maisto prekių ir kad į turgaus aikštes ką nors geresnio atgabendavo tik prieš kokį nors vizitą, N.Ceausescu netikėjo.

- Sakykite, ar jie nekalbėjo apie sraigtasparnio lakūną, kuris paliko juos autostradoje?

- Ne, jie mums nieko nesakė ir mes neklausėme. Aš asmeniškai mačiau per televiziją siužetą, kuriame M.Dinescu paskelbė, kad diktatorius pabėgo. Taigi buvau šiek tiek informuotas apie įvykius.

- Po to, kai pabėgote nuo susidūrimų su demonstrantais Targovište, ar N.Ceausescu nesusiejo šių įvykių su įvykiais Bukarešto rūmų aikštėje ir su įvykiais Timišoaroje? Ar jis neištarė žodžių - išdavystė, sąmokslas?

- Manau, kai jau buvome kariniame dalinyje, kažką sakė, kad tai galėtų būti sąmokslas, bet N.Ceausescu nebuvo tikras, iš kur tai atsirado. Jis atmetė mintį apie intervenciją, kad tai yra iš užsienio. Tačiau nenorėjo tikėti ir tuo, kad padarė kažkas iš šalies vidaus. Manau, jis neturėjo supratimo, kur galėjo prasidėti ir kas būtent sukėlė perversmą.

- Gerai, bet nejaugi nieko nesvarstė, nors tarpusavyje, apie kitus valstybės ir partijos vadovus? Apie Bobu, apie M.Manescu, juk jie buvo paskutinieji, su kuriais atsisveikino Ceausescu pora. Arba apie savo vaikus - argi nieko neklausė?

- Apie vaikus kalbėjo, taip. Ypač Elena Ceausescu. Kiekvieną kartą vis sakydavo: "Kas galėjo atsitikti mūsų vaikams? Kaip ten Zoja, o kaip ten Nicu, kas jam atsitiko?"

Artėjant gruodžio 24-ajai jau vis dažniau užeidavo tokios dejonės ir vis kartodavo: "Mano vaikai, mano vaikai..."

- Vadinasi, jie nepajėgė suvokti, kad pralaimėjo žaidimą, kad prarado valdžią, jie manė, kad tai tiesiog momentinis nesusipratimas, atsiradęs dėl jų klaidingo ir skubaus išvykimo iš Bukarešto RKP CK būstinės.

- Taip, taip. Ypač būdami kariniame dalinyje jie svajojo, kad kas nors kaip nors ištaisys padėtį. Tuo labiau kad mes, ypač aš, kuris buvau visiškai dezinformuotas, vis juos ramindavau, kad greitai viskas nurims, kad tai tik keletas izoliuotų teroristų grupių, kurios bus greitai likviduotos ir viskas grįš į normalias vėžes. Tikriausiai paskatinti mūsų kalbų ir tų, kurie buvo su jais įgulos patalpoje, jie laukė, kad iš kur nors nušvis... stebuklas, kuris išvaduos juos iš tokios painios padėties.

Bendravimas per radijo stotį

- Ar jūs turėjote radijo stotelę automobilyje?

- Taip, mes turėjome radijo stotį, bet išjungėme. Tiesa, ne iš karto, o tik prie Ratoja.

Mes prie Augalų instituto paėmėme juos ir išvykome, po to prasidėjo ta nesąmonė prie Plieno gamyklos. Aš nepamenu, ar tuo metu kas nors šaukė mus per radijo stoties ryšį. Bet kokiu atveju mes iš automobilio nedavėme jokio šaukinio. Kai pasiekėm Ratoja, tada aš įjungiau radijo stotį ir pranešiau sutartas frazes: "Aš juos perėmiau, pėstininkai su mumis." Bet nepranešiau tikslių koordinačių, kur mes esame, o nurodžiau klaidingą maršrutą.

Kartoju, pranešiau per radijo stotį: "Pėstininkai yra su mumis, laukiame nurodymų." Tačiau niekas mums neatsakė, jokių nurodymų nedavė. Truputį vėliau kažkas iš dispečerinės paklausė apie mūsų geografinę lokaciją, bet, kaip jau sakiau, daviau visiškai neteisingą maršrutą; Gaešti ar kažkas tokio, priešingas sektorius tai vietai, kur mes buvome.

- Kodėl nenurodėte realios savo buvimo vietos? Gal tai jums būtų padėję nuvežti juos į Apskrities inspekciją?

- Ne, aš nepranešiau koordinačių. Priešingai, nutarėme išjungti radijo stotį, kad mūsų nerastų minia ir nenulinčiuotų visų keturių. Per radijo stotį mes girdėjome jau visai kitus balsus, ne milicininkų, kurie aptarnavo tą dispečerinę. Tai buvo revoliucionieriai iš Targovište, kurie užėmė milicijos postą. Todėl nusprendžiau nutraukti visus ryšius per stotį.

- Bet ten, prie Ratoja, ar N.Ceausescu neprašė nueiti į kaimą vandens, vaistų, ar šiaip ko nors? Ar jie automobilyje kalbėjosi vienas su kitu?

- Aš jums kartoju, kad po susidūrimų Targovište jie buvo labai išsigandę ir greičiausiai dėl to paliko mums spręsti savo nuožiūra, ką geriausia daryti. Nes ir jie buvo suklaidinti ir negalėjo priimti jokio sprendimo.

Ne, jie nekalbėjo. Išskyrus kai atsakinėdavo į mūsų, dviejų milicininkų, klausimus, mašinoje jie beveik nesikalbėjo. Faktiškai tais momentais jie kartu su mumis ieškojo variantų, kur keliauti toliau. Nebuvo jokių klausimų vienas kitam. Buvo svarbus tik vienas klausimas - kur mums eiti ir ką daryti toliau.

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"